„Protėvių takais“ Rytų Lietuvoje

Autorius: Data: 2013-04-03, 14:29 Spausdinti

Vladas Vaicekauskas, Jašiūnai

Lietuvos žemėlapyje nesunku rasti Dieveniškių iškyšulį. Rytų Lietuvoje dvi savaites sėkmingai truko stovykla „Protėvių takais“. Šiai stovyklai lėšų skyrė Vilniaus m. Naujamiesčio moksleivių namai.

Dvasingai stovyklos programai labai daug dėmesio skyrė vadovė – koordinatorė iš Vilniaus Ona Židonytė, vadovais dirbę mokytojai iš Jurgelionių – Ilona Šedienė, iš Jašiūnų – Lilija ir Romas Vorevičiai.

Protėvių takais buvo numatyta eiti vieninteliame tokio pobūdžio Lietuvoje – Dieveniškių istoriniame parke. Moksleiviai į šią stovyklą buvo pakviesti iš Vilniaus ir Rytų Lietuvos – Šalčininkų rajono Jašiūnų, Dieveniškių ir Jurgelionių vidurinių ir pradinių mokyklų.

Pradėdami programoje numatytus žygius, pėsčiomis lankytasi prie Merkio, garsėjančiuose istorine praeitimi Jašiūnuose. Čia lankytasi vėlyvojo klasicizmo stiliaus Radvilų rūmuose, profesorių kapinėse, bažnyčioje. Mokiniai džiaugėsi jaukia, savo pasiekimais garsėjančia „Aušros“ vidurine mokykla. Vėliau daugelis šių poilsiautojų, rašiusių atsiminimus apie šią stovyklą, pažymėjo, jog „norėtų mokytis tokioje mokykloje“.

Šalčininkuose numatyta pabuvoti viena valanda prabėgo nepastebimai, mat lankytasi Lietuvos tūkstantmečio vidurinėje mokykloje, kurioje visus šeimyniškai pasitiko mokyklos direktorius V. Žilius. Išsiskirdami puikiai mokyklai visi palinkėjo sėkmės.

Keletai naktų apsistoja ryčiausioje Dieveniškių iškyšulio vietoje – Norviliškėse. Šioje reto grožio oazėje išsamiai susipažinta su restauruojamais XVI a. pranciškonų vienuolynu, varpine, labai jaukia bažnyčia.

Poilsiautojus džiugino kultūriniu požiūriu vertingos senosios baltiškosios, dzūkiškosios ir aukštaitiškosios etnokultūros liekanos, mažai civilizacijos paliestas kultūrinis kraštovaizdis su unikaliu, būdingu tik šiam kraštui kaimų išsidėstymu.

Keliauta išties nemažai. Stovyklautojams, kurių neišgąsdino dažni lietūs, noriai talkino Vilniaus pasienio policijos rinktinės Dieveniškių užkardos vadas Svajūnas Vaikšnoras, šios užkardos vado pavaduotojas Algimantas Andrijauskas. Jiems dėkota už patarimus sudarant stovyklos kelionių maršrutą bei transportą aplankant Urelių pasienio postą, Krakūnų muitinę, kitas įdomias šio krašto istorines vietas.

Prevencinėje stovyklos programoje buvo numatyta domėtis ir Poškonių etnokultūrinio draustinio turtais: nuostabiais kultūrinio kraštovaizdžio juosiamais gatviniais kaimais, Stakų bei Poškonių V-VI a. pilkapiais. Gražiai apie Poškonys pasakojo šio kaimo mokyklos direktorė p. O. Žilienė.

Dieveniškių geomorfologiniame draustinyje siekiama išsaugoti pakraštinių darinių ruožo fragmentą Medininkų aukštumoje su Dieveniškių VII-XI a. pilkapiais, mitologiniais „Moko“ ir „Užkeiktos svodbos“ akmenimis. Pasak Dieveniškių istorinio regiono parko direktoriaus Roberto Jomanto, „gerai, kad šie parko turtai nesuniokoti atsitiktinių praeivių ir archeologinių tyrinėjimų.“

tiek daug pamatę vasarojantys moksleiviai net trumpomis atokvėpio valandėlėmis nenustygdavo vietoje. Jie puikiai sprendė anksčiau neišspręstus stovyklinės socilizacijos uždavinius, patys ant laužų virdami valgį, miegodami palapinėse ar gyventojų daržinėse, grybaudami,… pirmą kartą grėbdami šieną. Netrūko ir skambių dainų, įspūdingų kraštovaizdžio piešinių, maudynių, vaikiško klegesio.

Skraičionių kaimo senbuvė ponia J. Ščiknienė vaikams ir vadovams padovanojo ne vieną gražų pasakojimą ir dainą apie Dieveniškių gyventojus, tradicijas, karo ir pokario metų represijas, krašto sovietizaciją ir lenkinimą. Jos austomis drobėmis stebėjosi ne tik stovyklos mergaitės.

Į pietryčius 20 km nuo Šalčininkų, Gaujos dešiniame krante įsikūręs apylinkės centras – Dieveniškės. 1471 m. pastatytoje bažnyčioje susidraugauta su klebonu dekanu, tikra šio krašto legenda – Dominyku Valančiausku. Stovyklautojai aktyviai dalyvavo šv. Lauryno atlaiduose: giedojo giesmes, dalyvavo bažnytinėje procesijoje. Kitą dieną plačiau susipažinta su Dieveniškėmis, aplankytos žydų kapinės. Tiesa, nemaloni pažintis su miestelio seniūne, prastai kalbančia lietuviškai, iš dalies trikdė vaikų poilsį.

Stovyklautojai, keliaujantys protėvių takais, domėjosi ir šių dienų istorija. Padėta gėlių Nepriklausomos Lietuvos savanorio, kurį pakirto žudikų kulka, G. Žagunio žūties vietoje. Jurgelionių kaimo gyventojo G. Šedžio prisiminimai apie žuvusį draugą, bendradarbį keletai valandų prikaustė klausytojų dėmesį. Buvo apie ką susimastyti..

stovyklautojai ir jų vadovai nuoširdžiai dėkoja Vilniaus apskrities viršininko patarėjui Jonui Endriukaičiui, Socialinių reikalų ir švietimo departamento direktoriui Jonui Vasiliauskui. Be jų paramos šios stovyklos, beje, nebūtų buvę.

Vaikai, sėdėdami po tūkstantį metų turinčiu Grybiškių ąžuolu, jau mąstė apie kitų metų panašaus pobūdžio stovyklą.

Kas galėtų uždrausti vaikams domėtis?

„Voruta“ Nr. 35 (365) 1998 m. rugsėjo 26 d., 11 p.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra