Punsko krašto visuomenininkas J. S. Paransevičius

Autorius: Data: 2012-01-03, 11:23 Spausdinti

Sigitas BIRGELIS

Vienas iš žymiausių Punsko krašto šviesuolių yra Juozas Sigitas Paransevičius. Tai ilgametis visuomenininkas, „Aušros“ žurnalo ir „Aušros“ leidyklos bendradarbis, kelių vadovėlių ir knygų sudarytojas, ilgametis mokytojas bei mokyklų direktorius, dabar pensininkas.

Juozas Sigitas Paransevičius gimė 1941 m. Paliūnuose. Tais pačiais metais prasidėjo lietuvių priverstinio iškeldinimo iš Punsko ir Seinų krašto akcija. Jo tėvas, Bronius Paransevičius, nesutiko būti iškeldintas ir buvo įkalintas Suvalkuose. Laikė jį kameroje kartu su 30 lietuvių. Laisvę išvydo tik po 30 dienų. Vokiečiai neleido jam grįžti į gimtinę, tad Bronius Paransevičius su šeima apsistojo vadinamojoje Borisuvkoje, iškeldintų į Lietuvą Burbiškių Žukauskų sodyboje. Paransevičių namuose apsigyveno Paliūnų kaimo folksdoičius. (Prieš karą Paliūnuose gyveno nemažai vokiečių.) Folksdoičiaus sodyba buvo prasta, o Paransevičių daug geresnė.

Laikotarpio iki iškeldinimo į Burbiškius neprisimenu, nes tai buvo pirmos mano gyvenimo dienos, – pasakoja Juozas Sigitas Paransevičius. – Atsimenu gyvenimą Borisuvkoje ir karo pabaigą. Nuo mūsų sodybos buvo matyti plentas, kuris per Vidugirius ir Navinykus jungia Lazdijus su Šipliškėm. Juo traukėsi vokiečių kariuomenė, vienas po kito vakarų link naktį ir dieną riedėjo jų sunkvežimiai ir automobiliai.

Pasitraukus vokiečiams, Bronius Paransevičius su šeima grįžo į savo namus Paliūnuose. Netrukus jų kaimyno Kliukinsko sodyboje įsikūrė lenkų pasieniečiai. Kliukinskas dar prieš karą išvyko Amerikon, o jo šeima buvo priverstinai iškeldinta ir negrįžo iš Lietuvos.

Tai buvo slogūs ir neramūs laikai, – prisimena Sigitas Paransevičius. – Per mūsų kaimą važinėdavo rusų pasieniečių sunkvežimiai, vaikščiojo rusų ir lenkų kariai. Aš tada pradėjau lankyti Pristavonių mokyklą.

1949 m. prasidėjo Punsko krašto žmonių trėmimai į Lenkijos „atgautąsias žemes“. Iš Paliūnų kaimo pirmiausia iškeldino Baliūnus. (Juos apgyvendino Olecko apylinkėje, Gizy kaime.) 1950 m. Punsko krašte pradėta steigti valstybinius ūkius. Valdžia, norėdama žmones prigąsdinti ir priversti stoti į kolūkius, tų metų lapkritį pradėjo naują gyventojų iškeldinimo bangą. Vieną dieną Trakiškių traukinių stoty stovėjo paruošta daugiau kaip 40 prekinių vagonų.

Kaip ir kiekvieną rytą nuskubėjau į mokyklą, – pasakoja Sigitas Paransevičius. – Kai tik peržengiau klasės slenkstį, mokytoja man sako: „Bėk, vaikeli, namo, tavo tėvus išveža“. Jau iš toli mačiau būrį pasieniečių ir gausybę su pastotėm atvažiavusių žmonių. Lenkų pasienietis susirinkusiems perskaitė raštą, kuriame Suvalkų apskrities pirmininkas, remdamasis prieškarinio Lenkijos prezidento sienos apsaugos įsaku, liepia kaimo gyventojams per kelias valandas palikti savo sodybas ir vykti į Trakiškių traukinių stotį, iš kur bus išvežti nežinoma kryptimi.

Šis raštas išliko ir, atrodo, jis buvo išspausdintas „Aušroje“. Paransevičių ūkis nebuvo mažas. Jie laikė keliolika karvių, šešis arklius, kiaulių, vištų ir kitko. Kiekvienai šeimai buvo paruoštas vienas prekinis vagonas.

Mes turėjome į jį sutilpti su gyvuliais, manta, įrankiais, beveik su visu 30 ha turtu, – sako Sigitas Paransevičius. – Tėvas pasiėmė du arklius, dvi karves, truputį padargų, asmeninių daiktų, patalus, kažkiek drabužių, pašarų gyvuliams. Tėvai, nežinodami, kur juos veža, jauniausiąjį sūnų – trejų metukų Jurgutį – ir likusią turto dalį paliko pas Kampuočių Stoskeliūnus.

Vakare traukinys pajudėjo iš Trakiškių geležinkelio stoties. Kelionė užsitęsė savaitę. Traukinių stotyje Paransevičių laukė pastotė, kuria jie persikėlė į vokiečių apleistą sodybą. Apsigyveno Sciechovo (Ściechów) vietovėje, maždaug 20 km nuo Dariaus ir Girėno žuvimo vietos. Dauguma namų šiame kaime jau buvo apgyvendintų, bet būta ir laisvų. Čia daugiausia buvo iš Ukrainos iškeldintų lenkų. Šalia Paransevičių apsigyveno iš Burbiškių iškeldinta Kraužlių šeima.

Juozas Sigitas Paransevičius prisimena, jog tėvas rašydavo raštus Balstogės vaivadai, kad leistų jiems grįžti gimtinėn. Po mėnesio kito ateidavo neigiami, nieko nepaaiškinantys atsakymai. Taip ir nežinojo, kodėl juos iškeldino ir dėl kokios priežasties neleidžiama grįžti. Gal buvo neparankūs komunistų valdžiai, kuri organizavo kolūkius? Gal todėl, kad pas juos užsukdavo Lietuvos partizanai? Jie ateidavo naktimis, pernakvodavo kluone. Antai toks Bonifacas Rutkauskas gan nesunkiai pereidavo stipriai saugomą valstybinę sieną ir lankydavosi pas juos iki pat Paransevičių išvežimo. Jis vienąkart lydėjo Skirmantą – Lukšą-Daumantą, kai šis per Lenkiją vyko į Vakarus. Gal buvo kokių jiems visai nežinomų priežasčių?

Antai vienąkart prie Sigito tėvo prisistatė lenkų pasieniečiai:

Kur slepi ginklą?

Jeigu padėjot, tai pasiimkit, nes aš ginklo neturėjau ir neturiu.

Nėra abejonių, kad Bronius Paransevičius buvo lenkų valdžiai nepatikimų žmonių sąrašuose. Dar prieš karą lenkų dokumentuose jis buvo įvardintas kaip aršus lietuvių šovinistas.

Juozas Sigitas Paransevičius iškeldinimo į vakarus metu buvo Pristavonių mokyklos trečios klasės mokinys. Sciechovo vietovėje, kur juos nuvežė, lankė trijų klasių mokyklą. Ketvirtą klasę baigė septynmetėje mokykloje, kuri stovėjo kaimo viduryje (Sciechovo – tai ilgas, 11 km, kaimas).

Po metų Paransevičiams leista apsigyventi Rytprūsiuose. Bronius surado prie pat Elko žmogų, kuris sutiko priimti juos po savo stogu. Jie persikėlė į Siedliska vietovę ir gyveno su Kraužliais viename kambaryje, turėdami bendrą virtuvę. Kai Kraužliai persikėlė į Svientaino kaimą Olecko apskrityje, Paransevičiai pasuko įkandin. Toliau likimas juos nuvedė į Gryzy kaimą Olecko apskrityje. Čia už 500 zlotų (labai nedidelę, galima sakyti, simbolinę sumą) nusipirko vokiečio namą, tvartelį ir 2 ha žemės.

Mozūrų kaime lankiau 6 ir 7 klases, – pasakoja Sigitas Paransevičius. – Tėvas dirbo miške. Tais dviem dar iš Paliūnų atsivežtais arkliais vežiojo iš miško medžius.

1955 m. Juozas Sigitas Paransevičius, mokytojo Jono Stoskeliūno pakalbintas, stojo į Suvalkų bendrojo lavinimo licėjų, kuriame nuo 1953 metų veikė lietuviška klasė. Tais mokslo metais susirinko 16 ar 17 lietuvių mokinių. Mokyklos vadovybė lietuviams atskiros klasės neįsteigė, bet liepė jiems mokytis kartu su lenkučiais. Jonas Stoskeliūnas vedė lietuvių kalbos kaip papildomo dalyko pamokas, o likusios pamokos vyko lenkiškai kartu su lenkučiais.

1956 m., kai buvo įkurtas Punsko licėjus, į jį persikėlė apie 10 Suvalkų licėjaus lietuviškos grupės mokinių. Punsko vidurinė mokykla pradėjo darbą turėdama dvi klases: 8 klasė buvo naujai suburta, 9 – perkelta iš Suvalkų. Ne visi Suvalkų licėjaus lietuviškos grupės mokiniai panoro keltis į Punską. Tarp tokių buvo Leonardas Jonuška bei iš Vižainio krašto kilęs Vaitiekus Kajokas. Pastarasis buvo rasi ano krašto paskutinis mohikanas. Jis labai gražiai kalbėjo lietuviškai. Lietuvių kalbos pamokose mokytojas Jonas Stoskeliūnas prašydavo jo, kad dzūkams pasakytų ką nors lietuvių bendrine kalba.

Punsko licėjaus pradžia, kaip prisimena Juozas Sigitas Paransevičius, buvo labai sudėtinga. Atrodė nerealu, kad ši mokykla išsilaikytų. Punske nebuvo elektros šviesos, nebuvo plento. Vienintelis susisiekimas su pasauliu vedė per Trakiškių geležinkelio stotį. 1956 m. Bronius Paransevičius gavo leidimą sugrįžti į Paliūnus. Punsko licėjaus devintą klasę Juozas Sigitas Paransevičius lankė gyvendamas Paliūnuose.

Mokymo sąlygos Punsko licėjuje buvo daugiau nei prastos, – tikina mano pašnekovas. – Trūko visko, tik noro ir entuziazmo buvo daug.

Tuometinis Punsko valsčiaus viršaitis Antanas Judickas Punsko licėjui buvo linkęs užleisti net savo kabinetą. Balstogės švietimo kuratorija nepalankiai žiūrėjo į šią lietuvišką švietimo įstaigą. Uždrausti veikti negalėjo, nes šalyje tuo metu vyravo gan palankus tautinių mažumų švietimui klimatas, o kitos Lenkijos tautinės mažumos jau turėjo savo vidurines mokyklas. Balstogės švietimo įstaigoje vyravo nuomonė, kad lietuviai, matydami, kokiomis sąlygomis reikia dirbti, patys atsisakys licėjaus. Pirmiausia, nebuvo kadrų. Aukštąjį išsilavinimą turėjo tik mokytojas Jonas Stoskeliūnas, kuris dėstė lietuvių ir prancūzų kalbas. Kitų dalykų mokė pradinių mokyklų mokytojai, kurie turėjo pedagogo kvalifikaciją arba ir neturėjo. Antai 1956 m. lenkų kalbą dėstė mokytoja Petronėlė Jakimavičienė, kuri buvo baigusi vidurinę mokyklą. Po metų lenkų kalbos dėstymą perėmė į Punską atsikėlusi Vlada Pajaujienė. Juozas Vaina, kuris kvalifikaciją įgijo mokytojų seminarijoje, dėstė tiksliuosius mokslus: fiziką, matematiką, chemiją. Rusų kalbos mokė mokytojas Stanislovas Lysakovskis, buvęs pradinės mokyklos direktorius, vėliau licėjaus direktorius. Elena Vainienė dėstė matematiką ir geografiją.

Beveik nebuvo jokių mokymo priemonių, neskaitant lentos, kreidos, vieno kito žemėlapio. Neturėta lietuviškų knygų. Balstogės švietimo kuratorija, vizituodama Punsko licėjų, labai neigiamai įvertino jo darbą. 1959 m., kai vyko pirmieji brandos egzaminai, norėta parodyti, kad licėjus tinkamas uždaryti. Abitūrą, kuriai vadovavo iš Balstogės atsiųstas vizitatorius, iš dešimties moksleivių išlaikė tik trys.

Sunku būtų teigti, kad mes supratom mokymosi reikšmę, kad buvom tinkamai mokytojų paruošti, – sako Punsko licėjaus pirmosios laidos absolventas Juozas Sigitas Paransevičius. – Daug būta ir mūsų kaltės. Svarbu turėti omeny, kad mūsų mokytojai neturėjo tinkamo pasiruošimo nei praktikos dirbti su vidurinės mokyklos moksleiviais.

Punsko mokykla buvo bandoma dar ne kartą, ne kartą siekta ją uždaryti. Nepaisant sunkumų, įvairių provokacijų, ji išliko ir atliko milžinišką darbą mūsų krašto istorijoje. Metų metais kilo mokymo lygis, kadrai pasipildė aukštųjų mokyklų absolventais. Pagerėjo darbo sąlygos. 1959 m. pradėta statyti nauja mokykla (dabar vaikų darželis), kuri atiduota naudoti 1960 m. Deja, pastatas pasirodė per ankštas. Netrukus susibūrė visuomeninis komitetas licėjaus bendrabučio statymui, pradėta rinkti lėšas. Lenkijos valdžia nesutiko šios statybos finansuoti. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lenkijoje lankėsi LTSR partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Jis Balstogėje susitiko su šios vaivadijos partijos pirmuoju sekretorium. Šios viešnagės dėka 1977 metais buvo atiduotas naujas mokyklos pastatas. Mokykla pavadinta A. Sniečkaus vardu.

Juozas Sigitas Paransevičius, baigęs Punsko licėjų, stojo į mokytojų seminariją, kurioje įsigijo fizinio lavinimo mokytojo specialybę.

Aš pasirinkau šitą specialybę, – sako jis, – nes Punsko licėjui reikėjo tokio mokytojo. 1961 m., prieš man baigiant mokyklą, buvo sutarta, kad nuo rugsėjo 1-osios pradėsiu darbą Punske. Niekam tai neužkliuvo. Per atostogas išėjau 2 mėnesiams tarnauti lenkų kariuomenėje. Rugpjūčio pabaigoje gavau žinią, kad turiu vykti į Balstogės kuratoriją. Ten pareiškė, kad Seinų partijos komitetas turi man kažkokių priekaištų, kad Suvalkų apskrityje galiu dirbti, kur noriu, bet Seinų apskritis manęs neįsileis. Suvalkų švietimo skyrius pasiūlė darbą Vižainio mokykloje. Aš ten ir nuvykau.

Vižainyje, kaip prisimena Juozas Sigitas Paransevičius, lietuviškai pasikalbėdavo tik su mokyklos direktoriumi Zenonu Šmitu. Jis mokėsi prieš karą Vištytyje lietuviškai ir sakėsi esąs bajorų kilmės lenkas. Sigitas Paransevičius Vižainyje užsibuvo kelis mėnesius.

Punsko mokyklos direktorius Juozas Dabušinskas du kartus važinėjo į Balstogę, kur išprašė, kad galėčiau dirbti Punsko mokykloje, – pasakoja Juozas Sigitas Paransevičius. – Nuo lapkričio 16-osios dirbau Punske. Tuoj pat pradėjau neakivaizdines studijas Varšuvos fizinio lavinimo akademijoje.

Sigitui teko eiti įvairias pareigas. Vadovavo Punsko pradinei mokyklai, Punsko licėjui, dirbo valsčiaus švietimo inspektoriumi. Mokykloje vedė fizinio lavinimo, vėliau karinio parengimo pamokas. Bandė savo jėgas Vilniaus universitete. Išlaikė reikalingus mokslo kandidato egzaminus, bet neparengė disertacijos. Po 30 metų darbo mokykloje išėjo į pensiją. Kai netikėtai mirė istorijos mokytoja Irena Čėplienė, licėjaus direktorė Marytė Černelienė pasikvietė Sigitą dėstyti istoriją.

Mane visada traukė Lietuvos istorija, – tikina Juozas Sigitas Paransevičius. – Nenumaldomai reikėjo susipažinti su kitų valstybių istorija. Taip žinių akiratis prasiplėtė. Gyvenime patyriau, kad daug kas nežino savo krašto praeities. Ne vienas bando įkalbėti, kad nuo šimtmečių čia buvo nežinia kieno žemė. Stengiausi sudominti praeities paveldu mūsų jaunąją kartą. Per tą laikmetį, kai dirbau licėjuje istorijos mokytoju, istorijos studijas pasirinko nemažai mūsų krašto absolventų. Įsimintini Astutė Bobinaitė, Gintautas Latvys, Algis Severinas ar dabartinė licėjaus istorijos mokytoja Danguolė Kuosaitė. Ne vienas šio krašto istoriją gvildeno savo diplominiame darbe.

Sigitas Paransevičius beveik visą savo gyvenimą skyrė visuomeninei veiklai. Kelias kadencijas vadovavo Lenkijos visuomeninei kultūros draugijai, Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybai. Paklaustas, ką pakeistų, jeigu jam būtų duota pergyventi gyvenimą dar kartą, Juozas Sigitas Paransevičius susimąsto.

Sunku pasakyti. Matot, gyveni tam tikroje aplinkoje, iš kurios, kad ir kaip benorėtum, negali ištrūkti. Dažnai pagalvoju, ar buvo galima padaryti daugiau, ar verta buvo eiti į kompromisus, ar atsisakydamas bendradarbiauti su komunistine santvarka galėjau mūsų kraštui nuveikti daugiau. Tada sunku buvo įsivaizduoti, kad subyrės Sovietų Sąjunga, o Lietuva taps laisva ir nepriklausoma. Nežinau, ar gerai lietuvių išeivija pasielgė, atsisakydama bet kokio bendradarbiavimo su LTSR piliečiais. Tai buvo be galo sunkūs pasirinkimai. Antai anais laikais moksleivius, nuomojančius pas gyventojus kambarius, tikrino lenkų pilietinės milicijos (ORMO) kuopelės pareigūnai. Mes tada mokykloje sukūrėme savo kuopelę, kuri veikė tik popieriuje, bet neleido svetimiems naršyti mūsų reikaluose. Tas pats pasakytina apie mokyklos partinę organizaciją. Reikėjo kaip nors bendradarbiauti, bent jau tai suvaidinti, jei norėjome turėti savo draugiją, lietuviškas mokyklas ir kt.

„Aušra“

www.punskas.pl

Nuotraukoje: J. S. Paransevičius

Seinų - Punsko kraštas , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra