Pagrindinis puslapis Sena Voruta Profesorius Z. Norkus: „Lietuvos Didžioji Kunigaikštija – tai nepasiskelbusi imperija su neįvykdyta misija“

Profesorius Z. Norkus: „Lietuvos Didžioji Kunigaikštija – tai nepasiskelbusi imperija su neįvykdyta misija“

Lietuvos Didžioji Kunigaikštija negalėjo pasigirti gyventojų skaičiumi, ištobulinta kelių ir komunikacijų sistema, universalistine ideologija, bet jos plati teritorinė ekspansija, siekis tapti Rytų Europos hegemone ir teritorinė sandara, kurioje išsiskiria metropolija ir jai pajungtos periferijos, leidžia ją įvardinti imperija. Tai naujoje knygoje „Nepaskelbtoji imperija“ įrodinėja Vilniaus universiteto profesorius Zenonas Norkus.
 
„Imperijos istorinę reikšmę lemia ne tik ir ne tiek jos teritorijos dydis, kiek jos trukmė, kuri reiškia ir jos ribų tvarumą laike. Šiuo atžvilgiu LDK vėl gali lygintis su jūsų paminėtomis klasikinėmis „pirmo ryškumo“ imperijomis“, – tvirtina Z. Norkus. Apie LDK imperiškumą – lrytas.lt interviu.
 
* * *
 
Kiek jums įtakos turėjo Gintaro Beresnevičiaus idėjos, kad lietuviai linkę į imperializmą ir kad tai reikėtų pritaikyti dabar? Juk dažnai šios G. Beresnevičiaus mintys vertintos vien kaip mokslinė provokacija ar ironija.
 
Abstraktų klausimą, ar „lietuviai linkę į imperializmą“, apskritai keblu nagrinėti, nes tautos yra ne iki istorijos egzistuojantys ir nepaisant visų jos vingių bei sukrėtimų savo „esmę“ išsaugantys kolektyviniai subjektai, bet jos produktai. Be to, jų polinkiai ir kitos savybės tik šiais laikais, kai egzistuoja empiriniai sociologiniai tyrimai, gali būti rimto mokslinio tyrimo (remiantis reprezentatyvių apklausų duomenimis) objektu. Todėl jis knygoje ir nėra nagrinėjamas, o mėginama atsakyti į kitą, konkretesnį: ar Lietuvos Didžioji Kunigaikštija (LDK) buvo imperija (ir jeigu taip, tai kodėl, kokia ir nuo kada iki kada?).
 
Tezė, kad LDK buvo imperija, nėra nauja. Gal net kokioje dešimtyje kalbų, kurias Antanas Smetona pasakė jubiliejiniais Vytauto metais (1930 m.), jis kalbėjo apie Vytauto imperiją, kartais skirdamas šiai temai po porą pastraipų.
 
Tiesa, LDK kaip imperijos tema nebuvo tarpukario Lietuvos istorinės kultūros dominantė. Mažos valstybės, supamos galingų ir plėšrių kaimynų, padėtis neskatino prisiminti Lietuvos praeitį kaip imperinę. Taip pat buvo ir sovietiniais laikais, kai galutinai susiformavo Lietuvos, kaip amžinos istorijos aukos, mentalitetas. Kažin, ar iš viso būtų buvę galima džiaugtis ir didžiuotis Algirdo ir Vytauto žygiais, jeigu kokiame nors LKP CK nutarime būtų konstatuota, kad LDK buvo imperija?
 
Be mažiausių abejonių imperija LDK vadina anglosaksų istorikai Williamas Urbanas ir Lietuvoje gyvenantis bei dirbantis Stephenas C. Rowellas. Tai skelbiama jau pačiame S. C. Rowello knygos pavadinime „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295-1345“. Spėju, kad būtent S. C. Rowellas inspiravo G. Beresnevičių.
 
Bet kaip dėl provokacijos ar ironijos?
 
Provokaciją ir ironiją galima įžvelgti tuose G. Beresnevičiaus pasažuose, kur jis dabartinę lietuvių emigraciją į labiau išsivysčiusias Europos Sąjungos šalis lygina su senovės lietuvių kariaunų žygiais į Rytų slavų žemes. Kai kuriuos G. Beresnevičiaus skaitytojus galėjo patraukti jo mintis, kad Lietuvos imperinė praeitis gali būti istorinis argumentas pagrįsti pastangas dalyvauti vakarietiškos demokratijos eksporte į buvusias LDK žemes (Baltarusiją ir Ukrainą) bei pretenduoti į „regiono lyderio“ vaidmenį.
 
Mane domina labiau specialūs klausimai, kurie iškyla, kai tariame, kad LDK buvo imperija: kokia imperija ji buvo, kuo ji panaši ir nepanaši į kitas imperijas? Pirmą tekstą šiais klausimais parašiau, sutikęs dalyvauti G. Beresnevičiaus atminimui skirtame forume netrukus po jo tragiškos žūties.
 
Galutinai abejonės dėl LDK kaip imperijos tezės išsisklaidė, kai aptikau, kad ją „Jogailaičių politikoje“ plėtoja ir bene didžiausias ankstyvosios LDK istorijos žinovas Henrykas Lowmianskis. Tai Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais parašytas, bet tik 1999 m. paskelbtas lenkų istoriko veikalas.
 
Jau vien dėl to atpuola bet kokie įtarimai, kad tą tezę būtų galėję inspiruoti kokie nors konjunktūriniai motyvai. LDK kaip imperijos idėja yra natūrali H. Lowmianskio darbuose plėtojamos senosios Lietuvos valstybės atsiradimo koncepcijos tąsa.
 
H. Lowmianskis pateikia „užkariavimo teoriją“, kuri teigia, kad pirmosios valstybinės struktūros baltiškose žemėse dabartinėje Rytų bei Pietryčių Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje atsirado kaip kaimyninių rusėniškų žemių, kuriose tokios struktūros jau buvo, užkariavimo šalutinis padarinys.
 
Pasiremdamas vokiečių sociologo Otto Hintze‘s civilizacijų ir imperijų paribiuose gyvenančių dar valstybiškai neorganizuotų etninių grupių („barbarų“) „nutrūktgalviško imperializmo“ ir Peterio Turčino „metaetninio sprūdžio“ linijų kaip etnogenezės židinių koncepcijomis, savo knygoje minėtą „užkariavimo teorijos“ versiją mėginu toliau plėtoti. Tačiau ši „neolaumenskinė“ Lietuvos valstybės genezės koncepcija tėra tik viena iš hipotezių, kurios keliamos knygoje plėtojamos „imperinės prieigos“ pagrindu. Šią prieigą galime apibendrinti tokiu klausimu: ką tokio galime pastebėti ir pasakyti apie senosios Lietuvos istoriją, žvelgdami į ją kaip į vienos iš daugybės pasaulio istorijoje egzistavusių imperijų atsiradimo, iškilimo ir žlugimo istoriją?
 
Tad kokius pagrindinius LDK „imperinius“ bruožus išskirtumėte?
 
XIV-XVI a. senosios Lietuvos istorijoje galima aptikti daugumą imperiologinėje literatūroje nurodomų skiriamųjų bruožų. Pirma, tai plati teritorinė ekspansija visomis kryptimis, kuriose ji nesusidurdavo su stipresniu priešininku. Netgi XVI a. viduryje, kai LDK jau seniai buvo perėjusi į „strateginę gynybą“, ji nepraleido palankios (kaip atrodė) progos užvaldyti visą Livoniją, sukeldama Livonijos karą, kuriame nugalėti jau nebegalėjo be valstybinės nepriklausomybės aukos.
 
Antra, tai siekis tapti hegemone visoje Rytų Europoje. Hegemonu tarptautinių santykių teorijoje vadinama didžioji valstybė, kuri prisiima tvarkdarės vaidmenį tam tikrame regione, kontinente ar net visame pasaulyje: diktuoja savo kaimynėms jų užsienio politiką, o ilgainiui tampa ir arbitre jų vidaus kovose dėl valdžios, paversdama jas savo klientėmis ar vasalėmis.
 
Vėliausiai nuo XIV a. vidurio LDK ėmė siekti šio vaidmens visose buvusios Kijevo Rusios žemėse, kur jis iki to laiko priklausė Aukso ordai. Vytautas į LDK hegemonijos sferą siekė įtraukti ir pačią Aukso ordą. Paskutiniaisiais valdymo dešimtmečiais jam tai netgi pavyko. Hegemonijos Rytų Europoje siekių LDK išsižadėjo tik 1449 m. – tais metais sudaryta sutartimi pripažindama Maskvą lygia sau partnere.
 
Trečias skiriamasis imperijų bruožas yra daugiatautiškumas, vienai iš etnokultūrinių grupių (dažniausiai mažumai) užimant politiškai dominuojančią padėtį. LDK atveju šis imperijų „fizionominis“ bruožas labai ryškus. Baltai jau Gedimino laikais tapo mažuma LDK. Tačiau tik XV a. pabaigoje į LDK metropolinio valdžios elito (ponijos) sudėtį pradėjo patekti rusėniškos kilmės didikų giminės.
 
Ketvirta, imperijų teritorijoje išsiskiria metropolija ir dažniausiai netiesiogiai valdomas periferijos. LDK teritorinėje organizacijoje šis bruožas vėlgi labai ryškus. Jos metropoliją sudarė Trakų ir Vilniaus kunigaikštijos, ilgainiui tapusios vaivadijomis ir vadinamos „tikrąja Lietuva“ (jai priklausė ir dar XIII a. prisijungtos rusėnų žemės).
 
Kitos jos žemės buvo jos periferijos („ukrainos“), kurias su imperiniu centru siejo daugiau ar mažiau glaudūs politinės subordinacijos ryšiai. Savaime suprantama, kad imperija negali vadintis valstybė, kuri nėra suvereni (nevykdo savarankiškos užsienio ir vidaus politikos).
 
Realų suverenitetą LDK išsaugojo iki pat 1569 m. Pagaliau, imperijomis gali vadintis tik politiniai dariniai, savo teritorijos dydžiu stipriai pranokstančios kitas savo laikmečio bei regiono politijas. Tarp visų LDK imperinių bruožų šis yra bene lengviausiai pastebimas.
 
Ką LDK imperija turi bendro su visiems gerai žinomomis Romos imperija ar Didžiosios Britanijos imperija? Ar jų akivaizdoje neatrodo LDK nykštukas?
 
Visi ką tik išvardyti imperijų bruožai yra bendri LDK ir jūsų nurodytoms imperijoms. Aišku, palyginti su šiomis superimperijomis, LDK atrodo kaip „šiaudinė imperija“ (Zenono Butkaus posakis). Teritorija pranokdama savo amžininkę Šventąją Romos imperiją (kuri, beje, daugelio ką tik minėtų imperinių bruožų neturėjo), LDK ne tik su ja, bet ir su dauguma kur kas mažesnių tuometės Europos kraštų negalėjo lygintis gyventojų skaičiumi. LDK neturėjo tokios kelių ir komunikacijų sistemos, kurią dar iki romėnų buvo sukūrę senovės persai. Jos žemių tarpusavyje nesiejo tokie glaudūs ekonominiai ryšiai, kokie Didžiosios Britanijos imperijos metropoliją, kuriam laikui tapusią viso pasaulio dirbtuvėmis, surišo su jos kolonijomis ir dominijomis.
 
LDK neturėjo ir tokios universalistinės imperinės ideologijos, kokia Romos imperijoje į jos egzistavimo pabaigą tapo krikščionybė su jos imperijos teologija, o Didžiosios Britanijos imperijai – prekybos laisvės ir kovos su vergija idėjos, kuriomis ji sau suteikė teisę kištis į pačių tolimiausių pasaulio kampelio reikalus ir juos civilizuoti.
 
Be tokios ideologijos, imperija neprisiima misijos, o kartu – neturi „minkštosios galios“, kurią suteikia aukštesnės kultūros ar tiesiog „civilizacijos“, tikrosios religijos, žmogaus teisių bei demokratijos ar pan. skleidėjos ir gynėjos aura.
 
Lietuviško imperializmo misija galėjo tapti Maskvos imperializmo užgniaužimas, išsaugant Didžiojo Naugardo nepriklausomybę (tuo baigiu knygą).
 
Tačiau šių ir kitų bruožų neturėjo ir daugybė kitų brutaliais užkariavimais trumpam sukurtų didžiulių politinių darinių, kuriuos istorikai nesvyruodami vadina imperijomis. Pakanka prisiminti kad ir Vytauto amžininko Tamerlano trumpam sukurtą imperiją, nusidriekusią nuo Altajaus iki Damasko, nuo Dniepro iki Delio Indijoje.
 
Imperijos istorinę reikšmę lemia ne tik ir ne tiek jos teritorijos dydis, kiek jos trukmė, kuri reiškia ir jos ribų tvarumą laike. Šiuo atžvilgiu LDK vėl gali lygintis su jūsų paminėtomis klasikinėmis „pirmo ryškumo“ imperijomis. LDK egzistavo pakankamai ilgai, kad paliktų nebeišdildomą pėdsaką politiniame pasaulio žemėlapyje. Tai yra tokių valstybių, kaip Baltarusija ir Ukraina, rytinės sienos.
 
Knygoje keliate klausimą, kieno imperija buvo LDK. Kaip į jį atsakote? Ir ar tokiu klausimu norite nuleisti ant žemės lietuvius, kad jei LDK ir buvo imperija, tai nebūtinai lietuvių?
 
Iš tikrųjų trečios dalies trečias skirsnis taip ir vadinasi – „Kieno imperija buvo LDK?“ Jis skirtas konstruktyviai polemikai su rusų ir baltarusių istoriografija. Pagal pirmąją, LDK – tai „vakarinė rusų“, pagal antrąją – baltarusių arba bent jau „rytų slavų“ valstybė.
 
Šiaip atsakymą į šį klausimą geriausiai pradėti klausimu: o kieno „valstybė“ buvo ką tik skandinavų vikingų sukurta (IX-X a. pradžios) Kijevo Rusia ar ką tik suprancūzėjusių normanų užkariauta Anglija (po 1066 m.)?
 
Etnokultūriniai procesai, kurie LDK vyko iki 1387 m., mažai kuo skyrėsi nuo tų, kurie daugybę kartų pasikartojo daugybėje politinių darinių, kuriuos sukurdavo karingos, bet neturinčios savos rašytinės tradicijos etninės grupės, tapusios politiškai dominuojančiu sluoksniu jas kiekybiškai nustelbiančioje kitakalbėje etninėje aplinkoje.
 
Lietuvių (baltų) rusėniškose žemėse laukė toks pat likimas, kuris ten prieš kelis šimtmečius ištiko vikingus. Etninės Lietuvos katalikiškas krikštas bei siekių užvaldyti visą Rusią atsisakymas situaciją pakeitė. LDK išliko lietuvių, tik kitokių lietuvių, negu mes su jumis esame, valstybe.
 
Nuo XVI a., o gal jau ir XV a. LDK metropolinio politinio elito tapatumą formavo romėniškos lietuvių kilmės mitas, kuris juo tikintiems atrodė geriausiu iš kasdienės patirties žinomu slavų ir baltų etninių skirtumų aiškinimu. Baltiškos šnektos turėjo būti suvokiamos kaip slaviškų įtakų beviltiškai ir nepataisomai sugadinta lotynų kalba. Toks aiškinimas neteikė jokio pagrindo minėtus skirtumus puoselėti ar vertinti, kaip yra su dabartiniais lietuviais, kuriems būti lietuviu visų pirma reiškia kalbėti lietuviškai, žinoti ir branginti šia kalba sukurtą literatūrą.
 
Ką tuo norite pasakyti?
 
Tie lietuviai, kurie XV-XVI a. valdė LDK, vis dar suprato vietines baltų tarmes, buvo katalikai, rašė ir skaitė bažnytine slavų kalba, kalbėjo Rytų slavų tarmėmis, iš kurių ilgainiui išsirutuliojo baltarusių ir ukrainiečių kalbos, ir laikė save romėnų palikuonimis. Ši dvikalbystė ar net daugiakalbystė neturėtų stebinti. Argi dvikalbis ar net trikalbis lietuvis yra menkesnis lietuvis už tą, kuris kalba tik viena kalba? Beje, ir dabartinėje Lietuvoje tam tikrų amžiaus kategorijų žmonės laisvai supranta rusiškai – ypač tie, kuriems teko atlikti karo tarnybą sovietinėje armijoje. Turėdavo susikalbėti ir LDK karo tarnybininkai – nesvarbu, baltai ar slavai. Patogiau buvo slaviškai, nes tarp tų, kuriems teko „komanduoti“ tuomečio valdžios elito atstovams, daug buvo tokių, kurie baltiškos šnektos nesuprato.
 
Po 1387 m. „lietuvybė“ ėmė reikšti ir tam tikras civilines, o vėliau ir politines teises ir laisves, kurios iš pradžių buvo suteiktos tik karo tarnybininkams (bajorams) katalikams. Tapti tokiais lietuviais buvo lengva ir patrauklu taip pat ir Polocko, Vitebsko bei kitų periferinių slaviškų žemių karo tarnybininkams (bajorams).
 
XVI a. prasidėjus Reformacijai, kurį laiką tam netgi nereikėjo keisti religijos (iš stačiatikybės pereiti į katalikybę). Baltiškajai LDK karo tarnybininkų daliai kalbiškai slavėjant, rusėniškoji jų dalis kultūriškai ir politiškai sulietuvėjo.
 
Taip ilgainiui iš baltų ir slavų susiformavo Jūratės Kiaupienės taip vadinama LDK „politinė tauta“ – slaviškai (bet ne visi – vien tik slaviškai) kalbantys lietuviai. Tai dėl to LDK valdžios elitas galėjo pasipildyti iš ankstesnių imperinių periferijų kilusiomis giminėmis (tokiomis, kaip Chodkevičiai ir Sapiegos), o tai, kas iš LDK liko po pralaimėtų karų su Maskva bei Ukrainos praradimo – transformuotis į pavietų federaciją.
 
Čia vėl ne pro šalį prisiminti, kad ir Romos imperijoje jau III šimtmetyje dauguma senatorių buvo ne italikai, bet išeiviai iš provincijų.
 
Kaip ir kitos imperijos, LDK buvo tautų maišymosi katilas, kuriame intensyviai vyko ir asimiliacijos, ir etnogenezės procesai. Tik jeigu daugelyje imperijų dominavo pirmieji, ir todėl kai kurios iš jų tapo „tautų kalėjimais“ ar net „tautų kapinėmis“, LDK labiau būdingi antrieji, ir todėl jai geriau tinka „tautų lopšio“ pavadinimas.
 
Jeigu ne LDK, tai baltarusių ir galbūt net ukrainiečių šiandien nebūtų. Todėl keblu ginčyti baltarusių istorikų teiginius, kad LDK – ir jų valstybė. Kaipgi galime neigti teisę tautai, kuriai LDK buvo gimtasis lopšys, tą valstybę vadinti sava, net jeigu ne ji ją sukūrė? Pykdami ant tų baltarusių, kurie save vadina „litvinais“, elgtumės kaip italas, širstantis ant rumunų, kodėl jie vadinasi „romėnais“.
 
Jeigu “imperiškumo” tiek daug, kodėl LDK nepasiskelbė imperija?
 
Iš tikrųjų yra duomenų, kad Algirdas titulavosi imperatoriumi, kas reiškė pretenziją būti lygiam Konstantinopolio (Bizantijos) imperatoriumi. Panašiai darė serbų ir bulgarų valdovai. 1453 m. Konstantinopoliui kritus, imperatoriaus titulą prie kitų prisijungė turkų sultonai, o netrukus į jį ėmė pretenduoti ir Maskvos didieji kunigaikščiai. Kadangi LDK jau seniai buvo pasirinkusi ne stačiatikišką, bet katalikišką krikštą, ji šiose kovose dėl simbolinio Konstantinopolio imperatoriaus palikimo dalyvauti nebegalėjo.
 
LDK valdovai katalikai skelbtis imperatoriais negalėjo, nes priklausymas katalikiškų valdovų bendruomenei reiškė ir pamatinių šios bendruomenės „tarptautinės teisės“ postulatų pripažinimą. Taip pat, kaip šioje bendruomenėje galėjo būti tik vienas bažnytinės valdžios galva (popiežius), taip ir tik vienas pasaulietinis valdovas galėjo būti pripažįstamas vyriausiu (imperatoriumi).
 
O šį Šventosios Romos imperijos imperatorių rinkdavo Vokietijos kurfiurstai, o vainikuodavo popiežius. Tikrovėje kartais būdavo du ar net trys popiežiai, o Prancūzijos, Anglijos ir Pirėnų pusiasalio karalysčių karaliai Šventosios Romos imperatoriaus kad ir nominalaus siuzereniteto nepripažindavo, skelbdamiesi „imperatoriais savo karalystėse“. Tačiau tai buvo suvokiama tik kaip jų karalystėms galiojanti išimtis ar privilegija.
 
Pats principas, kad vienas iš valdovų krikščionių yra vyriausias, iki pat 1648 m. Vestfalijos taikos sutarties, įtvirtinusios visų krikščioniškų valstybių lygų suverenumą, nebuvo ginčijamas. Po krikšto priimti į katalikiškų valdovų bendruomenę, LDK valdovai turėjo pripažinti ir joje galiojančią rangų hierarchiją, kurioje galėjo būti tik vienas imperatorius ir daug karalių, iš kurių kai kurie save laikė lygiais imperatoriui. Plačiau žiūrint, imperatorius reiškia „valdovų valdovas“: karalių karalius, chanų chanas, kunigaikščių kunigaikštis, t.y. didysis kunigaikštis.
 
Šis titulas yra rusiškos kilmės ir iš pradžių reiškė pretenziją į viršenybę Riurikaičių giminėje, kurios atstovai iki lietuvių atėjimo buvo pripažįstami vieninteliais teisėtais pretendentais į Kijevo Rusios žemių „stalus“.
 
Totorių laikais didžiojo kunigaikščio titulas buvo „devalvuotas“, nes didysis kunigaikštis nustojo būti suverenus valdovas, o buvo totorių skiriamas. Be to, totoriai šį titulą suteikė ne tik Vladimiro, bet ir Tverės, Riazanės, Žemutinio Naugardo kunigaikščiams. Todėl ir kaip Lietuvos valdovų titulas jis nebeturėjo imperatoriško spindesio, o Vakarų Europoje buvo suvokiamas kaip žemesnio už karalių rango pavadinimas.
 
 
Nuotraukose:
 
1. „Mane domina labiau specialūs klausimai, kurie iškyla, kai tariame, kad LDK buvo imperija: kokia imperija ji buvo, kuo ji panaši ir nepanaši į kitas imperijas?“ – sako Z. Norkus (Asmeninio archyvo nuotr.)
2. Myrius. Kunigaikštis Jurijus Iljiničius 1506–1510 m. pastatė pilį. Kunigaikštis M. K. Radvila Našlaitėlis XVII a. pr. pilį pavertė pilimi–rezidenciniais rūmais. (Birutės Valionytės nuotr. iš knygos „Didžioji Lietuva“)
3. Ščorsai. Grafų Chreptavičių dvaro sodybos liekanos. XVIII–XIX a.
4. Smalėnai. Kunigaikščių Sanguškų pilies likučiai. Kunigaikštis Sanguška 1600 m. pastatė mūrinę pilį. Pilis Šiaurės karo metu 1708 m. susprogdinta. (B. Valionytės nuotr. iš knygos „Didžioji Lietuva“)

Naujienos iš interneto