Protestantizmo pėdsakai Vilniaus regione XVI–XVIII a. Dubingių atvejis (1 d.)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvos reformacijos istorijoje dar daug neištirtų puslapių. Tą patvirtina kad ir toks faktas – XVI-XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė net iki 300 protestantiškų (liuteronų, reformatų, arijonų) bažnyčių ir bendruomenių, tačiau tik nedaugelio jų istorijos yra ištirtos ir aprašytos.
 
Bendrosiose bažnyčios ir reformacijos istorijose atskirų bendruomenių religinė kasdienybė dažniausiai lieka už kadro, todėl sunku įsivaizduoti, kokioms sąlygomis gyveno evangeliško tikėjimo žmonės provincijoje. Kelių straipsnių cikle norėtume papasakoti protestantų bendruomenės Dubingiuose gimimo, gyvavimo, kovojimo už savo tikėjimą ir mirties istoriją. Nors geografiškai Dubingiai priklauso Molėtų kraštui, tačiau XVI-XVIII a. ši evangelikų reformatų bendruomenė buvo artimiausias ir svarbiausias Vilniaus reformatų palydovas. Nuostabiame kraštovaizdyje įsikūrusi bažnyčia įdomi ne tik tuo, jog čia daugiau kaip šimtmetį buvo viena svarbiausių Radvilų giminės kapaviečių.
 
Bažnyčios atsiradimas
 
XVI a. 2-3 dešimtmetyje Lietuvoje pradėjęs plisti reformacijos judėjimas po kelių dešimčių metų atnešė permainas ir į Dubingius. Pradiniame reformacijos eigos etape atsiradusių didžiosios dalies protestantų bendruomenių pagrindu tapo senosios fundacijos, kurios priklausė katalikiškoms bažnyčioms. Į protestantizmą perėję privačių valdų savininkai nusavindavo katalikų bažnyčių žemes, o pačiose valdose keitė bažnyčių konfesiją. Jei iki 1553 m. LDK veikė 259 katalikų bažnyčios, tai 1595 m. jų buvo likę tik 119 (daugiausia įsteigtos didžiojo kunigaikščio ir Vilniaus kapitulos). Žymaus reformacijos mecenato ir atstovo Mikalojaus Radvilos Juodojo pusbrolis M. Radvila Rudasis, atsisakęs katalikybės (apie 1564 m.) savo valdose Dubingiuose, Biržuose, Kaidanavoje (dab. Gudija) įkūrė evangelikų reformatų maldos namus ir nuo to laiko tapo įsitikinusiu evangeliku reformatu. Katalikiškos pakraipos istorikai tvirtina, jog Radvila Rudasis Dubingiuose tiesiog prievarta įkūrė protestantų maldos namus. Tačiau pagal pasaulietinę to meto teisę žemvaldys galėjo pats siūlyti kunigo kandidatūrą, o bažnyčiai užrašytų žemių nelaikė visai atskirtų nuo savo, jas pardavęs naujam savininkui sykiu perleisdavo ir aukščiau minėtą teisę. Bažnyčios nuosavybės teisė dar nebuvo visuotinai pripažinta, todėl keičiant bažnyčios konfesiją, buvo keičiama ir jos turtų priklausomybė. Katalikų bažnyčios požiūriu, tai buvo neteisėta, o bajorams – vienas iš būdų įgyvendinti teisę pasirinkti tikėjimą savo valdose.
 
Ne mažiau svarbios dvi, konkrečiai su Dubingiais susijusios, aplinkybės, į kurias dėmesį atkreipė istorikė R. Ragauskienė. Pirmiausia paskutinysis Dubingių katalikų bažnyčios klebonas F. Kločka buvo nemažai nusipelnęs M. Radvilai Rudajam, jam užrašė vieną savo valdų. Vargu ar M. Radvila Rudasis būtų ėmęs ir tiesiog jį išvaręs iš valdos. Be to, reikšminga tai, kad evangelikų reformatų bažnyčią didikas įsteigė greičiausiai kitoje, visai ne buvusios Dubingių katalikų bažnyčios vietoje. Kalvinistų maldos namai buvo pastatyti saloje, ant kalno, prie dvaro. Jie minimi visuose išlikusiuose Dubingių kunigaikštystės (taip 1547-1808 m. vadinosi privati Radvilų valda, kurios centru buvo Dubingių miestelis ir dvaras) inventoriuose. Gali būti, kad iš pat pradžių evangelikų reformatų bažnyčia buvo M. Radvilos Rudojo Dubingių dvaro bažnyčia, sparčiai skleidusi žinias apie naująjį tikėjimą katalikų bažnyčios parapijiečiams. Gana svarbų vaidmenį šiame procese atliko priėmę naująjį tikėjimą didiko dvaro tarnautojai, kiti valdiniai, tikėtina, ir jų patronas. Neatmestina galimybė, kad ir katalikų bažnyčia Dubingiuose dar galėjo kurį laiką veikti. Ne veltui XVII a. vidurio dokumentų nuorašuose kartais nurodoma apie XVI a. pab. Dubingių bažnyčios ar altarijų paminėjimus.
 
Įsteigtoji bažnyčia turėjo būti medinė. Galbūt vienas iš pirmųjų prieš 1574 m. Dubingiuose pamokslavusių evangelikų reformatų buvo 1577 m. Vilniaus distrikto superintendentu tapęs Stanislovas Sudrovijus (apie 1550-1600 m.). Taip manyti leistų išlikęs 1574 m. M. Radvilos Rudojo raštas Vilniaus vaiskiui Jonui Abromavičiui įkeičiant Dubingius. Jame nurodyta, jog kurį laiką valdą turėjo didiko klientas Jurgis Smolskis, o po šio mirties „davėme Vilniaus ministrui(pamokslininkui – aut. past.) kunigui Stanislovui išlaikymui“. Greičiausiai tai buvo S. Sudrovijus. 1580 m. Jono Karcano spaustuvėje išleistas šio dvasininko darbas „Komentaras Viešpaties maldai…“, skirtas M. Radvilai Rudajam, galėjo reikšti autoriaus dėkingumą. Lygiai kaip ir mintys 1594 m. Vilniuje išleisto pirmojo kalvinistų katekizmo, kurį, kaip manoma, sudarė S. Sudrovijus, įžangoje. Šioje įžangoje pažymėta, kad Vilniaus vaivados M. Radvilos Rudojo pastangomis „įgijome tokią laisvę, kurią labiausiai troškome pasiekti tam, kad užkirstume kelią ant mūsų krentančio įtarumo [sklidimui] dėl nekrikščioniškojo paklydimo". 1592 m. šis pamokslininkas jau dirbo Vilniaus vaivados K. Radvilos Perkūno Biržų valdoje. Daugiau pasakyti apie Dubingiuose tarnavusius kunigus iki XVII a. pradžios neleidžia istorinių šaltinių stygius. Pagrindinė to priežastis – 1611 m. Vilniaus gaisro metu sudegę Lietuvos evangelikų reformatų sinodo aktai.
 
Taip ir lieka nežinoma, koks evangelikų reformatų dvasininkas 1577-1590 m. į paskutinę kelionę Dubingiuose lydėjo pirmuosius čia palaidotus Biržų ir Dubingių šakos Radvilas. Neaišku, kokius asmenis į šią vietą rekomendavo valdą paveldėjęs Naugarduko vaivada M. Radvila ar Dubingių globėjas, jo brolis, Biržų savininkas K. Radvila Perkūnas. Pastarojo Biržų valdoje kalvinistų bažnyčioje 1592 m. dirbo būsimasis Vilniaus superintendentas Andrius Chžonstovskis (apie 1555-1618 m.). Galbūt jis galėjo pagelbėti ir Dubingiuose? Prieš 1600 m. Dubingiuose kažkurį laiką tarnavo Trakų kašteliono J. Radvilos priimtas, konkrečiau neįvardytas pamokslininkas Mikalojus. Tiesa, didikas 1600 m. vasarą kreipėsi į dėdę K. Radvilą Perkūną prašydamas pagelbėti, kad Sinode būtų patvirtintas jo siūlomas kitas kandidatas – pamokslininkas Jurgis Plotkovskis. Visgi buvusio globėjo nuomone kunigas Mikalojus tinkamiau galėjo „Dievo žodžiu ganyti jam patikėtas aveles.“
 
Dar iki pastatant mūrinę reformatų bažnyčią, veikiančiai medinei turėjo būti suteikta fundacija (privilegija – aut. past.) išsilaikymui. Tai galėjo atsirasti jau M. Radvilos Rudojo laikais ar kiek vėliau XVI a. pab. Bažnyčios klebonija turėjo Radvilų jai suteiktą žemėvaldą, iš kurios pajamų vertėsi kunigas ir jo pagalbininkai. 1619 m. klebonijos pajamų inventorius klebonijos palivarke mini 5 valakus ariamos žemės (viso apie 104 ha. – aut. past.), užsėtus 32, 5 statinėmis įvairių javų. 1622 m. klebonijos palivarke, be javų derliaus, prišienauta 100 vežimų šieno. Palivarke buvo 4 valstiečių kaimai, nuo kurių 14 žmonių dvi dienas per savaitę eidavo lažą, taip pat mokėjo činšą (piniginis mokestis – aut.past.), davė duoklę žemės ūkio produktais, midumi, žuvimis. Kristupo II Radvilos (1585-1640) nurodymu iš klebonijos pajamų kasmet mokėta 100 kapų grašių išlaikymas Žiupronių (dab. Gudija – aut. past.) kunigui Baltazarui Lombeckiui, atvykstančiam patarnauti į Dubingius.
 
Dubingių bažnyčia XVII a. pirmojoje pusėje
 
„Garbingieji Jūsų Kunigaikštiškosios Šviesybės Namai visuomet buvo Viešpaties Kristaus ir Jo tarnųnakvynės namais, kuriuose garsiai skambėjo išganymo mokymas“. Šie Kristupo II Radvilos dvariškio Petro Sestžencevičiaus žodžiai tiksliai apibūdina Radvilų giminės Biržų ir Dubingių šakos santykį su protestantišku tikėjimu. Dvariškio retorikoje Namai plačiąja prasme simbolizuoja giminės dvarą, kuriam priklausė visos privačios valdos, įskaitant ir Dubingius. Tarnai šiuo atveju reiškia kalvinistų dvasininkus. Biržų Radvilos XVI a. antrojoje pusėje – XVII a. viduryje neabejotinai buvo pagrindiniai kalvinistiškos reformacijos rėmėjai ir atstovai Lietuvoje. To meto proginėje ir teologinėje literatūroje dažnai prisimenami konfesinės Radvilų, ypač Kristupo II (m. 1655 m.), ir Jonušo rečiau Jonušo (m. 1620 m.), mecenatystės nuopelnai, įvardijant juos kaip kalvinistų dvasininkijos patronus, pabrėžiant asmeninį jų ir jų protėvių pamaldumą, „gerai žinomą Dievo Bažnyčiai“.Nuo 1595 m. Radvilos oficialiai buvo generaliniais Lietuvos vienetos* globėjais. K. Radvila Perkūnas savo testamente 1599 m. pabrėžė, jog turi būti prižiūrima, „kad visuose jo dvaruose esančiose bažnyčiose niekad neužgestų Viešpaties garbinimas ir teisingas evangelijos mokslas“. Tam puikiai padėjo Dubingių kunigaikštystėje veikianti kalvinistų Radvilų patronato teisė (fundacinė veikla; valdos administracinės struktūros derinimas su vienetos distriktų struktūra (Dubingiai priklausė Vilniaus distriktui)); religinio veiksnio svarba pasirenkant dvaro administracinį elitą bei žemėvaldinėje politikoje (seniūnų pareigybių dalijimas tik evangelikams) ir asmeninis Radvilų santykis su reformacija, skatinęs juos savo valdose įteisinti, stiprinti ir puoselėti kalvinistų tikėjimą. Jonušo ir Kristupo II Radvilų tiesioginis aktyvus ryšys su Dubingių reformatų bažnyčia nebuvo įmanomas dėl pirmojo dažno buvimo užsienyje ir dėl antrojo nuostatos labiau rūpintis bažnyčių gyvavimu jam priklausančiose tėvoninėse valdose. Nepaisant to, ir Jonušas (mūrinės bažnyčios statyba 1621 m.), ir Kristupas II (Radvilų kriptos bažnyčioje rekonstrukciniai darbai 1621 m. ir M. Radvilos Juodojo bei jo žmonos palaikų slapta perlaidojimo ceremonija 1628 m.) be įprastinių tikybinės mecenatystės dalykų spėjo palikti po ryškų pėdsaką Dubingių bažnyčios istorijoje.
 
Tikrai žinoma, kad apie 1621 m. Jonušas Radvila vietoje medinės pastatė mūrinę reformatų bažnyčią. Labai tikėtina, kad bažnyčios architektoninis vaizdas turėjo būti panašus į Kaidanavos ir Biržų bažnyčias. 1634 m. valdos inventorius atskleidžia kai kurias bažnyčios eksterjero ir interjero detales. Bažnyčia buvo mūrinė su 9 dideliais langais ir skliautuotu rūsiu, kuriame saugoti 8 karstai su Radvilų giminės atstovų palaikais. Stogas dengtas čerpėmis, ant jo – paauksuota vėtrungė. Bažnyčios viduje stovėjo marmurinis altorius, paminėta marmurinė epitafija, nuo kurios buvo nukritusios kelios dalys, vėliava, didelis žibintas ir kitas mažesnis, kitų žibintų – didesnių ir mažesnių – būta 23. Sakykla buvo ąžuolinė, po ja balto ir juodo marmuro Dievo stalas, šalia – puošniai raižyta pakyla. Bažnyčia turėjo varpinę. Visa bažnyčia aptverta mūrine tvora. Tuo metu Dubingiuose atsirado ir reformatų mokykla, veikusi prie bažnyčios. Pirmas mokyklos paminėjimas šaltiniuose siekia 1625 m. Tais metais į Dubingius tarnauti paskirtas katechetas Vitunskis, 1626 m. tapęs Dubingių kunigu. Katechetas evangelikų bendruomenėje parapijiečių vaikus, jaunuolius ir pačius parapijiečius, norinčius priimti sakramentus, mokydavo pagrindinių tikėjimo tiesų, giesmių. Tai jis darydavo ir bažnyčioje, ir mokykloje. Tačiau jis nebuvo toks savarankiškas ir įtakingas lokalinėje visuomenėje kaip kad kunigas. Katechetas tiesiogiai mokydavo keletą ar keliolika mokinių ir pats buvo pavaldus kunigui, gyveno šalia jo, naudojosi jo išlaikymu, negalėjo asmeniškai būti siunčiamas į kitas vietas atlikti religinių patarnavimų kaip pamokslininkas. Katechetų teisė dėstyti mokykloje teologinius dalykus buvo reglamentuojama, nurodant, jog jie negali dėstyti gilios teologijos, bet tik katekizmą, o savo pamokslų tekstus cenzūros tikslu privalėjo rodyti kunigams. 1626 m. mokytoju į Dubingių mokyklą sinodas paskyrė Mikalojų Turovskį. Jis mokytojavo iki 1631 m., kol buvo paskirtas katechetu į Biržų gimnaziją. 1650 m. Vienetos sinodas per kunigą Apolą kreipėsi į Boguslovą Radvilą su prašymu, kad Dubingių bažnyčiai būtų skiriamas reikiamas išlaikymas ir „kad mokykla toje vietoje būtų išsaugota ir išlaikymas preceptoriui (t. y. mokytojui – aut. past.) būtų atiduodamas iš dvaro pagal paprotį“. 1678 m. katechetu Dubingiuose dirbo Jurgis Bitneris. Katechetų, o ne bakalaurų figūravimas šaltiniuose rodo, kad Dubingių reformatų mokykla buvo gana nedidelė, tenkino tik vietos bendruomenės poreikius ir neturėjo galimybių iškilti iki gimnazijos lygio, kaip kad Biržų, Slucko ar Kėdainių mokyklos. Mokykla minima dar 1710 m. ir 1714 m.
 
Dubingių bažnyčia administraciškai priklausė Vilniaus distriktui. Distrikto superintendentai lankydavosi Dubingių bažnyčioje vizitacijų metu. Štai 1605 m. Motiejus Bankovskis savo vizitacinę kelionę iki Bielyčios pradėjo būtent nuo apsilankymo Dubingių bažnyčioje. Nors įprastai kunigų skyrimus spręsdavo ir tvirtindavo sinodas, pasitaikydavo ir išimčių. 1612 m. sinodas, remdamasis 1573 m. Krokuvos sinodo kanonais, leido Vilniaus superintendentui M. Bankovskiui savo nuožiūra „pasiųsti ministrą į Dubingius“. Tiesa, lieka neaišku, kas konkrečiai tuo metu tapo Dubingių kunigu. 1622 m. Vienetos sinodo sprendimu Dubingių bažnyčia buvo pavesta prižiūrėti Užnerio distrikto superintendentui B. Krosnevičiui. 1637 m. sinodas nutarė, kad Vilniaus superintendentas turi apmąstyti, ką siųsti katechetu arba kunigu į Dubingius, kurių bendruomenė neturi ganytojo.
 
XVII a. netrumpą laiką Dubingiuose kunigavo ir namą turėjo Jurgis Plotkovskis, Lietuvos evangelikų bendruomenėje pagarsėjęs ne vienu skandalu. Jo atsiradimą Dubingiuose lėmė K. Radvilos Perkūno sūnėno J. Radvilos protekcija. Pastarojo įtikintas K. Radvila Perkūnas tarpininkavo Vienetos sinode, kad J. Plotkovskis būtų priimtas tarnauti į Dubingius. 1612 m. Vienetos sinode buvo svarstomas J. Plotkovskio nedievotas elgesys. Pats J. Plotkovskis tikino Radvilą esąs nekaltas ir neteisingai pasmerktas, tvirtino, jog tikėjosi „Radvilų namuose“ užsitarnauti ką nors geresnio, skundėsi vos suduriantis galą su galu ir prašė pagelbėti grūdais, tikino, kad „dorai, dievotai ir tinkamai“ tarnauja Radvilų giminei jau 27 metus.
 
XVII a. pirmojoje pusėje Dubingių reformatų bendruomenė kartais tapdavo dvasine užuovėja religinės konversijos paveiktiems asmenims. 1628 m. K. II Radvilos dvariškis Vilniuje E. Marmakovičius sutiko šaltiniuose neįvardintą žmogų, kurį apibūdino kaip prispaustą įvairių vargų. Iš jo laiško Radvilai galima suprasti, jog kalbama apie dvasinę širdgėlą ir konversiją iš katalikybės į evangelikų tikėjimą, nes teigiama, kad „Dievas išlaisvino jį iš Antikristo kalėjimo“. E. Marmakovičius kartu su Vilniaus bažnyčios kunigu trumpai jį paglobojęs Gineitiškėse ir daugiau nebegalėdamas pagelbėti su apsauga nusiuntė į Dubingius, viską darydamas slapta, nes apie tai nežinojo nei dvaro tarnai, nei kiti dvasininkai.
 
Bus daugiau
 
* Lietuvos vieneta (Unitas Lituaniae; Jednota Litewska) – bendras LDK evangelikų reformatų krašto bažnyčios pavadinimas nuo XVI a. vidurio.
 
www.btz.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Dubingių vaizdas
2. Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios liekanos

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra