Profesorius Vytautas Landsbergis Brazauskų namuose-muziejuje Kaišiadoryse

Autorius: Data: 2019-06-06 , 16:09 Spausdinti

Profesorius Vytautas Landsbergis Brazauskų namuose-muziejuje Kaišiadoryse

Susitikimas su prof. V. Landsbergiu Brazauskų namuose-muziejuje. V. Budvyčio nuotr.

Vytautas BUDVYTIS, Kaišiadorių muziejaus muziejininkas, www.voruta.lt

Tarptautinės muziejų dienos išvakarėse Brazauskų namuose-muziejuje Kaišiadoryse (J. Biliūno g. 26) tradiciškai įvyko muziejininkų visame pasaulyje solidariai minimos „Muziejų nakties“ renginys. Šia proga 2019 metų gegužės 17 dieną kaišiadoriečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į susitikimą su profesoriumi Vytautu Landsbergiu.

Renginį, kuris esant palankiam orui vyko Brazauskų namų-muziejaus sodelyje, vedė ir pokalbį su profesoriumi moderavo Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. „Muziejai, kaip žinome, yra skirti tam, kad juose susirinktų žmonės, susirinktų bendruomenė, nes muziejai – tai taikos, ramybės, meilės, supratimo, susiklausymo, susikalbėjimo, išminties vieta. Matau, kad šiandien čia dauguma kaišiadoriečiai, kurie susirenka, būna renginiuose. Bet turbūt visi pirmą kartą matote, kad Brazauskų namuose-muziejuje svečiuose būtų profesorius Vytautas Landsbergis“ – renginio vakarą pradėjo O. Lukoševičius.

Profesorius Vytautas Landsbergis Brazauskų namuose-muziejuje. N. Adukonienės nuotr.

„O tai kaip Jums pavyko pasikviesti profesorių? Ogi labai paprastai. Paskambinom profesoriui, pakvietėm, ir viskas. Ir nebuvo jokių slaptų sąmokslo teorijų, kad šis susitikimas yra inspiruotas kažkokių kitų politinių tikslų“ – trumpai paaiškino O. Lukoševičius.

Muzikas, meno istorikas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, 1990–1992 m. laikotarpiu faktiškai ėjęs Lietuvos valstybės vadovo pareigas, profesorius Vytautas Landsbergis, paklaustas apie pirmuosius savo apsilankymus Kaišiadoryse, atsakė, kad Kaišiadoryse jam pirmą kartą teko būti dar dirbant mokslinį-muzikologinį darbą, renkant istorinę medžiagą apie vargonininkus, senąją muzikinę kultūra, kur svarbi figūra buvo muzikologas, kompozitorius, prelatas kun. Teodoras Brazys (1870–1930).
„Bet labai įsimintinas man buvo atvykimas į Kaišiadoris kai prasidėjo Sąjūdis – pirmas mitingas Vilniuje ir iniciatyvinė grupė mane ir profesorių Juzeliūną komandiravo važiuot pas kardinolą Sladkevičių, kad papasakot jam, kas čia darosi: kad atsirado Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, judėjimas už demokratiją, už Laisvę “ – prisiminė prof. V. Landsbergis. „Tai jam nieko nereikėjo pasakot, jis jau viską žinojo, jis tiesiog kaip saulė švietė mus sutikdamas, laimingas baisiausiai. Sąjūdis atėjo kaip viltis, tai tas kardinolo džiaugsmas buvo ir nepaprastai įkvepiantis, ir įpareigojantis. Jis pasakė mums – „Jūs apvaizdos vaikai“. Žinot, toks palaiminimas, tai jau visam gyvenimui“ – prof. V. Landsbergis. „Tai štai Kaišiadorys man yra su Sladkevičium likę atmintyje. Bet daug vėliau aš dabar suprantu, kad Sladkevičiaus įtaka Lietuvos valstybei buvo svarbi ir per Brazauską: tas ryšys su Sladkevičium galbūt ir Brazauską, jo tokioj komunistinėj politinėj karjeroj, apsaugojo nuo kai kurių dalykų ir paliko jį tokioj teisingesnėje pozicijoje. Privačiai pamąstau kartais“ – teigė prof. V. Landsbergis.

„Esu istorikas, daug metų dėsčiau mokykloje, tai mano požiūriu Jūs ir Algirdas Brazauskas esate ne konkurentai, o bendražygiai. Panašiai kaip pusbroliai Vytautas su Jogaila, juk realiai buvo ne konkurentai, o politiniai bendražygiai. Tai kaip Jūs prisimenate tą 1988–1992 metų laikotarpį, bendradarbiavimą su A. Brazausku? Jūs bendražygiai, visgi, ar priešininkai labiau?“ – profesoriaus paklausė O. Lukoševičius.
„Na čia gana įdomus klausimas. Mus pastatė į politinių varžovų poziciją. Bet bent jau iš mano pusės tai niekada nebuvo požiūrio, kad mes mirtini varžovai. Aš mačiau tą tokį didelį norą ir iš Sladkevičiaus, kad mes būtume sutariantys tarpusavyje“ – sakė prof. V. Landsbergis.

Profesorius prisiminė memorialinės lentos atidengimo ant Signatarų namų fasado Vilniuje iškilmes, vykusias 1989 metų vasario 16 dieną, ir savo tėvo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio (1893–1993) tada pasakytą kalbą „Ten Pilies gatvėje buvo jūrą žmonių. Keli žmonės kalbėjo. Aš nekalbėjau, aš stovėjau greta tėvo. Bet tėvas atidarė ir kalbėjo. Neliko to jos kalbos įrašytos, bet aš atsimenu, jis pasakė Sąjūdžiui tokį kaip ir palinkėjimą – „Eiti kartu su Brazausku. Nekariauti su Brazausku, o eit kartu“. Na jam taip atrodė. Ir Sladkevičiui taip atrodė“ – sakė profesorius.

Čia profesorius dar pridūrė, kad einant į demokratiją varžybos yra neišvengiamos ir žmonės pasirenka. Ir pagrindinis Lietuvos išsilaisvinimo tikslas ir buvo, kad žmonės turėtų teisę pasirinkti, pasirinkimo laisvę. Tokia buvo Sąjūdžio principinė nuostata. „Ir todėl visada reikia matyti įvairias galimybes ir numatyti kas bus jei ne mūsų, o kokia kita linija paims viršų. Ir kad ta kita linija irgi nebūtų pati blogiausia. O Brazausko ir jo aplinkos linija buvo eiti palaipsniui, pamažu, nerizikuojant konfliktu su Maskva ir nesukeliant, galbūt, kažkokio pilietinio karo Lietuvoj. Mes tikrai nesiekėm jokio pilietinio karo, bet mūsų supratimas buvo toks, kad laikas yra trumpas. Ir atidėlioti ir delsti gali būti klaida. Tai čia skyrėsi mūsų požiūriai iš esmės. Į taktiką. Sąjūdžio linija buvo negaišt laiko. Mums atrodė, kad čia ne konfliktas, o pačiai Maskvai laikas apsispręsti. Ir mūsų pozicija gali paskatinti permainas tiek Maskvoje, tiek ir visoje Sovietų Sąjungoje. Ir mums pasisekė, kad mes negaišom laiko. Tai va toksai buvo skirtumas. Na ir aišku – tam tikros varžybos, kai jau jos pasidarė aiškios, kad kas gaus valdžia dėl žmonių pasitikėjimo, tai tas gaus ir atsakomybę“ – teigė prof. V. Landsbergis.

Profesorius Vytautas Landsbergis trumpai pristatė savo politinės autobiografijos knygos „Lūžis prie Baltijos“ naują leidimą, kuris gausiai papildytas pareiškimais, oficialiais tekstais ir įvairiais kitais archyviniais valstybės atkūrimo laikotarpio dokumentais bei prisiminė lemtingosios 1990 metų kovo 11-osios išvakares, kuomet reikėjo skubiai ir ryžtingai apsispręsti: ar Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą įteisinančius dokumentus skelbti palaipsniui, ar visą kelių konstitucinių aktų paketą skelbti iš karto. „Vienas toks momentas labai pikantiškas yra. Tai naktis į kovo 11-ąją. Mes, Sąjūdžio žmonės, jau žinom, kad laimėjom rinkimus, turim daugumą ir rytoj darom sprendimus. Dar tariamės ar visą paketą aktų skelbiam vienu smūgiu ar keletą – pirmą dieną, o paskui žiūrim, kaip Maskva reaguos ir panašiai. Bet pasitarėm tarpusavį ir dar telefonu su Lozoraičiu Vašingtone, ir nutarėm – skelbiam vienu smūgiu. Penki konstituciniai aktai, jeigu suspėsim, per vieną dieną. Kadangi mūsų linija buvo žinoma, tai kovo 10 dieną mūsų deleguotas būrelis nuėjo į Beriozovo štabą (ten tikriausia buvo ir Brazauskas, ir Paleckis) pasiklausti: „Mes esam nutarę, mes rytoj darom taip. O kaip Jūs elgsitės, kaip Jūs balsuosite?“. Tai atsakymas buvo nepamirštamas, sako: „Mes esam prieš. Bet mes balsuosim už“. Ir, žinoma, tai faktiškai buvo jų išsigelbėjimas. Tai štai tokių buvo visokių įdomybių“ – kalbėjo prof. V. Landsbergis.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš kairės: M. Nasevičius, O. Lukoševičius, G. Brazauskas ir prof. V. Landsbergis. N. Adukonienės nuotr.

Kaišiadorių muziejaus direktorius O. Lukoševičius pacitavo ir dviejų prof. V. Landsbergio knygų, iš asmeninės Prezidento Algirdo Brazausko bibliotekos, dabar saugomos Brazauskų namuose-muziejuje, dedikacijas.

Knyga – Vytautas Landsbergis ,,Laisvės byla 1990–1991: dokumentų rinkinys“ (Vilnius, 1992) autografuota: ,,Lietuvos Prezidentui Algirdui Brazauskui – gimimo dienos proga [Vyt. Landsbergis, parašas] 1993, rugsėjo 22 “.

Knyga – Vytautas Landsbergis ,,Sunki laisvė. 1991 m. ruduo–1992 m. ruduo. I knyga: statom valstybę“ (Vilnius, 2000) autografuota: ,,Gerbiamam Algirdui Brazauskui, statybų dalyviui ir tęsėjui. Su linkėjimais [Vyt. Landsbergis, parašas] 2000.10.05.“

„Šios Prezidento asmeninės bibliotekos knygos yra kaip nebylūs liudininkai, rodantys, kad Jūs tarpusavyje tikrai bendravot ir bendradarbiavot labai normaliai“ – pasiteiravo O. Lukoševičius.

„Na, buvo tokių… Ir kai mes išeidavom su Brazausku į Vingio parką pasivaikščioti ir aptarti kaip darysim, ką darysim. Ką mes darysim ir ką jie darys. Tai 1988 ir 1989 metai. Tai mes tada su Brazausku pasikalbėdavom atvirai: ką Sąjūdis planuoja daryt, kokiu keliu eiti. Ir tuo pačiu šiek tiek zonduojant – o kaip jie elgsis? Ar jie naudos jėgos priemones? Ar įjungs ten kokį Eismuntą su jo kagėbynu prieš Sąjūdį, ar ne? Tai reikėjo ir tokių turėti kontaktų. Arba vaikščioti į Centro Komitetą ir derinti, taip sakant, politiką. Ne tai, kad mes turim prisitaikyti, bet mes jaučiam jėgą, kad žmonės mus palaiko. Ypač kai mes didžiule persvara laimėjom rinkimus į Liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje. Įdomūs laikai apskritai“ – prisiminė prof. V. Landsbergis.

„1990 m. kovo 11-ąją trumpam simboliškai sugrąžinote 1938 metų Lietuvos Konstitucijos galiojimą. Ar atkuriant valstybę 1990 metais bandėt labiau orientuotis į tarpukario Lietuvą? Smetoninių laikų Lietuvą?“ – O. Lukoševičius.

Profesorius atsakė, kad tuo metu buvo ir toks propagandinis kaltinimas, kad neva norima sugrąžinti smetoninius laikus kaip „smetoninį rėžimą“. „Bet smetoniniai laikai buvo toks dviprasmiškas dalykas, nes žmonių sąmonėje tai nebuvo blogai. Jeigu kas nors gyvens kaip „prie Smetonos“ ar bus tvarka kaip „prie Smetonos“ – tai nevisai blogai. Nors politiniams oponentams Smetonos laikai, tai, žinoma, buvo blogai. Kairiajam sparnui ir Komunistų partijai, paskui keičiančiai pavadinimus, Smetona buvo kaip priemonė gąsdinti žmones. Bet žmonės nelabai gąsdinosi“ – prof. V. Landsbergis.

O. Lukoševičius kalbėdamas apie profesoriaus sūnų poetą, teatro ir kino režisierių, vaikų rašytoją, bardą Vytautą V. Landsbergį (g. 1962 m.), padariusį ir tebedarantį didelę teigiamą įtaką Lietuvos vaikams ir jaunimui, paklausė – „Kaip Jūs manot: ar kultūra, visgi, nėra galingesnė už politiką? Ar kultūroje nėra geriau veikti nei politikoje?“

„Na, matote, tai yra to paties dalyko skirtingos sritys. Tai yra valstybės reikalai, valstybės kūryba, valstybės statyba“ – atsakė profesorius. „Valstybė nėra abstraktus dalykas – tai yra žmonės. Ir žmonės, kurie pasidaro sau tam tikras tvarkymosi, valdymosi ir procesų valdymo struktūras. Gerai, jeigu tą pasidaro demokratiniais keliais ir į tas pozicijas ateina žmonės nevisai savanaudiški, galvojantys apie bendrą užduotį, apie bendrą reikalą, apie Respubliką. Respublika tai yra viešas reikalas, visų reikalas. Tai mano supratimas yra toks, kad politika tai yra dalis kultūros: tai ką žmonės daro pagal savo supratimą, pagal dvasinę ir vertybinę kokybę, kaip ką žmonės supranta, tai viskas yra kultūra. Ir politika taip pat yra tam tikra sritis kultūros. Politikos kultūra tai yra ko mes visą laiką pasigendam ir tikimės, kad bus kada nors tokia aukštesnio lygmens kultūra, ir politikoje nebus tikslo sunaikinti priešininką. Taip kaip mums su Brazausku nebuvo tikslo vienam kitą sunaikinti. Bet, kad ir pasistumdant, bet tą vežimą į vieną pusę stumti. Nes vežimas buvo tokioj baloj, iš kurios, atrodė, kad tu niekada jo neištrauksi. Pavarai vieną ratą, pavarai kitą ratą ir taip pamažu jis lipa iš tos balos. O jeigu vienas ratas varytų pirmyn, kitas atgal, tai jau sunkoka būtų“ – teigė prof. V. Landsbergis.

Susirinkusiems O. Lukoševičius atskleidė tyrinėtojų Gedimino Ilgūno ir Jono Laurinavičiaus į istorinę literatūrą įvestą faktą apie Prezidento tėvo Kazimiero Brazausko pusbrolio Antano Brazausko žmoną Mečislovą Landsbergytę-Brazauskienę (g. 1884 m.), kuri 1932 metais Rokiškyje tapo Algirdo Brazausko krikšto mama. „Mes to nežinome, bet XIX amžiuje Brazauskai ir Landsbergiai netgi buvo giminės… Nes Lietuvoje visi – arba giminės. Arba susipykę“ – O. Lukoševičius.

„Lietuvoje Landsbergiai, – pasakojo prof. V. Landsbergis, – yra nuo XVII šimtmečio: jau minimi dokumentuose, kaip žemės valdos savininkai, kurie palieka testamentą. Tai pats seniausias dokumentuose minimas yra Evartas Landsbergis. Jis Aukštaitijoje, Pamūšio krašte, turėjo žemės valdą, kuri vadinosi Pamažupis. Ten buvo ir tebėra upelis Mažupė“. Profesorius prisiminė ir kelias savo parašyto eilėraščio eilutes apie savo protėvius, paaiškino, kad būtent dėl Napoleono paskelbto baudžiavos panaikinimo Suvalkija taip socialiai ir kultūriškai pakilo. Ir iš laisvųjų valstiečių davė pirmąsias lietuviškų inteligentų kartas.

„Na, Lietuvos istorija tokia įdomi, kuri paskui iš įvairių tokių komponentų susirenka į vieną daiktą. Tai tų Landsbergių primėtyta Lietuvoj yra daug kur. Ir net tik Lietuvoj. Ir Latvijoj, ir Lenkijoj. Apie Šiaulius, apie Šiaulėnus – Šiaulėnų dvaro valdytojai buvo Landsbergiai. Kažkuris iš jų buvo mano prosenelio pusbrolis – eina tokia atskira Landsbergių šaka. Ir Aukštaitijoj yra jų. Ir architektai dar buvo Landsbergiai, ir žurnalistai. Truputį kitaip rašo tą pavardę su „z“ ar „Liandsbergis“. Mano net dėdė, mano tėvo pusbrolis, buvo: lietuvis, Vilniaus veikėjas Česlovas Landsbergis, bet rašydavosi – „Liandsbergis“. Nu rašė taip, kokie nors raštininkai taip užrašė. Tai iš kur dabar šitą Brazauskienę atsekti, aš nežinau. Jų visur gali būt, aš manau. Brazauskų Lietuvoj turbūt dar daugiau, negu Landsbergių“ – samprotavo prof. V. Landsbergis.

Vakaro eigoje šalia profesoriaus mielai prisėdo ir Algirdo Brazausko brolis Gerardas Brazauskas: „Man labai garbinga vieta sėdėti šalia Jūsų. Ir man labai malonu, kad profesorius gerai atsiliepė apie mano mirusį brolį. Ir aš pats esu liudininkas, žinoma, ir daugelis iš čia esančių yra, šitų tokių staigių, neišvengiamų politinių posūkių, kuriuose dalyvavo ir profesorius, ir Algirdas, ir daugelis kitų žmonių Lietuvoj. Ir visų tikslas buvo, žinoma, tas pats – laisva Lietuva, nepriklausoma Lietuva. Žinoma, galbūt, šito tikslo pasiekimo metodika, kaip Jūs minėjote, buvo šiek tiek ir kitokia. Bet supratimas buvo toks pats“ – pasisakė Gerardas Brazauskas, kuris prisiminė ir šviesios atminties kardinolą Vincentą Sladkevičių, gyvenusį Brazauskų kaimynystėje Kaišiadoryse: „Algirdas jau buvo Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius. Atvažiuojam mes gilų rudenį čia pas tėvą. Algirdas, kaip tada buvo įprasta – su asmens sargybiniu. Aš žiūriu – Algirdas apsirengė ir išeina. Ir ateina po kokio pusvalandžio. Sargybinis žiūri, kur čia jis dingo. Ir aš dabar klausiu: kur tu buvai? „Aš, – sako, – buvau pas Sladkevičių. Vaistus nuo radikulito nunešiau Sladkevičiui“. Tai suprantat, ne tik tokia politinė, kaip Jūs sakot, Algirdo įtaka, bet ir toks jo draugiškumas, tokia savitarpio pagalba, savitarpio supratimas“.

Profesorius Vytautas Landsbergis ir Prezidento A. Brazausko dukra Laima Mertinienė. N. Adukonienės nuotr.

G. Brazauskas taip pat trumpai papasakojo apie giminaitę Mečislovą Landsbergytę-Brazauskienę, Brazauskų kilmę, senelių ir tėvo Kazimiero sugrįžimą į Tėvynę Lietuvą iš emigracijos Rusijoje (jau po bolševikų perversmo), bei šeimos namų statybą Biliūno gatvėje Kaišiadoryse: „Buvo toks mūsų tėvo noras ir pageidavimas, kad gal būt čia bus koks tai muziejus. Žinoma, aš labai dėkingas esu Kaišiadorių savivaldybei, kad toks muziejus čia atsirado“ – pasidžiaugė G. Brazauskas.

Vakaro pabaigoje pasisakė ir Žaslių seniūnas, dabar laikinai einantis Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, o Atgimimo metais buvęs aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kaišiadoryse dalyvis Mindaugas Nasevičius. „Laba diena, visiems. Bet aš noriu ne į 1988-uosius, bet į truputį ankstesnius metus sugrįžti. Amžiną atilsį mano tėtis Vladas Nasevičius, gimęs 1909 metais, dar prieš karą buvo pažįstamas su Vytauto Landsbergio tėčiu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu. Ir jie kartu organizavo 1941 metų birželio 23-osios sukilimą. Tiktai mano tėtis Vilniuj buvo suimtas ir penkiolika metų buvo politinis kalinys. Grįžo 1956 metais. Jam neleido gyvent nei Kaune, niekur. Tai apsigyveno jis Kaišiadorių miškų ūkyje. Ir miškų ūkyje gyvendamas jis susidraugavo ir su Jūsų tėčiu – Kazimieru Brazausku. Aš buvau vaikas ir tėtis visada sakydavo, kad Jūsų sūnus Algirdas neblogai galėtų vadovaut Lietuvai. Mano tėtis, aišku, mirė 1986 metais Mes jį laidojom su Lietuvos savanorių uniforma: saugumas liepė, kad perrengtume, bet mes neperrengėm – įvykdėm tėčio valią. Tai aš tikrai džiaugiuosi tuo, kad man nuo mažens teko pažinti ir Brazauskus, ir Landsbergius. Taigi, ta įtampa laiko ir apvaizdos yra labai gražiai išgydoma. Tai, iš tikrųjų, ačiū visiems, kad susirinkote“ – kalbėjo M. Nasevičius, kuris padėkodamas dar padovanojo prof. V. Landsbergiui savo iškeptos duonos kepalą.

Brazauskų namai-muziejus Kaišiadoryse (J. Biliūno g. 26). N. Adukonienės nuotr.

O. Lukoševičius taip pat padėkojo profesoriui už apsilankymą ir padovanojo savo parašytą knygą „Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1918–1940 m.: tarp valdžios ir savivaldos“ (Kaišiadorys, 2019), bei pasidžiaugė tokiu gražiu ir ramiu vakaru. Visiems norintiems pakalbinus ir nusifotografavus su vakaro svečiu Prezidento Algirdo Brazausko dukra Laima Mertinienė maloniai paėmė prof. V. Landsbergį už parankės ir pakvietė į Brazauskų namų svetainę – išgerti arbatos, paskanauti naminio pyrago, pasišnekučiuoti.

Išvykdamas iš Kaišiadorių prof. V. Landsbergis, muziejaus direktoriaus O. Lukoševičiaus ir administracijos direktoriaus M. Nasevičiaus lydimas, dar aplankė ir Kaišiadorių Kristaus Atsimanymo katedrą, kurioje pagerbė palaimintojo vyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) palaikus ir šviesų atminimą.

Kultūra Naujienos ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra