Profesoriui Vladui Stankai – 125

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lapkričio 16 dieną sukako 125 metai, kai gimė labai įdomaus likimo bei nepaprastų gebėjimų žmogus Vladas Stanka (pusę gyvenimo vadinęsis Vladimiru Stankevičiumi), teisininkas, politikas, karo inžinierius ir mokslo istorikas.
Verta jį prisiminti ir paminėti geru žodžiu, pabrėžiant, kokie žmonės kūrė nepriklausomą Lietuvą, kas vairavo jos kultūros, švietimo ir mokslo struktūras…
Vladas Stanka, tuomet dar Vladimiras Stankevičius, gimė bajoriškoje šeimoje, valdžiausioje du valakus žemės prie Biržų, greta grafų Tiškevičių dvaro. Jaunuolis mokėsi Rygos ir Petrapilio gimnazijose. 1908 m. jis baigė Petrapilio universiteto Teisių fakultetą ir buvo paliktas ruoštis profesūrai Baudžiamosios teisės katedroje.
Akademinę karjerą, kuri gabiam ir darbščiam jaunuoliui klostėsi kuo puikiausiai, nutraukė I-asis pasaulinis karas. Jis įstojo savanoriu į Junkerių karo mokyklą ir tapo karo inžinieriumi. Prie Rygos, Pskovo ir Daugpilio V. Stanka darbavosi apkasų įrengimo baro viršininku. Taip pat dėstė lauko fortifikacijos dalykus karo mokyklose, kartu su dviem Peterburgo Inžinerijos akademijos profesoriais išleido šios srities vadovėlį, parengė knygelę apie kulkosvaidžių priedangas.
Audringi to meto įvykiai įtraukė V. Stanką ir į politiką. Po 1917 m. Vasario revoliucijos jis buvo Laikinosios vyriausybės vadovo A. Kerenskio kabineto viršininkas, vyriausybės komisaras prie Šiaurės fronto ir prie vyriausiojo kariuomenės vado būstinės Mogiliove.
Bolševikų perversmo metu V. Stanka bandė organizuoti Žiemos rūmų gynybą. Pilietinio karo metais jis veikė Kijeve, slapta lankėsi Maskvoje ir Petrapilyje. Kaip rašo savo autobiografijoje, „…daug kartų turėjau bėgti, slapstytis, buvau šešis kartus suimtas“.
Sumanumas ir drąsa padėjo išvengti blogesnės lemties. 1919 m. jam pavyko išvežti šeimą į Berlyną. Skausmingos patirties subrandinti ten gimė keli V. Stankos politinės filosofijos veikalai. 1921 m. Berlyne buvo išleista jo didelės apimties knyga rusų kalba „Rusijos tautų likimai“. Ten svarstoma apie imperijos prisijungtų tautų ateitį, išeinant iš jų istorinės patirties.
Apie mūsų kraštą rašoma taip: „Lietuva surado taikų būdą įveikti ilgalaikius nesutarimus su Lenkija. Iš visų pusių paplaunama didžiulių tautinių stichijų – vokiečių, lenkų ir rusų – ji išsaugojo kalbą, kultūrinį savitumą ir ryškų dvasinį originalumą.“
Kitais metais V. Stanka išleido taip pat rusų kalba knygą „Rusija ir Vokietija“. Įvade rašoma, kad ne nesantaika ir kova, o tautų solidarumas bei taikus bendradarbiavimas yra pats naudingiausias, praktiškiausias ir tikslingiausias dalykas. Taigi remiamasi tikėjimo šviesia ateitimi filosofija.
O toliau – staigus posūkis nuo politologijos prie mokslo istorijos: 1923 m. amerikietiška leidykla Prahoje išleido solidžią V. Stankos studiją „Mendelejevas – didis rusų chemikas“. Ši knyga, beje, 1940 m. buvo išleista ir lietuvių kalba; dar papildyta skyriumi apie elementų periodinio dėsnio pagrindimą naujais atomo fizikos ir radioaktyvumo tyrimais.
1923 metais V. Stankai pavyko sugrįžti prie akademinio darbo. Tėvynėje, Kauno universitete jis dėstė baudžiamąją teisę, rašė šios srities knygas. Tapo profesoriumi, katedros vedėju; vertėsi ir advokato praktika. 1934 m. Kaune lietuvių kalba, o Paryžiuje – rusų pasirodė V. Stankos veikalas „Pasaulinės istorijos dinamika“. Knyga parašyta gyvenimo džiugesio dvasia, nagrinėja religijos, mokslo, technikos, teisės istorijos bei politikos svarbiausias problemas.
1937 m. profesorius parašė knygelę „Pasaulinio ūkio dinamika“, kurioje glaustai apibendrino XX a. ekonominius procesus, karų ir krizių įtakas jiems, nubrėžė ateities perspektyvas. Įdomu, kad joje labai palankiai vertinamas būsimas atominės energijos bei Saulės baterijų panaudojimas.
O veikale „Didelės ir mažos valstybės“, išleistame Kaune 1938 m., autorius įvairiais kriterijais įrodinėja mažų valstybių pranašumą plėtojant ekonomiką. Pasak V. Stankos, būtent mažoms priklausys ateitis, būsimasis pasaulio „aukso amžius“. Laisvalaikiu profesorius yra parašęs netgi nuotykių romaną – tai „Indijos karaliaus turtai“; knyga išleista 1936 m. A. Kosos slapyvarde.
Atgavus Lietuvai savo istorinę sostinę, V. Stanka profesoriavo Vilniaus universitete. 1944 m. jam vėl teko trauktis nuo bolševizmo. Karo nuniokotoje Vokietijoje kartu su kolegomis iš Latvijos ir Estijos mūsų šviesuoliai įkūrė unikalią švietimo įstaigą pabėgėliams – Pabaltijo universitetą Pineberge. Kokio tikėjimo tautos kūrybinėmis galiomis reikėjo, ryžtantis tokiai veiklai! Ir simboliška, kad universitetas įkurtas buvusiose kareivinėse…
Profesorius V. Stanka buvo lietuvių skyriaus rektoriumi, o 1948–1949 mokslo metams išrinktas ir universiteto prezidentu. Kai okupacinė valdžia 1949 m. nutarė uždaryti šį pabėgėlių mokslo švyturį, profesorius su šeima persikėlė į JAV. Mokėdamas daug kalbų, dirbo garsiojoje Kongreso bibliotekoje Vašingtone, atlikdamas mokslinius tyrimus Arktikos instituto tematika.
Darbingas buvo iki mirties, sulaukęs 84 metų.
Stebina nepaprastai platus profesoriaus mokslinių interesų ratas, tikslios įžvalgos, o ir gražus įdirbis labai skirtingose mokslo šakose. Tokie žmonės – tautos pasididžiavimas, jos garbė.
Komentaras skambėjo Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“.

www.lrt.lt

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra