Profesorius Bronius Dundulis – šimtmečio jubiliejui

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kupiškio kraštas išugdė nemaža žmonių, dirbusių įvairiose srityse ir garsinusių gimtinę bei visą Lietuvą. Jų buvo ir Gyvakarų kaime (priklausė Salamiesčio parapijai), garsiausi – bažnyčių statytojas Žemaitijoje prelatas Povilas Pukys (1883 12 12–1913 05 26–1964) ir jo sesers Paulinos sūnus istorikas Bronius Dundulis (1909 11 26–2000 09 01).
Straipsnį kupiškėnui profesoriui Broniui Dunduliui paskatino keletas faktų: kraštietės pareiga garsinti savo krašto žmones, be to prof. B. Dundulis ir jo žmona etnologė profesorė Pranė Dundulienė (1910 02 12–1991 02 27) buvo mano dėstytojai, vėliau – kolegos (prof. B. Dundulis mano disertacijos, skirtos Antrojo Lietuvos statuto nuorašų tyrimams, oficialus oponentas), ilgainiui tapau šios garbingos profesorių šeimos artima bičiule. Tad turėjau galimybę užfiksuoti įdomios medžiagos. Ja remiantis parašiau ne vieną straipsnį (daugiausiai apie prof. P. Dundulienę). Džiugu, kad su parengtais straipsniais, prieš juos atiduodant spaudai, galėjau supažindinti profesorius, o jie kai ką yra pataisę bei pildę. Be to, konferencijose teko skaityti pranešimus, skirtus vienam ar kitam profesoriui.
Šįkart minimas prof. B. Dundulis, minint jo gimimo šimtmetį. Profesorius – žinomas Napoleono laikų ir feodalizmo laikotarpio Lietuvos istorijos tyrinėtojas dar sovietmečio laikais, niekada nepataikavęs valdžiai, neieškojęs prieglobsčio vienintelėje partijoje (niekada nebuvo komunistų partijos nariu nei jis, nei prof. P. Dundulienė) savo studentus per ilgus daugiau pusės amžiaus pedagoginio darbo metus mokęs sąžiningo ir kruopštaus darbo, manau, turi sulaukti deramo dėmesio.

Paulinos Pukytės ir Jono Dundulio šeima

Kupiškio rajono Griciūnų kaime ūkininkų Domicelės Kukenytės (1856–1944) ir Kazimiero Pukio šeima išaugino du vaikus: Povilą (1883–1964) ir Pauliną (1888–1937). Vėliau šeima persikėlė į Gyvakarų kaimą, kuris buvo pavaldus Kupiškio dvarui Pajuodupėje, įsigijo Šulnių šeimai priklausiusius namus.
Povilas trokšdamas mokslo žinių 1906–1907 m. privačiai pasimokęs Liepojoje ir 1907 m. lankęs Saulės kursus Kaune, 1908 m. išlaikė egzaminus ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1913 m. gegužės 26 d. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Plungę. Taip Žemaitijoje, pastatęs 3 bažnyčias, ir būtų sėkmingai dirbęs Dievui ir žmonėms, tačiau sovietiniams okupantams neparanki buvo jo aktyvi veikla – tad buvo suimtas, išsiųstas į Sibiro lagerius. Sugrįžęs be sveikatos, likusį gyvenimą talkino Žemaitijos dvasininkams.
Povilui Pukiui įstojus į kunigus ir atsisakius ūkio, jo vienintele paveldėtoja tapo sesuo Paulina Pukytė. Tad į Pukių ūkį užkuriomis atėjo iš Kuosėnų kaimo kilęs Jonas Dundulis (1873–1947). Jis buvo lankęs Kupiškio pradžios mokyklą, tačiau nenorėdamas tarnauti carinės Rusijos armijoje, išvyko į Kanadą. Sugrįžęs vedė. Jonas buvo sumanus ūkininkas, kaimo šviesuolis: skaitė laikraščius, domėjosi įvykiais Lietuvoje ir pasaulyje.
Paulinos ir Jono Dundulių pirmagimis, gimęs 1909 m. lapkričio 26 d., buvo pakrikštytas Broniumi. Šeimoje iš septynių gimusių vaikų augo penki: Bronius, Genė, Vanda, Julius, Povilas.

Gyvakarų kaimas Broniaus Dundulio jaunystėje

Gyvakarai Broniaus jaunystės dienomis – didelis, gatvinis daugiau 40-ties ūkių, kuriame gyveno daugiau kaip 200 žmonių, kaimas. Tėvai ūkininkai turėjo valaką su ketvirčiu (25 dešimtinės) žemės. 1926 m. kaimui išsiskirsčius į vienkiemius, jie liko gyventi toje pačioje vietoje kaimo viduryje.

Pradžios mokykloje ir Kupiškio progimnazijoje

Bronius mokėsi Gyvakarų kaimo pradžios mokykloje, kuri buvo įkurta 1916 m. Ją baigęs 1920 m. rudenį įstojo į Kupiškio progimnazijos pirmąją klasę. Prof. B. Dundulis savo prisiminimuose rašė, kad tais metais iš Gyvakarų kaimo pirmieji toliau mokytis įstojo trys: Leonas Balčiūnas, Povilas Matekonis ir Bronius Dundulis. Jie visi trys mokėsi be pertraukos ir baigė aukštuosius mokslus. Leonas Balčiūnas tapo gimnazijos gamtos mokytoju, Povilas Matekonis – ekonomistu, administracijos darbuotoju.
Mokydamasis Kupiškyje B. Dundulis gyveno ant kalno esančiame Paketurių kaime, kuris dar nebuvo susiskirstęs į vienkiemius, pas giminaičius Karosus. Didelis medinis progimnazijos namas stovėjo Skapiškio gatvėje, kitoje miesto ir Lėvens upės pusėje.
Kupiškio progimnazijos direktorius buvo kupiškėnas Justinas Jankevičius. Jam išvykus direktoriauti į Panevėžį – V. Eidukas. B. Dundulis progimnaziją baigė 1924 m. kartu su būsimuoju žymiu tautosakininku Jonu Baliu.

Telšių gimnazijoje

1924 m. rudenį Bronius įstojo į Telšių gimnazijos penktą klasę. Telšių gimnazija, 1925 m. pavadinta vyskupo M. Valančiaus vardu, buvo įsikūrusi netoli kalno, ant kurio – Telšių katedra. Gimnazijos direktorius iš pradžių buvo prelatas Antanas Simaitis, nuo 1926 m. – matematikos mokytojas Jonas Jogaudas. Gimnazijoje veikė įvairios draugijos. Bronius priklausė ateitininkų organizacijai. 1928 m. būsimasis profesorius baigė gimnaziją – jis buvo tarp pirmaujančiųjų mokinių.

Studentas

1928 m. Bronius įstojo į Lietuvos universitetą (1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo vardu) Kaune studijuoti istoriją Teologijos – filosofijos fakulteto filosofijos skyriuje. Pagrindinė studijų šaka – Lietuvos ir visuotinė istorija. Istorijos mokslus jam dėstė profesoriai Antanas Alekna, Jonas Totoraitis, Pranas Dovydaitis, docentas Pranas Penkauskas.
1930 m. – Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių jubiliejui Bronius Dundulis paskelbė pirmuosius du istorinius straipsnius (apie Vytauto motiną Birutę ir apie mirusį prof. A. Alekną), kurie buvo gerai įvertinti. Be to, B. Dundulis surašė savo gimtojo Gyvakarų kaimo vietovardžius (laukų, pievų, kelių ir kt. pavadinimus). Studentas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, išaugusioje net į tarptautinę plotmę: 1930 m. kartu su studentu Jonu Baranausku atstovavo studentus ateitininkus Rygos universiteto abstinentų šventėje, 1931 m. kartus su studentu Stasiu Rudžiu – Baltijos ir Skandinavijos studentų abstinentų konferencijoje Helsinkyje. Universitete vienai kadencijai buvo išrinktas Studentų atstovybės nariu.
B. Dundulis, labai gerai išlaikęs egzaminus ir parašęs labai gerai įvertintą diplominį darbą „Žemaičių delegacijos skundas Konstanco susirinkimui“, 1933 m. gavo aukštojo mokslo baigimo diplomą, kurį pasirašė rektorius prof. V. Čepinskis ir dekanas prof. P. Kuraitis.

Pirmasis lietuvis istorikas Sorbonos universitete

Gavęs Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) stipendiją, galvojo kokiame Vakarų universitete tęsti studijas ir kokią temą pasirinkti disertacijai. Nors vokiečių kalba buvo pagrindinė Lietuvos mokyklose ir studijas jau buvo įprasta tęsti Vokietijoje ar vokiškos kultūros kraštuose (Austrijoje, Šveicarijoje), tačiau Hitlerio atėjimas į valdžią sukėlė nerimą ir Lietuvoje. Tad B. Dundulis nutarė pasirinkti Prancūziją, juolab, kad niekas iš lietuvių istorikų ten dar nebuvo studijavęs. Tema irgi greitai buvo pasirinkta – 1812 metai.
1933-1940 m. su LKMA stipendija istorijos žinias gilino Sorbonoje (Paryžiaus universitete), mokslo reikalais lankėsi Lenkijoje. Nuo 1936 m. – studijoms baigti gavo Prancūzijos stipendiją. Be to, lėšomis jį rėmė dėdė prelatas Plungės klebonas Povilas Pukys.
1940 m. kovo 6 d. Sorbonoje aukščiausiu laipsniu apgynusiam disertaciją B. Dunduliui buvo suteiktas istorijos daktaro laipsnis. Tačiau dar prieš ginant disertaciją reikėjo mokslinį darbą išleisti atskira knyga. Ieškodamas galimybių knygos išspausdinimui, B. Dundulis sulaukė palankių pritarimų. 1939 m. liepos 26 d. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys Prancūzijoje ir įgaliotasis ministras Petras Klimas parašė recenziją itin aukštai vertindamas B. Dundulio darbą.
Recenzijoje rašomą: „P. (ponas – A. V.) Dundulis yra parašęs, būdamas Prancūzų Vyriausybės stipendininkas, veikalą apie Napoleoną ir Lietuvą. Aš jį esu peržiūrėjęs ir atrandu, kad tai pirmas lietuvišku požiūriu parašytas rimtas (žodis pabrauktas paties P. Klimo – A. V.) darbas Napoleono epochai apibūdinti. Kadangi Napoleonas ir jo epocha yra virtę visuotinės istorijos objektais ir Lietuvos pozicijos iškėlimas to bendro intereso plotmėje suteiktų mūsų valstybei tam tikro prestižo ir stiprintų mūsų propagandą, aš pritarčiau tam, kad p. Dunduliui būtų suteikta pagalba tą veikalą išleisti, ypač tokioje leidykloje kaip Alcan“.
Darbo vadovas profesorius Žoržas Lefevras (Georgas Lefebvre) apie disertaciją rašė, kad veikalas gerai parašytas, o iš pokalbių konstatavęs, kad p. B. Dundulis gerai mokąs prancūzų kalbą. Ž. Lefevras konstatavo: „Aš manau, kad prašymas gauti leidimą spausdinti nusipelno labai palankaus sutikimo“.
Liepos 11 d. fakulteto ir viso Sorbonos universiteto vadovybė – rektorius G. Rusi (G. Roussy), Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Ž. Vandrijesas (J. Vendryes) davė leidimą spausdinti disertaciją.
1940 m. pasirodė 344 puslapių knyga prancūzų kalba „Napoleonas ir Lietuva 1812 m.“ (Napoleon et la Lituanie en 1812).
Šį darbą labai gerai įvertino ne tik lietuvių, bet ir prancūzų mokslininkai.
Disertacijai autorius pasinaudojo gausiais Prancūzijos archyvų fondais, Užsienio reikalų ministerijos ir Karo ministerijos, taip pat įvairiose šalyse paskelbtų šaltinių rinkiniais ir amžininkų atsiminimais.

Paryžiuje sutikti lietuviai

Paryžiuje B. Dunduliui teko bendrauti su Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu Prancūzijoje ir įgalintuoju ministru Petru Klimu, Lietuvos atstovybės pirmuoju patarėju Stasiu Bačkiu, buvusiu Lietuvos atstovu Maskvoje poetu Jurgiu Baltrušaičiu, kuris išėjęs į pensiją apsigyveno Paryžiuje.
B. Dundulis studijavo kartu su Juozu Miltiniu, dailininkais Vytautu Kazimieru Jonynu, Broniumi Pundziumi, ekonomistu Pranu Padalskiu (Padaliu), rašytoju Antanu Vaičiulaičiu, muziku Antanu Račiūnu. Tuo metu, kai Bronius studijavo Sorbonoje, Dundulių šeima, prel. P. Pukio skatinama, 1934 m. iš Aukštaitijos – Gyvakarų kaimo – persikėlė į Žemaitiją, į prie Plungės esantį Prūsalių kaimą, kuriame pirkosi beveik 32 ha ūkį.

Sugrįžus į Lietuvą – rusų bei vokiečių okupacijoje

1941 m. vasario 26 d. Bronius Dundulis – pirmasis lietuvis, istorijos mokslus baigęs Sorbonoje, grįžo į Lietuvą, pasiryžęs dėstyti Vilniaus universitete. Atvyko jau prasidėjus antrajam semestrui. Kadangi nepasmerkė nepriklausomos Lietuvos, neturėjo užtarėjų tarp aukštų komunistų pareigūnų (ir neieškojo), be to, Vakaruose studijavę inteligentai tuo metu laikyti nepatikimais, tad B. Dundulio į universitetą skirti niekas neskubėjo.
Balandžio mėnesį buvęs „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, kurį B. Dundulis pažinojo dar iš Kauno universiteto laikų, „Literatų svetainėje“ jį supažindino su Vilniaus dailės muziejaus direktoriumi Adolfu Valeška. Muziejuje tuo metu buvo organizuojamas Istorijos skyrius, kuriam ieškota vadovo. Dailės muziejus tuomet priklausė Meno reikalų valdybai, o jos viršininkė buvo Michailina Meškauskienė. Ji, kaip ir galvojo Dailės muziejaus direktorius A. Valeška, nedarė kliūčių, ir B. Dundulis nuo 1941 m. gegužės 1 d. buvo paskirtas Vilniaus dailės muziejaus Istorijos skyriaus vedėju. Šias pareigas ėjo iki vokiečių okupacijos pradžios.
Vokiečiams okupavus Lietuvą ir Istorijos skyriui Dailės muziejuje suirus (skyriuje dirbę lenkai pasitraukė), B. Dundulis buvo paskirtas Vilniaus miesto archyvo, kuris priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, vedėju. Šiose pareigose išbuvo nuo 1941 m. liepos iki 1942 m. sausio mėn. Po to, kaip yra pasakojęs profesorius, jas perėmė už kairiąsias pažiūras ir ateizmo propagavimą iš universiteto pašalintas J. Baldžius.
Archyvas buvo uždaryto vienuolyno prie Pranciškonų bažnyčios patalpose. Čia dirbo 10-12 žmonių, tarp jų 3 žydai. B. Dundulio raštai apie šių žydų reikalingumą archyviniam darbui ilgam laikui juos apsaugojo nuo geto.
1941 m. rudenį B. Dundulis pradėjo dirbti ir Vilniaus universitete vyr. asistentu, o kartu ir lektoriumi dvimečiame Pedagoginiame institute. Universitete dėstė XIX a. II pusės Europos istoriją ir XIX–XX a. Prancūzijos istoriją, filologams Pedagoginiame institute – Lietuvos istoriją. Šiuos kursus dėstė per visus vokiečių okupacijos metus.

Vėl nauja okupacija

Vokiečiams traukiantis iš Vilniaus, B. Dundulis buvo Plungėje. Čia jis spalio 8 d. sulaukė antrosios sovietinės okupacijos. Apie spalio 20 d. atvyko į Vilnių. Beveik visi istorikai tuomet jau buvo pasitraukę į Vakarus, likę tik Levas Karsavinas ir Ignas Jonynas. Jie pasirašė raštą – paaiškinimą, kad B. Dundulis, vejant vokiečių armiją, buvo Plungėje. Taip pat prašė nuo lapkričio 1 d. paskirti jį docentu Vilniaus universitete. Nuo 1944 m. lapkričio 1 d. B. Dundulis ir buvo paskirtas vyr. dėstytoju Vilniaus universitete, o kiek anksčiau – tuomet jau keturmečiame Pedagoginiame institute.
Kadangi universitete nebuvo kam dėstyti Viduriniųjų amžių istorijos (anksčiau ją dėstęs Juozas Jakštas buvo pasitraukęs į Vakarus), šis kursas buvo patikėtas B. Dunduliui. Be to, kurį laiką romanistams jis dėstė Prancūzijos istoriją.

Maskva nepripažįsta Sorbonos universiteto diplomo

Unikalus atvejis įvyko su profesoriaus disertacija ir moksliniu laipsniu. Grįžus iš Paryžiaus, 1941 m. Vilniaus universiteto Mokslinė taryba nostrifikavo Paryžiaus universiteto disertaciją, 1945 m. disertacija buvo nostrifikuota iš naujo, B. Dundulis buvo paskirtas docentu (prof. Juozas Žiugžda, tuometinis liaudies švietimo komisaras, po nostrifikacijos B. Dundulį paskyrė docentu, turinčiu istorijos mokslų daktaro laipsnį).
Maskvai perėmus į savo rankas švietimo reikalus, Aukščiausioji atestacinė komisija (VAK`as) B. Dundulio disertacijos, apgintos Sorbonoje, nostrifikavimo Vilniaus universitete nepripažino ir siūlė ją patobulinti, padaryti marksistinę ir ginti iš naujo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo metu jau buvo pasirodę dviejų tarybinių istorikų S. Kano ir I. Zvavičiaus recenzijos, teigiamai vertinusios „pažangaus buržuazinio istoriko B. Dundulio“ darbą.
Be abejo, tai buvo didelis smūgis mokslininkui. Tačiau jis nepalūžo: griežtai atsisakęs perdirbinėti marksistiniais pagrindais disertaciją, svarstė – išeiti ar likti universitete. Liko. Laikė egzaminus, ėmėsi naujų temų ir rengė naujas disertacijas.
Kadangi dėstė Vidurinių amžių istoriją, pasirinko šio laikotarpio temą. 1955 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos diplomatinė ir ginklo kova su vokiečių ordinu ir sąjunga su husitais (1410–1422)“ (1960 m. išleista atskira knyga „Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje“).
Po dvylikos metų, t. y. 1967 m. apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a.“ (1968 m. išleista knyga). Daktarinę disertaciją oponavo Vladimiras Pašuta ir Nikolajus Ulaščikas, oponentas iš Lietuvos buvo Juozas Jurginis. Ir kandidatinė, ir ypač daktarinė disertacijos (jos abi apgintos Lietuvoje) buvo labai gerai įvertintos.
Pagaliau 1969 m., nors ir paradoksas – praėjus beveik 30 metų nuo daktaro disertacijos apgynimo Paryžiuje, Broniui Dunduliui suteiktas „tarybinio istoriko profesoriaus“ vardas.
Išeivijoje istorikas Vincas Trumpa, sveikindamas B. Dundulį 70-mečio proga, 1979 m. „Akiračių“ devintajame numeryje rašė: „Jį ne be pagrindo galima vadinti dvigubu daktaru, nes abi disertacijos vertos to titulo. Galbūt jo pirmoji disertacija net turi didesnės istorinės vertės, nes ji atremta daugumoje į nespausdintus istorinius šaltinius, kurių Dundulis prisilasė Paryžiaus, Lenkijos ir Lietuvos archyvuose… Broniaus Dundulio įnašas į Lietuvos užsienio politikos istoriją tikrai nemažas… Linkime mūsų istorikui dar daug kūrybingų ir našių metų“.
Iš tikrųjų, visas profesoriaus gyvenimas buvo kūrybingas ir našus. Tačiau jis buvo ne tik mokslininkas ir pedagogas. Teko jam paragauti ir administracinio darbo.

B. Dundulis – administratorius
Ilgametis Visuotinės katedros vedėjas prof. L. Karsavinas 1946 metų pradžioje buvo išstumtas iš universiteto – pradžioje į Dailės institutą, vėliau tapo Dailės muziejaus direktoriumi. Todėl nuo 1946 m. pradžios Visuotinės istorijos katedros vedėju paskirtas B. Dundulis. Šias pareigas jis ėjo 15 metų – vedėjavo iki 1961-ųjų. Dar prieš tai B. Dundulis buvo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas (1945–1947), kartu ir pirmasis Visuotinės istorijos katedros vedėjas Pedagoginiame institute.
Profesoriui vedėjaujant, Visuotinės istorijos katedroje, kaip jis pats yra kalbėjęs, buvo susiformavęs pakankamai pastovus, darbingas kolektyvas. Čia dirbo Bronius Untulis ir Juozas Galvydis (abu vyresniosios kartos, prieškarinio mokslo atstovai), Robertas Žiugžda (baigęs Maskvos aukštąją diplomatinę mokyklą), Algirdas Vaitkūnas (Maskvoje baigęs aspirantūrą ir apgynęs disertaciją), Balys Daščioras.

Mokslinis darbas
Profesorius B. Dundulis dėstė pastovų Vidurinių amžių istorijos kursą. Jam vadovaujant parašyta apie 15 diplominių darbų (studentai nenorėjo rinktis šio laikotarpio temų diplominiams darbams, profesorius yra apgailestavęs, kad itin trūko literatūros…) Jis gausybės kandidatinių ir septynių daktarinių disertacijų oficialus oponentas – oponavo Broniui Vaitkevičiui, Vytautui Merkiui, Stasiui Vansevičiui, Mečislovui Jučui, Leonui Mulevičiui, Antanui Tylai ir Edvardui Gudavičiui (E. Gudavičiui B. Dundulis oponavo ir kandidatinę disertaciją).
Nepaisant paskaitų, daug energijos ir laiko atimančio administracinio darbo, prof. B. Dundulis sugebėjo parašyti ir išleisti 12 monografijų. Be jau minėtų trijų disertacijų, kurios buvo išleistos atskiromis knygomis B. Dundulis parašė dar 9 monografijas: „Lietuvos užsienio politika XVI a.“ (1971); „Švedų feodalų įsiveržimas į Lietuvą XVII–XVIII a.“ (1977); „Lietuva Napoleono agresijos metais (1807–1812)“ (1981); „Normanai ir baltų kraštai (IX–XI a.)“ (1985); „Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva (1813–1815 m.)“ (1989); „Lietuva laisvės kovų sūkuriuose (IX–XIX a.)“ (1990). Prieš 25 metus pasirodžiusi knyga „Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a.“ pakartota 1993-aisias (žymiai išplėsta, įdėti du nauji skyriai, papildyta istoriografija); „Lietuva Europos politikoje 1795–1915“ (1998).

Atkurtos Lietuvos istorijos draugijos pirmininkas

Tai ypač svarbus profesoriaus visuomeninis darbas. 1988 m. spalio mėn. buvo atkurta prieš karą Kaune veikusi Lietuvos istorijos draugija. Jam, kaip prieškarinių laikų istorikui, Sorbonos universiteto daktarui, buvo patikėtos atkurtos draugijos valdybos pirmininko pareigos. P. Dunduliui pirmininkaujant (1988–1991), sutvarkyti draugijos organizaciniai reikalai, sušauktas pirmasis atkurtos Lietuvos istorijos draugijos narių suvažiavimas, surengta keletas jubiliejinių minėjimų: Didžiosios prancūzų revoliucijos 200 metų, Žalgirio mūšio 580 metų, diplomato ir istoriko Petro Klimo 100-ųjų gimimo metinių ir kt. Valdybos iniciatyva draugija pradėjo leisti tęstinį leidinį „Mūsų praeitis“ (1 t. – 1990; 2 tomas – 1992; 1992 m. išleistas prieškaryje nebaigto leisti „Praeities“ rinkinio 3-iasis tomas). Profesorius buvo visų minėtų leidinių redaktorius. Pablogėjus sveikatai, 1991 m. balandžio 10 d. prof. B. Dundulis Lietuvos istorijos draugijos pirmininko pareigų atsisakė.

Bronius Dundulis – Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, profesorius skaitė pranešimus renginiuose, išgarsėjusiuose ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje. 1991 m. Vilniuje įvykusiame 7-ajame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume – „Napoleono pertvarkymų poveikis Lietuvos politinei ir socialinei raidai“; 1992 m. Kaune, minint Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir Vytauto Didžiojo universiteto 70-metį – „Istorikų rengimas Vytauto Didžiojo universitete (1922–1940 m.)“; 1993 m. Vilniuje, minint žymaus istoriko Zenono Ivinskio 85-erių metų sukaktį – „Su Zenonu Ivinskiu istorijos mokslo kelyje“.
1993 m. sausio 22 d. naujai įkurtoji Lietuvos mokslo taryba B. Dunduliui nostrifikavo humanitarinių mokslų (istorijos) habilituoto daktaro laipsnį ir profesoriaus vardą bei paskyrė istorijos mokslo laipsnių ir vardų nostrifikacijos komisijos nariu. Profesorius taip pat buvo Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorijos krypties doktorantūros bei habilitacijos komisijos narys, dalyvavo Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų (istorijos) daktaro laipsnio suteikimo tarybose.
50 metų be pertraukos išdirbęs Vilniaus universitete (nuo 1983 metų turėjo jau pusę krūvio), 1992 m. balandžio 16 d. prof. B. Dundulis išėjo į pensiją.

Profesoriaus B. Dundulio šeima

1947 metų balandžio 30 d. B. Dundulis, tuomet Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas sukūrė šeimą – vedė Pranę Stukėnaitę, to paties fakulteto vyr. dėstytoją. Pranė draugavo su kalbininke Elze Mikalauskaite, kurią B. Dundulis pažinojo dar iš studijų laikų Vytauto Didžiojo universitete. Taigi per pastarąją ir susipažino. Šeimoje kartu koja kojon ėjo 44-erius metus. Po žmonos, prof. etnologės P. Dundulienės mirties 1991 m. vasario 27 d., prof. B. Dundulis, išgyvenęs dar 9-erius su puse metų, buvo pasišauktas į Amžinybę.
Profesoriai Pranė ir Bronius Dunduliai išaugino dvi dukras Ievą (Šenavičienę), gim. 1948 m. ir Daivą (Senulienę), gim. 1949 m., kurios irgi apsigynusios disertacijas, išleidusios mokslo darbų tapo žinomomis fizikos ir istorijos mokslo pasaulyje.
1971 m. Ieva, baigusi Fizikos fakultetą Vilniaus universitete, 1979 m. apgynė disertaciją „Fizikos mokslų raida Lietuvoje 1920–1940 m.“ (1982 m. disertacijos pagrindu išleista monografija „Fizikos raida Lietuvoje 1920–1940 m.“). Apsigynusi disertaciją likosi dirbti Istorijos institute, tyrinėjo XIX a. fizikos istoriją Vilniaus universitete, vėliau ėmėsi tyrinėti Lietuvos krikščionybės istoriją XIX amžiuje ir Lietuvos. Prašiusi vertingas monografijas „Žemaičių lituanistai Vilniaus vyriausiojoje seminarijoje. Motiejus Valančius“ (1998), „Dvasininkija ir lietuvybė: katalikų bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX a. 5-7-ajame dešimtmetyje“ (2005 m.), straipsnių mokslo leidiniuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, skaito pranešimus mokslinėse konferencijose.
Daiva, baigusi puslaidininkių fizikos studijas 1986 m. apgynė disertaciją „Optinės ir elastopinės silenitų kristalų savybės“. Tai vienintelė Lietuvoje šia tematika parašyta disertacija. Parašiusi mokslinių straipsnių, dalyvavusi mokslinėse konferencijose ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
I. Šenavičienės ir D. Senulienės straipsniai išspausdinti lietuvių, rusų bei kitomis užsienio kalbomis leidžiamuose mokslo žurnaluose.

Įvertinimai

Dirbdamas Vilniaus universitete profesorius B. Dundulis yra gavęs ne vieną Rektoriaus padėką, o 1998 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. 2000 m. liepos 5-ąją – Valstybės dienos, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse – mokslininkui įteiktas Prancūzijos Nacionalinis nuopelnų komandoriaus ženklo ordinas. Šį retą Lietuvoje Prancūzijos Vyriausybės apdovanojimą įteikė Prancūzijos ambasadorius Mišelis Turenas, kartu su kolega Prancūzijos ambasados Kultūros centro direktoriumi Patriku Donabedianu. Apdovanojimas suteiktas už nuopelnus istoriografijos mokslui ir ypač už darbus ir publikacijas, skirtas Napoleono kompanijai ir jo žygiui į Lietuvą, už Lietuvos istorinių ryšių su Europos valstybėmis ir ypač su Prancūzija atskleidimą.

Profesoriaus Broniaus Dundulio šimtmetis minimas Kupiškyje

Džiugu, kad profesoriaus šimtmetį paminėti pirmieji nusprendė kraštiečiai – kupiškėnai. Gegužės 6 d. Kupiškyje, organizuojamos Istorijos dienos ir profesoriaus Broniaus Dundulio gimimo šimtmečio minėjimas skirti Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejui.
Didžiulį dėmesį prof. B. Dundulio atminimui liudija ir Prancūzijos ambasada Lietuvoje: ambasadorius p. François Laumonier mielai sutiko dalyvauti konferencijoje. Į konferencijos rengimą įsijungė ir Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija bei Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija.
Istorikai bei kiti svečiai (prof. habil. dr. Juozas Skirius, doc. dr. Edvardas Kriščiūnas, doc. dr. Algis Kasperavičius, doc. dr. Romas Batūra, dr. Daiva Senulienė, dr. Ieva Šenavičienė, dr. Algirdas Matulevičius, dr. Aldona Vasiliauskienė, Asta Dirmaitė, Virginija Galvanauskaitė, Vidmantas Jankauskas, Rimantas Jokimaitis, Eugenijus Manelis, Vidas Račius, Andrius Šukys, Gediminas Zemlickas) lankysis Kupiškio miesto bei rajono mokyklose (Kupiškio L. Stuokos–ucevičiaus ir Subačiaus gimnazijose, Skapiškio vidurinėje mokykloje, P. Matulionio, Salamiesčio ir Noriūnų J. Černiaus pagrindinėse mokyklose), skaitys paskaitas, bendraus su mokyklos kolektyvu, atsakys į klausimus.
Po to Kupiškio kultūros namuose numatyta konferencija, skirta prof. B. Dunduliui, kurioje paskaitas skaitys istorikai – mokslininkai: Vidmantas Jankauskas, Algis Kasperavičius, Romas Batūra, Algirdas Matulevičius, Juozas Skirius, Aldona Vasiliauskienė. Prisiminimais dalinsis profesoriaus dukros Daiva Senulienė ir Ieva Šenavičienė.
Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje bus atidaryta prof. B. Dunduliui skirta paroda, kurią rengia Lina Matiukaitė ir Jolita Pipynienė.
Po konferencijos Skapiškyje, kuriamoje arkivyskupo M. Reinio sodyboje, numatytas apvalusis stalas.
Prof. B. Dundulio mokslinis palikimas – knygos bei straipsniai, pedagoginė ir visuomeninė veikla įgalina visus, ypač studentus, klausiusius jo paskaitų, mokslininkus, kuriems jis savo geranoriškais patarimais ir kitokia pagalba padėjo kopti į mokslo aukštumas, jo gimimo 100-metį prisiminti bei pagarsinti šią neeilinę asmenybę.
Manau, kad šis straipsnis paskatins ir Vilniaus universiteto istorikus, kuriame profesorius išdirbo 50 metų, prisiminti bei pagerbti savo buvusį mokytoją, dėstytoją ir kolegą.

Profesorius Broniaus Dundulio (1909 11 26–2000 09 01) svarbiausios gyvenimo ir veiklos datos
:
1909 11 26 – Gyvakarų kaime (Kupiškio r.) Paulinos Pukytės (1888–1937) ir Jono Dundulio(1873–1947) pirmagimis pakrikštytas Broniumi. Šeimoje iš septynių gimusių vaikų augo penki: Bronius, Genė (Jucienė, 1916–2004), Povilas (1910–1981), Julius (1919–1996) ir Vanda (Žalienė, 1924–1991).
1926 m. Gyvakarų kaimui išsiskirsčius į vienkiemius, Dunduliai liko gyventi toje pačioje vietoje kaimo viduryje.
1916–1920 m. B. Dundulis mokėsi Gyvakarų kaimo pradžios mokykloje.
1920–1924 m. Kupiškio progimnazija.
1924 m. Bronius įstojo į Telšių gimnazijos penktą klasę, 1925 m. ši gimnazija pavadinta vyskupo M. Valančiaus vardu.
1928 m. B. Dundulis baigė Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnaziją.
1928–1933 m. studijavo istoriją Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitete Teologijos–filosofijos fakulteto filosofijos skyriuje.
1930 m. Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių jubiliejui B. Dundulis paskelbė pirmuosius gerai įvertintus istorinius straipsnius (apie Vytauto motiną Birutę ir apie mirusį prof. A. Alekną; surašė savo gimtojo Gyvakarų kaimo vietovardžius (laukų, pievų, kelių ir kt. pavadinimus)); kartu su studentu Jonu Baranausku atstovavo studentams ateitininkams Rygos universiteto abstinentų šventėje.
1931 m. kartu su studentu Stasiu Rudžiu dalyvavo Baltijos ir Skandinavijos studentų abstinentų konferencijoje Helsinkyje;
Universitete vienai kadencijai išrinktas Studentų atstovybės nariu.
1933 m. B. Dundulis gavo aukštojo mokslo baigimo diplomą. Labai gerai įvertintas diplominis darbas „Žemaičių delegacijos skundas Konstanco susirinkimui“.
1933–1940 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos stipendija (lėšomis rėmė dėdė prelatas Povilas Pukys), žinias gilino Sorbonoje (Paryžiaus universitete). B. Dundulis – pirmas Lietuvos istorikas, studijavęs Sorbonoje.
1934 m. Dundulių šeima raginami prel. Povilo Pukio iš Aukštaitijos (Gyvakarų kaimo) persikėlė į Žemaitiją (prie Plungės esantį Prūsalių kaimą), įsigijo beveik 32 ha ūkį.
1936–1940 m. studijoms gavo Prancūzijos stipendiją.
1939 07 26 – Petras Klimas parašė recenziją itin aukštai vertindamas B. Dundulio darbą.
1940 m. pasirodė B. Dundulio 344 puslapių knyga prancūzų kalba „Napoleonas ir Lietuva 1812 m.“
1940 03 06 – Sorbonoje, aukščiausiu laipsniu apgynus disertaciją, B. Dunduliui suteiktas istorijos daktaro laipsnis.
1941 02 26 – B. Dundulis sugrįžo į Lietuvą.
1941 m. Vilniaus universiteto Mokslinė taryba nostrifikavo Paryžiaus universiteto disertaciją.
1941 05 01 – paskirtas Vilniaus dailės muziejaus organizuojamo Istorijos skyriaus vedėju (dirbo iki vokiečių okupacijos pradžios)
1941 07–1942 01 – Vilniaus miesto archyvo vedėjas. 
1941 m. rudenį – vyr. asistentas Vilniaus universitete, lektorius dvimečiame Pedagoginiame institute. Vokiečių okupacijos metais dėstė XIX a. II pusės Europos istoriją ir XIX – XX a. Prancūzijos istoriją; filologams Pedagoginiame institute – Lietuvos istoriją.
1944 11 01 – paskirtas vyr. dėstytoju Vilniaus universitete
1945 m. B. Dundulio disertacija nostrifikuota iš naujo.
1945–1947 m. B. Dundulis Istorijos ir filosofijos fakulteto prodekanas Vilniaus universitete.
1945–1947 m. pirmasis Visuotinės istorijos katedros vedėjas Pedagoginiame institute.
1946–1961m. Visuotinės istorijos katedros vedėjas Vilniaus universitete.
1947 04 30 B. Dundulis sukūrė šeimą – vedė Pranę Stukėnaitę (1910 02 12–1991 02 27), tapusią žinoma etnologe, profesore. 1948 m. kovo 7 d. gimė dukra Ieva, 1949 m. gruodžio 20 d. – dukra Daiva.
1955 m. Maskvai atsisakius patvirtinti disertacijos nostrifikavimą, B. Dundulis apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos diplomatinė ir ginklo kova su vokiečių ordinu ir sąjunga su husitais (1410–1422)“ (1960 m. išleista atskira knyga „Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje“).
1967 m. B. Dundulis apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a.“ (1968 m. išleista atskira knyga).
1969 m. Broniui Dunduliui suteiktas profesoriaus vardas (praėjus beveik 30 metų nuo daktaro disertacijos apgynimo Paryžiuje).
1992 04 16 profesorius B. Dundulis, 50 metų be pertraukos išdirbęs Vilniaus universitete, išėjo į pensiją.
1993 01 22 įkurtoji Lietuvos mokslo taryba B. Dunduliui nostrifikavo humanitarinių mokslų (istorijos) habilituoto daktaro laipsnį bei profesoriaus vardą ir paskyrė istorijos mokslo laipsnių ir vardų nostrifikacijos komisijos nariu.
Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorijos krypties doktorantūros ir habilitacijos komisijos narys, dalyvavo Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų (istorijos) daktaro laipsnio suteikimo tarybose.
B. Dundulis buvo prie Lietuvos – Prancūzijos asociacijos kūrimo ištakų ir pirmojoje šios asociacijos konferencijoje perskaitė pranešimą. Išrinktas Lietuvos – Prancūzijos draugijos garbės pirmininku.
1988-1991 m. B. Dundulis pirmasis atkurtos Lietuvos istorijos draugijos pirmininkas, vėliau išrinktas Lietuvos istorijos draugijos garbės pirmininku.
1998 m. – apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
2000 07 05 – įteiktas Prancūzijos Nacionalinis nuopelnų komandoriaus ženklo ordinas. Apdovanojimas suteiktas už nuopelnus istoriografijos mokslui ir ypač už darbus bei publikacijas, skirtas Napoleono kompanijai ir jo žygiui į Lietuvą, už Lietuvos istorinių ryšių atskleidimą su Europos valstybėmis, ypač su Prancūzija.
2000 09 01 mirė, palaidotas šalia žmonos prof. P. Dundulienės Antakalnio kapinėse.

Prof. B. Dundulio monografijos
:
1. Napoleon et la Lituanie en 1812. Alcan Presses universitaires de France. 1940. 344 s.
2. Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. 1960. 320 p.
3. Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a. Vilnius: Mintis. 1968. 325 p.
4. Lietuvos užsienio politika XVI a. Vilnius: Mintis. 1971. 308 p.
5. Švedų feodalų įsiveržimas į Lietuvą XVII–XVIII a. Vilnius: Mokslas. 1977. 180 p.
6. Lietuva Napoleono agresijos metais (1807–1812). Vilnius: Mokslas. 1981. 160 p.
7. Normanai ir baltų kraštai (IX–XI a.). Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija. 1982. 80 p.
8. Lietuvos kovos dėl Baltijos jūros. Vilnius: Mokslas. 1985. 144 p.
9. Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva (1813–1815 m.). Vilnius: Mokslas. 1989. 88 p. 
10. Lietuva laisvės kovų sūkuriuose (IX–XIX a.). Vilnius: Mokslas. 1990. 112 p.
11. Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a. Vilnius: Mokslo ir Enciklopedijų leidykla. 1993. 264 p.
12. Lietuva Europos politikoje 1795-1915. Vilnius: Mokslo ir Enciklopedijų leidybos institutas. 1998. 132 p.
Profesorius Bronius Dundulis – atkurtos Lietuvos istorijos draugijos leidinio „Mūsų praeitis“ redaktorius (1 t. – 1990; 2 tomas – 1992; 1992 m. išleistas prieškaryje nebaigto leisti „Praeities“ rinkinio 3-iasis tomas). Jis vadovavo 15 diplominių darbų, septynių daktarinių disertacijų oficialus oponentas, taip pat oponavęs nemažai kandidatinių disertacijų.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Prancūzijos ambasada Lietuvoje, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, Kupiškio rajono savivaldybė
Kupiškio viešoji biblioteka
ISTORIJOS DIENOS KUPIŠKYJE, SKIRTOS LIETUVOS VARDO TŪKSTANTMEČIUI IR PROFESORIAUS BRONIAUS DUNDULIO ŠIMTMEČIUI PAMINĖTI

2009 m. gegužės 6 d.
P R O G R A M A
9.00-9.30 Susitikimas Kupiškio savivaldybės Švietimo skyriuje
10.00-11.30 Istorikų susitikimai su bendruomenėmis Kupiškio miesto bei rajono mokyklose:
Kupiškio P. Matulionio pagrindinė mokykla
Kupiškio L. Stuokos–Gucevičiaus gimnazija
Subačiaus gimnazija
Skapiškio vidurinė mokykla
Salamiesčio pagrindinė mokykla
Noriūnų J. Černiaus pagrindinė mokykla
Susitikimuose dalyvauja prof. habil. dr. Juozas Skirius, doc. dr. Edvardas Kriščiūnas, doc. dr. Algis Kasperavičius, doc. dr. Romas Batūra, dr. Daiva Senulienė, dr. Ieva Šenavičienė, dr. Algirdas Matulevičius, dr. Aldona Vasiliauskienė, Asta Dirmaitė, Virginija Galvanauskaitė, Vidmantas Jankauskas, Rimantas Jokimaitis, Eugenijus Manelis, Vidas Račius, Andrius Šukys, Gediminas Zemlickas.

12.30-14.30 Mokslinė konferencija

Kupiškio Kultūros centro Vitražų salėje (Gedimino gatvė 40)
Muzikiniai numeriai (Salamiesčio pagrindinė mokykla)

Sveikinimai:
Kupiškio rajono meras Jonas Jarutis, Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje p. François Laumonier, Šiaulių universiteto prorektorius prof. Donatas Jurgaitis, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos atstovė Asta Dirvaitė.

Pranešimai:

1. Vidmantas Jankauskas (Dailės akademija), „Gyvakarai – profesoriaus B. Dundulio gimtinė“
2. Dr. Aldona Vasiliauskienė (Šiaulių universitetas), „Profesorius B. Dundulis: gyvenimo ir veiklos apžvalga“
3. Doc. dr. Algis Kasperavičius (Vilniaus universitetas), „Prof. B. Dundulis Vilniaus universitete: pedagogas ir mokslininkas“
4. Doc. dr. Romas Batūra (Lietuvos Jono Žemaičio karo akademija), „Laisvės kovos B. Dundulio darbuose“
5. Prof. Juozas Skirius (Vilniaus pedagoginis universitetas), „Asmenybės vaidmuo istorijoje“
6. Dr. Algirdas Matulevičius (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas), „Prof. B. Dundulis – mokslininkas ir žmogus“
7. Dr. Daiva Senulienė (Puslaidininkių fizikos institutas), „Prof. B. Dundulis šeimoje: prisiminimai apie tėvą“
Kavos pertraukėlė

Parodos „Profesoriui Broniui Dunduliui – 100“ atidarymas

Jolita Pipynienė, Lina Matiukaitė, Kupiškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka Lauryno Stuokos–Gucevičiaus aikštė 3a.
16.00-16.30 Apvalusis stalas – diskusijos Skapiškyje, kuriamoje arkivysk. M. Reinio sodyboje.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra