Prof. Saulius Sužiedėlis: „Svarbu ne švari, o teisinga istorija“

Autorius: Data: 2012-01-02, 11:37 Spausdinti

Ankstyvoje jaunystėje skaitydamas pokario išeivių memuarus, beveik niekur neaptikdavau Holokausto Lietuvoje refleksijos. Lyg nieko nebūtų buvę. Jau tuomet klausiau savęs, kodėl susiklostė tokia padėtis? Negi tai mūsų vyresniąjai kartai buvo nesvarbu? Praėjus daugeliui metų, nutariau to paklausti vieno iš žinomiausių ir neabejotinai objektyviausių istorikų prof. Sauliaus Sužiedėlio.

Skaitydamas pokario išeivių memuarus, beveik neaptiksi Holokausto Lietuvoje refleksijos. 1940–1941 metų įvykiai Lietuvoje kruopščiai aprašomi, apsvarstomi, tačiau apie Holokaustą tarsi pamirštama. Arba užsimenama probėgšmais. Ar mano įspūdis tikslus? Ir jeigu taip, kokios galėtų būti tokios užmaršties priežastys?

Ilgą laiką pokario išeivija mažai domėjosi Holokaustu kaip savaime reikšmingu istorijos tyrimo objektu. Iš pirmo žvilgsnio tai turėtų stebinti, ypač atsižvelgiant į tai, kad 1941 m. žydų genocidas savo apimtimi ir koncentruotu smurtu neturi atitikmens Lietuvos istorijoje. Pokario emigracijos santykį su Holokaustu gal tiksliau būtų apibūdinti kaip tam tikrą to puslapio perrašymą, kuris pasižymėjo žydų genocido istorinės reikšmės sumenkinimu. Ta žiauri praeitis kolektyvinėje atmintyje tapo antraeile istorine atkarpa. Visuomenės dėmesys žydų žūties istorijai suaktyvėdavo tik tuomet, kai iškildavo reikalas gintis nuo kaltinimų apie lietuvių dalyvavimą Holokauste.

Atsidūręs Vokietijos pabėgėlių stovyklose, lietuvių elitas turėjo persiorientuoti naujoje geostrateginėje erdvėje. Nereikia pamiršti, jog, artėjant antrajai sovietų okupacijai, didelė dalis, jei ne dauguma, lietuvių grindė tautos išsigelbėjimo viltis vienintele logiška iliuzija: atsikračiusi Hitlerio Vokietija, Didžioji Britanija ir JAV kažkaip magiškai susipras, susitaikys ir kartu stos į kovą prieš bolševizmą dėl Baltijos ir kitų tautų išlaisvinimo.

Nesunku įsivaizduoti pabaltijiečių šoką, kai ne vienas Vakarų sąjungininkų karininkas ar valdininkas tiesiog šnairavo į Vokietijos stovyklose vargstančius pabėgėlius nuo sovietinio teroro, pravardžiuodami juos nacizmo simpatikais, „kolaborantais“, žydų genocido vykdytojais.

Holokaustą pergyvenę Lietuvos žydai DP stovyklose taip pat viešai smerkė lietuvių tautą. Nenuostabu, jog suveikė savigynos jausmas, kuris tapo barjeru išeivijos visuomenei tinkamai įvertinti žydų genocido istoriją. Tad pokario išeivijoje vieši pasisakymai žydų ir ypač Holokausto tema dažniausiai apsiribojo gynybine polemika, lietuvių kaltės neigimu, kartais net agresyviai kaltinant genocido aukas. Žinoma, reikia pripažinti, kad suveikė ir lietuvių visuomenėje gana populiarios antisemitinės nuotaikos. Po kiek laiko, supratę, kad tokios nuomonės politiškai kenksmingos, dipukų veikėjai bandė jas nuo kitataučių nuslėpti.

Lietuvių išeiviai JAV gyveno laisvoje visuomenėje. Taigi galėjo laisvai diskutuoti apie įvairius istorinius klausimus. Ar buvo šia tema kalbama lietuvių bendruomenėse JAV? Ar buvo diskutuojama mokslinėje spaudoje? Ar vis dėlto tai buvo savotiškas tabu?

Pirmiausiai reikia suprasti, kad pokario išeivijos vyresnioji karta, ypač inteligentija, skirtingai nuo ankstyvesniųjų emigrantų ir dabartinių vadinamųjų „trečiabangininkų“, aktyviai priešinosi integravimui į gyvenamąjį kraštą. Ne be pagrindo bijodami nutautėjimo, tam tikra prasme jie save izoliavo nuo JAV visuomenės, kartu nuo kai kurių tos visuomenės vertybių. Iki 1940-ųjų, kai kraštas buvo atkirstas nuo Vakarų pasaulio, lietuvių inteligentijos vertybinės orientacijos nedaug kuo skyrėsi nuo tuometinėje Europoje vyraujančių idėjų spektro. Turėjome ir kairuolių, ir dešiniųjų, savų fašistų ir komunistų, liberalų ir klerikalų.

Pokario Vakarai daugmaž atmetė arba bent iš pagrindų transformavo daugelio anksčiau nekvestionuotus socialinio ir moralinio gyvenimo principus: kraštutinį nacionalizmą, europiečių rasinį pranašumą ir pan. Liberali demokratija vėl tapo dominuojanniu politiniu modeliu. Tačiau Vakaruose atsidūrusios išeivijos nemažai daliai, užsidariusiai etniniame gete ir siekiančiai užkonservuoti tarpukario Lietuvos pasiekimus, tie pokyčiai liko svetimi.

Labai abejoju, ar dauguma tos kartos atstovų būtų išlaikę pradžios mokyklos JAV istorijos egzaminą. Kita vertus, reikia pripažinti jog toji dipukų bendruomenė sukūrė milžinišką lietuvybės aruodą: lituanistinį švietimą, mokslinę ir literatūrinę leidybą, kultūrines organizacijas, Lietuvos okupacijos skausmus atskleidžiančią politinę veiklą ir pan. Galima kritiškai vertinti kai kuriuos tos uždaros išeivijos veiklos bruožus ir tos bendruomenės psichologinius kompleksus, tačiau nevalia pamiršti jos įnašo, kuris vėliau prisidėjo prie atgimimo. Kita vertus, jaunesnioji išeivijos karta, mokslus baigę arba jau užaugę amerikietiškoje aplinkoje, labiau integravosi į krašto gyvenimą, atsisakė kai kurių būdingų mūsų tėvų kartai tarpukario vertybinių orientacijų. Kalbant apie išeivijos požiūrį į Holokaustą, reikia atsižvelgti į tos visuomenės kultūrinės ir socialinės dinamikos niuansus.

Išskyrus apologetinius straipsnius, išeivijoje mokslinių veikalų Holokausto tema kaip ir nebuvo. Buvo paskelbta nemažai memuarinės medžiagos, rašė ir publikavo kai kuriuos dokumentus gen. Stasys Raštikis, Kazys Škirpa, vysk. Vincentas Brizgys, Adolfas Damušis ir kt. Bet ir čia prasiverždavo gynybinė retorika, apologetika, schematiškas žydų buities aprašymas.

Vienas iš barjerų blaiviam Holokausto Lietuvoje vertinimui buvo tarp emigrantų dominuojantis nekritiškas antikomunistinis refleksas (pabrėžiu, nekritiškas). Daugelio lietuvių galvose glūdėjo įsitikinimas, kad antikomunistinė veikla, tai visur ir visada remtinas reikalas, nereikalaujantis jokio kritiško požiūrio į tai, kas ir kokiais tikslais juo užsiima. Atsimenu, kai kartą reikėjo kantriai aiškinti vienam į JAV atvykusiam, Gulago salyne kalėjusiam lietuviui disidentui, jog amerikiečių Ku kluks klanas yra bloga organizacija. Disidentas visai nuščiuvo, sužinojęs, kad antikomunistais pasiskelbę aktyvistai yra kartu aršūs teroristai, nekenčiantys katalikų, ypač imigrantų iš Rytų Europos.

Sovietinė propaganda apie nacionalistų nusikaltimus (pvz., „Faktai kaltina“ publikacijų serija), jos rėžiantis ideologinis tonas ir akivaizdžiai politizuota retorika leido lietuvių bendruomenei save įtikinti, kad visi įrodinėjimai apie lietuvių dalyvavimą žydų genocide – tai falsifikatais paremtas Kremliaus ir Vakarų komunistų burbulas. Kovodami prieš komunizmą ir antilietuviškus šmeižtus, išeivių veikėjai teigdavo, kad jie nėra antisemitai, jog jie siekia vien istorinio bei juridinio teisingumo, kad jiems labiausiai rūpi KGB žaidimai karo nusikaltimų tema ir pan.

Kai kurie teigė tai visai nuoširdžiai, bet buvo žmonių, kurie, pakalbėję pagal „politiškai teisingą liniją“ kitataučių forume, kitą dieną „tarp savųjų“ jau kartodavo mitus apie žydų komunistų istorines nuodėmes.

Manau, kad analizuojant visuomenės atvirumo Holokausto istorijai problemą itin svarbu įsiminti to laikmečio politinį, socialinį bei kultūrinį išeivijos gyvenimo kontekstą.

Kaip keitėsi šio įvykio refleksija lietuvių bendruomenėse? Juk prisiminimai 1960-aisiais galėjo skirtis nuo, tarkime, 1985-ųjų. O gal iš tikrųjų visą laiką buvo manoma, kad tai, kas įvyko su Lietuvos žydais, buvo vokiečių ir žydų „reikalas“, ir tai su lietuviais nelabai susiję?

Žymesnė įvykių refleksijos kaita įvyko praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Jau pribrendusi jaunesnioji inteligentijos karta imliau priėmė vakarietišką mentalitetą, be to, jai buvo labiau suprantama vakarietiška Holokausto istorijos samprata. Vakarų Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto naratyvas gerokai skyrėsi nuo didesnės dalies vyresniosios kartos išeivijos tos praeities suvokimo. Prasidėjo kartų takoskyra vertinant Holokaustą, ypač tarp liberalesnės politinės orientacijos išeivių ir konservatyviai mąstančių žmonių.

1978 m. rugsėjo mėnesį 25-ojo Santaros-Šviesos sąskrydžio organizatoriai surengė forumą „žydų klausimu“. Paaiškėjo, kad diskutuojama problema liečia ne tiek žydų, kiek „lietuvių klausimą“, tiksliau – lietuvių visuomenės požiūrį į Holokaustą. Tai buvo bene pirmas tokio pobūdžio viešas šios problemos svarstymas lietuvių išeivijoje.

Vėliau „Akiračiuose“ buvo paskelbtos „kelios mūsų spaudoje populiarios nuomonės žydų klausimu“, kurios vienokia ar kitokia forma kursavo lietuvių visuomenės istorinėje pasąmonėje. Pateikiu jas paeiliui (žinoma, jos buvo būdingos ne visiems išeiviams, bet jos, manyčiau, gana tiksliai atspindi ypač vyresnės kartos nuomonių spektrą): nėra praėję pakankamai laiko nuo svarstomų įvykių, todėl neįmanoma išvengti emocionalumo, objektyvi analizė tad kol kas neįmanoma; lietuvių dalyvavimas žydų žudynėse buvo suprantamas atsakas į žydų dalyvavimą naikinant lietuvius; Lietuvos žydai bent iš dalies nusipelnė savo likimo, sudarė lietuvius išnaudojusią uždarą visuomenę nepriklausomybės laikais, ir ypač nusikalto lietuvių tautai pirmuoju sovietmečiu, kai žydai ėjo išvien su komunistais, o tarp išvežtųjų žydų nebuvo; vokiečių okupacijos metais daugelis lietuvių gelbėjo žydus; visą žydų genocidą vykdė naciai, kartais persivilkę lietuviškomis uniformomis, o jiems padėjo gal saujelė „tautos atplaišų“ ir buvusių komunistų, norėjusių atpirkti savo kaltes; Vakarų spaudoje užuominos apie lietuvius esesininkus yra šmeižtas, nes visi žinome, kad lietuviai, skirtingai nuo latvių ir estų, ryžtingai atsisakė kurti SS legioną; kaltinimai paskiriems asmenims, ypač patriotinėje veikloje pasižymėjusiems veikėjams, yra politinis okupanto manevras, paremtas falsifikuotais KGB dokumentais; Vakarų žiniasklaida yra kontroliuojama žydų, kurie visą dėmesį kreipia į nacių vykdytą genocidą, ignoruodami žymiai platesnio masto komunistų nusikaltimus.

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje pagyvėjusį dialogą Holokausto tema taip pat skatino susidariusi unikali politinė konjunktūra. Tuomet JAV ir Kanados spaudoje pasipylė sensacingi kaltinimai Rytų Europos pokario imigrantams, ypač lietuviams ir ukrainiečiams, jog jų gretose slapstosi tūkstančiai karo nusikaltėlių. JAV Teisingumo departamente buvo įsteigtas Ypatingųjų kvotų skyrius (Office of Special Investigations), kuris iškėlė daug bylų dipukams. Man, kaip istorikui specialistui, teko OSI dirbti nuo 1982 m. iki 1987 m. Tais metais išeivijoje išsivystė gana plati kampanija prieš karo nusikaltėlių bylas, pradėta daugiau rašyti Holokausto tema. Tačiau vėl dominavo politiniai argumentai, nes OSI savo bylose iš dalies rėmėsi Lietuvos archyvų dokumentais, kuriuos formaliai pristatė SSSR vyriausybė.

Tuo tarpu kitataučių spauda ne visuomet tiksliai pristatė Lietuvos praeitį, buvo paviešintos kai kurios JAV prokuratūros klaidos, kaip antai – Ivano Demjanuko teismo fiasko. Visa tai, deja, dar labiau įtvirtino išeivių nuomonę, jog lietuvių dalyvavimas Holokauste tėra mitas. Žinoma, būtų naivu neigti, jog maskvinės struktūros ir šiaip Lietuvos nedraugai neprisidėjo prie šios akcijos. Bet istorija lieka istorija, nepaisant to, kaip ja manipuliuojama.

Įdomi ir Jūsų šeimos patirtis. Kai augote, ar Jūsų šeimoje buvo liečiama ši tema? Ar žinojote apie Lietuvos žydų likimą? Kokius jausmus išgyvenote, kai sužinojote, kas įvyko? Juk prieš Jus skleidėsi ištisas komplikuoto laikotarpio paveikslas. Pamatėte, kad viskas sudėtingiau, nei buvo įprasta manyti.

Jaunystėje pirmi mano sutikti Lietuvos žydai atėjo iš literatūros pasaulio. Atsimenu, dar vaikas būdamas skaičiau V. Krėvės „Silkes“. Apskritai iki koledžo studijų laikų artimiau nepažinojau nė vieno žydo. Pirmą lietuvišką kalbantį žydą – Aleksandrą Štromą sutikau kokiais gal 1985-aisiais, bet iš tiesų jis man buvo „lietuviškesnis“ už daugumą mano išeivių draugų. Tad žydai man buvo mažai pažįstami, viskas iš knygų, ir tai nedaug. Pirmas „holokaustinis“ šokas mane ištiko vidurinėje mokykloje, skaitant Leono Uriso romaną „Exodus“ apie Izraelio valstybės nepriklausomybės kovas. Anksčiau buvau matęs to paties pavadinimo filmą, sužavėjo žydų kovos už laisvę romantika, imponavo pokario realijų dramatiškas pristatymas. Tačiau romane užtikau siužetų apie žiaurius lietuvius žydšaudžius. Buvau pritrenktas, tiesiog negalėjau patikėti, jog mano tautiečiai taip galėjo elgtis. Pradėjus istorijos studijas, kai kas pamažėl aiškėjo, bet itin lėtai ir schematiškai. Po kiek laiko supratau, kad žodis „lietuvis“ ne vienam žydui lyg ir keiksmažodis. Bjaurus jausmas.

Vaikystėje nepamenu, kad kada nors šeimoje būtume iš viso kalbėję apie žydus. Tėvas buvo Ateitininkų federacijos vadas, išeivijoje žinomas istorikas, savaitraščio „Darbininkas“ redaktorius. Išsėdėjau daugelyje minėjimų ir švenčių, išklausiau daugybę pranešimų ir kalbų, nepamenu, kad bent kartą būtų buvę paminėti žydai, net ir tada, kai buvo kalbama apie karo aukas. Lyg tų Lietuvos piliečių iš viso nebūta. Kai jau pradėjau studijas, tėvas paminėjo, kad matė Vilniaus gatvėse lietuvių policininkus varančius žydus į getą, tuomet jis buvo Lietuvos mokslų akademijos generalinis sekretorius. Atsiminė, jog kartą, važiuojant, rodos, iš Ukmergės, matė, kaip varė žydus į mišką, prasitarė, kad taip negalima, juk tai žmonės, o ne kokie gyvuliai.

Tačiau turiu prisipažinti: niekad nejutau, jog mano tėvai būtų turėję kokių ypatingų simpatijų žydams. Dabar, žvelgiant atgalios, suprantu, kad jie, nors ir nebuvo kažkokie užkietėję antisemitai, buvo kankinami tų pačių stereotipų, kaip ir kiti jų kartos žmonės.

Tėvas prisipažino, jog būdamas gimnazistas Kaune apie 1920 m. dalyvavo žydiškų parduotuvių užrašų tepliojimo akcijoje. Vyresnieji broliai atsiminė žydų geto vaikus, besimaudančius kitoje Nemuno pusėje. Vyriausias brolis vėliau pasakojo, kad pirmosios sovietų okupacijos metais, jis, tuomet vienuolikmetis mokinukas, grįždamas namo iš mokyklos klausdavo draugo, ar „eisim šiandien muštis su žydukais“. Manau, kad mūsų šeimos patirtis nebuvo išskirtina ar unikali.

Kiek man teko patirti, daugelis išeivių apie žydų žūties aplinkybes mažai tesusigaudė, o kas iš vyresniųjų žinojo, nedaug tepasakojo. Daug vėliau sužinojau, kad mūsų palyginti mažame miestelyje gyveno keletas 12-ojo lietuvių policinio bataliono karininkų ir eilinių. Dipukų renginiuose jie rodėsi retai.

Kaip žinoma, 12-asis batalionas – tai dalinys, pagarsėjęs masinėmis žudynėmis Baltarusijoje, kuriam vadovavo Antanas Impulevičius. Nors tie faktai buvo gerai žinomi istorikams ir to meto veikėjams, manau, jog tiktai saujelė mūsų kolonijos žmonių gerai suvokė šitą klaikią praeities atkarpą. Beje, pats A. Impulevičius vienu metu buvo Filadelfijos lietuvių bendruomenės pirmininkas. Manau, jog dauguma paprasčiausiai jį matė kaip buvusį nepriklausomos Lietuvos karininką. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, nors tokių žmonių nebuvo daug, ne visi faktai apie karo nusikaltėlius tarp emigrantų buvo iš piršo išlaužti.

Kadangi klausimas liečia santykį su komplikuota praeitimi, o pradžioje paminėjau „Exodus“ pavyzdį, turiu pasakyti, jog labiau įsigilinęs į to laikmečio Vidurinių Rytų istoriją supratau, kad mano kaip paauglio susižavėjimas Izraelio laisvės kovomis buvo gal kiek naivokas. Teko daug vėliau susipažinti su palestiniečių atstovais ir supratau, kad 1948-ieji jiems buvo didelių netekčių metai. Į Leono Uriso stereotipiškai pavaizduotus arabus tuomet pažvelgiau kitomis, jau suaugusio žmogaus, akimis.

Atgimimo metais ėmėte rašyti apie tuos tragiškus įvykius išlaisvėjusioje Lietuvos spaudoje. Ar patyrėte sunkumų, siekdamas publikuotis? Kokių būta reakcijų? Juk tai buvo visiškai nauja tema! Staiga mums atsivėrė ištisi išstumtos atminties archipelagai. Tikėtina, dauguma žmonių net nežinojo, kad tokių dalykų vyko.

Išeivijoje paprastai buvo aiškinama, jog, Lietuvai iškovojus nepriklausomybę ir atsiradus galimybei patiems nuvykti į archyvus ir pažinti istorinę tiesą, visuomenė ją iš karto priims. Kad ir kokia ji būtų. Iki 1989-ųjų beveik niekas nesitikėjo, kad tie archyvai artimoje ateityje taptų prieinami, nes greitą sovietinės sistemos griūtį įžiūrėjo gal vienintelis Aleksandras Štromas ir keletas jo bendraminčių. Kai dingo cenzūra ir archyvai atsivėrė, iškilo dilema. Nes kartu su kraupius sovietinius nusikaltimus demaskuojančia medžiaga atsidengė ir neginčijami lietuvių dalyvavimo naikinant žydus faktai, griovę jau minėtus stereotipus. Ką daryti kolektyvinei atminčiai dokumentų akivaizdoje? Daugelis tam buvo visai nepasiruošę.

Kas atsitiko? Meilė archyvams bematant pradėjo blėsti. Pasirodo, daugelį metų puoselėto tradicinio požiūrio į žydus ir Holokausto pamatus griovė ne kokie kruopštūs KGB padirbinėtojai, bet nepriklausomos Lietuvos mokslo institucijos, ėmusios skelbti Holokausto istorijos medžiagą. Per pastaruosius dvidešimt metų mitai ir stereotipai atsitrenkė į pačių lietuvių mokslininkų straipsnius ir monografijas.

Kalbant apie kliūtis publikuotis Lietuvoje, bent man jų nebuvo. Anaiptol, patyriau leidyklų, laikraščio korespondentų ir mokslo institucijų geranorišką bendradarbiavimą. Kitaip buvo su visuomenės reakcija, kuri buvo nevienareikšmė. Radau pritarimo, noro sužinoti tiesą, dažnai girdėjau padrąsinimo žodžių. Vis dėlto daugeliui, kaip yra sakęs Egidijus Aleksandravičius, buvo būdingas tas nelemtas „nenoras žinoti“. Kiti atvirai piktinosi, esą aš teršiu savo lietuvišką lizdą. Nieko baisaus, prie tokios reakcijos buvau ganėtinai pripratęs išeivijoje. Po mano darbo OSI pasirodė pluoštas straipsnių, kuriuose mano darbas demokratinės valstybės teisingumo organuose buvo įvardytas kaip šnipinėjimas KGB naudai. Kiti skundėsi, kodėl nepakankamai „gyniau lietuvius“. O vienas Floridos lietuvių kunigas atvirai mane aprėkė išdaviku. Teko užsiauginti kietą odą. Buvo ir linksmesnių momentų…

1987 m. rudenį teko dalyvauti viename Čikagos simpoziume, kuriame buvo gana emocingai diskutuojami karo nusikaltėlių paieškos, istorijos ir politikos klausimai. Vienas dešinysis veikėjas vėliau spaudoje nusiskundė, kad mano pranešimas buvo, jo žodžiais, tariant, „perdėtai objektyvus“. Nežinau, gal ir matematiką, fiziką, chemiką galima apkaltinti už „perdėtą tikslumą“?

Kadangi archyvuose apstu nemalonios autentiškos medžiagos, švarios istorijos sergėtojai rado naujų priešų. KGB klastotojų vietoje atsidūrė kiti kaltininkai, būtent Lietuvos istorikai ir įvairaus plauko kosmopolitai. Išeivių dienraštyje „Drauge“ 2001 m. gegužę pasirodė straipsnis „Ar leisime istorikams klastoti Lietuvos istoriją?“ Jame buvo tvirtinama, kad „Lietuva… dar nepajėgi pažiūrėti į savo, ypač priešsovietinio laikotarpio praeitį“, prieštaraujama neparankių praeities faktų pristatymui. Autoriui ypač užkliuvo istorikai V. Brandišauskas ir L. Truska. Išeitų, kad ne žudynių dalyviai teršia Lietuvos vardą, o tie, kurie apie juos rašo. Siūlyta jiems patylėti.

Kitas būdas išvengti akistatos su Holokaustu – tai permesti diskusiją į kitą plotmę. Čia paminėtina vadinamoji „dviejų genocidų“ teorija, t. y. Holokausto aiškinimas kaip atsakas žydiškam terorui. Lietuviai kartais nusiskundžia, kad tarp žydų atsiranda autorių, nesąmoningai manipuliojančių Holokaustu (tai pripažįsta ir ne vienas žydų autorius). Atrankus, politizuotas pasipiktinimas, vengiant „saviškių“ kritikos, yra turbūt viena iš žmogiškųjų ydų. Albert‘as Camus kadaise pajuokavo, kad, kalbant apie stalinistų persekiojamus vengrų rašytojus, iš auditorijos pasigirsdavo priekaištų: kodėl, tamsta, nemini juodaodžių kančių Amerikoje? O kitai auditorijai, rašytojui demaskuojant juodųjų teisių pažeidimus, iš karto priekaištai: „O kur stalinizmo aukos“? Temos keitimo polemika, iškeliant kitų nuodėmes, arba dar rafinuočiau, paviršutiniškai lyginant komunizmo ir nacizmo nusikaltimus, pvz., birželio deportacijas ir žydų genocidą, turi gana aiškų šalutinį tikslą, kuriuo siekiama ne „objektyvumo“, o būdo, kaip išvengti nemalonių diskusijų „opiuoju klausimu“.

Ir pabaigai – abstraktesnis klausimas. Istorinė atmintis, komplikuotas dalykas, tiesa? Viena vertus, ji išlaisvina, kita vertus, gali ir prislėgti. Kaip teisingai elgtis su ta atmintimi (dažnai sunkia, nemalonia), kad ji mus laisvintų, o ne smukdytų? Kad atminties kultūra būtų kuo aukštesnė?

Atmintis – tai dar ne istorija. Atmintį suprantu gana paprastai: tai, ką žmonės atsimena, arba tiksliau – tai, ką jie sakosi atsimeną, kartais tiesiogiai, iš savo kaip individo patirties, kartais – iš pasakojimų. Skiriu individualią atmintį nuo kolektyvinės atminties, nes pastaroji dažnai įgyja mitologinių aspektų. Mokslinę istoriją suprantu kaip praeities rekonstrukciją ir analizę, vykdomą pagal tam tikrą mokslinėse institucijose pripažintą metodiką. Tai apgalvotas, kvestionuojantis ir kritiškas santykis su praeitimi, atviras naujoms interpretacijoms.

Istorijai ir autentiškai istorinei atminčiai pavojus kyla, kai traumuota kolektyvinė sąmonė reikalauja formuluočių, palengvinančių psichologinę sunkių išgyvenimų naštą. Tai gera dirva visuomenę slegiantiems stereotipams ir mitams. Mano nuomone, svarbu vengti ideologizuotų nuostatų, kai kalbama apie istorines temas, susijusias su karo, okupacijų, kolaboravimo, rezistencijos ir genocido problemomis. Tai klausimai, turintys akivaizdų moralinį ir etinį kontekstą. Visgi kalbėdami apie plataus masto žiaurumus, ypač kai juose dalyvauja mums žinomi žmonės, kyla klausimas: „Kokie mes esame: geri ar blogi?“ Mano akimis, svarbiausia, pateikti istoriją visapusiškai, neatrenkant tiktai tam tikrai interpretacijai naudingus faktus. Manau, kad tada ir atminties kultūra taps aukštesnė.

Parengė Zigmas Vitkus

Vytauto Juozėno nuotr.

www.bernardinai.lt

Istorija , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra