Quo vadis, Švedijos liuteronybe?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Švedijos liuteronų bažnyčia, kurios sinodas šių metų spalio 22 d. pritarė tos pačios lyties santuokų įteisinimui, žengė dar vieną „progresyvų“ žingsnį.
 
2009 m. lapkričio 8 d. į vyskupes įšventinta 55 metų Eva Brunne – pirmoji savo homoseksualumo neslepianti liuteronų bažnyčios vadovė. Naujoji Švedijos liuteronų bažnyčios vyskupė gyvena civilinėje santuokoje su kita moterimi, jos kartu augina trejų metų vaiką.
 
Šį žingsnį turbūt dar ilgai atmins ne tik protestantiškoji bendrija, bet ir visi pasaulio krikščionys. Juk po šių, vienas po kito sekusių, Švedijos liuteronų bažnyčios žingsnių visai pagrįstai galima klausti, ką bendro šios skandinavų šalies bažnyčia šiandien turi ne tik su liuteronybe, bet ir su krikščioniškąja pasaulėžiūra apskritai? Klausimas, turbūt, daug kam skamba radikaliai ir nemaloniai, tačiau tai negali būti prielaida jo atsisakyti ar bandyti paneigti jo esmingumą ir šiandieninį aktualumą.
 
Lapkričio 8–oji Švedijos liuteronų bažnyčios istorijoje reiškia naujo etapo pradžią. Jis anaiptol nėra perspektyvus ir „pozityviai progresyvus“, kokiu dedasi. Tai, turbūt, paskutinis šios Švedijos bažnyčios dekadanso etapas. Jame aiškių faktų pavidalu išryškėja modernizacijos pradėto flirto su religija motyvas. O jis yra ne kas kita, kaip tik siekis „nureliginiti“ pačią religiją – paversti ją netikra, nukenksminta ir tikinčiuosius telkiančiais universaliaisiais principais negyvastinga laisvalaikio arba pramoginio „dvasingumo“ forma.
 
Turbūt neveltui sakoma, jog po informacijos, kompiuterių ir interneto amžiaus netolimoje ateityje mūsų laukia „dvasingumo“ amžius. Tačiau būtent tokio – išorinio ir netikro „dvasingumo“. Jo nuolanki šypsena ir prie širdies pridėta ranka suvilios daugelį protų, o siūlomi „greiti ir efektyvūs“ sielos praturtinimo vaistai kvies tapti aktyviais vartotojais. Ir, gali būti, kad ne be užmokesčio.
 
Taigi pastarieji įvykiai mums dar kartą leidžia konstatuoti vyksmo, kuris vadinasi religijos be Dievo kūrimas, tęsinį. Dviejų pasaulį pakeitusių revoliucijų ir po jų sekusių nežmoniškų rėžimų duotos pamokos buvo gerai įsisąmonintos.
 
Nukrikščionintos Europos vizija negali būti skelbiama taip atvirai, kaip taip buvo daroma Prancūzų didžiosios revoliucijos metu. O prieš pačią krikščionybę bei jos nešamą pasaulio ir žmogaus sampratą nebegalima kovoti represijomis, kaip tai buvo daroma komunistinio rėžimo laikotarpiu.
 
Modernybė pradeda veikti remdamasi naujomis – įtraukimo ir nuslopinimo – strategijomis. Jose numatyta priemonė – supasaulietinti religiją tiek, kad ji taptų niekuo nesiskirianti nuo eilinio piliečių suburto judėjimo. Ir tiek, kad jokiu būdu nė kiek nepanašėtų į įsikūnijusio Žodžio apreiškimu įkurtą Bažnyčią.
 
Pirmuoju šios modernizacijos strategijos įgyvendinimo taikiniu tapo protestantiškasis bastionas. Todėl neatsitiktinai šiandien kaip niekad aktuali 1874 metais garsaus protestantų filosofo E. von Hartmanno veikale „Krikščionybės savigriova“ skelbiama tezė, jog „Tai ne istorinis atsitiktinumas, jei katalikybė kaip tik šiandien deda didžiausias savęs tvirtinimo, savo galių koncentracijos pastangas, tuo tarpu protestantizmas eina ta linkme, kad pareikštų savo principų galutines pasekmes ir viską baigtų pačios krikščionybės turinio paneigimu, nukrikščioninimu.“
 
Ir iš tikrųjų. Lapkričio 9 d. oficialiai paskelbta Šv. tėvo Benedikto XVI apaštalinė konstitucija „Anglicanorum coetibus“, kuria atveriamas naujas puslapis visuotinės Bažnyčios gyvenime. Šia konstitucija įsteigiama tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui personalinių ordinariatų institucija, kuri skirta pirmiausia į Katalikų bažnyčią grįžtantiems anglikonams. Jie tuo būdu išlaikys savitas liturgines, dvasines ir pastoralines tradicijas, suderintas su Katalikų bažnyčios doktrina.
 
Į tai anglikonai sureagavo jau anksčiau. Štai vyresnysis anglikonų vyskupas Johnas Hindas atskleidė, jog yra pasirengęs sugrįžti į Romos Katalikų Bažnyčią. „Anglikonizmo eksperimentas baigėsi“, – konstatavo J. Hindas, teigdamas, kad ši bažnyčia yra bejėgė kovoti su homoseksualų ir moterų kunigystės metamais iššūkiais.
 
Anglikonų kunigas neapsikentė modernizmo šėlsmu. Jis pasirengęs kovoti grįždamas. Būtent grįždamas, o ne atsiversdamas į Romos katalikybę. Kaip kadaise visa Lietuva Šv. Mergelės Marijos apsireiškimu Šiluvoje buvo pašaukta sugrįžti prie Jos Sūnaus garbinimo Tradicijos, šiandien Šv. Tėvas Benediktas XVI savo konstitucija pakvietė tą patį padaryti visus anglikonus. Taip buvo parodytas tikrojo ekumenizmo kelias.
 
O kur eini tu, Švedijos liuteronybe? Paneigusi savo krikščioniškąsias šaknis, pasidavei kintančioms laikino pasaulio aistroms, tai kuo gi dabar remiesi ir kuo žadi tapti? Kartu su Šv. Tėvu ir visais jam ištikimais pasaulio katalikais meldžiamės dėl tavo sugrįžimo, širdyje tausodami iki laikų pabaigos iš pasaulio nedingsiančius apaštalo Pauliaus žodžius:
 
„Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen! Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama. Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. [Rom 1, 25–28].
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Naujoji Švedijos liuteronų vyskupė E. Brunne yra sudariusi civilinę sąjungą su kita moterimi

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra