Prof. Romas Lazutka: Lietuva socialinės apsaugos srityje vėluoja 60 metų

Autorius: Data: 2021-11-04 , 07:24 Spausdinti

Prof. Romas Lazutka: Lietuva socialinės apsaugos srityje vėluoja 60 metų

Prof. Romas Lazutka. vu.lt nuotr.

www.voruta.lt

Pastarieji 20 metų Lietuvoje tikrai primena XX a. 6–7 dešimtmečius Vakarų Europoje, dar vadinamus gerovės valstybės aukso amžiumi, nes per 20 metų bendrasis vidaus produktas (BVP) Lietuvoje vidutiniškai augo 5,2 proc. Nuo 2010 m. lietuvių algos ir bendros namų ūkių pajamos padvigubėjo, o kainos išaugo tik 20 proc. Tuomet Maršalo planas pokarinėje Europoje, dabar Lietuvos pramonės eksportas į turtingų šalių rinkas ir ES finansinė parama reikšmingai sustiprino ūkį ir pagerino gyventojų materialinę padėtį. Galėtume sakyti, kad Covid-19 nelabai sutrukdė Lietuvos ekonomikos aukso amžių. Tuo mes tikrai galim džiaugtis. Nors per pastaruosius 30 metų Lietuva tikrai padarė didelę pažangą, tam tikros socialinės politikos problemos liko neišspręstos.

Pirmiausia, į ką reikėtų atkreipti dėmesį – skurdo ir pajamų apsaugos problema. Lietuvoje skurdas vis tiek pat išplitęs, pajamos netapo geriau apsaugotos, kai gyventojai susiduria su socialinėmis rizikomis. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, daug kam gali pasirodyti, kad Lietuvos istorija šiems pokyčiams turėjo didžiausią įtaką, tačiau daryti tokią prielaidą būtų klaidinga. Turim pavyzdžių šalia – Lenkija, kuri pastaraisiais metais smarkiai mažina skurdo lygį, Airija ir kai kurios kitos šalys, nepriklausomai nuo jų istorijos, ar tai būtų Slovakija, ar Suomija, jų skurdo lygis gerokai žemesnis. Tai reiškia, kad ir Lietuvoje mes galime sumažinti skurstančių žmonių skaičių.

Dabar, deja, pagal šį rodiklį esame nelabai europietiška šalis. Galbūt tai lemia dažnai minimas lygių galimybių prioritetas prieš rezultatų lygybę, kurios link vestų didesnis vertikalus pajamų perskirstymas ir kurio vis dar vengiama. Vidutiniškai per mėnesį vieno suaugusio šalies gyventojo skiriamos lėšos socialinei pašalpai tėra 2,3 euro. Ir ši suma tikrai nėra adekvati nacionalinei minimalių pajamų garantijų sistemai užtikrinti.

Dar viena problema, su kuria susiduriama Lietuvoje – lygių galimybių klausimas. Galimybė gyventi tam tikrą metų skaičių. Šiuo atžvilgiu Lietuvoje mes turim didžiulę problemą – lietuviai vyrai vidutiniškai gyvena 5 metais trumpiau nei čekai, 10 metų trumpiau nei suomiai. Nors moterų gyvenimo trukmės nukrypimai nuo šių šalių yra mažesni, bet tai yra galimybė gyventi, o kas gali būti svarbiau už galimybę gyventi? Ir tikrai galimybės yra nelygios. Deja, Lietuvoje neturim pakankamai duomenų ir tyrimų, kad galėtume pažvelgti į nelygybę ir kitu aspektu, t. y. gyvenimo trukmė ne tik pagal lytį, bet ir pagal ekonominį statusą.

Ekonominio statuso svarba atsispindi ir Lietuvos švietimo sistemoje. Galimybė studijuoti Lietuvoje yra didelė, daug jaunų žmonių renkasi studijas aukštosiose mokyklose, daug žmonių turi universitetinį išsilavinimą. Tačiau į universitetą patekti iš aukščiausio socialinio ekonominio statuso šeimos galimybė yra apie 8 kartus didesnė negu iš žemiausio socialinio ekonominio statuso šeimos. Tai yra didžiulis skirtumas. Kita vertus, o kiek iš tų skirtingų visuomenės grupių patenka į mokamas ir į valstybės finansuojamas vietas? Skaičiai rodo, kad 5 kartus daugiau aukščiausio socialinio ekonominio statuso asmenų pasinaudoja valstybės finansuojamomis vietomis. Ir tik labai nedidelė dalis tomis vietomis pasinaudoja iš žemiausią socialinį ekonominį statusą turinčių šeimų.

Norint pamatyti, su kokiomis problemomis susiduria mūsų socialinės apsaugos sistema, mums reikia atkreipti dėmesį į tris rodiklius. Pirmasis – BVP vienam gyventojui. Pagal šį rodiklį Lietuva yra gana aukštai pakilusi ES. Antrasis – individualus vartojimas, kiek lietuviai vartoja apmokėdami savo sąskaitas kortele ar grynais. Pagal šį rodiklį Lietuva yra dar aukščiau pakilusi, lyginant su kitomis ES šalimis. Trečiasis – Lietuvos išlaidos socialinei apsaugai. Deja, pagal šiuos duomenis Lietuva yra labai žemai. Ir štai, jeigu mes vėl žvelgiame į istoriją, Lietuvos išlaidos socialinei apsaugai 2020 m. buvo tik 12,3 proc. BVP. Tai yra 1960 m. Vakarų Europos lygis. Lygiai toks pat skaičius buvo 1960 m. Danijoje. Kažką reikia keisti. Su socialine apsauga vėluojame 60 metų. Tai yra labai grubus lyginimas. Bet gal jo ir reikia, kad atkreiptume dėmesį į save ir šiuo atveju – į socialinės apsaugos dalykus.

Pirmiausia reikia indeksavimo, kad žmonių pajamos nekristų žemiau skurdo ribos. Keisti socialinės pašalpos ir teisių į kai kurių paramos išmokų indeksaciją. Taip pat reikia paspartintai didinti pensijas, nes tiesiog didinimo nepakanka. Vidutinė pensija negarantuoja skurdo ribos įveikimo. Sprendimo būdų reikia ieškoti ir mokesčių sistemoje – Lietuvos valstybės pajamos iš mokesčių yra apie 30 proc., pastaraisiais metais situacija šiek tiek gerėja, paaugo pusantro procentinio punkto. Dedamos pastangos. Bet istoriškai tai yra 1950–1960 m. Vakarų Europos lygis, kai mūsų ekonomika yra jau 1990 m. Mokesčius reikia pertvarkyti, tai yra Finansų ministerijos atsakomybė. Tam reikia drąsos, tam reikia studijų, reikia mokslininkų, kurie stumtų finansų ministrus į priekį, drąsiai eiti ir rinkti mokesčius iš tų, kurie pajėgūs mokėti.

Taigi tokia būtų diagnozė: akivaizdus ekonomikos augimo ir socialinės raidos disbalansas. Nelygiomis galimybėmis socialinio ekonominio statuso pagrindu mažai domimasi (reikia daugiau tirti / testuoti). Nelygios galimybės ir pajamų nelygybė susijusios, mažindami pastarąją galime tikėtis lygesnių galimybių. Jei žmonių didesnės pajamos, jie ir sveikiau maitinsis, ir daugiau judės, ir jų vaikai turės didesnes galimybes studijuoti. Yra socialinių išmokų spragų. Socialinė apsauga atsilieka nuo individualaus vartojimo augimo – ją reikia finansuoti daugiau. Minimalių pajamų garantijos yra nepakankamos (reikia ekstremaliame skurde esančius gydyti – didinti socialinę paramą ir minimalią algą sparčiau, švelninti pajamų skurdą). Ilgą laiką Lietuvoje minimali alga atskaičius mokesčius yra žemesnė nei skurdo rizikos riba.

Problemų yra daug ir žvelgiant iš istorinės perspektyvos Lietuva dar turi kur pasistiebti, tačiau tam jėgų mes turime, tereikia atkreipti dėmesį į mokslą ir pasistengti surasti daugiau sąveikos taškų. Ir tą reikia daryti toliau ir drąsiau.

Tekstas parengtas pagal profesoriaus Romo Lazutkos pranešimą „Lygios galimybės, pajamų apsauga ir skurdo švelninimas Lietuvos socialinėje politikoje: testuoti, vakcinuoti, gydyti“, skaitytą 2021 m. spalio 22 d. socialinės politikos konferencijoje.

vu.lt inform.

Naujienos Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra