Pro memoria Lietuvos Vyriausiajam žyniui Jonui Trinkūnui

Autorius: Data: 2014-02-03, 08:57 Spausdinti

Pačioje aukščiausioje Rokantiškių kapinių vietoje, ant kalno tarp beržų amžiams nugulė mūsų Krivių krivio urna. Simboliška: rodos iki dangaus ištiestum ranką ir pasiektum, ir nupūstum gedulo ugnies dūmą, ir pakilęs vėju nuskristum paskui Velionio vėlę.

Saulės žiburys, šaltis ir lengvas, viršūnėmis plaukiantis plūsmas.

Žinoma, geriausias labai iškilios Lietuvos istorinės asmenybės Jono Trinkūno atminimas – Jo darbų tąsa. Dar sovietmečiu pradėtas senojo baltų tikėjimo šauklio darbas per sovietų KGB prilygsta žygdarbiui. Nepaprastas nuoseklumas ir savo gyvenimo paskyrimas kilniam Tautos pažadinimo tikslui – kėlė ir kelia giliausią pagarbą. Per aršią Bažnyčios priešpriešą ir telkiant bendraminčius.

Giliausias „dėkui“ iš visos dūšios.

Prieš keletą metų išsikėlęs sau didžiulę užduotį: parašyti tikrovišką, visokeriopai atspindinčią Vytauto Didžiojo epochą, ale taip, kad skaitytojas pamatytų „gyvą“ Vytautą  „gyvoje“ aplinkoje, susidūriau su didele problema. Kaip XIV–XV a. žmonės tikėjo ir kokia buvusi senovės baltų tikėjimo praktika? Suprantama, kad 1387 m. įvyko milžiniškas lūžis. Ne tik tai, kad „savas“ Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir jau, kaip „svetimas“ ėmė valdyti Lietuvos žmones ir žemes, bet būtent dėl to, kad vienu smūgiu krikščionybė turėjo pakeisti pagonybę. „Viršūnės“ (kunigaikščiai) priėmė krikštą ir krikštijo „apačias“ (liaudį, žemionis). Ir pačiu šiurkščiausiu būdu: kirsdami mūsų bočių šventuosius miškus, giraites, šilus, ąžuolus bei degindami visą paveldą.
Bažnyčia rovė senovės baltų tikėjimą be jokios pagailos. Nuožmiai ir aršiai. Be skrupulų. Per šimtus metų iki šiol.

Ieškau medžiagos: straipsnių, nuorodų, iliustracinės medžiagos, ritualikos ir… praktiškai „nieko“ nerandu. Pasirodė, kad neužtenka nei lietuvių religijotyrininko, etnologo, prozininko, publicisto ir  eseisto Gintaro Beresnevičius, nei mokslininkės mitologės Pranės Dundulienės palikimo (ant mano rašomojo stalo jos 10 knygų). Tas mano „nieko“ reiškia, kad visa analizės medžiaga neatsako į pagrindinį klausimą: KAIP tikėjo mūsų protėviai? Kaip oro trūksta praktinės ritualikos.

Prieš Velionio Jono Trinkūno mirtį mes su Juo kalbėjome, kad Lietuvoje šiandien nutrūkusi senovės baltų religijotyra. Neturime bent fragmentinės autentiškos ritualikos. Žinome tik tikėjimą „bendratyje“. Tarkim, Biblijoje detaliai aprašyta scena, kaip Jėzus Kristus kėlėsi per ežerą: „ /…/ miegojo valties paskuigalyje ant pagalvio“ (Mk 4, 38). O mes, baltai, negalime pasakyti net KAIP ir KOKIAIS ŽODŽIAIS kreipėmės į mūsų Dievus.

Maža to: istorikai mane tikino, kad „kaimo žyniai ir žynės – šventųjų atsiskyrėlių bendruomenės prie didesnių šventviečių“. Tai nusenusių našlių (vyrų ir moterų) nereikšmingos, tarsi kaimo seniūnų pareigos. Teigiama, kad visas senovės baltų tikėjimo institutas su Vyriausiuoju žyniu – menkavertis darinys „prie kunigaikščio“. Istorikė Inga Baranauskienė teigia, kad Lizdeikai dukterį Pajautą XIX a. išgalvojo tūlas Feliksas Bernatovičius, 1826 m. išleidęs tuo metu itin išpopuliarėjusį romaną „Pajauta, Lizdeikos duktė“. Lietuvių metraščiuose užfiksuotoje legendinėje – istorinėje tradicijoje, Pajauta buvo Lietuvos kunigaikštienė, Kerniaus duktė ir Kukovaičio motina. Ligi šiol išlikęs jos „kapas“ ir garbinimo vieta prie Žąslių ežero, vadinama „Zuikių bažnyčia“. Manoma, kad neišliko net vyriausiųjų žynių vardai, o Teodoras Narbutas visą „krivių sąrašą išlaužė iš piršto“. Ne kas kitas, o kai kurie Lietuvos istorikai (!!!) mane tikina, kad istoriniame romane „Vytauto žemė“ pagonybės akcentas – beprasmis, tik literatūrinės vingrybės šunkelis.

Ar tikrai?

Žinome iš vienuolio Petro Dusburgiečio kronikos, kad Lietuvoje buvo labai gerbiamas vienas krivių krivis (vardo nėra), kurio pasiuntinių neliesdavo joks priešas.  Pasiekė skūpos nuotrupos apie tai, kad prieš mūšius kariūnams „pūtė ūpą“ ir žyniai.
Per kelerius metus surinktos mano medžiagos analizė rodo: atvirkščiai, senovės baltų tikėjimo institutas (šventieji miškai, Gyvybės ar Pasaulio medžiai, alkai, stabai, papročiai ir pan., o apskritai – kultūra) visuomenės gyvenime buvo ne tik „šalia kunigaikščio“, o dominuojantis! Štai  prieš kelias savaites teko per  Rusijos  TV klausytis labai kompetentingos akademinės visuomenės ir pravoslavų patriarchų diskusijos tema: Tikėjimas ir valdžia („Вера и власть“), kur buvo įrodyta, kad Rusijoje (Rusioje) iki pat 1917 m. tikėjimas buvo aukščiau už „kunigaikštį“ ir net carą. Įdomu tai, kad buvo nubrėžta kreivė: nuo „senovės“ iki šių dienų, kur „senovėje“ tikėjimo tarnai, Bažnyčia („Церквь“) turėjo absoliučią valdžią, kuri viduramžiais silpnėjo ir šiuo laikotarpiu tapo tik valdžios patarėja.

Štai šitoje senovės baltų tikėjimo „senovės“ ir „dabarties“ tapatybėje, velionio Jono Trinkūno paveldas įgauna ypatingą vertę. Jo knygos, paskaitos, visa švietėjiška veikla, BANDYMAI ATGAIVINTI RITUALINĘ  TIKĖJIMO ESMĘ mums suteikia galimybę kitaip, žymiai tikroviškiau suvokti mūsų pačių pradžių pradžią. Jei mūsų, lietuvių,  kalbos ištakos siekia 4–5 tūkstantmečius, tai Lietuva tikrai „negimė“ (tik) 1009 m., kai kunigaikštis Natimeras nužudė vyskupą – krikščionį Brunoną. Visais laikais kalba ir tikėjimas tarpo greta.

Nors Velionis Jonas Trinkūnas išvertė pirmąją vagą, atgaivino mūsų senovės Baltų tikėjimo PRAKTINĮ slėpinį, bet šiandien jau norisi daugiau. Per mažai tyrinėjimų ir apibendrinimų pagonybės tema. J. Trinkūno mokiniai ir sekėjai per mažai publikuoja, visuomenė per mažai žino apie jų tyrinėjimus ir patirtis. Per menkas mūsų valdžios dėmesys mūsų pagoniškų tradicijų akcentams. Tarkim, Lenkijoje, Malborke, kasmet per Viduramžių šventę susirenka didžiulė tautiniais drabužiais pasidabinusi minia. Net Malborko tarybos nariams pasiūti reprezentaciniai tautiniai drabužiai! Labai norisi, kad ir mūsuose tautinis kostiumas būtų  populiaresnis. Mūsų žiniasklaidoje net vyrauja painiava, kaip vadinti pagoniškos hierarchijos asmenis: žyniais ar „prūsiškais“ kriviais? Net prie velionio Jono Trinkūno kapo vienam mūsų žyniui išsprūdo metafora, kad velionio SIELA jau beldžiasi į vėlių vartelius. Žinoma, tai esminis netikslumas, nes „siela“ – Bažnyčios terminas, kuris reiškia ŠVIESĄ. Ir Bažnyčia visur ir visada akcentuoja simbolį „šviesą“, o senovės Baltų tikėjime esminis akcentas yra DŪŠIA, dvasia, kuri reiškia GARSĄ. Jei Bažnyčia akcentuoja Jėzų Kristų, kaip ŠVIESOS pranašą, kaip žinios, jėgos, energijos stiprintoją, tai pagonybėje tokio atitikmens Jėzui Kristui nėra, o yra GARSAS, kurį mes VISI nešame, stipriname, perduodame PATYS, be tarpininko, be analogo Jėzui Kristui. Nors 70 proc. krikščionybės dogmų yra pasiskolintos iš pagonybės, bet „siela“ ir „dvasia“ prasmių niekam niekada nevalia painioti, nes tai pats esmingiausias skirtumas tarp krikščionybės ir pagonybės.

Krikščionybė diegiama per vaizdinį, o senovės baltų tikėjimas – per jausmą. Ir jokia „siela“ negali niekur „keliauti“, nei į dausas, nei belstis į vėlių vartelius, nes „siela“= energija dingsta mirties akimirką, o keliauja tik DVASIA, tik DŪŠIA. Akivaizdu, kad vėlė – tik nuo kūno atsiskyrusi dūšia, tik dvasia ir jokiu būdu ne siela. Visose senovės Baltų apeigose, be jokios abejonės vyravo garsas: žmonių giesmės (balsai) ir natūralaus garso priemonės, o ypač daudytės, būgnai, švilpynės, ragai ir pan. Tai štai kodėl mes iki šiol raliuojame, giedame, dainuojame per šimtmečius iki mūsų dienų išlikusį muzikinį, apeiginį, paprotinį paveldą. Tarkim, „leliumai“ – pasaulio žmonijos pradininkės deivės Lados (antis, gulbė) garbei.

Mūsų Tautos Žmogus Jonas Trinkūnas palydėtas, apgailėtas, palaidotas, kaip tikras senovės baltų ainis, su garsu. Gal laidojant urną į pelenų duobę ant aukšto aukšto Rokantiškių kapinių aukščiausiojo kalno pasigedau tik vieno –  daudyčių. Gal dėl didelio šalčio: minus 16 laipsnių. Tam, kad garsas draskytų mūsų dūšias, iš skausmo Žemė vertųsi, kad virpėtų kiekvieno baltų ainio krūtinė, kad visas pasaulis išgirstų skausmo aimaną.

Dėkui, mielas Tautos žynį, kad buvai.

Dėkui už tai ką palikai – Tikėjimą.

Ir Vienybę.

 

Edmundas Malūkas, Trakai

Uncategorized ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra