Profesoriui Jurgiui Pikūnui – naujas apdovanojimas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

1920 m. sausio 7 d. Miroslave gimęs psichologas profesorius Justinas Pikūnas – Amerikos psichologų sąjungos narys, Detroito universiteto  profesorius, Mičigano mokslų akademijos narys, Lietuvių katalikų mokslo (LKMA) akademikas. Itin ženkli profesoriaus veikla psichologijos srityje – Detroite jis ne tik užėmė įvairias atsakingas konsultanto pareigas, įsteigė mokyklinės psichologijos programą, tapo jos direktoriumi, ne tik įsteigė vaikų psichodiagnostinę kliniką, Vaikų psichodiagnostikos centrą, vėliau tapusį Vaiko ir šeimos klinika, bet ir joms vadovavo. Profesorius – žymus visuomenininkas  jau nuo studijų metų Vokietijoje (ateitininkija, Pax Romana, Cathunitas, Lietuvių bendruomenė) daug nuveikė rūpindamasis apsaugoti lietuvių jaunimą nuo nutautimo Amerikoje (Detroito ateitininkų sendraugių, Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininkas, Ateitininkų federacijos vadas), stengėsi supažindinti ir kitų tautų mokslininkus bei politikus su pavergtos Lietuvos padėtimi (Detroito pavergtųjų tautų prezidiumo narys, Pabaltijo tautų komiteto Detroite pirmininkas, Amerikiečiai už Lietuvos laisvę Mičigano tarybos kūrėjas ir narys), visą laiką rūpinosi ir tebesirūpina lietuvių religingumu, tikėjimo gilinimu (Dievo Apvaizdos lietuvių parapijos Detroite statybos komiteto narys, Liturgijos komiteto pirmininkas, Amerikos lietuvių katalikų federacijos pirmininkas), užėmė daugelį pareigybių…
1940 m. baigęs Marijampolės marijonų gimnaziją, 1941–1943 m. studijavo VDU Filosofijos fakultete, nuo 1945 m. Miuncheno universitete, kur 1947 m. įgijo filosofijos kandidato laipsnį, o 1949 m. už disertaciją ,,Pažinimo telkimas Šelerio darbuose, atsižvelgiant į neracionalius faktorius” J. Pikūnui buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1949–1950 m. tobulinosi Paryžiuje, Sorbonos universitete, Politinių mokslų institute, klausė įvairių psichologijos kursų, atliko psichodiagnostinę praktiką, mokėsi prancūzų bei anglų kalbų.
J. Pikūnas 1950 m. gruodį išvyko į JAV, palikdamas Europą ir dar labiau nutoldamas nuo Lietuvos, iš kurios pasitraukė 1944 m. rugsėjį (kartu pasitraukė ir brolis Stasys). 1951–1989 m. Justinas Pikūnas gyveno Detroite, o išėjęs į pensiją, – jo priemiestyje. Detroite sukūrė šeimą – vedė Reginą Liesunaitytę, užaugino tris vaikus: Justą Vytautą, Kristiną Oną ir Ramoną Mariją. Lietuvoje likusiems broliui Antanui ir sesei Sofijai teko Sibiro lagerio dalia. Todėl įtartinos asmenybės – Justino Pikūno sovietinė valdžia neįsileido į Lietuvą net aplankyti silpstančios motinos. Tik žymių Amerikos veikėjų didelės pastangos pralaužė barjerą – 1977 m. J. Pikūnas buvo įleistas į Tėvynę kaip turistas. Tačiau motinos jau nebesuspėjo pamatyti gyvos – pavėlavo 16 dienų. Kelionės metu susipažinęs su VU psichologais, grįžęs į JAV, siuntė metodinės literatūros. Kitąkart į Lietuvą atvyko tik 1991 m. – nuo tada bendradarbiauja su psichologais docentais Juvencijum Lape, su kuriuo susipažino dar pirmosios kelionės metu, Egle Rimkute bei kitais. Nuo 1992 m. pradėjęs dirbti Lietuvoje vizituojančiu profesoriumi J. Pikūnas kasmet pusmečiui atvažiuoja padirbėti į Lietuvą.
Pagrindinis profesoriaus Justino Pikūno darbas – pedagoginis bei mokslo tiriamasis. Detroito universitete pedagoginį darbą pradėjęs dėstytoju, 1961 m. – profesorius (jauniausias profesorius Detroito universitete), o 1987 m. išleistas į pensiją. Per 36 pedagoginio darbo metus universitete užsienyje plačiai pagarsėjęs lietuvis psichologas J. Pikūnas parengė ir dėstė 10 žemųjų ir 12 aukštųjų studijų kursų bei testavimo ir psichoterapijos praktikų, vadovavo internatams ir tezių bei disertacijų rengimui. Jo nuoširdaus rūpesčio, pedagoginio takto ir reiklumo rezultatas – sėkmingai apginta per 70 magistro ir daktaro darbų. Su maždaug 2 800 vaikų bei suaugusiųjų savanorių pacientų atlikti diagnostiniai bei psichopterapiniai tyrimai, jis buvo skiriamas ir renkamas atsakingoms pareigoms.
Retas išeivis mokslininkas sugebėjo prasiveržti į plačius amerikiečių mokslo visuomenės sluoksnius, sulaukti visuotinio pripažinimo, kad jo veikalai taptų pagrindiniais vadovėliais, sulauktų pakartotinių leidimų. Dzūkijos krašto sūnui kruopštaus, nepailstamo darbo, įgimtų gabumų bei dar Vokietijoje ir Prancūzijoje įgytos plačios psichologinės bazės, papildytos Amerikos mokslininkų patyrimo, dėka pavyko pasiekti aukštumų psichologijos mokslo srityje. Mokslininkas nesusieja savo darbų su kurios nors specifinės psichologijos minties mokykla, tačiau į savo studijas prasmingai įtraukia religiją, akcentuodamas jos svarbą asmenybės – tiek vaiko, tiek ir suaugusiojo – gyvenime.
Psichologijos tematika prof. J. Pikūno mokslinių straipsnių rasime profesiniuose žurnaluose, mokslo populiarių – periodikoje. Plačiai žinomos jo studijos, testai, monografijos. Pirmasis mokslinis darbas – ,,Pikūno percepcinis piešimo testas – Pikūno Grafoskopinė skalė” (1953), pataisyta laida pasirodė 1956 m., vėliau dar dvi laidos – 1961 ir 1976 m. Tai buvo tos srities vadovėlis aukštųjų studijų studentams. Dar dvi studijos tapo pasaulyje pripažintais vadovėliais – ,,Vaiko psichologijos pagrindai” (1957, 1965) ir ,,Žmogaus raidos psichologija” (1961,1971, 1976,1977, 1979); ,,Asmenybės raida: Augimo mokslas” (1969); ,,Dėstytojo vadovas Žmogaus raidos vadovėliui” (1969); ,,Grafoskopinė skalė: vadovas” (1959 ir 1969, o 1982 m. išleista su testavimo formomis ir spalvotų pieštukų setu); tai pat yra bendraautoris studijų ,,Vystymosi psichologija” (1958) ir ,,Gyvenimo trukmės psichologijos darbo vadovas” (1983 ir 1990).
Nuo 1990 m. prof. J. Pikūno studijos pasirodė ir lietuvių kalba: “Nuo asmens iki asmenybės” (Čikaga, 1990), “Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradimą” (Kaunas, 1994), Grafoskopinės skalės vadovas (Kaunas, 1996). Nuo 1998 m. J.Pikūno knygas bei monografiją apie jį leidžia Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, vadovaujamas Valdo Kubiliaus. Tai knygos: “Meilės psichologija” (1998), “Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradimą” (2000, bendraautoris), “Rorschacho metodikos asmenybei tirti integruotoji sistema” (2000).
Mokslininkas yra parašęs nemaža darbų, nagrinėjančių jaunimo auklėjimo ir kitas pedagogines problemas; didelį dėmesį skyrė Lietuvos jaunimui išeivijoje, ypač ateitininkijai: garsino sunkią okupuotos Lietuvos būklę ir tikėjimą būsima jos laisve; rūpinosi nepriklausomybę atgavusios Lietuvos aukštosioms mokykloms padėtimi bei aukštuoju mokslu, politinėmis Lietuvos situacijomis, aktualijomis.
Profesorius J. Pikūnas, be plataus profesinio – pedagoginio bei mokslinio darbo, priklausė apie 30 įvairių organizacijų, draugijų, sambūrių. Nors didesnė jų dalis siejama su psichologija, tačiau daug nuveikta ir lietuviškose organizacijose,ypač ateitininkijoje. Amerikoje Justinas ir Regina Pikūnai rėmė ir talkino prof. Adolfui ir Jadvygai Damušiams, įkūrusiems Dainavos ateitininkų stovyklą. Pagrindinis Dainavos tikslas – diegti išeivijoje gimusiems lietuviukams kalbą, papročius, tikėjimą, apsaugoti juos nuo nutautimo. J. Pikūnas vadovavo Detroito ateitininkų sendraugiams (1952–1953, 1963–1965), 1967–1973 m. buvo išrinktas Ateitininkų federacijos vadu. Jo kadencijos metu įvyko VIII Ateitininkų federacijos kongresas (1970), sustiprinta sąjungų veikla, pataisyta ir papildyta konstitucija, formaliai įteisinta ,,Ateities” leidykla kaip AF institucija, įsteigtas ,,Ateities literatūros” fondas (1968), iš Niujorko į Čikagą perkeltas Ateitininkų šalpos fondas (1968), įsteigta ateitininkų Stasio Šalkauskio kūrybos premija (1968).
J. Pikūnas – Detroito Dievo Apvaizdos lietuvių parapijos statybos ir bažnytinio komitetų narys (1967–1970), vienas svarbiausių jos perkėlimo ir kultūrinio centro statybos iniciatorių, parašęs parapijos konstituciją, 1970–1972 m. pirmininkavęs parapijos liturginiam komitetui.
Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijoje 1978–1980 m. J. Pikūnui einant pirmininko pareigas pradėtas procesas atnaujinti Katalikų federacijos afiliaciją su Amerikos vyskupų konferencija.
J.Pikūnas ir Mičigano tarybos ,,Amerikiečiai už Lietuvos laisvę” kūrėjas ir tarybos narys (1990–1992).
Justino Pikūno spausdinti žodžiai peršoko dviejų milijonų slenkstį. O kas gali suskaičiuoti jo pasakytas mintis studentams, jaunimui, profesionalams… Jo entuziazmas ir idealizmas visuomeninei veiklai ir moksliniams projektams bei tyrimams  siekė akademines aukštumas. Tad ar verta stebėtis, kad 1998 metais viena iš naujų atrastųjų žvaigždžių buvo pavadinta Justino Pikūno vardu, 2000 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, o 2002 m. už nuopelnus Lietuvos psichologijai Lietuvos psichologų sąjunga prof. Justinui Pikūnui suteikė Garbės nario vardą ir diplomą.
(Straipsnis is redakcijos archyvo)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra