R. Adomaitis: H. Vancevičiaus dėka tapau aktoriumi

Autorius: Data: 2014-08-13, 12:04 Spausdinti

Živilė Kropaitė, LRT Radijo laida „60 minučių“, LRT.lt

Režisieriaus Henriko Vancevičiaus indėlis į Lietuvos teatrą buvo didžiulis, tačiau nepelnytai užmirštas. Taip, prisimindamas antradienį Anapilin išėjusį režisierių, teigia garsus aktorius Regimantas Adomaitis.

„H. Vancevičius buvo iš tų, kurie nesugebėjo sukurti mito ar legendos ir kovoti už savo suvokimą, savo supratimą, savo teatrą. Jis buvo atsidavęs teatrui ir pasinėręs į teatrą. Man jis buvo pats iškiliausias režisierius“, – interviu LRT Radijo laidai „60 minučių“ sako aktorius.

– Kas Jums buvo teatro režisierius H. Vancevičius?

– Man jis buvo ir mokytojas, ir tikrasis režisierius. Aš jį tokį prisimenu. Taip iš tikrųjų ir buvo. Jei ne jis, turbūt nebūčiau tiek nuveikęs teatre ir kine. Jo dėka aš, galima sakyti, tapau aktoriumi. Mano laimei, tai buvo didžiulis korifėjus, kurį mes užmiršome, nebegerbėme. Apskritai mes, deja, nemokame vertinti ir gerbti to, ką turime. Žinoma, jo teatrinė mokykla, teatrinis suvokimas, teatrinis mąstymas išgyveno krizę, nes tas teatro modelis, kurį jis išpažino, sistemingai puoselėjo ir vystė, jau tapo atgyvena. Ir to užteko, kad mes jį užmirštume. O jis buvo vienas iš didžiausių mūsų teatro korifėjų. Kažkada į Kauno teatrą važiuodavo kaip į Panevėžio Miltinio teatrą.

– Jis tikrai daug dėmesio skyrė lietuvybei ir tautos likimui. Prezidentė Dalia Grybauskaitė jį taip pat vadino vienu garsiausių teatro režisierių, kuris sovietmečio sąlygomis nepabūgo režisuoti lietuviškos dramaturgijos. Kaip Jums atrodo, kiek jam iš tikrųjų buvo svarbi lietuviškumo tema?

– Be abejo, kaip ir mums visiems, ji buvo svarbi, nesvarbu, ar tai buvo kompartijos narys, ar ne kompartijos narys. Tada, jei norėjai užimti kokį nors aukštesnį postą, reikėjo būti partijos nariu. Be abejo, H. Vancevičius ir buvo. Aš, pavyzdžiui, nebuvau. Bet tai neturi jokios reikšmės. Jo vaidmuo, jo indėlis į mūsų teatrą yra didžiulis, bet mes nemokame to įvertinti, prisiminti. Mes tą greitai užmirštame ir užbraukiame.

– Jis pats apie savo darbo metodus kalbėdamas sakė, kad ieškodavo naujų teatro formų. Kokių?

– Sunku keliais žodžiais apibūdinti. Pasakyčiau, kad jis greičiau buvo kaip tik labai ištikimas tam teatro supratimui, įvaizdžiui, kurį jis įgijo kažkada mokydamasis Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute ir kurį sistemingai puoselėjo, jis nuo jo nesitraukė. Tai irgi yra labai gražu. Bet yra žmonių, kurie sugeba už save kovoti, o yra žmonių, kurie nesugeba. H. Vancevičius buvo iš tų, kurie nesugebėjo sukurti mito ar legendos ir kovoti už savo suvokimą, savo supratimą, savo teatrą. Jis buvo atsidavęs teatrui ir pasinėręs į teatrą. Man jis buvo pats iškiliausias režisierius.

– Kuris vaidmuo jo spektakliuose Jums pačiam buvo pats įsimintiniausias? Už kurį spektaklį mes jį labiausiai turėtumėme įvertinti?

– Jeano-Paulio Sartre’o „Altonos atsiskyrėliai“. Tai buvo jau labai seniai. Tai buvo pirmas mano darbas Akademiniame dramos teatre, kuriam jis jau vadovavo. Aš dirbau jo teatre Kaune, paskui jis buvo perkeltas į Vilnių vadovauti Akademiniam teatrui. Vaidinau Francą. Man šis vaidmuo buvo įsimintiniausias. Nors tai buvo pradžia, aš buvau žalias. Bet man tas vaidmuo išliko kaip pats reikšmingiausias.

Kultūra ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra