Profesija – gimnazijos direktorius: tautinis mokymas – svarbiausia auklėjimo priemonė

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šiame gyvenime nuolat esame raginami rinktis. Renkamės miestą, kuriame gyvename, profesiją, draugą, žmoną, kostiumą. Atmesdami kitus, renkamės dvasinį  gyvenimo vedlį, stomatologą, kirpėją, virėją, namus, maistą, automobilį. Renkamės kokį gyvenimą gyvensime ir ar jis derinsis su aplinka kurioje esame. O kada mes renkamės  gyvenime savo profesiją? Įvairiai. Vieni palaipsniui, kiti netikėtai sau pačiam, o dar kiti labai vėlai suvokia ar atranda savo profesijai „meilę“. Nepamirškime, kad gyvenimas – pasirinkimų suma.
Antanas Suslavičius, pasirinko mokyklą visam gyvenimui labai anksti – jaunystėje, šeimoje, kurioje formavosi būsimo pedagogo vertybinės nuostatos ir pagarba mokytojo profesijai. Kaip mokyklos laivo kapitonas, jis niekada nepaliko jam patikėto vairo. Tikėjo, kad galima išlaviruoti lietuvišką mokymo laivą  tarp visų siautusių ciklonų, srovių ir audrų. A. Suslavičius, bene vienas iš nedaugelio šalies švietimo įstaigų vadovų, kurio ilgaamžiškumas ir sugebėjimas dirbti toje pačioje darbovietėje vertas gražiausių epitetų. Vilniaus Salomėjos Neries gimnazijai jis vadovauja jau kelis dešimtmečius. Savo darbą – mokytojo ir ilgamečio kolektyvo vadovo – jis supranta, kaip asmeninio darbo ir mokymosi patirčių sekos planavimo, derinimo su kitomis gyvenimo sritimis, įgyvendinimo ir stebėsenos procesą. Savarankiškos mintys kyla tik iš savarankiškų žinių. Nemokėti reikšti savo minčių didelis trūkumas, bet dar didesnis trūkumas – neturėti savo minčių. Jų atkaklusis gimnazijos vadovas turi pakankamai. Taip pat ir ambicijų. Visus, pažįstančius šį atkaklų aukštaitį mokytoją, stebina aukšta bendravimo ir elgesio kultūra. „Tai mūsų šviesulys“ – tokiais šiltais žodžiais palydi savo direktorių Vilniaus Salomėjos Neries gimnazijos kolektyvas.
Pasisekė mokiniams, patyrusio pagal pašaukimą dirbančio pedagogo, gimnazijos vadovo būti vedamiems gyvenimo pasirinkimų kryžkelėse. Jie nuoširdžiai mokomi, kad būtina siekti ir rinktis savo tikslus dar jaunystėje, savo svajonių nereikėtų pamesti, nepasiduoti nepastovaus laikmečio dvasiai. Palaipsniui orientuojami apie būsimas profesijas, siektinus mokslus, vėliau darbus, kuriuos mokysis ir dirbs. Skatinami imtis veiklos, kuri įgalins atlikti,  bei siekti įgyvendinti pasirinktas gyvenimo svajones. Laisvas darbų ir mokymosi veiklų pasirinkimas – pakankamai naujas reiškinys. Prieš 100 ir daugiau metų tik nedidelė visuomenės dalis galėjo rinktis, ką dirbti ir ko mokytis. Daugumos žmonių pasirinkimą lemdavo tai, ką gyvenime veikdavo jų tėvai. Pavyzdžiui, jeigu tėvas buvo artojas, didelė tikimybė, kad ir sūnus bus žemės ūkio srityje. Jei motina buvo kirpėja, tai ir dukra sieks kirpėjos profesijos. O jeigu medikė, tai ir vaikai dažnai pasuka link sveikatos mokslų. Kiekvienam išsikeltam tikslui pasiekti reikia laiko ir pastangų. Amerikiečių psichologas Abrahamas H. Maslou dar prieš pusšimtį sudarė gyvenimiškų poreikių piramidę. Aukščiausią piramidės pakopą pasiekia du procentai visų žmonių, kurie visiškai atsiduoda didžiosios idėjos įgyvendinimui. Pavyzdžiui, buvęs ministras pirmininkas Augustinas Valdemaras, mokėsi  retorikos ir svetimų kalbų su noru siekti politinių tikslų, o rašytojai – Ieva Simonaitytė ir Juozas Baltušis visą savo gyvenimą mąstė kaip priartinti paslaptingą lietuviško kaimo erdvės ir laiko santykį su kitos lietuvių kartos pasaulėjauta. Antanas Suslavičius yra tarp tų dviejų laimingųjų procentų pasaulio gyventojų, kurie įgyvendino savo svajonę ir pasiekė unikalių rezultatų savo pasirinktoje mokytojo profesijoje. Todėl gimnazijos vadovui  nors ir pasiekusių unikalių laimėjimų švietimo vadyboje ir gimnazijos veido formavimui, nuolatos tenka tobulinti  įvairias moksleivių mokymo sritis, ypač formuoti pamokas įdomiai, kūrybiškai, skatinant  mokymąsi namuose ir žinoma organizuoti prasmingą ir įvairiapusį  gimnazijos laisvalaikį. Matematikas pagal profesiją A. Suslavičius savo darbe  siekia daryti kompromisus tarp to, ko nori ugdytiniai ir to, ką galime pasiekti, tarp to, kas yra realu ir kas yra idealu. Todėl keldama, derindama ir siekdama moksleivių ugdymo ir profesinio orientavimo tikslų gimnazija  kuria ne „tobulą“, bet optimalią, geriausią ir tinkamiausią veiklą moksleiviams norintiems jau gimnazijos suole išsirinkti norimos studijų programos universitete ar aukštojoje mokykloje pasirinkimą, bet ir supažindinami su asmenimis, buvusiais gimnazijos absolventais, kurie tolesnę karjerą pasirinko besimokydami būtent šioje senoje mokykloje, kurioje tautinės mokyklos pagrindus diegė Nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėjų, kaip prof. M. Biržiška, A. Smetona ir daugelis kitų.
Nuo pat studijų Vilniaus pedagoginiame universitete baigimo A. Suslavičius sprendė uždavinį kaip ugdyti vaikų mąstymą. Tam jis pasitelkė žinomų Lietuvoje, pedagogų dirbusių tarpukaryje metodikas. Jau įrodyta, jog gimtosiose apylinkėse gamtos reiškinių nagrinėjimą, su vaiko loginio mąstymo pagrindais sieti yra populiaru. Tačiau kaip tai įgyvendinti? Pamažu susiklostė A. Suslavičiaus pamokos struktūra labai panaši į tarpukaryje dirbusių pedagogų Pakšto, Tarvydo, Vabalo-Gudaičio metodikas. Tačiau ji turėjo ir kitų savų asmeniškos kūrybiškos patirties bruožų. A. Suslavičiaus kruopščiai apgalvota „piramidė“ arba pamokos „piliakalnis“ turėjo kertinius akmenis: pasitikėjimą savo jėgomis, saviraiškos ir vaizduotės pagrindus, saugumo jausmą mokyklos bendruomenėje. Ir, žinoma, nuosekli loginių bei matematinių pratybų sistema, pagrįsta konkrečių daiktų ir reiškinių, supančių vaiką ne vien kieme ar klasėje, miške, slėnyje, ar piliakalnyje, mieste, kaime stebėjimu netrukus davė apčiuopiamų rezultatų. A.Suslavičiaus pamokos yra sektinas pavyzdys jauniems gimnazijos bet ir VPU absolventams. Nereta mokytojo pamoka prisodrinta geriausių liaudies kūrybos pavyzdžių – skaičiuočių, numerologinių „perliukų“ susietų su skaičiais „stebukladariais“. Tai visada nauja, įdomu, kelia moksleivių susidomėjimą. Nepabosta net sunkiausios medžiagos įsisavinimas, kada moksleivis gauna „poilsio minutę“ žaidimui skaičiais. Matematikos dėsnių pritaikymas  sudarė sąlygas paaiškinti daugelį pasaulio įvykių ir netgi atlikti žmogaus psichoanalizę.
Kaip išmokti pasitikėti žmonėmis, jei problemos glūdi vaikystėje? – paklaus bet kuri mokyklos psichologė. Ir turės atsakymą. -Tikriausiai prireiks ištisų terapijos seansų ne vien mokykloje.
Nebūtinai – pasakys A. Suslavičius, kviesdamas apsilankyti gimnazijoje ir mokytojų kabinetuose daugelį įvairių profesijų žmonių. Gimnazijoje nuolatiniai svečiai ne tik žymiausi šalies ekonomistai, politikai, artistai, mokslininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai. Jie nuolat bendrauja su moksleiviais. „Gyvenimas pasikeičia, kai keičiamės patys“. Ši citata buvo gal būt viena pirmųjų, kurias studentas Antanas Suslavičius atvykęs į sostinę iš nuostabių Dubingių apylinkių  įsidėmėjo jaunystėje. Vienintelė išeitis-išmokti pasitikėti savimi, savo pavaldiniais, mokytojais, mokiniais ir žinoma mokykla, kurioje praeina didesnė dalis pedagogo gyvenimo. Kita vertus mokyklos vadovui labai svarbu pačiam elgtis taip, kad mokiniai ar kolektyvas neturėtų priežasčių nepasitikėti. Mokytojų baimė ir mintys dėl daromų reformų iš tiesų yra pamatuotos. Mokykla tai dirva, kurioje sudygsta pirmieji nauji daigai. Vertindamas kitų tautų pedagoginę patirtį A. Suslavičius reikalavo, kad mokyklos reforma būtų siejama su krašto poreikiais, tradicijomis, kad nebūtų mechaniškai grindžiama užsienio pavyzdžiu. Jis aukštai vertino tarpukario Švietimo ministerijos praktiką, sprendžiant mokyklos problemas, atkreipė dėmesį į J. Laužiko, J. Vabalo-Gudaičio, J. Geniušo idėjas. Visada suprato, kad mokykloje kinta ir  formuojasi mokytojo asmenybė, pasaulėžiūra kurios turi įtakos mokinių ugdymui. O pastarieji  orientuojasi į mokytojus, kurie taip pat turi baimių, kompleksų, slegiami nepasitikėjimo laikmečio sunkumais naštos, kopijuoja savo pedagogus. Pedagogai  gėrio ir pilietiškumo sėklas pamokoje  sudaigina gana sunkiai. Estetinį auklėjimą A. Suslavičius laiko ne savitiksliu, o ypač svarbiu harmoningų žmogiškų pradų ugdymo kiekviename moksleivyje sąlygų. A. Suslavičius pripažįsta aktyvią kūrybinę estetinio auklėjimo esmę ir kėlė savo pavaldiniams, kolektyvui sekančius reikalavimus-formuoti moksleivių poreikius, gabumus ir įgūdžius, įnešant estetinius pradus į darbą, visuomeninius santykius ir mokyklos buitį. Jis tiki, kad estetinio auklėjimo paskirtis vystyti pažintinį – kūrybinį potencialą, atskleisti ir surasti moksleiviui ir mokytojui vietą visuomenėje, mokykloje. Tiktai veikiant moksleivių širdį, protą ir valią, galima formuoti teisingą pažiūrą į kitą žmogų ir tuo pačiu padėti auklėtinių moralės pagrindus. Išanalizavus A. Suslavičiaus pažiūras, susijusias su mokymo proceso organizavimu, galima padaryti išvadą, kad jis visiškai teisus, reikalaudamas visapusiškai pažinti ugdymo objektą-moksleivį, ir šis reikalavimas šiandiena yra labai reikšmingas. Mokymosi procese turi būti aktyvus mokytojas ir mokinys. Tai ypač svarbu šiandiena įgyvendinant atnaujintą mokymo turinį, keičiant mokymo kryptį, kurios esmė-mokinių pažintinių jėgų, pirmiausia kūrybinio mąstymo ugdymas, savarankiškumo ir aktyvumo mokymo organizavimas. Mokiniai kaip daigai, netrukus kaip jaunoji  karta įsilies į šalies gyvenimą-sodą. Ne visais metais būva geras „derlius“. Svarbu, kad modernaus gimnazijos vadovo dėka moksleiviai pradeda anksti galvoti apie tai, kas jiems labiausiai patinka-nesvarbu kas tai būtų-sportas, pavyzdžiui krepšinis ar futbolas, tenisas, plaukimas ar važiavimas dviračiu, o gal platesnė veikla-šokiai, teatras, mokslas ar kelionės, ar net politika. Kai tik moksleivis aptinka dalykus, kurie juos domina, lengvai randa naujų draugų, ne vien tarp mokytojų, arba padeda pabendrauti su tais žmonėmis iš tų sričių kurie domina moksleivius. Arba susipažinti su buvusiais gimnazijos moksleiviais pasiekusiais šiose profesijose laimėjimų. Matematikai ir ekonomistai jau daugelį metų rimtai susidomėję numerologijos mokslu, ėmėsi tyrinėti skaičių reikšmes ir tarpusavio santykių su žmonėmis dermes. Skaičių mokslas buvo ypač paplitęs senovės Egipte ir Antikoje. Na, o Pitagoras visa tai susistemino ir paliko vėlesnėms kartoms. Už kiekvieno skaičiaus stovi didelė informacija, kuri A. Suslavičiaus pamokoje nusidriekia gražiausiais vaizdiniais iš supančios vaiką aplinkos – ne vien augmenijos, bet ir įvairių daiktų pažinimo. Ypač teigiamai reikia vertinti A. Suslavičiaus mintis, kad „realūs apčiuopiami daiktai, skaičiai atsispindęję moksleivio mintyse gali duoti realias praktines žinias. Normali vaiko lietuviška kalba, be svetimybių  yra sveikintina,  kokios tai minties reiškėja. Šioje A. Suslavičiaus atrastoje mokymo ir lavinimo kryptyje-realūs daiktai: suolai, kėdės, pieštukai, langai, medžiai, lapai – artimas geriausiems pasaulio pedagogikos standartams. Pasak V. Struminskio, moksleivio pasaulėžiūroje formuojamas platesnis kraštotyrinis, geografinis, sąmoningas akiratis ir istorinė perspektyva. Matematikos pamokos tarsi susišaukia su baltiškosios lietuviškos gyvensenos principų laikymusi. Jis sudaro pagrindą vaizdiniam mokymui, kuris reiškiasi tuo, kad palaipsniui plečiamas moksleivio supažindinimas su praeitimi, tėvyne, pradedant artimiausia namo, mokyklos, gimnazijos aplinka, objektais, skaičiais ir statistika. Aplinkos pažinimas be žinių ir skaičių apie tai gilinimas ir plėtimas neįmanomas be aktyvios vaiko protinės veiklos, jo mąstymo ugdymo. Todėl, remiantis šia  pastebėta mokytojo veikla, atliekamos pamokoje įvairios loginės, matematinės pratybos, viktorinės, žaidimai skaičiais ir pririšimu jų prie realijų padeda geriau įsisąmoninti mokomąją discipliną. Ypač vertingas A. Suslavičiaus reikalavimas moksleivio protą pradėti lavinti vaizdiniu suvokimu, bei stebimu  matematiniu mokymu. Vaizduotė yra vienas iš galingiausių mūsų sugebėjimų, tai begalybės lobynas. Drausminga, kontroliuojama ir valdoma vaizduotė padeda išnaudoti pasąmonės galimybes, kurti naujus išradimus, atradimus, poezijos ir muzikos kūrinius. „Mokslininkai, dailininkai, muzikai, fizikai, išradėjai, poetai ir  rašytojai naudodamiesi savo vaizduote praturtino žmoniją neįkainuojamais kūriniais“ – sakė dr. Džozefas Merfis. Mokytojas A. Suslavičius svarbią vietą skiria palyginimui, laikydamas jį bet kokio supratimo ir bet kokio mąstymo pagrindu. Pavyzdžiui, matematiniai žaidimai šalių gyventojų skaičiais, miestų urbanistikos ir upių ir ežerų duomenimis: gyliu, pločiu, ypač naudingos vaiko mąstymo operacijoms. Kaupiantis pavieniui pažintų daiktų, gausėjant žinių apie juos, palaipsniui objektai lyginami skaičiais tarpusavyje, daromos išvados, jos apibendrinamos ir suvedamos į vieningą sistemą. Tuo pačiu tikslu pateikiama nebaigtų frazių, kurias moksleivis privalo užbaigti skaičiais. Dideli skaičiuočių ir įvairių mįslių su skaičiais lobiai sukaupti lietuviškos tautosakos lobynuose, kurių dauguma šalies pedagogų nenoriai atidaro šias unikalias matematinių skaičių prisodrintas skrynias:
Pirmas vinį kala,
Antras antrą galą,
Trečias treinį trynė,
Ketvirtas kekę pynė,
Penktas pempę pešė,
Šeštas šešką dyrė,
Sekmas ašmą siuvo,
Devintas Dievą maldė.
Arba mįslė:
Du bėga,
Du veja,
Du mala,
Du klauso,
Du žiūri,
Dauguma šimto švilpauja?
Kas tai?

(Atsakymas: ratai ir arklys)
Moksleiviai yra skatinami  būti atsakingi už savo pasiekimus moksle, todėl praėję tam tikrą mokymosi etapą visada gali įsivertinti, kaip sekasi: ką pasiekė, ko nepavyko padaryti, ką dar turime nuveikti, pagaliau ar ta kryptimi einame. Tai reiškia, kad moksleiviai  kontroliuoja savo mokymosi  tikslus. Mokytojai taip pat skatinami save pažinti, bet ir vertinti  savo savybes – teigiamas ar  neigiamas. Dažniausiai tai darome remdamiesi tam tikru standartu ar etalonais. Kokį etaloną pasirenkame, kiek reiklūs esame patys sau, toks dažnai būna ir vertinimo rezultatas. Atsižvelgdami į pasirinktą standartą, tą pačią moksleivio asmenybės savybę, elgesį ar veiklos rezultatą galime įvertinti tiek teigiamai, tiek neigiamai. Tačiau ne tik mes save vertiname, kiekvieną dieną mus formaliai ar neformaliai vertina daugelis žmonių, kurie norėtų, kad mes ką nors savyje pakeistume arba būtume tokie, kokie esame: gimnazijos mokytojai rašo pažymius už mokymosi rezultatus, tėvai giria arba peikia už poelgius, draugai vertina  elgesį vakarėlių metu. Viena aišku, kad S. Neries gimnazijos vertinimas Vilniaus miesto ir apylinkių kontekste yra labiau negu sektinas. Norint tinkamai išmokti mokytis, labai svarbu išmokti vertinti pačiam save. Priešingu atveju, gimnazija rizikuotų būti priklausoma nuo įvairiausių atsitiktinių, dažnai vienas kitam prieštaraujančių išorinių vertinimų. Pažintinio savęs, kaip gimnazijos  vertinimo pagrindą sudaro ne vien mąstymo operacijos: mes lyginame save su kitomis panašaus profilio mokyklomis, savo bruožus ir mokymosi ar darbo rezultatus su tam tikrais standartais, etalonais ar kitų žmonių, kolektyvų  veiklos rezultatais. Šie standartai, etalonai arba kitų žmonių mokymosi ar darbo rezultatai gali būti labai aiškūs ir tikslūs. Mintis valdo pasaulį. Viskas pirmiausia įvyksta galvoje. Visa kas yra, neįmanoma suformuoti, sukurti, apipavidalinti, realizuoti neapgalvojus. Tautinis mokymas galingiausia mokymo priemonė. Tačiau visgi mokytojo profesijos pamažu traukiasi iš geidžiamiausių profesijų aruodo. Tai negali neraminti Vilniaus S. Neries gimnazijos vadovo. Džiugu, kad moksleiviams nėra jokių kliūčių pasirinkti profesiją, kokią tik širdis nori ir iškilti. Skirtingai nei sovietmečiu. Jaunimui siekti  gyvenimo aukštumos šiandiena  visiems atviros. Pasaulis atviras ir platus. Čia lemia žmogaus pasirinkimas. Mūsų šiandienos šalies mokyklai ypač reikalingi tokie žmonės, kaip A. Suslavičius, atidavęs ir patikėjęs savo gyvenimo džiaugsmus bei gebėjimus, talentus ir svajones tautinės baltiškos lietuviškos mokyklos tobulinimui bei augimui: šalia moksleivio, į moksleivį, įkandin žmogaus.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra