Punsko miestelio gyventojai žydai

Autorius: Data: 2020-08-31 , 10:41 Spausdinti

Punsko miestelio gyventojai žydai

Rabino Liubovskio namas

Sigitas Birgelis, Punskas, www.punskas.lt

Lietuvos Seimas 2020-uosius metus paskelbė Lietuvos žydų istorijos metais. Šiuo sprendimu LR parlamentas norėjo paminėti rabino, litvakų religinės minties lyderio, Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines.

 

Iki Antrojo pasaulinio karo daugumą Punsko gyventojų sudarė žydai. Jie vertėsi prekyba, laikė alines, kepyklas. Tarp jų buvo nemažai ir amatininkų – siuvėjų, batsiuvių. Žydų moterys siūdavo ir megzdavo. Jie buvo nuoširdūs, ramūs, darbštūs, sumanūs ir kantrūs žmonės. Niekas neprisimena, kad kada nors žydas būtų neblaivus ar valkiotųsi viešoje vietoje.

Čia gyvenusių žydų pavardės dažnai buvo kilusios iš miestų pavadinimų: Trockis, Seiniškis, Bialostockis, Punskis, Mariampolskis, Vilenskis. Punske daugiausia buvo Kušelių, Kanovičių, Aberšmidtų.

Žydą buvo galima pažinti iš „peisų“ (žandenų). Ne visi augino barzdas. Vasarą vyrai vilkėdavo švarkais, kai kurie nešiodavo skrybėles arba kepures, visi buvo batuoti. Klumpėmis žydai neavėjo. Žydės per daug nesipuošdavo. Jos vaikščiodavo vienplaukės, ilgais sijonais, vilkėdavo iš pirktinių medžiagų siūtais drabužiais.

Pasikliaudami Alicijos Sitarskienės surinktais žmonių pasakojimais[1] ir Juozo Vainos užrašais, bandykime pasidairyti po tarpukario Punską, pažiūrėti, kaip gyveno ir kuo vertėsi šio miestelio žydai.

Pradėkime nuo vadinamojo Žaliakalnio papėdės. Prie dabartinės Liepų ir Sūduvos gatvių sankryžos, dideliame name, gyveno žydas Zendelis su šeima. Jis turėjo žemės ir ūkininkavo. Už jo, Mickevičiaus gatvės link, stovėjo Grunvaldų troba. Grunvaldą lietuviai pravardžiavo Altke arba Altariu. Jis turėjo dvi dukras: Fenę ir Sorką. Fenė buvo labai graži. Ji prieš Antrąjį pasaulinį karą išvažiavo į Palestiną. Sorka 1939 m. su tėvais pasitraukė į Lietuvą. Pavyko jai išgyventi Antrojo pasaulinio karo audras.

Už Grunvaldų gyveno Aberšmidtas, kurį lietuviai vadindavo Gerške. Jis turėjo žemės, laikė gyvulių. Žmonės pasakojo, kad 1939 m. Aberšmidtas, bėgdamas iš Punsko, paliko savo turtą pas jam pažįstamus žmones. Po karo, kai sugrįžo, tik vienas žmogus sumokėjo jam už paliktą arklį. Kiti, pas kuriuos buvo palikęs savo turto, net nenorėjo su juo kalbėti.

Ūkininkas buvo ir Aberšmidto kaimynas, bet jo pavardė neišliko žmonių atmintyje.

Toliau gyveno Lichšteinas, o už jo – skerdžius Kanovičius. Jis pjaudavo vištas ir veršius. Papjovęs vištą, peilį imdavo į dantis. Už darbą jam žydai mokėjo, bet šis pinigus atiduodavo žydų mokyklai išlaikyti. Kanovičius buvo paslaugus žemo ūgio, trumpų kojų žydas.

Toliau stovėjo (ir stovi iki šiol) žydų mokyklėlė ir sinagoga. Už jų kiemelyje iki miestelio gaisro riogsojo sena sinagoga. To paties kiemelio gale, kur dabar yra laidojimo namai, buvo Punsko maudykla, kurioje prausėsi ir lietuviai, ir žydai. Alicija Sitarskienė pateikia tokį punskietės pasakojimą: „Vidury buvo akmenų krosnis, aplink stovėjo statinės. Pievoje buvo šulinys, iš jo pripildavo į statines vandens. Krosnį prikūrendavo taip, kad akmenys net raudoni pasidarydavo. Jais prišildydavo vandens, visi pasiruošdavo vantas ir prausdavosi. Ant įkaitintos krosnies šliukšteldavo šalto vandens. Prileisdavo tiek garų, kad net silpna darydavosi, kartais reikėdavo ir duris atidaryti.“[2]

Už sinagogos stovėjo (ir tebestovi) rabino Liubovskio namas. Viename jo gale gyveno rabinas su šeima, kitame – jo giminės: Rubinštainų šeima, kuri turėjo aludę. Liubovskis buvo gražus, aukšto ūgio, inteligentiškos išvaizdos žydas. Jis turėjo du sūnus, kurie laikė audinių parduotuvę.

Toliau buvo žydės siuvėjos namas. Ji siuvo ir lietuviams, ir žydams.

Ten, kur dabar yra bankas, gyveno Mejeris. Tai buvo labai turtingas žydas. Jis turėjo kepyklą, kuri prieš Antrąjį pasaulinį karą sudegė, ir audinių bei įvairių prekių parduotuvę. Jo dukra Golda buvo labai išmintinga ir graži. Žmonės pasakojo, kad ji, išemigravusi į Izraelį, ten užėmė svarbų valstybinį postą.

Už Mejerio stovėjo didelis namas, vietinių žmonių vadinamas „Belvederiu“, kuriame gyveno žydas Kiršnianski.

Ten, kur dabar Punsko kooperatyvo maisto parduotuvė, stovėjo žydo Staroscinskio ir Romanienės (gydytojo Romano motinos) svaiginamųjų gėrimų krautuvė, „Monopoliu“ vadinama. Joje dirbo žydas Enekas.

Toliau gyveno Levitanskai, o už jų – kalvis, žmonių vadinamas Orke.

Dabartinių Mickevičiaus ir Mokyklos gatvių skersgatvyje gyveno Kušelis, žmonių vadinamas Dovydke. Jis supirkinėjo iš aplinkinių ūkininkų javus ir sėmenis, kuriuos laikydavo dideliuose mūriniuose sandėliuose. Dovydkė turėjo žemės, kurią pats su šeima apdirbdavo. Ožkinių J. Krakauskas pasakojo, kad Antrojo pasaulinio karo pradžioje Punsko padange skrido keli vokiečių lėktuvai. Dovydkė tuo metu buvęs laukuose. Išgirdęs bombonešių ūžimą, metė lauko darbus ir parbėgo namo. Atėjusiam žmogui tarė: Ko, Jonai, manį nepažino, kad nenumetė bombos.

Už Dovydkės gyveno kepėjas Reinšmidtas, žmonių vadinamas Baudziu (nes jis buvo labai aukštas, baisus, su ruda didele barzda), ir žydas Ickė.

Kitoje Mickevičiaus gatvės pusėje (nuo turgavietės) stovėjo Lipskio kepykla. Lipskį žmonės pravardžiuodavo Dobričke. Jis turėjo dar maisto ir smulkių prekių parduotuves.

Ties Mickevičiaus ir Gegužės Pirmosios gatvių sankryža gyveno Palonieckiai. Jie turėjo didelę medžiagų parduotuvę, kurioje dirbo trys gražios merginos. Žmonės pasakojo, kad prasidėjus karui vokiečiai numušė jų parduotuvės durų spyną ir išdalino subėgusiems iš įvairių pakampių žmonėms prekes.

Ten, kur prieš kelerius metus buvo policijos nuovada, gyveno Jankelis. Už jo buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą į Punską atvykusio Soloducho namas, kuriame buvo vaistinė. Už vaistinės stovėjo ilgas namas, kuriame gyveno trys šeimos: Aiškės, Laipkės ir Ošario, žmonių vadinamo Maške. Aiškė turėjo kepyklą. Maškė, kaip pasakojo žmonės, po karo buvo atvažiavęs į Punską ir norėjo aplankyti savo namus, bet nauji savininkai jo neįleido. Tada jis apsikabino namo kampą, bučiavo jį ir garsiai raudojo.

Toliau stovėjo žydų parduotuvė, kurioje dirbo Sorka ir Rafalinas. Už jo gyveno turtingas žydas Joškė, kuris turėjo batų, kaliošų bei guminių prekių parduotuvę.

Už Joškės buvo žydo Rupkės namas.

Buvusiame Jakimavičių name gyveno aukšta žydė, žmonių vadinama Bobe. Ji laikė restoraną ir žmonėms degtinės bei kitų prekių mielai duodavo „bargan“. Kas tik ateidavo, niekam neatsakydavo, todėl žmonės ją vadindavo „Širdele“. Kitame name gyveno žydas Altaris (jis iš žmonių supirkinėjo javus ir paukščius) ir Mentkė. Mentkė, kaip pasakojo žmonės, buvo turtingiausias Punsko žydas.

Šiame name gyveno aukšta žydė, žmonių vadinama Bobe

Ten, kur kitados buvo smuklė („gaspoda“), vėliau – turgus, o dabar – automobilių stovėjimo aikštelė, buvo Velvės aludė.

Už dabartinio valsčiaus pastato stovėjo kalvė, o už jos – žydo Jankelio namas.

Dabartinėje Ugniagesių gatvėje gyveno Kirkšniauskas, o už jo – stiklius Berčikas.

Toliau stovėjo žydo, vardu Zelkė, troba. Jis iš žmonių supirkinėjo javus. Tai buvo vienas turtingiausių Punsko žydų.

Už jo buvo skerdžius Kušelis, žmonių pramintas Ožuku. Jis supirkinėjo avis, veršius ir juos pjaudavo.

Toliau gyveno siuvėjas Mošė Filipovskis, kuris patarnaudavo sinagogoje.

Kitoje gatvės pusėje gyveno kalvis Lichšteinas. Už jo buvo žydų kluonai ir laukai.


[1]  Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 40–56.

[2] Ten pat, p. 45.

 

Lietuva - Lenkija Seinų - Punsko kraštas Žydai , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra