Adas Jakubauskas su senele Rozalija Makulavičiene. Asmeninio archyvo nuotr.

Jolanta Zakarevičiūtė, Trakai, www.traku-zeme.lt

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. sukanka 700 metų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sąjungos su totoriais sudarymo, ir siekdamas paminėti bendrą lietuvių ir totorių kovą su Kryžiuočių ordinu; įvertindamas tai, kad totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, dalyvavo visuose karuose ir sukilimuose, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę; pabrėždamas tai, kad Lietuvos totorių bendruomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, istorijos ir kultūros, ši bendruomenė savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra jos istorijos dalis; siekdamas pažymėti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700 metų jubiliejų, skatinti Lietuvos visuomenę domėtis valstybės praeitimi, jos istorija ir kultūra, 2021-uosius paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Ta proga metams įpusėjus „Trakų žemė“ kalbasi su Lietuvos totorių bendruomeninių sąjungos pirmininku prof. dr. Adu JAKUBAUSKU.

Profesoriau, esate gimęs Butrimonyse. Gal galėtumėte pristatyti totorių bendruomenę tenai ir kas yra Butrimonys?

Gimiau ir augau Butrimonyse, miestelyje Alytaus rajone, šalia Raižių, garsaus Lietuvos totorių kaimo Alytaus rajone. Mano tėvai Emilija ir Juozas Jakubauskai buvo paprasti darbuotojai, neturėję galimybės baigti aukštąjį mokslą. Pas tėvus buvome du sūnūs – aš ir vyresnis brolis Eugenijus. Mano seneliai iš abiejų pusių – Adomas ir Rozalija Makulavičiai bei Romas ir Ieva Jakubauskai vertėsi žemės ūkiu, senelis Romas Jakubauskas dar dirbo odas, tarpukariu priklausė Šaulių sąjungai, o senelis Adomas Makulavičius – Vilniui vaduoti sąjungai, tarnavo Antrajame ulonų Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulke Alytuje. Vartydamas seną šeimos albumą suradau senelio Adomo Makulavičiaus nuotrauką, kai jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Mane sujaudino įrašas fotografijos nugarėlėje padarytas jo ranka: „Aš lietuvis, aš gimiau lietuvis ir lietuvis būsiu, dirbsiu, kiek galėsiu dėl Tėvynės mūsų. A. Makulavičius, Trakininkai, 1935 m.“ Prosenelė Emilija Jablonskaitė-Asanavičienė 1948 m. dešimčiai metų buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, tremtyje buvo su lietuviais, lenkais, rusais, ukrainiečiais, kitų tautybių žmonėmis, kurie stalinizmo laikotarpiu neteisėtai buvo ištremti iš gimtųjų kraštų ir dažnai žiūrėjo mirčiai į akis. Nuo mažumės iš prosenelės girdėjau pasakojimus apie tremtį, nepriteklius, pažeminimą, balansavimą ties gyvenimo ir mirties riba. Prosenelė mirė, kai man buvo trisdešimt metų. Galima sakyti, kad ji didžiąja dalimi formavo mano pasaulėžiūrą. Butrimonių gyvenvietę įkūrė totoriai, po to ten apsigyveno lietuviai, lenkai, žydai. Tai senas miestelis, kuriame iki šiol gyvena Lietuvos totoriai.

Kaip Jums sekėsi mokslai ir kaip kelias Jus atvedė į Mykolo Romerio universitetą?

Butrimonių vidurinėje mokykloje baigiau aštuonias klases. 1979 m. su tėvais persikėlėme gyventi į Alytų, tais pat metais įstojau į Alytaus politechnikumą, kur įgijau Žemės ūkio elektrifikavimo specialybę. Vėliau Vilniaus pedagoginiame universitete baigiau filologijos bakalauro ir magistro studijas. 1998 m. įstojau į politikos mokslų doktorantūrą Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete, daktaro disertaciją rengiau iki 2002 m. pabaigos, ją apsigyniau 2003 m. gegužės mėn. Mano mokslinio darbo tema į kurią gilinausi visą buvimo Poznanės universitete laiką – Lietuvos partinė sistema transformacijos laikotarpiu. Esu politologas, jau dešimtį metų priklausau Mykolo Romerio universiteto bendruomenei, kur nuėjau kelią nuo lektoriaus, docento iki profesoriaus. Ketvirtį etato universitete turėjau ir dirbdamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniu direktoriumi.

Nuo kada ir kaip pradėjote dalyvauti totorių tautiniame judėjime?

Dar būdamas antro, ar trečio kurso studentas aktyviai įsijungiau į atgimstančios Lietuvos totorių kultūros draugijos veiklą. Mūsų bendruomenė pradėjo atgimti kartu su Lietuva, su Sąjūdžiu. 1988 m. rugsėjo mėn. mes organizavomės, o po dviejų mėnesių Vilniaus Profsajungų rūmuose įvyko didelis bendruomenės susirinkimas, į kurį atvyko mažiausiai keturi šimtai žmonių. Tuomet buvau išrinktas jaunimo reikalų koordinatoriumi, 1992–1994 m. tapau Lietuvos totorių kultūros draugijos pirmininku, o nuo 2003 m. iki dabar esu Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas.

Ką bendro turite su Trakų rajonu ir šio krašto žmonėmis?

Mano giminaičiai iš tėvo ir mamos pusės kilę iš Semeliškių, Onuškio, Aukštadvario. Lentvaryje gyvena mano artimi bičiuliai tremtiniai – Algimantas Milius ir jo dukra Elena. Turbūt pamenate, kad jau mažiausia 17 metų Lietuvos totorių bendruomenė Trakų mieste rengia įvairius renginius. Trakų Pusiasalio pilies teritorijoje keletą metų vyko Lietuvos totorių šventės „Sugrįžimas į Trakus“, kurias gausiai lankė Trakų gyventojai, svečiai iš Lietuvos ir užsienio. Jūsų mieste įsikūrusi ir Trakų apskrities totorių bendruomenė, kuriai vadovauja pedagogė Elnara Churlu. Beje, prie Trakų apskrities totorių bendruomenės veikia folkloro kolektyvas „Efsane“, savo pasirodymais papuošiantis bet kokį renginį.

Susitikimas su Popiežiumi Jonu Pauliumi II. Asmeninio archyvo nuotr.

Trakų pilyje gimė Krymo chanato įkūrėjas chanas Chadži Girėjus, apie tai byloja istoriniai šaltiniai. Trakai mums labai svarbūs ir dėl tos priežasties, kad Dūdakalnyje gyveno gausi totorių bendruomenė, ten stovėjo mečetė, o Trakų totoriai saugojo pilis ir sudarė didžiojo kunigaikščio Vytauto gvardiją.

Kaip vyksta renginiai Lietuvoje, skirti totorių metams?

Pradėkime nuo to, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2021-uosius paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Pirmieji totoriai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pasirodė XIV a. 2-ajame dešimtmetyje. Anot Motiejaus Strijkovskio „Kronikos“, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas 1319–1320 m. sudarė su totoriais sąjungą, jų būriai dalyvavo LDK kovoje su kryžiuočiais. Vėliau sąjungos su totoriais politiką tęsė didieji kunigaikščiai Kęstutis, Algirdas ir Vytautas. Pirmosios totorių gyvenvietės LDK atsirado XIV a. pabaigoje, kai didysis kunigaikštis Vytautas vykdė aktyvią Rytų politiką. Apie tai rašo Luca Waddingas Pranciškonų analuose.

Taigi, 2021 m. Lietuvos totorių bendruomenė mini 700-ąsias sąjungos su didžiuoju kunigaikščiu Gediminu ir bendros kovos su Kryžiuočių ordinu metines.

Lietuvos totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, dalyvavo visuose be išimties karuose ir sukilimuose, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos totorių bendruomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1918 ir 1990 m., savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra jos istorijos dalis.

2021-uosius paskelbus Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais, Lietuvos Respublikoje bus deramai pasirūpinta Lietuvos totorių istorijos įamžinimu, kultūros tęstinumu ir informacijos sklaida apie šią unikalią bendruomenę ES ir pasaulyje. Jau vyksta ir iki metų pabaigos vyks daug įvairių renginių, skirtų Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams paminėti: iškilmingas minėjimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, savivaldybėse, Lietuvos totorių gyvenvietėse. Edita Mildažytė ir Saulius Pilinkus sukūrė dokumentinį filmą „Ištikimybės žiedas“ apie Lietuvos totorių bendruomenę, kuris liepos 19 d. bus rodomas per LRT. Totorių metų minėjimo kontekste, liepos 6 d. Trakų Salos pilies Didžiojoje menėje vyko tarptautinis totorių folkloro festivalis.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ