Prof. habil. dr. Alvydui Butkui įteikta Vasario 16-osios akto signataro D. Malinausko premija

Autorius: Data: 2017-03-15, 13:08 Spausdinti

Prof. habil. dr. Alvydui Butkui įteikta Vasario 16-osios akto signataro D. Malinausko premija

Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premiją prof. dr. Alvydui Butkui įteikė Donato Malinausko giminaitis, vienas premijos steigėjų, gydytojas Viktoras Jencius-Butautas. Aušros Virvičienės nuotr.

Aušra VIRVIČIENĖ, Vilnius, www.voruta.lt

Jau septynerius metus, nuo 2012 – ųjų, kasmet kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną Vilniuje, Signatarų namuose, yra teikiama Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija. Premija skiriama asmeniui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos Nepriklausomybės stiprinimo, laisvės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei žmonių gerovės kėlimo ir kuriam artimos Donato Malinausko puoselėtos vertybės. Šiųmetinė Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija buvo skirta VDU Letonikos centro vadovui, Lituanistikos katedros profesoriui dr. Alvydui Butkui. Alvydas Butkus – baltistas, kalbininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, asociacijos „Lietuvos ir Latvijos forumas“ pirmininkas.

Gydytojas Viktoras Jencius, vienas iš Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko premijos steigėjų, knygos apie Donatą Malinauską autorius, nuoširdžiai džiaugėsi, kad garbinga premija šiemet skirta iškiliam istorikui Alvydui Butkui. Renginyje dalyvavęs nacionalinio istorijos laikraščio „Voruta“ leidėjas ir vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius palinkėjo laureatui stiprybės ir pakvietė susirinkusiuosius pasiklausyti profesoriaus paskaitos „Identitetas, istorija ir politika“.

Pasak profesoriaus, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990), pasirodė naujų lietuvio tapatybės vertinimų, kuriuos  ėmė skleisti kai kurie Lietuvos istorikai. Jie buvo ištraukti  iš Lietuvos istorijos lenkiškųjų, neplatintų iki tol ideologiniais ar politiniais sumetimais (tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu). „Kai kuriuos teiginius keliais sakiniais galima  apibendrinti taip: lietuviai dėl vėlyvo krikšto atsiliko nuo kitų Europos tautų ir tik lenkų dėka ėmė kultūrėti, tačiau iki galo to nepadarė, nes dalis liko įsitvėrę gimtosios, o ne lenkų kalbos.

XIX a. pabaigoje lietuvių tapatybę suformavo filologai J. Basanavičius ir J. Jablonskis, susieję jį su bendrine lietuvių kalba, kuri buvo sukurta tam, kad išstumtų tikrąją Lietuvos kalbą – lenkų.

Lietuvių visuomenė dėl to skilusi pusiau – į naujuosius lietuvius, J. Basanavičiaus šalininkus bei nacionalinės Lietuvos valstybės idėjos puoselėtojus, ir senuosius lietuvius, arba litvinus, kalbėjusius lenkiškai ir svajojusius atkurti buvusią Abiejų Tautų Respubliką (ATR).

Nesutarimų dėl Vilniaus (ir apskritai dėl Lietuvos valstybingumo sampratos) 1920 m. kilo ne tarp Lietuvos ir Lenkijos, o tarp naujųjų ir senųjų lietuvių. Pati Vilniaus okupacija buvusi visai ne okupacija, o krašto išvadavimas iš „lietuvių nacionalistų“, taip pat priemonė išvengti galimos bolševikų okupacijos ar dar vieno Raudonosios armijos žygio į Varšuvą. Tokie vertinimai skirti pateisinti mesianistinei ir kartu šovinistinei Lenkijos politikai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) ir etninėse Lietuvos žemėse. Lietuvių valstiečių krikščionėjimas ir europėjimas iš tikrųjų prasidėjo ne nuo krikšto datos, o nuo Reformacijos ir Kontrreformacijos, t. y. keliais šimtmečiais vėliau, kai imta platinti krikščionybę vietinėmis kalbomis, o pakraščiuose  susigriebta sudarinėti reikiamą bažnyčių tinklą. Latviai krikščionėti ėmė irgi tuo laiku ir dėl tokių pat priežasčių. Vėlyvas baltų sukrikščionėjimas leido iki mūsų dienų geriau išlaikyti turtingą ir ypatingą ikikrikščioniškąją indoeuropietiškąją etnokultūrą, kuria dabar galime didžiuotis  bevienodėjančioje  Europoje.

Teiginys, jog vėlyvas krikštas atitolino lietuviško rašto atsiradimą, irgi yra gerokai pritemptas“, –  teigia profesorius Alvydas Butkus. „Vakarietiškoji krikščionybės atmaina  iki pat M. Liuterio reformos neskatino naujos raštijos kūrimo. Lenkai krikštijosi X a. pabaigoje (966), tačiau pirmoji knyga lenkų kalba pasirodė tik XVI a. pradžioje (1513), kaip ir prūsų (1545) ar lietuvių (1547), t. y. beveik po 550 metų nuo Lenkijos krikšto. Lietuvos nekrikščioniškiesiems valdovams nebuvo kliūčių susirašinėti su Vakarais vokiškai ar lotyniškai, o vidaus poreikiams vartoti jau turimą slaviškąjį raštą, užuot išradinėjus dviratį ir potvarkius LDK slavams leidus jiems nesuprantama lietuvių kalba.

Išryškintos lietuvių tapatybės ištakų paieškos lenkų kultūroje, tos kultūros sureikšminimas Lietuvos istorijoje, neatsižvelgiant į istoriškai neišnaudotą baltiškąją dimensiją, stiprina ne lietuvišką savimonę, o lietuviškuosius baudžiauninko kompleksus. Be to, arogantiškas lenkų požiūris į lietuvius, išdėstytas A. Rotundo knygoje Rozmowa Polaka z Litwinem (Lenko pokalbis su lietuviu, 1565), daugeliu atvejų lieka mažai pakitęs ir šiais laikais. Šis požiūris, nors Lenkijos atvirai dar neatskleidžiamas, pasireiškia jos remiamoje Vilnijos lenkų „politikų“ veikloje, siekiančioje sukurti krašte kalbinį ir administracinį lenkų getą, neįsiliejant  į Lietuvos visuomenę, perdėtai priešinant lenkų ir lietuvių kultūras, kišantis į Lietuvos švietimo reikalus (net į rašybą!), kurstant parapinę ksenofobiją, garbinant tarpukario lenkiškąjį laikotarpį Vilnijoje bei Armijos Krajovos veiklą ten Antrojo pasaulinio karo metu.

Lenkų etnosas Lietuvoje yra naujas tiek kilmės, tiek tapatybės požiūriu. Iš tikrųjų tai net ne kilmės, o pasirinkimo dalykas. Šis etnosas Pietryčių Lietuvoje atsirado pirmiausia iš lenkiškai kalbėjusių lietuvių (litvinų), šiems pakeitus savo etninę tapatybę į lenkišką. Etninės savimonės kaita galėjusi įvykti XIX a. pabaigoje (per tarpinę tuteišio ar tutako savimonę), stiprėjant rusifikacijai, kai  tapatybė  imta sieti ne tik su konfesine priklausomybe, bet ir su vartojamąja kalba. Naujai (XIX–XX a.) suslavėję Vilnijos lietuviai valstiečiai dažniausiai buvo linkę tapatintis jau su lenkais; panašiai elgėsi ir čia atsikraustę baltarusiai – lenkiškoji tapatybė, pasak jų, atrodžiusi  tinkamesnė, o nepriklausomos Lietuvos sąlygomis dar ir naudingesnis už baltarusiškąjį. Pakeitus tapatybę, pakito ir politinė bei istorinė reikšmė – ji tapo pabrėžtinai prolenkiška, XX a. pradžioje išaugusi į Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus  dėl Vilniaus, Lietuvai pasibaigusį sostinės ir visos mišriakalbės pietryčių dalies netektimi. Šiais laikais Vilnijos lenkų tapatybės raiška išlieka prolenkiška, įskaitant valstybinių ženklų vartojimą ir požiūrį į Lietuvos istoriją, kultūrą bei valstybinę kalbą.

Lietuvos užsienio politika kaimynų atžvilgiu turėtų būti santūresnė, oresnė, suderinta ir nukreipta į baltoskandijos idėją, bet ne į atgyvenusias ATR nostalgijas. Ankstesnis buvimas vienoje valstybėje nėra pagrindas rodyti išskirtinį dėmesį Lenkijai, kaip ir Rusijai. Juo labiau, kad tas buvimas sukelia ne visada malonius istorinius prisiminimus, o skelbiamoji  Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė yra asimetriška dėl skirtingo dabartinių šalių dydžio. Tai, kad Lenkija Baltijos šalims yra fizinis slenkstis į Vakarų Europą, dar nėra pagrindas ją skelbti strateginiu partneriu nei Suomijai, nei Latvijai su Estija. Ne išimtis turėtų būti ir Lietuva. Strateginiam bendradarbiavimui turi būti taikomos kitokios, ne geografinės vertinimo nuostatos,“ – kalbėjo profesorius Alvydas Butkus.

2016-ųjų Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos laureatas – dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas. Aušros Virvičienės nuotr.

Šiemet į Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos įteikimą istorikui Alvydui Butkui atvyko, ir tuo visus nepaprastai nudžiugino 2016-ųjų metų laureatas, Lietuvos architektūros tyrinėtojas ir istorikas, architektūrinio paveldo vertybių restauravimo ir atkūrimo specialistas, kultūrininkas ir visuomenininkas dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas. Praėjusiais metais laureatas pats premijos atsiimti negalėjo – buvo sušlubavusi sveikata. Premiją atsiėmė jo duktė Austė Petrauskienė, dr. N. Kitkausko vardu padėkojusi už parodytą dėmesį ir garbingą įvertinimą. Šiemet dr. N. Kitkauskas jau pats dėkojo premijos steigėjams – D. Malinausko vaikaičiui Tadui Stommai su žmona Jadvyga, Donato Malinausko giminaičiui rokiškėnui gydytojui Viktorui Jenciui – Butautui ir tęsėjo pažadą papasakoti apie Vilniaus arkikatedros bazilikos architektūrinius ir archeologinius tyrimus. Kazio Napoleono Kitkausko nuomone, vienas svarbiausių atradimų, tyrinėjant Vilniaus arkikatedrą, yra tai, kad giliai po žeme, po katedros pamatais, yra atrasta kitos, daug senesnės, galbūt Mindaugo katedros pamatai.

„Su Vilniaus arkikatedra bazilika esu susijęs jau daugiau nei 50 metų“, – šypsodamasis pasakojo istorikas. „Tai, kad po dabartine katedra yra senosios, galbūt Mindaugo laikus menančios šventyklos liekanos, žinojome jau praėjusio šimtmečio 8-ąjame dešimtmetyje. Kitaip tariant – pirmoji katedra. Remiantis tyrimų duomenimis, galima teigti, kad tai – XIII a. vidurio ir XIV a. vidurio statyba. Tai gali būti karaliaus Mindaugo katedra, statyta po 1251-ųjų metų krikšto. Šį faktą liudija ir istoriniai šaltiniai“, – tęsia N. Kitkauskas. „1388 metais laiške popiežiui kryžiuočiai teigė, kad Mindaugas buvo 8-erius metus krikščionis ir įkūrė vyskupiją Vilniuje. Taip pat 1393 metais kryžiuočių ordino pasiuntiniai Torūnėje lenkams derybų metu pareiškė, kad Vilniuje Mindaugas buvo įkūręs vyskupiją. Konstancos bažnytiniame susirinkime 1415 metais, kuriame dalyvavo ir Jogaila, ir Vytautas, ir visa to meto Europos diduomenė, Peteris Wormdittas teigė, kad Mindaugas buvo krikščionis, kad Mindaugas krikštą priėmė kartu su žmona, kad Vilniuje buvo įkurta vyskupija, kad šiame mieste buvo katedra. Šios pirminės prielaidos leidžia teigti, kad surastas kvadratinio plano pastatas giliai po dabartine katedra galėjo būti karaliaus Mindaugo statyta katedra“, – apie atliktus tyrimus ir rastus laiptus bei mūrinius pamatus pasakojo dr. Napoleonas Kitkauskas.

„Voruta“ primena, kad Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko premijas yra gavę a.a.mons. Alfonsas Svarinskas, „Vorutos“ steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius (2012), „Vilnijos“ draugijos pirmininkas, habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), visuomenininkė, etnologė Nijolė Balčiūnienė (2014), politikas ir visuomenės veikėjas, buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Lietuvos Respublikos Seimo narys, tautininkas Gintaras Songaila (2015), Lietuvos architektūros tyrinėtojas, istorikas, architektūrinio paveldo vertybių restauravimo ir atkūrimo specialistas, kultūrininkas ir visuomenininkas dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas (2016).

Premijos , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra