Pagrindinis puslapis Lietuva Prof. Aleksandras Vitkus. Prie gražuolės Ventos prisišliejęs Žilių kaimas

Prof. Aleksandras Vitkus. Prie gražuolės Ventos prisišliejęs Žilių kaimas

Prof. Aleksandras Vitkus. Prie gražuolės Ventos prisišliejęs Žilių kaimas

Autoriaus asmeninio albumo nuotraukos

Prof. Aleksandras VITKUS, Žiliai, www.voruta.lt

Labai gražiai yra parašęs žygeivis, vienas iš pogrindžio žurnalo „Pastogė“ leidėjų ir autorių  Juozas Prapiestis: „Mūsų kultūros lopšys – sodžius. Su visu krašto vaizdu, vardais, papročiais ir gyvenimais. To beveik nerasime metraščiuose. Didžioji pasaulio istorija tarsi praeina aplenkdama mūsų kaimus ir jų žmones, nors savo buvimu jie palieka pėdsaką žemėje, kaip ir miestų kultūra ar didžiųjų žmonių gyvenimai. Tik šios, tyliosios, kultūros esmė visai kita. Jai lyg kitas tikslas žemėje skirtas – ne skleistis, bet gilėti, ir parodyti, kad, be didžių pasaulio problemų, šalia mūsų visada yra artimas žmogus, jaučiantis, kenčiantis, geras ar nelabai. Būti žmogumi – sau ir kitam, savo žemei – štai jos linkme“.

Štai tokia ilga įžanga norisi pradėti pasakojimą apie vieną eilinį ir neeilinį kaimo žmogų Joaną bei jos dvi seseris kilusias iš Žilių kaimo. Šiaulių apskrityje, 13 kilometrų nuo Kuršėnų prie gražuolės Ventos yra nedidelis nykstantis Žilių kaimas.

Pro jį, nuo neatmenamų laikų Venta per akmeningas su giliais duburiais ir sekliomis brastomis bei kloniais su besiganančiomis avių bandomis, aplinkui prie jos prisiglaudusiems gyventojams sudarydama nuostabias grožio oazes, neša vandenis link tolimos Baltijos jūros.

Težinoma, kad velnias nešdamas maišą su akmenimis, paryčiui, gaidžiams pragydus, išbarstė juos nuo Kuršėnų ir matyt iki pat Ventos rumbo (Ventos slenkstis Latvijoje).  Nedidelis netoliese išlikęs senovinis piliakalnis literatų apipintas legendomis bei padavimais, Skomanto leidyklos leidžiamoje nuotykių serijoje aprašyta Ventos pilis, kuri gal būt stovėjo ir netoli Žilių kaimo, ir jos gyventojai bėgdavo į šią pilį slėptis nuo priešų.

Dabar netoli jų išlikęs Rekyšų piliakalnis.Yra pasakojama, kad  Žilių kaimo žemes įsigijo  Mantvydas, o juk dar prie Lietuvos kunigaikščio Kęstučio, Mantvydo giminės atstovas buvo net Palangos seniūnas. Šio kaimo gyventojas Kupstys Domininkas žuvo kovoje už nepriklausomą Lietuvą 1919 m. ir buvo palaidotas  Montvydų (Mantvydų) žemėje, kur ir atsirado vėliau visų  Žilių kaimo kapinaites. Vėliau užaugo ir jos pasodinta beržų alėja, kurie dabar kaip kariai, nulenkė savo žalias galvas, pasidabino baltais kamienais ir palydi į kaimo kapinaites.

O nuo kapinių atsiveria nuostabus Ventos vaizdas. Daug metų, dabar kuršeniškė Jusefa Valentienė, prieš šventes atvykdavo į Žilių kapinaites, aptvarkydavo kapus ir tuos, kuriuos labai retai kas beaplanko.  Po to pasėdėdavo  prie šlamančių beržų, pasisemdavo jaukaus ramumo.Žilių kaimas buvo nedidelis – tik 59 sodybos. Turtingiausi ūkininkai Abakas, Armalis teturėjo po 30 ha žemės. Šeimos taip pat dideles. Stulpinai turėjo 6 vaikus.  Tačiau antrasis pasaulinis karas kaip ir visoje Lietuvoje padalino žmones į dvi stovyklas.

Ir Žiliai irgi turėjo savo vieną  stribą ir savo partizaną.  Kaimas visada pasižymėjo vieningumu, tad ir naujai sukurtas kolūkis turėjo pavadinimą „Draugiška šeima“. Jos pirmininkas Kazys Kukšelis ūkiškai tvarkė derlių. Atvykus raudonajai gurguolei ir norėjo paimti visą derlių, tai pirmininkas išvijo gurguolę, o derlių pirmiausia išdalino dirbusiems kolūkiečiams – neleido pyliavą išvežti. Už tai gavo kalėjimo.

Iš Žilių kaimo išvežė vieną tik Armalį, kaip stambiausią ūkininką. Smitra – tai buvo tipiška to meto asmenybė – liaudies gynėjas. Jo dėka išvežtas iš kito kaimo Juozo Vingro šeima, paimtas jo turtas leido jam šiek tiek praturtėti. O per mašinkūlį ėmė kažkas ir jį nušovė. O kai nerado kas jį nušovė, tai ir išvežė tada turtingą ūkininką Stasį Abaką. Tokia tada buvo socialistinė tikrovė.  Karo metais čia Ventos pakrantėje ėjo fronto linija, kaimas pabuvojo tai vienų, tai kitų rankose.

Tačiau didžiausią žalą kaimui padarė pokario metai: trėmimai, partizanų ir stribų kovos. Melioracija dar labiau sumažino gyventojus, ištuštėjo nuostabios sodybos. Nereikia ignoruoti ir tai, kad iš kolūkių, tarybinių ūkių, sovietinis jaunimas veržėsi į miestą: ten pastovūs darbas, didesnė alga, geresnis gyvenimas.  Žilių kaimas nieko neišsiskiria nuo kitų kaimų.

Praeina Venta-Akmenė plentas, laiškai iš pasaulio ateina per Kuršėnų paštą, eiliniai reikalai tvarkomi per Kuršėnų kaimiškąją seniūniją, o rimtesni reikalai – per Šaulių savivaldybę. Kadaise šalia pravažiuojantis traukinys vos vienai minutei stabtelėdavo tam, kad mane ir dar mano du brolius išleistų pas dėdę Juozą Montvydą, kuris atvykdavęs su vežimu, įsisupęs į avikailinius ir mus įsupdavęs į juos. Ir keliaudavo kelis kilometrus, mums atrodydavo kad visą naktį, į Žilių kaimą.

Rytais, kaip visada, pirmasis prabusdavo giedorius margaspalvis gaidys, kurio mes visada stengdavomės aplenkti, nes jis kibdavo į atlapus kaip niekad. Po to sulodavo šuo, mūsų mielas draugas, o tik tada mus teta keldavo prie kaimiško stalo su blynais, varške ar sūriu bei medumi. Užsigerti kaip visada būdavo šviežiai pamilžtas, dar šiltas, pienas. Tai mūsų pasakos vaikystė.

Mūsų pagrindinis darbas buvo perkeldinėti pririštas keletą avių. Jos būdavo pririštos prie gražiausios Lietuvos upės – Ventos: su savo brastomis, kriokliais, gargėjimu ir murmėjimu, su savo ūsoriais ir paslaptingomis salomis. Tačiau vaikiščius traukdavo vyriški žaidimai. Čia kadaise vyko nuožmios kovos tarp rusų ir vokiečių. Žiliai bei artimi kaimai būdavo per dieną po kelis kartus  pasikeisdavo pozicijomis. Laidoti nukautuosius nebuvo laiko, surinkti karo amunicija tuo labiau. Tai buvo palikta mums. Rinkome karo pistoletus, ardėme kulkosvaidžius, ne vienam teko iš mūsų draugų nukeliauti ir anapilin. Toks pokario gyvenimas.

Praėjo pokaris, praėjo partizaninės kovos, kolchozai, atėjo ramus laikotarpis, kai pradėta kurti Nepriklausoma Lietuva.Kiekvienas žmogus atmintinai žino savo gimimo vietą, tačiau ne kiekvienas šiandien turi savo gimtąjį sodžių. Buvo kaimas, kaimo nebėr …

Dar sovietų laikais prasidėjo Lietuvoje sodybų tuštėjimo metai, kai sodybos buvo perkeliamos į didesnes gyvenvietės bei jaunimas bėgo į didesnius miestus, dabar –  nykstančių kaimų laikotarpis. Nėra žmonių, nėra jaunimo. Į kaimą veržiasi tik kaimo turizmo bazes bei turtingų sodybos.  Tačiau nežiūrint tokio spartaus kaimo nykimo, žmonės gyvenantys jame, nesiruošia dar palikti jo, pamiršti savo kaimo. Žilių kaimo bendruomenė kiekvienais metais susirenka į savo šventę.

Tai tikriausiai vienintelis kaimas, kai jo bendruomenės nariai pasklidę po visą pasaulį, susirenka į savo kaimo šventę kiekvienų metų pirmąjį rugpjūčio mėn. šeštadienį. Kviečiama atvykti visus prijaučiančius, gyvenusius ar kitaip susijusius su kaimu į kaimo šventę. Atskiro prašymo nebūna.

Taip jau tęsiasi beveik apie 30 metų. Apie tai rašė istorinis laikraštis „Voruta“, „Šiaulių kraštas“, žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“, pranešdama šaliai, kad nykstančių kaimų Lietuva dar gyva. Į pirmąją kaimo šventę visus žiliečius sukvietė Juozas Kupstis  dar 1988 metais. Jų susirinko apie 30 žmonių, pasklidusių po visą Lietuvą.: iš Ventos, Kuršėnų, Šiaulių, Telšių, Klaipėdos ir kitų vietovių. Po poros metų šią svečių priėmimo naštą užsikrovė Joaną Simonavičienę, kuri savo trobą bei kiemą leido panaudoti svečių susitikimams.

Šie susitikimai prisimenami iki šiol … Kiekviena šventė įsimintina, nes svečiai atvažiuoja atsiveždami naujus gyvenimo įspūdžius, naujus pasiūlymus, praeitų švenčių fotografijas, sumontuotus video filmus. Ypač įsimintina buvo XV- oji Žilių kaimo šventė pas čia gyvenančią Joaną Simonavičienę. Ji savo trobą dviem dienoms atidavė svečiams, kurių susirinko apie 40. Pirmiausia padėta gėlių Žilių kaimo kapinaitėse, kurias įsteigė savo kadaise žemėse Montvidų giminė.

Uždegtos žvakutės ant kapų tų, kurie išėjo iš kaimo visam laikui. Ir kelios rožės teko tam nežinomam kareiviui, kuris čia, netoli kaimo, krito kovoje ne dėl savo gimtinės. Kaimo  žmonės jau seniai atleido tam kareiviui, kuris čia vykdė tik įsakymą savo vadų. Per tas dvi dienas buvo prisiminti visi tie, kurie gyveno šiame kaime ir dėl vienų ar kitų priežasčių paliko jį. Ona Milevičienė prisimena, kai po karo važiavusi arkliais pro Žilius ir stebėjosi jos gražiomis vietomis. Ir susiradusi čia gyvenimo draugą, visam amžiui tapo žiliške. Danutė Mačernienė, dabar gyvenanti JAV, Čikagoje, pasakojo apie savo vaikystės metus, kai atvykdavo pasisvečiuoti pas Juliją Stulpinienę, dėkojo savo tetoms už suteiktą kraštiečiams šventę.

Mantas Aidukevičius, pas gimines į Žilius atvyko iš Niujorko. Jis JAV gyvena nuo 2000-ųjų metų ir ten jau nors eina į anglišką mokyklą, tačiau lietuviškai nepamiršo. Iš Kauno atvyko trys broliai Vitkai, kurie nors gimė visi Kaune, tačiau vaikystėje leido dienas pas dėdę Juozą Montvydą. Jie prisiminė kaip gaudydavo duburiuose rankomis žuvis, padėdavo dėdei perkelti avis ir t.t.

Aktyvi Žilių kaimo šventės organizatorė Stanislova Saldiene, Joanos sesuo, visus susitikimo dalyvius apdovanojo pačios numegztomis nosinaitėmis, sukurtais iš siūlų ir išmegztais žaislais, kojinėmis ir kitomis grožybėmis, organizuoja loteriją.

Po to, kaip įprasta šventėse, gurkšnojant naminį alų, Ventos pakrantėse nuvilnijo dainos. Dainininkė, kurios niekas negali pralenkti – antroji Joanos sesutė Danutė. Jos balso tembras, jos dainų kraitis begalinis O Aleksui Simonavičiui užgrojus akordeonu, vyko šokiai, žaidimai, linksmintasi.

O kokia šventė Žemaitijoje be žemaitiško kastinio. Visi žino, kad kastinys – senovės žemaičių patiekalas, gaminamas iš grietinės, rūgpienio bei sviesto su prieskoniais. Skoniu jis primena sviestą ar riebią grietinę su prieskoniais. Tačiau žinoti iš ko pagamintą ir jį pagaminti tai ne tas pats. Joanos pagaminto kastinio jau neteks paragauti, tačiau jos skonis liko prisiminimui visam gyvenimui.

Kiekvienas susitikimas, kiekvienas buvęs Žilių gyventojas sutinkamas kaip didelis svečias. Visi prisimena Kuršėnų valsčiuje, ūkininkų šeimoje gimusį, vėliau dirbusį Žilių mokyklos mokytoją  Vytautą Šliką. Tai jo vykusiame Lietuvos visuotinio žemdirbių suvažiavime pasakyta ugninga kalba prikaustė visų dėmesį. Karingai nusiteikusio ūkininko įsitikinimu, Lietuvos žemelė nustekenta ir nepelnytai žeminamas žemės ūkis.

Tarp kitų Žilių mokyklos mokytojų įsimintinas Boleslovas Kulvelis – buvęs Žilių pradinės mokyklos mokytojas. Kazys Lipskis dalijasi prisiminimais, kai jis 1953 metais vadovo Žolių septynmetei mokyklai, buvo js direktoriumi. Žilių septynmetėje mokykloje 1946-1952 m. mokėsi poetas, vertėjas, publicistas Navickas Alfonsas Jonas.

Įsimintina ir XX –oji Žilių bendruomenės šventė. Daug svečių, daug įspūdžių. Ir pirmą kartą atvykęs į svečius dailininkas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis susižavėjęs Ventos apylinkių grožiu, pareiškė, kad jis čia norėtų sugrįžti ir pagyventi šio grožio apsuptyje. Ir taip kasmet vykdavo mūsų susitikimai.

Šiandien kiekviena Lietuvos vietovė privalo, jeigu to ji nori, turėti savo skiriamąjį ženklą. Ir štai Žilių kaimo bendruomenė pribrendo laikas turėti savo savo himną, savo papročius, himną,  tad nori turėti ir savo herbą.

Jos sukurtas herbas iš 4 laukų:Pirma – pro Žilius praeina geležinkelis, kuris Žilių kaime visada sustodavo traukiniai, todėl vaizduojami greitaeigiai bėgiai. Antra – pro Žilius prateka gražuolė upė Venta, turinti savo beždžionių tiltą, bet svarbiausia joje yra rieduliai dar nuo ledynmečio laiku. Tad akmuo vandenyje – tai Žilių simbolis, nes toks galingas akmuo yra ir Ventos upės pakrantėje ties Žiliais. Trečia – Šiaulių kraštas – tai avių augintojų kraštas. Ir dabar šiame krašte auginamos avys, o Žilių kaime reta šeima neturėjo avių. Ūkininkas Kęstutis Vitkus, gyvenantys  prie senosios Akmenės, Kadugių kaime (dabar Dabikinėlės kaimas), augina virš 200 juodgalvių avių bandą.

Ketvirta – tai užrašas – ŽILIAI. Kol bent vienas dar gyvas Žilių kaimo gyventojas, tikimasi kas dar Lietuvos kaimai… neišsivaikščios. Ar vyks tolesni Žilių bendruomenės susitikimai šiandien atsakyti nieks negali. Kas perims Joanos iniciatyvą, kas vėl mus suburs.

Nykstančių kaimų  Lietuva dar gyva …
Kiekvienas žmogus atmintinai žino savo gimimo vietą, tačiau ne kiekvienas šiandien turi savo gimtąjį sodžių. Buvo kaimas, kaimo nebėr …

Literatūra:

214. Mes – nykstančių bei išnykusių kaimų vaikai//Voruta,2002. – Nr. 18.

236. Nykstančių kaimų Lietuva dar gyva…//Mokslas ir gyvenimas. – 2004. – Nr.12. – P. 38.

 

Naujienos iš interneto