Privataus muziejaus vizijoje direktoriaus kabineto nėra

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Prieš šešerius metus Justinas Stonys Smalininkuose, savo namuose, atidarė Senovinės technikos muziejų. „Jis galėtų būti bet kur, o kad yra Smalininkuose – tik privalumas, nes visiems įdomu, ką galėtų pamatyti tokiame mažame miestelyje“, – mano muziejaus įkūrėjas. Lankytojų čia būna daug: kai kurie užsuka pakeliui, iš smalsumo, bet dauguma – jau žinodami, kad pamatyti yra ką. „Šios vasaros rekordas – 11 ekskursijų aną šeštadienį. Kiek šiandien buvo, nežinau“, – sakė J. Stonys, tik pavakare grįžęs namo iš eksponatų „medžioklės“.
 
Net kai šeimininko nebūna namie, raštelis prie vartų atvykusiuosius kviečia užeiti ir savarankiškai apžiūrėti ekspoziciją kieme. Visada kitada muziejaus vadovas lankytojus pasitinka prie vartų, paspaudžia ranką ir, paprašęs susikaupti prieš susitikimą su seniai gyvenusių žmonių darbais, veda į savo valdas. „Programa gimsta prie vartų – turiu išsiaiškinti, kas žmones domina, ką jiems rodyti“, – sako J. Stonys ir tvirtina, kad visus apie 7 tūkstančius muziejaus eksponatų yra apžiūrėję tik 3 žmonės. Daugybę informacijos atmintyje talpinantis ir puikaus pasakotojo talento nestokojantis muziejininkas neslepia, jog apmaudu, kad kartais iš didelės grupės lankytojų senovine technika domisi tik du-trys, o kiti mato tik tai, ką atpažįsta, pavyzdžiui, kokią medinę geldą.
 
Pasak J. Stonio, įspūdžiai, kuriuos lankytojas patiria, turi kelis kartus pranokti lūkesčius, su kuriais jis ateina į muziejų. „Pagal vakarietišką muziejų koncepciją tik 30 procentų laiko turėtų užimti eksponatų žiūrėjimas, visa kita – bendravimas ir poilsis, – sako J. Stonys ir dėsto savo muziejaus viziją. – Įsivaizduoju muziejų kaip kompleksą su daugybe senovinės technikos kolekcijų. Šalia – funkcionalus amatų centras ir Smalininkų krašto muziejus. Ateityje turi atsirasti poilsio zonos suaugusiesiems ir vaikams – su atrakcijomis ir būtinai su gyvūnėliais.“
 
Kada ši vizija taps realybe? Nuo pat įkūrimo muziejus vis plečiamas, tvarkomas, tačiau, pasak J. Stonio, tai tik darbeliai, o dideliems darbams reikia daug lėšų ir supratimo tų, kurių valioje yra Europos Sąjungos fondų pinigų skirstymas. „Jau du kartus muziejui buvo nubrauktos Europos Sąjungos lėšos, nes rajono valdininkai vis sugalvoja kokių nors kliūčių. Jie atvažiavo į mano laidotuves – sugalvojo perkelti muziejų į buvusį technikumą. Jų mąstymas ties beprotybės riba. Net žemės reikalai nesutvarkyti – apskrities valdininkai sako, kad sutvarkytų greitai, jei toje žemėje būtų ne muziejus, o alaus kioskas“, – piktinosi Senovinės technikos muziejaus įkūrėjas.
 
„Darau viską, kad muziejus išliktų, apeidamas tuos, kurie užima postus, bet visiškai neturi supratimo, kas yra kultūros paveldas“, – sako J. Stonys. Jis nuolat ieško naujų eksponatų, nes „muziejus turi būti gyvas, atsinaujinantis.“ „Eksponatus reikia pirkti, veltui duoda tik menkaverčius“, – teigia muziejininkas ir tikina, kad rėmėjų, kurie pakratytų piniginę, neturi. Jis neabejoja, kad visas finansines problemas išspręstų pardavęs bent vieną muziejaus eksponatą, ir mosteli ranka į 150 metų senumo bulvių kasamąją, pagamintą Prūsijoje. „Vokiečiai ją nuvalytų, nunikeliuotų, su nosinėm nublizgintų. Bet neparduosiu, – tvirtai nukerta J. Stonys. – Mūsų muziejaus eksponatai nėra nuasmeninti – žmonės atvažiuoja ir ieško savo daiktų. Materialusis kultūros paveldas sovietmečiu Lietuvoje buvo užkonservuotas, nes nežinojome, kas tai yra. Jį mielu noru paimtų užsieniečiai, jei tik parduotume.“
 
Išparduoti galima viską ir greitai, tačiau J. Stonys taip neatsakingai elgtis su žmonijos materialinės kultūros liudininkais negali. „Negali žmogus gyventi vien barščiais, televizoriumi ir teleloto – reikia skaityti, domėtis, gilintis, neskubant atsirinkti tikrą grūdą.“ Tai muziejaus įkūrėjas suvokė dar vaikystėje tėvų namuose, ir muziejaus pradžia – iš ten: „Mano tėvas – Lietuvos laikų agronomas – neišmesdavo senų dokumentų, suvokė, kad jie daug gali papasakoti apie žmonių gyvenimus. Tebeturiu jo kauptus dokumentus, dalį jo didžiulės bibliotekos ir prieš mirtį rašytos knygos rankraštį. Tėvas nebuvo kolekcininkas (jų tuomet išvis nebuvo), bet suprato, kad tai yra svarbu.“
 
Savęs J. Stonys irgi nevadina nei kolekcininku, nei muziejininku. Tai kas tuomet? „Tarybinis specialistas, – sako jis, – žemės ūkio inžinierius mechanikas. Šešerius metus mokiausi, vėliau baigiau aspirantūrą, tik dėl traumos negalėjau ginti disertacijos. Septyniolika metų dirbau Smalininkų technikume, 25 metus – Vilniaus Gedimino technikos universitete. Dvejus metus sėdėjau.“ Sėdėjimu humoro nestokojantis inžinierius vadina darbą tuometinėje Žemės ūkio ministerijoje ir pasakoja, kad tuos dvejus metus bijojęs, kad nepasodintų į tikrą kalėjimą, nes „masiškai ėjo kyšiai, buvo galima praustis konjake.“ Jį, kaip visiškai nevartojantį alkoholio, dažnai siųsdavo atlikti principingumo reikalaujančių užduočių. „Seniau užsiėmiau konstravimu, turiu respublikos nusipelniusio racionalizatoriaus ir geriausio sąjungos žemės ūkio racionalizatoriaus vardus, – pasakoja J. Stonys ir pabrėžia, – gavau už techninę kūrybą, ne už politikavimą.“
 
Tai kas gi inžinieriui racionalizatoriui yra muziejus? „Paskutinis švilpukas prieš garvežiui sustojant, – vaizdžiai ir kiek filosofiškai atsako pašnekovas. – Pabaiga būna tik fizinė, dvasinės pabaigos nėra. Užmarštis ištinka tuos, kurie dirba tik dėl pinigų.“
 
Darbo valandos nėra griežtai nustatytos – muziejun šeimininkas įsileis ir vėlų šiltą vasaros vakarą, ir pirmąją savaitės dieną, kai valstybinių muziejų durys užrakintos. Negana to, įėjimas į Senovinės technikos muziejų – nemokamas. „Kur yra dvasinis pradas, siela, ten negali būti komercijos“, – sako J. Stonys, savo muziejaus vizijai įgyvendinti eikvojantis savo asmenines lėšas, ir tuo nei besididžiuojantis, nei jų begailintis.
 
Nors Nacionalinio muziejaus darbuotojų nuomone, čia reikėtų bent 4 mokslinių bendradarbių, kurti muziejų padeda tik būrys pagalbininkų, tokių pačių entuziastų kaip ir J. Stonys. „Kai išrieda ekskursijos, „gimsta“ po vieną padėjėją. Vieni lieka pažaduose, kiti – tik epizodiškai, treti – visam laikui. Tokių yra aštuoniolika – jie mano akys ir ausys, deja, kai kurie jau išėję iš gyvenimo. Jonas Būga, Barzdų klebonas, pats buvo kaip eksponatas, nes labai spalvinga jo biografija. Muziejuje yra jo laikrodis ir staliaus įrankiai. Panevėžietis Klemensas Sakalauskas, jaunas „bachūras“, jam dar toli iki 70-ies, – gramofonų karalius, turi didžiausią Lietuvoje jų kolekciją. Benas Račiulaitis iš Lukšių gadina man gyvenimą – turi daug idėjų, vežioja mane visur“, – pašmaikštaudamas, kaip dažnai, pasakoja J. Stonys.
 
Kauno technologijos universiteto Metalų technologijos katedros mokslininkai savo kelių dešimtmečių tyrinėjimų rezultatą – monografiją apie tai, kaip senovės lietuviai iš vandens išgaudavo balų rūdą ir gamino geležį – atvežė į Smalininkus, nors galėjo pasirinkti bet kokį kitą muziejų. Balų rūdos išgavimas bus vienas iš 19 senovinių amatų ir technologijų, kurias ateityje numatoma demonstruoti muziejaus amatų centre. J. Stonio muziejus, kaip būtinai lankytinas objektas, yra įtrauktas į Vokietijoje ir Lenkijoje išleistus kelionių vadovus. Universitetų studentai atvyksta čia ruošti diplominių darbų. Smalininkiečiai savo svečius veda į muziejų.
 
Visa tai rodo, kad muziejus kuriamas ne tuščioms ambicijoms patenkinti ar savimeilei paglostyti. Man pasirodė, kad tie dalykai muziejaus savininkui visiškai svetimi. Jis tiesiog dirba darbą, kuris jam mielas ir kurio svarba neabejoja. Jis neskaičiuodamas valandų važinėja ieškoti eksponatų, skaito, tyrinėja, rūšiuoja, jis nušluoja gatvę priešais muziejų ir laukia atvykstančiųjų. Jo darbotvarkėje nėra tik sėdėjimo muziejaus direktoriaus kabinete už didelio stalo ant prašmatnios kėdės. Net tokio kabineto nėra. Nei tikrovėje, nei vizijoje.
 
www.jurbarkosviesa.lt
 
Nuotraukoje: J. Stonys savo namuose, Smalininkuose, atidaręs privatų Senovinės technikos muziejų

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra