Pušynės mūšiui 66 metai

Autorius: Data: 2011-01-05 , 17:02 Spausdinti

Ignas MEŠKAUSKAS, Kėdainių P. Lukšio šaulių kuopos vadas

Tauta, nežinanti savo istorijos, negerbianti savo 

Didvyrių, nemokanti jais didžiuotis, yra menka tauta –

pasmerkta išnykimui 

Frontui praūžus per mūsų žemę, sugrįžęs okupantas skubėjo daryti savo tvarką – šaukė vyrus į frontą, reikalavo iš ūkininkų prievolių. Niekas nenorėjo lieti kraujo už okupantų interesus, kurie trėmė, žudė, trypė kultūrą, visa tai, kas mums buvo brangu ir šventa. Vyrai, frontuose prisirinkę trofėjinių ginklų, ne iš gero gyvenimo, kartodami dainos žodžius, išėjo į mišką.

Geriau žūti tarp savų, nei vergaut tarp svetimų,

Tai nors kapą tau supils ir aplankys.

Didelis, sporadinis besislapstančių partizanų iš atskirų grandžių augimas vyko Vidurio lygumoje, netoli Krakių, Pušynės smėlėtame miške, kur įvyko pirmasis mūšis. Tarpusavio ryšių kūrimas, elementariausi kariniai apmokymai atiteko aktyvesniems to krašto pogrindiniams organizatoriams – Vl. Kuračkai, Vaclovui Gudaičiui, atsargos karininkui Vladui Pabarčiui (Visi žuvę). Kiek susirinko tame miške partizanų, sunku nustatyti, bet buvo daug. Tai galima tvirtinti iš dar iki šio laiko išlikusių gilių bunkerių, kur galėjo slėptis ne tik kovotojai, bet ir jų arkliai. Skaičius nebuvo pastovus. Nesant pavojui, pareidavo į savo namus atsinešti maisto, pasikeisti drabužiais, pasimatyti su savais, net padėti kai kuriuose vyriškuose darbuose, kurių žmonos likusios su vaikais. Aikštės vidury plevėsavo trispalvė, vyrai mokėsi rikiuiotės, kitų karinių gudrybių. Dainavo patriotines dainas. Čia buvo Lietuva. Dar spalio mėnesį, kada į panosę, Plinkaigalio kaimą atvyko Krakių stribai gaudyti į frontą, naujokų vadas Vladas Pabarčius pasiuntė dalį vyrų. Po trumpų susišaudymų, Vl. Kuročkai vadovaujant, trys stribai buvo nukauti, septyni paimti į nelaisvę, pagal Karo lauko įstatymą sušaudyti. Miškas ruošėsi reakcijai. Pagaliau išaušo gruodžio 16-ji, kurios vakaro nebesulaukė daugelis kovotojų, aikštėje nuleista trispalvė.

Gruodžio 11-15 dienomis mišką pasiekė neramios žinios – NKVD kariuomenės judėjimas Kėdainiuose, Krakėse. Apylinkių vyrai, kurie buvo išėję į namus, plaukė į mišką.

Prieš auštant gruodžio 16 d. Vl. Pabarčius, sužinojęs, kad miškas supamas, pasiuntė pasiuntinius į Rugėnų miškus, pas kapitoną Kazį Bandžį prašydamas pagalbos. Kautynės prasidėjo auštant prie degančios eigulio Venslausko sodybos. Pirmiausiai padegė eigulio Venslausko sodybą. Ką rado namuose, išsivarė, o lovoje galintį ligonį išnešė ant sniego. Kaip eigulio šeima negalėjo žinoti, kas dedasi jų miške, jei visa apylinkė žino? Už tai pirmiausiai jie ir buvo nubausti. Prasidėjęs mūšis tęsėsi visą permainingą dieną. Sėkmę keitė nesėkmė, už klaidas mokėta gyvybėmis. Pagrindinės jėgos slinko nuo degančios Venslauskų sodybos. Pirmoji nelemta klaida, kada partizanai puolančius baudėjus prie Venslauskų sodybos nesunkiai išstūmė iš miško, perdaug išėjo į palaukę. Šaudymas aptilo. Staiga baudėjų sunkieji kulkosvaidžiai sukaleno užnugaryje, atskiri sprogimai, pragariška ugnis. Supratom,kad priešas supa. Vadas nepasimetė, per pragarišką ugnį davė komandą trauktis. Bunkerių link. Bet trauktis buvo per vėlu – būrys buvo beveik apsuptas. Šio šturmo metu žuvo beveik visas vadovybės apsaugos būrys, kur buvo sutelkti patys šauniausi vyrai. Vadas Vl. Pabarčius miško keliukais ant žirgo šuoliavo, koordinuodamas atskirų būrių veiksmus. Pavojinga padėtis tapo, kada po vieno būrio nuostolių prasiveržiant iš apsupimo, baudėjai prasiveržė prie centrinių bunkerių. Čia vadas sukoncentravo visas jėgas, surengė kryžminę ugnį ir vėl baudėjai atsidūrė su nuostoliais miško pakraštyje, bet kova vyko toliau. Lemiamas vaidmuo – kovotojai akyse išvydo tartum šviesulį, kada baudėjų užnugaryje sukaleno atvykusio į pagalbą K. Bandžiaus būrio kulkosvaidžiai. Baudėjai pasimetė, buvo visiškai sumušti. Partizanai apsirūpino ginklais, vaistais, tvarsčiais. Antanas Lembertas iš Tilindžių kaimo buvo pavarytas kartu su kitais išvežti žuvusius ir sužeistus. Jo skaičiavimu 60 žuvusių ir sunkiai sužeistų. Partizanų žuvo trylika. Kiekvieno mirtis – atskiras monologas. Veržiantis iš apsupimo vadovybės apsaugos skyriaus partizanas J. Strumskis sušuko: „Traukitės, dengsiu“. Dar nespėjus pasitraukti jo automatas nutilo. Jo rankose driokstelėjo granata. Buvo kulkosvaidžiu nukirstos abi kojos. Nepasidavė. Jam buvo tik devyniolika. Gimnazistas septintos klasės. Namiškiai jo nebesulaukė. Jį pamatė tik ant grindinio Krakėse. „Tarp kitų gerai man pažįstamų apylinkės jaunuolių pamačiau ir savo brolį Joną Strumskį. Akyse pasidarė tamsu. Apsivilkęs tuo pačiu motinos austu tamsios medžiagos švarku. Tais pačiais kailiniais, mano pačios prieš kelias dienas ant rankovės prisiūtu trispalvės trikampiu. Pakėlusi akis, pamačiau mažo ūgio stribą su šautuvu, baltu vilnoniu su dviem mėlynom juostelėm mylimosios padovanotu šaliku,“- pasakoja sesuo Zinaida Zimaitienė. J. Strumskiui žuvus, nesant kam dengti aikštelę, perbėgant krito Šulaičių skyriaus partizanai – Jonas Jankauskas ir Antanas Štuikys. Kautynių pragaras persipynė ir su tragikomiškais elementais. Aleksandras Klimanskis, Lietuvos kariuomenės puskarininkis, niekada nesiskiriantis su lengvu humoru, labai taikliai šaudė su savo taikliai prišaudytu vokišku karabinu. Jį įspėjo kovos draugas Pranas Vazgys, kad jis šaudo perdaug iš apkasų iškišęs galvą. „Dešimt porų batų jau turiu“, – tarstelėjo ir vėl taip šaudo. Staiga jo ginklas nutilo. Galva palinko ant smėlio. Pro tamsius plaukus veržėsi kraujo lašai…

Baudėjams ant Krakių grindinio pakliuvo tik penki žuvusieji Jonas Strumskis, Jonas Jankauskas, Viktoras Dalbokas, Antanas ir Stasys Štuikiai. Suslėpė Smilgos pakrantėje, šabakštynuose, kur vėliau istorijos klastotojai, statydami užtvanką, užliejo vandeniu, paslėpdami tautos pasipriešinimo ženklus. Kitus partizanai išsivežė ir palaidojo patys. A.Teišerskį ir A. Klibą rado sužeistus ir sušalusius miške vėliau. A.Teišerskį palaidojo savieji, darželyje, o A. Klibą namiškiai savo sodyboje.

Buvo aišku, kad baudėjų rezervai neriboti. Baigiantis dienai Vl. Pabarčius surinko žuvusius, sužeistus, nuleido vėliavą ir išvyko. Baudėjai, sutraukę jėgas, iki šv. Kalėdų siautė, šukavo miškus, kontroliavo kryžkeles, kareiviai keršydami nušovė beginklį Vacį Mykolaitį, Paskerdumio pradinės mokyklos mokytoją, ir Oną Montvilaitę. Kam skųsies, kai tauta nebeturi savos valstybės, savos policijos?

Vladas Pabarčius, įsakęs partizanams išsiskirstyti mažomis grupėmis ir tęsti karą toliau, pats su būriu pasuko į Lenčių mišką, kur jo laukė gili žiema, nesibaigiantis vargas, naujos kautynės ir jo paties žūtis. Vadas Vl. Pabarčius, neužmiršo žuvusiųjų artimųjų, naktimis lankė, palikęs lauke sargybą, guodė, dalijosi jų skausmu, nusiėmęs karininko kepurę priklaupė, apkabinęs verkiančias motinas, atsiprašė, kad jam nepavyko išsaugoti jų gyvybių…

Lietuviškasis dešimties metų Trojos karas prasidėjo. Tik poema dar neparašyta…

http://aidas.lt

Nuotraukose:

 1. Kapitonas K. Bandžius

2. Karininkas Vl. Pabarčius

Rezistencija ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra