Protestantizmo pėdsakai Vilniaus regione XVI–XVIII a. Dubingių atvejis (3 d.)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Santykiai tarp evangelikų reformatų ir katalikų Dubingiuose XVII a. antrojoje pusėje
 
1642 m. katalikai iškėlė Radviloms bylą dėl bažnyčios ir jos nuosavybės grąžinimo.
 
Tokiu pagrindu 1642 m. Dubingių altarista Matas Pogreckis Lietuvos Vyriausiajame Tribunole (LVT) pradėjo bylinėtis su B. Radvila dėl bažnyčios ir Bijutiškių palivarko, kuris anksčiau tariamai priklausęs altarijai. 1644 m. vis dar nebuvo pasiektas sutarimas, B. Radvila apeliavo į katalikų reikalavimus, o kunigas Pogreckis tais metais numirė. 1645 m. naujasis Dubingių altarista Mykolas Čarniavskis atnaujino bylą. Teismas M. Čarniavskio pareikalavo parodyti dokumentus, įrodančius, kad katalikų bažnyčia Dubingiuose buvo nuo seno. Byla aiškiai krypo katalikų naudai, tačiau 1645 m. M. Čarniavskis mirė. Klebonu tapęs Vilniaus kanauninkas Jonas Kazimieras Druckis Sokolinskis 1646 m. teisėsi su Radvila toliau. Sokolinskio įgaliotinis teisme S. Laukanskis, įrodinėdamas katalikų bažnyčios Dubingiuose senumą, pateikinėjo išrašus iš įvairių dokumentų. Pateikta 1451 m. Andriaus Šimkovičiaus Giedraičio fundacija Dubingių bažnyčiai, Giedraičių paveldėtojo Pauliaus Koreivos fundacija Dubingių altarijai su Bijutiškių palivarku, 1520 m. neįvardytas pergamentinis dokumentas, kažkokie 1593 m. finansinio pobūdžio aktai, dokumentai, pagrindžiantys nuo 1622 m. su įvairiais asmenimis vykusius Dubingių klebono ginčus, kuriuos sprendė konsistorijos teismas, 1560 m. ribojimąsi su Trakų vaivados Mikalojaus Radvilos valdomis atspindintys aktai apie Inturkės ir Dubingių klebono žemių matavimus, galiausiai 1642 m. Vilniaus vaivadijos generolo Jono Gromackos, kuris kunigo Pogreckio reikalavimu buvo nuvykęs į Dubingius apklausti žmonių, pranešimas. Anot pastarojo, netoli Dubingių gyvenantys neįvardyti asmenys pripažino, kad Dubingiuose nuo seno buvo katalikų bažnyčia, vėliau paversta evangelikų maldos namais. Pridėta netgi informacija apie 1588 m. M. Radvilos laišką, kuriame šis Narbuto prašęs suteikti fundaciją Dubingių altarijai. Pastebėkime, jog katalikų pusė nepateikė anksčiau minėtų dokumentų originalų, o tik savo padarytus išrašus. 1646 m. liepos 10 d. Tribunolas altarijai priteisė Bijutiškes, tačiau bažnyčios istorinio senumo nepripažino ir grąžino šį klausimą Vilniaus pavieto žemės teismui, po kurio sprendimo ir buvo pateikta apeliacija. 1647 m. mirus J. K. D. Sokolinskiui, byla niekaip nebuvo užbaigta iki galo. 1648 m. Vilniaus pilies teisme bajoras Aleksandras Bykoiskis padavė ieškinį prieš Dubingių kleboną ir altaristą J. Sokolinskį, tvirtindamas, kad Bijutiškių, arba Staškūniškių palivarkas katalikų bažnyčiai buvo priteistas neteisėtai. 1651 m. katalikų pusė, tvirtindama, kad nuo tada, kai Dubingiai buvo karaliaus valda, čia buvo įkurta katalikų bažnyčia ir Jogailos laikais katalikų tikėjimas ėmė plisti, teigė, jog turi įrodymus, kad Dubingiuose funduotos dvi altarijos, kurių pergamentinių ir popierinių aktų pateikė 38 vienetus. Nurodė, kad Radvilos užgrobė katalikų bažnyčią ir kleboniją su visu turtu ir iš bažnyčios padarė zborą, t. y. kalvinistų (evangelikų reformatų) bažnyčią, o katalikų kunigus išvijo.
 
Pats B. Radvila buvo tolerantiškas katalikams. 1666 m. iš Dubingių dvaro pajamų netgi skyrė 100 auksinų jėzuitams Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiai. Po karų su Rusija B. Radvila siekė atstatyti sugriautas bei atgauti katalikų užimtas reformatų bažnyčias. Teisminė byla dėl Dubingių bažnyčios atnaujinimo nebuvo vienintelė – Radvila bylinėjosi ir dėl Šventežerio, Seirijų, Vyžuonų, Svėdasų, Alantos, Bielyčios, Žiupronių, Naugarduko bažnyčių. 1666 m. Radvila laiške dvariškiui S. Nezabitauskiui išreiškė susirūpinimą, kad po katalikų atakos prieš Žiupronių bažnyčią, vietos katalikų kunigas Šachovieckis gali imtis Dubingių ir Bielyčios bažnyčių, kaltindamas tariamu katalikų bažnyčių pavertimu evangelinėmis. 1666 m. garbaus amžiaus dvariškis Golimontas liudijo S. Nezabitauskiui, kad prisimenantis, kurioje vietoje Dubingiuose buvo reformatų ir katalikų bažnyčios. Jo tvirtinimu, „Dubingiuose ten, kur dabar salelėje stovi mūrinė bažnyčia, niekada nebuvo katalikų bažnyčios“. Ją statyti pradėjo Jonušas Radvila, o vėliau tėvas B. Radvila ją pabaigęs. „Katalikų bažnyčia buvo visiškai kitoje vietoje, t. y. ežero pabaigoje prie miestelio“. Anot Golimonto, Dubingių reformatų bažnyčia turėjo tokią pačią fundaciją kaip ir Kėdainių bažnyčia, tačiau jos originalas sudegė su kitais dokumentais Tykocine (Palenkė – aut. past.). Dubingiai regione buvo ne vienintelė vieta, kurioje vyko kova dėl reformatų bažnyčios išsaugojimo. Tuo metu vyko sunki byla su katalikais dėl Vyžuonų bažnyčios priklausomybės. Teisinių bylinėjimųsi dėl Dubingių bažnyčios procedūrų po XVII a. vidurio karų iki pat B. Radvilos mirties katalikai vengė.
 
L. K. Radvilaitės laikais Dubingių katalikų klebonu 1671 m. tapęs Vilniaus kanauninkas Vaitiekus Beinartas, paakintas Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos, bylą atnaujino. 1672 m. Vilniaus kapitula šį klausimą iškėlė LVT. Kapitula „labiau emocingai, nei argumentuotai“ laikėsi nuostatos, jog anksčiau Dubingiuose katalikų bažnyčia bei prie jos dvi altarijos buvo ten, kur stovi mūrinė reformatų bažnyčia, ir reiškė į ją pretenzijas. Teismas konstatavo, kad senoji medinė katalikų bažnyčia buvo pastatyta niekur kitur kaip tik saloje tarp ežerų, o vėliau jos vietoje pastatyta mūrinė reformatų bažnyčia. Teigta, jog L. K. Radvilaitės komisarai, atvykę į Dubingius, niekaip negalėjo rasti ir nurodyti vietos, kur, jų manymu, galėjo būti katalikų bažnyčia.
 
Katalikų pusė su Dubingių klebonu priešakyje reikalavo, kad evangelikų bažnyčia būtų grąžinta ir vėl paversta Romos katalikų bažnyčia. Laikinai palikti evangelikų bažnyčią katalikų pusė sutiko tik tol, kol L. K. Radvilaitė sulauks pilnametystės (tuo metu jai buvo 5 metai), ir su sąlyga, kad ten nevyktų evangelikų pamaldos. „Atlyginant Romos katalikų bažnyčiai, kurią nugriovė erezija“ katalikų pusė reikalavo pastatyti naują medinę bažnyčią su mūriniais pamatais kitoje ežero pusėje, priešais dvaro salą, už tilto ir dvaro karčemos, toje vietoje, kurią parinks klebonas; su trimis altoriais, zakristija, su bokštu, dviem kupolais, vienu virš didžiojo altoriaus, kitu bažnyčios viduryje, su skiedromis dengtu stogu, variniais kryžiais ir vėtrungėmis, atskira varpine kapinėse. Netoli bažnyčios ant kitos kalvelės reikalauta pastatyti kleboniją su dviem pastatais. Sklypas bažnyčiai turėjo būti išmatuotas ir nubraižytas žemėlapyje. Viskas turėjo būti pastatyta ir įrengta L. K. Radvilaitės lėšomis ir jos ekonomų pastangomis. Be to, už 10 000 auksinų reikalauta nupirkti įvairių liturginių reikmenų (monstracijas, kryžius, vargonus, taures, varpus ir kt.), grąžinti žemes, nuo seno priklausančias katalikams pagal fundacijas. L. K. Radvilaitės pusei atsisakius sutikti su tokia sunkia restitucija, siūlyta duoti katalikų bažnyčiai žemėvaldą, išdėstytą keliose vietose. Reikalauta apmokėti visas bylinėjimosi išlaidas, kurias katalikai patyrė nuo B. Radvilos laikų, duoti klebonijai javų ir daržovių sėjai, tvirtinant, kad „kalvinistų kunigai užėmė Dubingių kleboniją su užsėtomis žemėmis“.
 
Byla galutinai baigėsi 1672 m. liepos 10 d. L. K. Radvilaitės pusė, nebenorėdama leistis į ilgus ir finansiškai brangius bylinėjimosi procesus, nusprendė kompromisiškai baigti ginčą, iš dalies sutikdama su katalikų reikalavimais. Po ilgų ir dažnų derybų Vilniuje, dalyvaujant kai kuriems aukštiems valstybės pareigūnams, L. K. Radvilaitės dvaro bičiuliams, teisininkams, L. K. Radvilaitės pusė sutiko savo lėšomis pastatyti medinę katalikų bažnyčią ir kleboniją, klebonui ir parapinės mokyklos bakalaurui kasmetiniais jurgeltais mokėti 480 auksinų tol (80 iš jų ėjo bakalaurui), kol bus padengta priteista bendra 6 000 auksinų kompensacija.
 
Žymus L. K. Radvilaitės klientas S. Nezabitauskis atstovavo Dubingių savininkei teismuose. Jo laiškai byloja, kad teisminis procesas išties buvo labai sunkus. Anot jo, L. K. Radvilaitės pusė norėjo kuo greičiau užbaigti bylą, siūlė pastatyti medinę katalikų bažnyčią ir skirti vietos klebono išlaikymui 4 000 auksinų, tačiau su tokiomis sąlygomis nesutiko katalikiškoji pusė. Pagal Tribunolo sprendimą klebonijos arimams L. K. Radvilaitė turėjo skirti 3 valakus žemės. Keturi valstiečiai sodininkai su šeimomis turėjo persikelti ir apsigyventi tuose valakuose bei būti klebonijos žemėvaldos pavaldiniais. Nuo šių valakų klebonas įgijo pareigą mokėti padūmės ir kitus visuotinius mokesčius, neapsunkinant Dubingių dvaro. Klebonijos žemėvaldoje neleista turėti savo bravoro. Leista laisvai naudotis Dubingių malūnu. 1672 m. liepos mėn. L. K. Radvilaitės ekonomai išmatavo ir nubraižė katalikų bažnyčiai suteikiamo sklypo žemėlapį. Konstatuota, jog kadaise Jonušo Radvilos pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia katalikų klebonai domėtis nebeturi teisių ir amžinai negali trukdyti joje vykstančioms evangelikų pamaldoms.  Jau 1672 m. rudenį L. K. Radvilaitės dvariškis J. Polemanas nupirko, o lapkričio 29 d. perdavė Dubingių klebonui V. Beinartui liturginius reikmenis naujai katalikų bažnyčiai: keletą liturginių drabužių, paauksuotą sidabrinę taurę, paauksuotą patiną, baltai siuvinėtus užtiesalus altoriui.
 
Pasibaigus teisminei bylai Dubingių katalikų bažnyčia XVII a. antrojoje pusėje ir XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais, kol valda priklausė L. K. Radvilaitei ir jos palikuonims, stabiliai gaudavo finansinį dvaro išlaikymą. 1689 m. pabaigoje Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis išleido raštą, kuriuo vyskupijos dvasininkams įsakė savo parapijose trukdyti protestantams atlikinėti savo apeigas, priešingu atveju grasino ekskomunika. Raštas buvo parengtas Dubingių klebono S. Adomavičiaus pranešimo apie aktyvią reformatų kunigo F. Svidos veiklą Dubingiuose pagrindu.
 
XVII a. užsitęsusią teisminę bylą tarp Dubingių reformatų ir katalikų „paįvairindavo“ ir tiesioginiai konfliktai, vykę religiniu pagrindu. Štai kunigas M. Krosnevičius į Vilniaus pavieto pilies teismą padavė protestą prieš katalikų kunigą Sudakovskį dėl Dubingių reformatų bažnyčios užpuolimo, įvykusio apie 1660 m. Ekscesas buvo neeilinis. Alantos klebonas pranciškonas su keliasdešimties bajorų grupe Dubingiuose įsiveržė į reformatų kleboniją, vos ne mirtinai sumušė kunigą M. Krosnevičių, užėmė reformatų bažnyčią ir joje laikė mišias. M. Krosnevičių išvijo iš klebonijos, užėmė 7 kaimus, plėšikavo, po to patraukė į Vilniaus pusę. S. Oborskis tuo metu susitikęs su Smolensko iždininku J. Koščialkovskiu, ilgamečiu Radvilų klientu, tarėsi, kaip apsaugoti Dubingių valdą. „Bedievis vienuolis“ antrą kartą atvykęs vesti mišių reformatų bažnyčioje sutiko ten J. Koščialkovskį, kuris, nors pats buvo katalikas, surinkęs vietos žemionis kartu su kunigu M. Krosnevičiumi neleido šiam atidaryti bažnyčios. Vienuolis mėgino įsiveržti jėga, bet nesėkmingai. Tuomet pareiškė, kad bažnyčios viduje palikęs sidabrinius liturginius indus, tačiau J. Koščialkovskiui atidarius užantspauduotą bažnyčią, paaiškėjo, jog tai netiesa. Tada vienuolis paėmė vieną taurę ir metęs ją kapinių link ketino išvažiuoti, tačiau Koščialkovskis pagriebęs tą taurę įdėjo jam atgal į vežimą. Vienuoliui pavyko pasiekti, kad bažnyčia būtų užantspauduota dviem antspaudais (jo ir reformatų) ir joje nevyktų jokios pamaldos. M. Krosnevičiui uždrausta rengti pamaldas tiek bažnyčioje, tiek dvare. B. Radvila tuo metu Dubingių seniūnu ketino skirti evangeliką Gerdvilą. S. Oborskis tikino didiką, kad esamo konflikto aplinkoje žymiai geriau seniūnu paskirti kataliką Koščialkovskį, jau įrodžiusį gebėjimą susitarti su priešiška puse. Gerdvilui siūlė surasti kokią kitą tarnystės vietą. S. Oborskis taip pat parengė ir išsiuntinėjo protestus prieš „vienuolį, jo pagalbininkus bei kaimynus“ įvairiems teismams. J. Koščialkovskis tuo metu buvo kalbinamas tapti Dubingių seniūnu, tad jo rūpestis valdos reikalais buvo suprantamas. 1660 m. gegužės 6-22 d. būdamas Dubingiuose ir bendraudamas su vietos žemionimis jis išsiaiškino, kad katalikų kunigai „iracionaliai ir neteisiškai“ siekė atimti reformatų bažnyčią ir 7 bažnytinio palivarko kaimus. Apie anksčiau minėtą konfliktą prie reformatų bažnyčios su katalikų vienuoliu teigė, jog veikė atsižvelgdamas į savo sąžinę ir tikėjimą. Šis ir panašūs konfliktai padeda suprasti, kodėl reformatų bažnyčiai dvaras skirdavo sargą. Istoriniai šaltiniai dar mini buvus kažkokį konfliktą tarp vietos reformatų ir Vilniaus jėzuitų dėl žemės sklypų ribų. Informacija apie šį konfliktą buvo pasiekusi net Seimą.

Bus daugiau
 
Protestantizmo pėdsakai Vilniaus regione XVI-XVIII a. Dubingių atvejis (II)
 
G. Tumulio nuotr.
 
http://www.btz.lt/lt
 
Nuotraukoje: D. Karvelis

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra