Prof. A. Tylos kalba, pasakyta Seimo posėdyje: „Sausio 13-osios geopolitinis kontekstas“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Istoriko prof. habil. dr. Antano Tylos kalba, pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje: „Sausio 13-osios geopolitinis kontekstas“
 
Iškilmingas posėdis
 
„Gerbiamieji Sausio 13-osios aukų artimieji, Jos Ekscelencija Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Vyriausybės nariai, laisvės kovotojai ir visi šio iškilmingo minėjimo dalyviai.
 
Šiandien Lietuva ir viso pasaulio lietuviai bei mūsų valstybės bičiuliai su pagarba prisimename Sausio 13-osios didvyrius, apgynusius Kovo 11-osios ateitį, ateitį mums patiems džiaugtis Lietuvos valstybės pasiekimais ir patiems kantriai susidoroti su epochos iššūkiais.
 
Sausio 13-ją ateidami čia, mes sugrįžtame į savo dabarties ir ateities praeitį ir vėl susitinkame su tais, kurie tada, prieš 14 metų, buvo čia, prie Parlamento, prie Televizijos bokšto, prie TV ir Radijo komiteto, su kuriais kartu lydėjome ir laidojome mūsų didvyrius. Susitinkame su tais, kuriems tos dienos yra ne vien biografinė vertybė. Susirenkame, nes mums to reikia, kad pasisemtume stiprybės ir pasitikrintume, ar mūsų politinis ir visuomeninis mentalitetas adekvatus Sausio 13-osios didvyrių pareigai, atsakomybei ir drąsai, ar mes iš tikrųjų tebegerbiame savo didvyrius, ar tinkamai suvokiame laisvę ir jos kūrinį – Lietuvos valstybę.
 
Sausio 13-ji buvo mūsų tautos ir suverenios Lietuvos valstybės priešprieša sovietinės imperijos agresijai.
 
Iš tikrųjų, tai buvo dviejų geopolitikos doktrinų – agresijos ir mūsų valstybinės laisvės – susidūrimas. Man, kaip istorikui, suprantama, kad Sausio 13-ji prasidėjo anaiptol ne 1991 m. sausio 13-ją ir nesibaigė ji tą pačią dieną.
 
Senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apėmė ne tik Lietuvą, bet ir baltarusių, rusų ir ukrainiečių, latvių žemes. Kai Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III pasiskelbė visų rusiškų žemių valdovu, jis save identifikavo ir pačios Lietuvos valdovu. Su tuo Lietuvos valstybė niekada nesutiko, pasipriešino ir tapo tos geopolitinės doktrinos kliūtimi. Ji kelis šimtmečius gynėsi nuo tos geopolitinės doktrinos, aukojo savo materialinius ir demografinius resursus. Lietuvos pasipriešinimas baigėsi tuo, kad Rusija, padedant Prūsijai ir Austro-Vengrijai, okupavo ir aneksavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir pačią etnografinę Lietuvą.
 
Tuo laiku nugalėjo Ivano III geopolitinė doktrina. Vilniuje Katedros aikštėje, kur buvo nugriauti Valdovų rūmai, iškilo visoje Rusijos imperijoje surinktomis aukomis ir Rusijos iždo skirtomis lėšomis pastatytas paminklas Jekaterinai II su įžeidžiančiu užrašu „atplėštą susigrąžinta“ [ottorgnuto vozvratych]. O kad kitaip nebus, netoli buvo pastatytas paminklas 1863 m. sukilimo malšintojui ir lietuviškos spaudos uždraudimo ir kirilicos rašmenų įvedimo iniciatoriui Muravjovui – korikui.
 
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės savo laisvę bandė atkurti per du XIX a. sukilimus, kurie buvo žiauriai nuslopinti. Tačiau moderni lietuvių tauta, pasiremdama pasaulyje deklaruota tautų apsisprendimo teise, Lietuvos Tarybos Vasario 16 aktu atkūrė demokratinę Lietuvą su sostine Vilniuje ir taip išsivadavo iš visų okupacijų ir pradėjo naują geopolitinę ateitį. Jau savo užuomazgoje Lietuvos Taryba deklaravo, kad mes turime orientuotis ne į Rytus, ne į Pietus, bet į Vakarus.
 
Sovietinės Rusijos geopolitinė doktrina nesiskyrė nuo Rusijos carų imperinės doktrinos. Ji bandė sunaikinti jauną atsikūrusią Lietuvos valstybę, tačiau Lietuvos kariuomenė atrėmė jos agresiją. Sovietinė Rusija, o paskui Sovietų Sąjunga pasirašė tarptautines Lietuvos valstybės pripažinimo sutartis.
 
Per 22 nepriklausomybės metus Lietuva integravosi, suartėjo su Vakarais, išsiugdė vakarietišką inteligentiją, ieškojo vakarų valstybinės kultūros tradicijų plėtotės. Tačiau pagal Molotovo–Ribbentropo paktą Lietuva vėl atsidūrė Rytų geopolitinės doktrinos gniaužtuose. Sovietinė imperija nieko nesiskyrė nuo carų imperijos, o savo represijų arsenalu net pralenkė carus. Visų represijų tikslas buvo sunaikinti lietuvių valstybinės laisvės savimonę, savarankišką, provakarietišką lietuvių politinę ir kultūrinę orientaciją kartu su jos saugotojais.
 
Žiūrint iš šių dienų, negalima nesididžiuoti lietuvių tautos prisirišimu prie valstybinės laisvės ir ryžtu atsikratyti totalitarinių režimų jungo. Šio siekio svarbiausi etapai buvo: 1941 m. birželio 23 sukilimas, 10 metų 1944–1953 m. vykusi Lietuvos partizanų, laisvės kovotojų organizuota ginkluota kova prieš okupacinį režimą ir jų ryžtinga 1949 m. Vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio deklaracija, o paskui Lietuvos Laisvės Lygos, Lietuvos Sąjūdžio susiorganizavimas ir pagaliau išrinktosios Lietuvos Aukščiausios Tarybos Atkuriamojo Seimo Kovo 11-sios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaracija. Ji realizavo pusės šimtmečio kovų atkurti Lietuvos valstybę ir vilties grįžti į Vakarų pasaulio valstybių bendriją tikslą. Ją apgynė Sausio 13-osios didvyriai. Tai svarbiausia jų atsakomybės ir pasiaukojimo geopolitinė prasmė.
 
Sausio 13-oji ir agresijos prieš Parlamentą sustabdymas buvo ne tik Lietuvos valstybės pergalė prieš sovietinės imperijos iš viduramžių einančią agresiją. Įvykiai Vilniuje atsidūrė pasaulio valstybių visuomenės dėmesio centre. Mes jau buvome ne vienui vieni, kaip kad buvo ankstesnio pasipriešinimo sovietinei okupacijai metu. Kruvinos agresijos sukrėsta Lietuva sulaukė moralinės ir materialinės pagalbos iš Latvijos, Estijos, Skandinavijos šalių, Lenkijos, Europos bendrijos ir kitų šio kontinento valstybių ir, bene svarbiausia, – iš pačios Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos demokratinių jėgų. Kruviną susidorojimą pasmerkė Rusijos vardu kalbėjęs jos prezidentas Borisas Jelcinas. Maskvoje buvo surengta 700 000 dalyvių protesto demonstracija, kuri pareikalavo išvesti iš Baltijos šalių baudžiamuosius dalinius, teisti visus kaltininkus, bandžiusius įvykdyti perversmą Baltijos šalyse. Rusijos inteligentų kreipimesi Vilniaus įvykiai buvo įvardinti kaip Pertvarkos sušaudymas ir precedentas atkurti lagerius, represijas bei suirutę. Lietuvių pasiaukojimu Vilniuje sustabdyta sovietinė agresija Rusijoje buvo vertinama kaip parama Rusijos demokratinėms jėgoms. JAV laikraštis „The New York Times“ įspėjo, „Žinoma, jeigu Rusija nusisuks nuo laisvės, labiausiai nukentės estai, latviai ir lietuviai, kuriuos šiame šimtmetyje trečią kartą Sovietų sąjunga „vaduoja“ nuo laisvės“.
 
Sovietinė imperija įvykdžiusi agresiją prieš Lietuvos Televizijos ir Radijo institucijas nebedrįso pulti gynėjų apgulto Lietuvos parlamento. Jis tapo mūsų galutinio išsivadavimo citadelė ir placdarmu.
 
Per atsikūrusios Lietuvos valstybės 20-metį mes daug pasiekėme, kad įsitvirtintume naujoje geopolitinėje erdvėje. Apie tai, apie ką Lietuvos pokario partizanai tik svajojo, šiandien mes esame Europos Sąjungos ir transatlantinio NATO bendrijoje. Mes esame sąjungininkai su mūsų nepriklausomybę visada gynusia Jungtinių Amerikos Valstija ir kitomis demokratinėmis valstybėmis. Taip mes atsiribojome nuo šimtmečius mums grasinusios geopolitinės doktrinos. Šie mūsų geopolitiniai pasiekimai yra adekvatūs Sausio 13-sios didvyrių ryžtui, atsakomybei, drąsai ir mūsų ištikimybei jų pasiaukojimui.
 
Tačiau, net ir turint tvirtus mūsų sąjungininkus, mes negalime užmiršti, kad Sausio 13-oji dar nesibaigė. Maskvoje aukšti pareigūnai skelbia, kad sovietinės imperijos žlugimas, o tuo pačiu ir mūsų išsilaisvinimas, esą buvusi geopolitinė katastrofa, teisinamas nusikalstamas Molotovo–Ribbentropo paktas. Nesenai Lietuvos žurnalistui buvo nevienareikšmiškai patarta nelaužyti istorijos. Keičiasi mūsų didžiojo kaimyno visuomenės, taip entuziastingai smerkusios Sausio 13-osios smurto organizatorius, nuostatos. Pagal žiniasklaidoje paskelbtus Rusijos gyventojų apklausos rezultatus, 58 % apklaustųjų nelaime laiko sovietinės imperijos žlugimą. Tiek pat apklaustųjų mano, kad dalis kaimyninių šalių teritorijos iš tikrųjų priklauso Rusijai. Šitaip įsitikinusių skaičius progresuoja. 54 % rusų teigiamai vertina Stalino, kaip valstybės vadovo savybes. Rusijoje, kaip žinome, slepiasi Lietuvoje Sausio įvykių nusikaltimus padarę asmenys. Baltarusijos teisėsaugininkai pastaruoju metu tvirtina, kad perversmo ir žudynių organizatoriai pagal sistemą turėjo teisę žudyti, ir yra nebaudžiami. Mes tikime, kad mūsų santykiai su kaimynais gerės, gilės, tačiau paminėti dalykai kelia nerimą. Tuo labiau, kad su Maskvos parama Lietuvoje įkurta atvirai save prorusiška pasivadinusi partija, kuri iš esmės yra Sausio 13-osios aukų atminimo paniekinimas. Man, kaip piliečiui, nesuprantamas pereito seimo vadovybės abejingumas į 14 seimūnų politiškai nepaaiškinamą reisą į Maskvą ir antivalstybinį ten mentalitetą. Man taip pat nesuprantama, kad atsiranda jėgų, kurios nori išplėšti iš Lietuvos istorijos lapą, kurį parašė mūsų knygnešiai, daraktoriai ir lietuvių kalbos puoselėtojai, normintojai ir norima sunaikinti nacionalinę Lietuvos abėcėlę, kuri iš esmės yra valstybinės lietuvių kalbos neatskiriama dalis. Istorija moko, kad su kaimynais reikia sugyventi, tačiau ne kolaboruoti, išlikti oriais ir vadovautis tarptautinės teisės normomis ir padorumo principais, neužmirštant pagarbos už valstybinę laisvę savo gyvybę paaukojusių Sausio 13-osios didvyrių.
 
Sausio 13-osios įvykiai patvirtino, kad mūsų tauta iš tikrųjų drąsi tauta, kai reikia ginti savo valstybės laisvę. Linkiu, kad mes išliktume drąsūs dabar ir susiėmę už rankų įveiktume visus sunkmečio sukeltus sunkumus, tai ir būtų mūsų solidarizavimasis su Sausio 13-osios didvyriais ir jų atminimu. Ačiū.“

Seimo ryšių su visuomene skyrius
 
Nuotraukoje: Prof. habil dr. A. Tyla

Voruta. – 2010, saus. 23, nr. 2 (692), p. 1, 16.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra