Prof. Vytauto Landsbergio kalba Kovo 11-osios proga

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, aukštieji užsienio svečiai ir ekscelencijos ambasadoriai, visi čia esantys ir visi mane girdintys, o ypač kolegos Seimo nariai! Pagalvojau, kad vėl kalbėsiu Seime ir Seimui. Tai kilo minčių, man kartais taip atsitinka. Sveikinimų Lietuvai ir visiems jau daug pasakiau, ir jums trumpai dar kartą.
O dabar iš tų minčių. Neseniai girdėjau keistai ir liūdnai sakant apie dabartinį dešimtąjį Seimą. Tegul jie nors negieda V.Kudirkos himno. Susimąsčiau ir padariau išvadą, kad negera to linkėti, tegul gieda. Bet galima palinkėti kiekvienam, kam pasitaiko giedoti Lietuvos valstybės himną, išgirsti jo žodžius ir suprasti kas ten sakoma. Tai labai nuostabus himnas. Nė viena valstybė tokio neturi. Kai kur lyg iškilmingas pasižadėjimas, kai kur lyg malda. Štai pavyzdžiui: “Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi”. Čia apibendrintai ir per šviesos įvaizdį pasakyta dideli dalykai. Gal kas prisimintų Šventąjį raštą ir evangelinį pamokymą net paliepimą žmonėms “Būkite šviesos vaikai”. Ši mintis man atėjo į galvą čia nežinant, kad aš kalbėsiu po Lietuvos kardinolo. Šviesos vaikai, tai ne tamsos. O juk tamsos vaikai skambėtų baisiai. Todėl tik nebūkime tamsos vaikai. Ir šviesa mūsų žingsnius lydės, ir bus aišku, kad čia kalbama ne apie Iljičiaus lemputę. Tai apie ką? Žinoma apie dvasios ir apie proto šviesą. Panašiai ir apie tiesą, nes ir ji mūs žingsnius telydi. Tame pačiame Šventajame rašte yra kita nuostabi mintis ir pažadas. Tiesa padarys jus laisvu. Du skirtingi prasmės akcentai, paryškintų didžiosios knygos mintį. Arba tiesa tai kelias į laisvę arba tiesa padarys jus laisvus, o netiesa nepadarys tik paverks. Šie keturi žodžiai iš Švento Jono Evangelijos buvo iškabinti mūsų Sąjūdžio būstinės sienoje. Matydavau kasdieną, todėl gerai atsimenu. Rėmėmės tiesa ir gynėme tiesą, kad atrastume laisvę. Toks buvo Lietuvos kelias į Kovo 11-ąją.
Pagalvokime kas atsitinka kitokiais atvejais. Nenorintys istorinės tiesos gyvena mitų ir propagandos pasaulyje, nelyginant dabartinė Rusijos valdžia. Ir yra tapę nelaisvi, priklausomi nuo savo mitų. Smulkiai meluojantys arba stambiai sukčiaujantys veikėjai būna skaudžiai nelaisvi nuo savo blogo elgesio, į kurį įjunkę kaip į narkotikus. O nelaisvas negali būti laimingas, nors ir daugybę turtų prisikaupęs. Daug Lietuvos piliečių, kurie visai pasiturimai gyvendami jaučiasi nelaimingi, aimanuoja ir peikia savo valstybę labiau negu varguoliai, svarbiausius atsakymus dėl tokio nelaimingumo rastų savo pasiturimoje nelaisvėje.
Valstybę turime lyg nepriklausomą, lyg laisvą, o iš tiesų labai dar priklausomą ir nuo buvusių valdovų infiltracijos, ir nuo piliečių silpnybių. O Seimas tegul pamąsto ar jis pats laisvas? Milijonierių Seimas, sakoma. Gal ir taip, bet argi jis negali padaryti gerų darbų? To nemanau. Didžiulė pagalba ir pavyzdys visuomenei būtų, jeigu Seimas įstatymų leidėjas pirmiausia pats laikytųsi įstatymų. O apskritai Seimas turėtų ne tik įstatymus leisti, bet ir rūpintis valstybe, ginti ją ir stiprinti kaip darė Kovo 11-osios Aukščiausioji Taryba.
Per dvejus ir pusę metų buvo padėti naujos europietiškos valstybės pamatai. Vien pamatuose negyvensi, bet jie buvo gerai padėti, kad vėliau vėl grįžus seniems  statybinių medžiagų išvogimo papročiams, augantis pastatas vis dėlto nesugriuvo. Dabar belieka taisyti, gerinti mūsų šalies pastatą ir tvarkyti aplinką.
Turiu keletą minčių ką šis Seimas galėtų nuveikti gerai ir naudingai. Nežinau ar turiu laiko pasakyti keletą minčių ar tik vieną. Gal jūs pabalsuokite? Bijau, kad gausite papeikimą ir man išjungs galbūt mikrofoną. Bet tada eisiu prie vienos minties. Ką Seimas galėtų padaryti? Lietuvos žmonės sovietmečiu visai nebuvę turtingi tapo apiplėšti kai visas jų santaupas Kovo 11-osios išvakarėse iš taupomojo banko išsivežė SSRS taupomasis bankas. Ligi šiol nė cento. Negrįžo. Taip tie 5 milijardai rublių ir tebeguli pagrobti kažkur. Net procentus neša pagrobėjai. O Lietuvos valstybė po truputį kompensuoja savo vargingiausiems piliečiams nė neprasižiodama, kad grobėjas turi grąžinti kas pagrobta. Prieš 16 metų pradėjome Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės bylą su paprastu reikalavimu. Kas pavogta turi būti sugrąžinta. Pirmiausia laisvė, bet ir daug kitų dalykų. Dar toli grąžu ne visa sugrąžinta. Tai laikas būtų ir Seimui tarti savo žodį ginant žmonių teises žmonių teises, be kitą ko ir rinkėjų teises. Kodėl Seimui neparašius atitinkamo draugiško laiško Rusijos valstybės Dūmai. Nemanau, kad tai pakenktų mūsų Vyriausybei, kuri gali panorėti vis dėlto stengtis išspręsti bent šią žmonių skriaudos problemą.
Norėčiau priminti Rusijos demokratus. Galbūt paskutinius mohikanus, kurie šiomis dienomis sveikina mus per Lietuvos radiją, gaila, kad jų čia nėra. Jeigu būtų laiko pacituočiau, ką mums sakė Valerija Novodvorskaja, Sergėjus Kovoliovas ir Jurijus Afanasevas. Gal to laiko ir nėra, bet žinome, kad mūsų padėtyje orumas ir savo valstybės bei savo žmonių teisių gynyba yra ir savigyna. Toks yra teisingas Lietuvos Prezidento atsisakymas švęsti žemių užgrobimus. Nors Rusijos Prezidentas sako, kad tai buvo puikus dalykas, atikęs Rusijos interesus. Prieš keletą dienų matėme Rusijos kariauną besityčiojančią iš kovoje žuvusio teisėto Čečėnijos Respublikos Ičkerijos Prezidento. Vaizdai lygiai tie patys, kaip prieš 50–60 metų Lietuvoje, kai laisvės gynėjų kūnai apnuoginti gulėjo miestelio aikštėse, pasityčiojimui ir terorui. Ar tai reiškia, kad Rusija per 60 metų visai nepasikeitė, ar tik jos kariauna nepasikeitė? Pasiūlykime pasikeisti, juk mes norime Rusijai gero. Gal pasisiūlykime, kaip valstybė savo tarpininkavimą, kad tas karas baigtųsi, kad daugiau nebūtų žudomi arba grobiami civiliai, net moterys ir vaikai. Jau šimtai tūkstančių nužudyta. Ir paskutinė mano mintis. Lietuvoje turime daugybę gabių žmonių, tik reikia nukreipti jų energiją į šviesą ir tiesą, kad tie gabūs Lietuvos vaikai eitų takais dorybės. Kol kas būna visaip. Atsiranda net idėjų Valstybės atkūrimo šventės proga aukso raidėmis reklamuoti didžiausią Lietuvos priešą – degtinę.
Kultūros problema yra pagrindinė ir didžiausia. Tegu iškovotoji laisvė  būna suvokiama kaip prievolė vėl ugdyti Lietuvoje tikrą tautinę ir žmoniškumo kultūrą. Ačiū už jūsų dėmesį.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra