Prof. Arūnas Gumuliauskas: „Esame unikali tauta Europoje, kuri XX amžiuje pergyveno kardinalias istorinės raidos permainas“

Autorius: Data: 2020-09-15 , 09:41 Spausdinti

Prof. Arūnas Gumuliauskas: „Esame unikali tauta Europoje, kuri XX amžiuje pergyveno kardinalias istorinės raidos permainas“

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

www.voruta.lt

Jūsų Ekscelencijos Prezidente Dalia Grybauskaite, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, Seimo Pirmininke Viktorai Pranckieti, Ministre Pirmininke Sauliau Skverneli, užsienio šalių ambasadoriai, gerbiami Kovo 11-osios Akto signatarai, kolegos Seimo nariai, ponai ir ponios!

Dėl savo svarbios geopolitinės padėties amžių tėkmėje Lietuvos valstybė pergyveno ne vieną esminį istorijos lūžį, po kurio kardinaliai kito šalies politinis, ekonominis, socialinis ir net kultūrinis gyvenimas. Ypač daug tokių permainų atnešė XX amžius.

Valstybingumo atkūrimas, sovietų, nacių okupacijos ir pagaliau Nepriklausomybės atkūrimas nebuvo tik atsitiktiniai istoriniai įvykiai. Didžiausią įtaką jų atsiradimui padarė išorinis veiksnys, neapsiribojantis vien, kaip dažnai teigiama istoriografijoje, Rusijos ar Sovietų Sąjungos interesais Baltijos regione. Tai – žymiai platesnė problema. Istorinė patirtis rodo, jog Lietuvos valstybingumo raida įvairiais laikotarpiais bene labiausiai priklausė nuo visoje Europoje vykstančių geopolitinių permainų. Būtent išorinis veiksnys dažniausiai darė įtaką mūsų valstybės atkūrimo ar nunykimo procesams.

Kita vertus, jie nebūtų įmanomi be vidinių priežasčių. Pastarąsias galima dažniausiai apibūdinti, kaip tautos poziciją savo valstybingumo atžvilgiu. Ne visada ji buvo vienareikšmiška. Lietuva niekada nestokojo gretimų didžiųjų valstybių dėmesio, ne kartą pasireiškusio agresija. Dėl šios priežasties lietuviai nuolat gebėjo susitelkti, būti vieningi, atsakyti už savo priimtus politinius sprendimus. Tačiau socialinio veiksnio, demokratinių vertybių ignoravimas pavojingas valstybei iš vidaus bei sudaro sąlygas aktyviau veikti priešiškoms išorinėms jėgoms. Taigi galima teigti, jog esminiai Lietuvos valstybingumo pokyčiai galimi tik egzistuojant vidinių priežasčių bei išorinio veiksnio dermei, kur pagrindinį ir lemiamą vaidmenį atlieka pastarasis.

Po antrosios sovietų okupacijos lietuvių tauta stojo į kovą už Nepriklausomybės atkūrimą. Pasibaigus partizaniniam karui, ginkluotą pasipriešinimą pakeitė neginkluota rezistencija, besitęsusi per visą okupacijos laikotarpį. Ji ir tapo esminio Lietuvos valstybingumo pokyčio vidine priežastimi, pagaliau pažadinusia visą tautą. Neginkluota rezistencija nebuvo vienalytė. Lietuvių istoriografijoje minimos kelios jos formos: a) viešos politinio protesto akcijos; b) pogrindinių organizacijų veikla; c) disidentinis judėjimas. Be to, aktyviau į kovą dėl Nepriklausomybės rūpimu laikotarpiu įsitraukė Katalikų Bažnyčia. Jos veikla šioje srityje pasižymėjo autonomiškumu. Neginkluotoje rezistencijoje galima įžvelgti tam tikrų tendencijų. Jeigu viešos politinio protesto akcijos sovietinės okupacijos laikotarpiu dažniausiai vyko didžiuosiuose miestuose (Kaune ar Vilniuje), tai į pogrindinių organizacijų veiklą, disidentinį judėjimą įsiliejo žmonės iš visos Lietuvos.

Tautos atgimimui didelę įtaką padarė išorinis veiksnys, tai yra šaltojo karo pabaiga. Šio istorinio įvykio simboliu laikome Berlyno sienos griuvimą. Dar 1987 m. birželio 12 d., kalbėdamas prie Berlyno sienos, Ronaldas Reiganas kvietė sovietus atidaryti „<…>šiuos vartus bei nugriauti šią sieną<…>“. JAV Prezidentas manė, kad jei jis įtikintų sovietus siekti demokratijos ir žodžio laivės, tai neišvengiamai iškiltų reformų būtinybės bei kartu komunizmo žlugimo klausimas. O tai reikštų geopolitinius pokyčius Vidurio Europoje. Turiu galvoje Vokietiją. Na, gal dar kelias komunistinio bloko šalis. Tačiau Lietuvos net labiausiai nepataisomas optimistas tada šiame procese tikrai nematė.

Paradoksalu, bet jau po kelerių metų Vidurio ir Rytų Europos išsivadavimo iš komunizmo judėjime tapome ne tik vienais lyderių, bet ir kartu dideliu galvos skausmu Vakarams. Tautos atgimimas buvo ilgas ir sudėtingas procesas, kurį įtakojo keletas faktorių: griežta ir nuosaiki JAV pozicija tautų apsisprendimo bei demokratijos plėtojimo klausimu, Sovietų Sąjungos ekonominė ir politinė krizė, pertvarkos politika, nacionaliniai išsivadavimo judėjimai Vidurio ir Rytų Europoje. Tuo tarpu 1985–1986 metais Lietuvoje jokių esminių pokyčių nesimatė. Pirmosios atgimimo kregždės pasirodė po metų, kada ėmėsi  steigtis įvairios visuomeninės kraštotyros, gamtosaugos bei kultūros organizacijos. Didžiuliu lūžiu lietuvių politinėje sąmonėje galima laikyti 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingą Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tai Lietuvos laisvės lygos nuopelnas. Išorinio veiksnio, o taip pat vidinių priežasčių egzistavimo dėka susidarė palankios sąlygos kilti tautinio atgimimo Sąjūdžiui Lietuvoje, kurio pradžia  tradiciškai laikome 1988 m. birželio 3 d. Jis iš esmės pakeitė krašto politinio gyvenimo raidą, nuo tada  daugumos Lietuvos gyventojų gyvybiškai svarbiu tikslu palaipsniui tapo nepriklausomybės atkūrimas. Tokias visuomenės sąmonės permainas lėmė komunistinės sistemos žlugimas, laipsniškas liaudies virtimas politiškai susipratusia tauta, kova už valstybingumo de facto pripažinimas.

Kalbant apie moderniosios Lietuvos demokratinės valstybės nepriklausomybės atkūrime negalime pamiršti didžiųjų tautos bei valstybės netekčių, kurias kraštas patyrė okupaciniu laikotarpiu. Tai buvo okupantų fizinio ir dvasinio genocido, smurto politika. Pastarosios  esmė – tradicinio vertybės bei visuomenės gyvenimo suniokojimas. Todėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pirmiausia ir susikūrė kaip savaveiksmis nepriklausomas judėjimas, visuomenės atsinaujinimui vykdyti, socialinei pažangai spartinti, kurio pirminis tikslas buvo atgaivinti tradicijas , supažindinti  plačiąją visuomenę su Lietuvos istoriniu keliu, puoselėti gimtąją kalbą.

Ilgainiui Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis virto organizacija, pradėjusia vadovauti politiniam tautos išsivadavimui, o nuo 1989 metų Sąjūdis aiškiai pradėjo deklaruoti idėją dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo galimybių. Siekiant realizuoti užsibrėžtą tikslą reikėjo ne tik pakeisti politinio gyvenimo tradicijas, bet ir koreguoti patį judėjimo pavadinimą. Sovietinės okupacijos metais eiliniai žmonės neturėjo galimybės dalyvauti krašto valdyme, tad Sąjūdžiui siekiant pagrindinio tikslo reikėjo perimti Lietuvos politinį vairą į savo rankas. Sąjūdį galima aiškinti kaip vienodai mąstančių žmonių būrimąsi į grupes siekiant kokių nors bendrų politinių, ūkinių, kultūrinių ar kitų visuomeninių tikslų. Tokį visuomenės reiškinį Baltijos kraštuose, kaip minėta, paskatino išorinis veiksnys.

Kita vertus Sąjūdis negalėjo atsirasti ir be Lietuvos žmonių vidinio siekio tapti laisvais. Labai svarbu, kad Sąjūdis remdamasis Mohando Gandžio vadovaujamo judėjimo Indijoje pavyzdžiu, deklaravo taikaus pasipriešinimo idėją. Pasirinkdama tokį kelią Lietuva, kaip parodė vėlesni kruvini įvykiai Tbilisyje ir Baku, nesuklydo. 1990 m. kovo 11 d. tapo nauju mūsų šalies istorijos periodizacijos atskaitos tašu. Istoriografijoje atsirado antrosios Lietuvos Respublikos sąvoka, atnešusi ir naujas politinio gyvenimo permainas šalyje. Palaipsniui dingo žmonių politinių pažiūrų vienybė, išryškėjo idėjinė įvairovė. Iš savaveiksmio, nepriklausomo judėjimo Sąjūdis virto visuomenine organizacija. Dar tautinio atgimimo laikotarpiu prasidėjęs politinių partijų atkūrimo bei kūrimo procesas antroje Lietuvos Respublikoje įgijo vis spartesnį pagreitį.

Taigi esame unikali tauta Europoje, kuri XX amžiuje pergyveno kardinalias istorinės raidos permainas. Net dvi jų susijusios su konkrečiu žodžiu – atstatymas arba atkūrimas. Tad nepraraskime to, kas mums brangiausia – Nepriklausomybės. Ačiū už dėmesį.

Lietuva Nuomonės, diskusijos, komentarai



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra