Prisiminimų žvilgsnis į mokyklą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pastaruoju metu skaitytojus pasiekė ne viena knyga, pasakojanti apie mokyklą. Įvairaus amžiaus autoriai dalijasi prisiminimais apie mokymosi metus, juos į žinių pasaulį vedusius mokytojus. Kartu išsamiai ar pačiais bendriausiais potėpiais bando nusakyti tuometinę savo mokyklos, gimtinės ar net viso krašto būklę.
Bene išsamiausiai, o momentais gerokai smulkmeniškai apie tai pasakoja agronomas Gustavas Gontis. Atsisveikinęs su Marijampolės žemės ūkio technikumo (dabar kolegija) vadovo kėde, pasinėrė į kūrybą. Ir šiandien pedagogas ar net septynias prisiminimų knygas jau suskaičiuoja. Tai „Išėjo berniukai…“, „Nešėm šviesą“, „Tiesos žingsniais“, „Klaidžioja tiesa gyvenimo vingiuose“, „Vinkšnėnų kaimo istorijos“, „Sugriautos tvirtovės“, „Laisvės kibirkštėlė arba Rietavo romanas“. Jas išleido Marijampolės „Ramonos“, Šiaulių „Saulės deltos“ leidyklos.
Mokyklai, pedagogikos klausimams autorius daugiausia dėmesio skiria knygoje „Sugriautos tvirtovės“. Vienkiemių ūkininkų visapusiško gyvenimo ikikarinėje Lietuvoje, karo, pokario metų atspindys, pateiktas per vienos gausios šeimos likimą, kartu seka ir autoriaus kelią į žinių pasaulį pradžios mokykloje, gimnazijoje, Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Nepamirštami ir susitikimai su tokiomis asmenybėmis, kaip Ruokis, Tabolis, Petrauskas, Kriščiūnas, Tonkūnas, iš jų gautos pamokos. Labai taiklios pastabos apie mokytojų elgesį su mokiniais, jų būdo bruožus, darbo stilių. Apskritai gana šiltai atsiliepia apie juos, nors ir pavadina, sakykim, Stasiukas-kirvukas. Tai sako pagarbiai, be ironijos. Labai įdomiai prisimena jau tada gerai žinomą poetą Stasį Anglickį, Šiaulių gimnazijoje jį mokiusį vokiečių kalbos. Autoriui bene labiausiai įstrigo šio dalyko brandos egzaminas: „Vokiečių kalbos mokytasi visus aštuonerius metus. Kažkas išeina, bet žodžių trūksta… Klasės draugas atsiunčia „špargalką“. Ar tai išsigelbėjimas? Kažkokia viltis yra, bet … Prieina mokytojas Anglickis.
– Atiduok.
Atsistojo Gustė, atiduoda „špargalką“, visas užkaista. „Išvarys dabar… Liksiu antriems metams“, – mąsto.
– Sėsk. Rašyk toliau, –sako mokytojas.
Ką rašyti po tokio smūgio? Nerimas dėl rašinio, jo įvertinimo lydėjo vaikiną iki egzamino žodžiu, kuris vyko po kelių dienų. Aprimo, kai „ištraukė“ Gustė bilietą. Atsisėdo ruoštis. Viskas aišku. Apgalvojo atsakymus. Pats suprato: atsakė gerai. Širdy apsidžiaugė. Nusišypsojo ir mokytojas Anglickis.
– Gerai išlaikei. Kaip tu čia išmokai?
– Išmokau. Sėdėjau nuo saulės iki saulės, – pasakė ir linksmas išėjo iš klasės“. O skaitytojas be papildomų aiškinimų suprato, kaip pagarbiai kalbama apie reiklų, principingą mokytoją, sugebantį priversti mokinį mokytis, o nelaimėje užjaučiantį, gal net šiek tiek tėviškai nuolaidžiaujantį.
Paminėta knyga, sakyčiau, namų, šeimos – tėvo ir motinos pedagogikos pagrindų vadovėlis. Ir Gustavas Gontis šio vadovėlio neišklausė, bet, nuo mažumės, dirbdamas visus namų ir ūkio darbus, nepriekaištingai išmoko, giliai į širdį ir atmintį įkrito namų pedagogikos kiekvienas dėsnis, kiekviena rekomendacija. Ir kaip rodo knygoje „Laisvės kibirkštėlė“ išpasakoti prisiminimai, jis sėkmingai šiuo iš vaikystės atsineštu turtu naudojosi pedagogo, mokyklos vadovo darbe. Skaitytojai atkreipia dėmesį į G. Gončio tiesų, gražų, dalykišką bendradarbiavimą su dėstytojais, mokomojo ūkio darbuotojais, moksleiviais. Neliks nepastebėtas ir jo pedagoginis talentas, sugebėjimas kiekvieną, net pačią paprasčiausią užduotį išsamiai, suprantamai paaiškinti, parodyti, o paskui be priekabių kontroliuoti, kaip ją atlieka.
Švietimu besidominčiojo dėmesį atkreips ir iš vaikystės nuoširdžiai draugaujančiu su sportu, o dabar nepailstančio sporto entuziasto – propaguotojo, rėmėjo, Australijoje gyvenančio Antano Laukaičio „Gyvenimo sūkuriuose“. Autorius nuoširdžiais, įtaigiais prisiminimais perbėga ne vieną dešimtmetį – nuo ikikarinio Leipalingio iki Australijos, stabtelėdamas Kretingoje, Kaune, Reicho darbo tarnyboje, fronto kautynėse, karo suniokotoje Vokietijoje, pabėgėlių stovyklose. Paminėjau tik ryškiausius punktus, o smulkų kelionės maršrutą susidarys kiekvienas skaitytojas. Apie ką jis bepasakotų, nemažai dėmesio skiria sportui, kurio nepamiršo ir pačiais sunkiausiais jo gyvenime pokario metais. Tad knyga savotiška ikikarinės Lietuvos mokyklos sporto istorija. Iš jos puslapių aiškėja, kokias turėjo sąlygas sportuoti besimokantis jaunimas, kurios sporto šakos buvo populiarios, rengiamos varžybos, jų dalyviai, kas vadovavo sportiniam judėjimui. Tarp eilučių perskaitai, už ką autorius dėkingas sportui, kuris gelbėjo išsisukti net iš pačių nedėkingiausių padėčių.
Vaizdžiai, įtikinamai Antanas Laukaitis pasakoja apie mokymąsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje, gyvenimo sąlygas bendrabutyje, čia vyravusią tvarką. Daug vietos skiriama Kauno mokyklos gyvenimui vokiečių okupacijos metais. Pagarbiai, šiltai jis pasakoja apie savo mokytojus, bendravimą su jais. Atrodo, kad autorius visus daugiau ar mažiau mylėjo, gerbė, todėl nė vieno ypatingai neišskiria. Grakščiai, o kartais talkon pasikvietęs subtilią pašaipėlę, jis pasakoja apie moksleivių laisvalaikį, pasilinksmino vakarus, pirmuosius pasimatymus, jaunatviškas išdaigas, slaptus pirmuosius moksleiviškus „robaksus“ okupuotame Kaune. Jaudinantys prisiminimai apie pirmą pažintį su tarybiniu saugumu, bandymą jį verbuoti ir kaip išsisukta nuo šios grėsmės.
Doc. dr. Romualda Dobranskienė savo ketvirtąją knygą „Ugdymo patirties vertybės“ skiria pedagogams ir mokslininkams, moksleiviams ir jų tėvams, studentams, plačiajai visuomenei. Čia surinkti trisdešimt metų autorės spaudoje skelbti rašiniai apie mokyklos gyvenimo dvasią, galimybes individualybės plėtotei, kūrybos galioms, gebėjimams pasireikšti. Ne viename rašinyje ieškoma atsakymo, kaip patenkinti prigimtines reikmes, kaip antai: saviraiškos, meilės, pagarbos, prasmės, kūrybos, tvarkos ir darnos poreikius. Knygoje išryškėja ugdymo teorijos ir praktikos, idėjų ir realybės, žmogiškųjų, krikščioniškųjų ir švietimo vertybių gyvenimo tikrovėje, nacionalumo ir globalumo, tradicijos ir naujovės, laiko ir žmogaus santykis dabartyje.
Autorė knygą pradeda samprotavimais apie švietimo istoriją Šilutės krašte, remiantis istoriniais šaltiniais, liudininkų pasakojimais. Toliau konkrečiais faktais grindžia mokyklos, esančios pertvarkų sūkuryje, būklę, vertybes, problemas, diskusijas apie galimus jų sprendimo būdus. Šiltais, nuoširdžiais pasakojimais skaitytoją patrauks knygos trečiasis skyrius, kuriame sukaupti rašiniai, kurie beveik dvidešimt metų rašyti Šilutės rajono laikraščio skyreliui „Pedagoginiai pašnekesiai“. Tematika labai įvairi, ją diktavo autorės pastebėtos, nugirstos gyvenimiškos situacijos, pastabos apie mokinių elgesį gatvėje, mokykloje, namuose. Čia aptariami ir jaunimo profesijos pasirinkimo, pedagoginio bendravimo, pedagoginio tėvų švietimo klausimai ir pan. Šie rašiniai turėjo įtakos dorovinio vaikų auklėjimo šeimoje tobulinimui.
Ypatingo skaitytojo dėmesio sulauks knygos skyrius „Mokyklos savivaldos praktika“. Čia apibendrinama ne vieną dešimtmetį Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos kaupta patirtis, remiantis mokyklos gyvenimo dienoraščiu, metodiniais biuleteniais, mokinių rašiniais, laiškais, mokslininkų, kolegų atsiliepimais. Pasak prof. Leoną Jovaišą, šis skyrius apibendrina knygos autorės ir jos vadovaujamos bendruomenės sukurtas, juos ir mokyklą išgarsinusias švietimo kasdienos veiklos naujoves. Ryškiausia iš jų – įgyvendintas saviraiškos ir savivaldos ugdymo principas, sukėlęs pedagoginės visuomenės didį susidomėjimą, diskusijas.
Knyga baigiama skvarbiu Romualdos Dobranskienės žvilgsniu į praeities kultūrinį palikimą, knygos egzistavimo ir kūrybos vietą žmogaus gyvenime, žmogiškuosius santykius. Spausdinami buvusių mokinių, žurnalistų mintys apie pedagoginio darbo prasmę.
Solidžią monografiją „Karo pedagogika Lietuvoje (1918–1940 m.)“ parengė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos mokslininkai Algirdas Ažubalis, Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė, Audronė Petrauskaitė, Bronius Puzinavičius, Feliksas Žigaras. Kai kas abejoja dėl jų „nukaltos“ sąvokos „karo pedagogika“. Ji jau labai dviprasmiška. Pasigirdo siūlymų šią mokslo šaką vadinti karinio rengimo ar net kario rengimo pedagogika. Ar siūloma nauja edukologijos sąvoka prigis, parodys laikas.
Per daug nesigilinant į naujos sąvokos pavadinimą, tenka pripažinti, kad monografija įdomi, čia sukaupta begalo vertinga medžiaga. Autoriai išsamiai išnagrinėjo karininkų rengimo Lietuvoje 1919–1940 m. sistemą, aptarė pagrindinius istorinius tik mūsų kraštui būdingus lietuvio kario rengimo pedagogikos šaltinius. Nepamiršo visapusiškai išanalizuoti psichologines, etnines, dorovines karininkų rengimo problemas, kaip paminėtų reikalavimų laikomasi kasdienos praktikoje. Taip pat plačiai aptarė kareivių ir karininkų išsilavinimo bei kultūros lygio kėlimą, kitaip sakant – andragoginę Lietuvos kariuomenės veiklą. Apžvelgė ir gerosios pedagoginės patirties perėmimo iš kitų valstybių klausimus. Knyga baigiama septynių asmenų, kurie domėjosi kario rengimu mūsų šalyje, biografijomis. Ypač vertinga autorių atlikta jų siūlomų darbo metodų analizė, paminima, kur šių kūrėjų pedagoginės mintys skelbiamos.
Įdomių minčių apie mokymąsi gimnazijose, mokytojų rengimą, mokytojo darbo sunkumus pokario metais, pedagoginės ir mokslinės tiriamosios veiklos derinimą buvusiuose technikumuose bei kitais mokyklos, įvairių kartų moksleivių gyvenimo klausimais galima perskaityti Bronės Beržiūnienės, Aldonos Gaigalaitės, Vytauto Merkio, Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės „Jų testamentai vykdomi“, Jono Rudoko „Mes – laimingi žmonės“, Janinos Semaškaitės „Protėvių žemės šauksmas“. Labai šiltai Jonas Dagys „Į praeitį atsigręžus“ prisimena Biržų gimnazistų savišvietos būrelius, klubus, visuomeninių organizacijų teminius susirinkimus, kurie darė didelį poveikį jaunimo tautiškumo plėtrai, pasaulėžiūros formavimuisi, savišvietai, sąmonėjimui.
Voruta. –  2007, gruod. 22, nr. 24 (642), p. 16.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra