Prisiminimų pabiros

Autorius: Data: 2013-05-16, 14:39 Spausdinti

Žymaus prieškario Vilniaus krašto advokato ir žurnalisto Antano Juknevičiaus prisiminimai

Anot mano motinos pasakojimų, kai 1903 m. rugpjūčio 8 d. paryčiais pradėjau žemiškąją kelionę, Karužalaukio kaime, prie Giedraičių (tuomet Vilniaus aps.), virš mano galvos siautusi sunki ir grėsminga audra. Ištisą naktį žaibai raižę tamsų dangaus skliautą ir griaustinis, be paliovos dundėdamas, maišęs dangų su žeme. Išaušęs rytas, iki tol beveik kasdien nešęs šviesą ir atgaivą rudenėjančiai gamtai, tą dieną buvęs juodais debesimis apsigaubęs ir pilki rūko kamuoliai iki pusiaudienio papieviais ritinėjęsi. Tik pavakariais saulutė pradėjusi nedrąsiai dairytis pro debesų properšas, tarytum nenoromis ieškodama nelemtu laiku, nelauktai atsiradusiu šiame ašarų klonyje naujojo keliautojo. Kniumbančios trobelės maži langeliai tik vieną kitą jos spindulėlį vidun įsileidę, kurie naujagimio lopšį supančias sutemas labai mažai tepraskaidrinę.

Vėliau, man jau bent kiek ūgtelėjus ir pradėjus skirti juodą nuo balto ir saldų nuo kartaus, – mama gimtadienį prisimindama, giliai atsidusdavo ir melsdavo Dievulį pakreipti mano rytojaus kelią šviesesne linkme, nes mano pirmųjų valandų ženklai ant dangaus tik tamsią ir audringą ateitį man pranašavę.

Motina

Mano motina Karolina Zabukaitė (jos motina Kviklytė) kilusi nuo Tauragnų, Utenos aps., iš vieno šviesesnių Lietuvos kampelių.

Ji buvo vyriausia septynių vaikų šeimoje. Nedideliame ūkyje devynių asmenų šeimai buvo ankštoka, todėl subrendę vaikai ieškojo pragyvenimo svetur. Vieni jų išvyko Petrapilin, kiti Amerikon. Mano motina ankstyvoj jaunatvėj taip pat trumpai gyvenusi Petrapily, bet didmiesčio sąlygos kenkusios jos sveikatai ir dėl to grįžusi kaiman.

Graužiniai

Taip pat nuo Tauragnų kilęs Kazimieras Graužinis XIX amžiaus pabaigoj nupirko iš Komaro Martyniškių dvarą prie Giedraičių. Kadangi Giedraičių apylinkė jau buvo stipriai paliesta lenkėjimo bangos, tai jis beveik visus dvaro samdinius gabendavosi nuo Utenos. Tarp kitų atsigabeno ir Karoliną Zabukaitę, kuri bene trejus metus buvo pas Graužinius virėja.

Graužiniai, įsikūrę Martyniškiuose, tuoj pradėjo Giedraičių parapijos atlietuvinimą. Pirmieji susirėmimai su lenkais prasidėjo bažnyčioje dėl lietuviškų pamaldų sugrąžinimo. Šalia pagrindinių lotyniškų maldelių visos papildomos pamaldos ir giedojimai buvo atliekami vien lenkų kalba. Lietuviai pareikalavo pusės papildomų pamaldų ir pradėjo kas antrą šventadienį bažnyčioje lietuviškai giedoti. Dėl to kilo riaušės su muštynėmis.

Pamaldos būdavo suspenduojamos ir bažnyčia uždaroma. Po daugelio tokių incidentų lietuviams buvo pripažintas iš pradžių kas ketvirtas šventadienis, o vėliau – kas antras. Toks pamaldų pasidalinimas Giedraičių parapijos bažnyčioje išliko iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo.

Zabukaitė buvo gera giesmininkė ir labiau negu apylinkės kaimų mergaitės apsišvietusi. Graužinio pavedimu ir klebono pritarimu ji organizavo moterišką bažnytinio choro dalį ir pati jame aktyviai dalyvavo, ypač minėtų riaušių metais. Šitaip įsigijo daug naujų pažinčių tarp vietos jaunimo.

Tėvas

Mano tėvas Jonas Juknevičius buvo kilęs iš Kraujaleidžių kaimo prie Giedraičių ir kartu su savo tėvu Antanu vertėsi naujų kaimo trobesių statyba bei senų taisymu. Kraujaleidžių kaimo jaunimas bažnyčioje daugiausia sudarė lietuviškąją pusę. Čia ir užsimezgė Zabukaitės pažintis su Juknevičium. Ta pažintis sustiprėjo jam su tėvu atliekant kai kuriuos statybinius darbus Martyniškių dvare. Taigi 1902 metais, rudenėjant Karolina ir Jonas Juknevičius iškilmingai sumainė žiedus Giedraičių bažnyčioje, gražiai giedant bažnytiniam chorui, kurio ilgametė choristė buvo Karolina.

Tuo ir pasibaigė gražiosios jaunavedžių svajonės, prasidėjo gyvenimo tikrovė.

Nei tėvas, nei motina neturėjo nekilnojamojo turto. Matyt, nebuvę pakankamai ir santaupų tinkamo šeimos židinio pamatams padėti.

Kiekvienam šeimos židiniui pirmiausia reikia pastogės. Pasirinkimo nebuvo. Karužalaukio kaime, gal pora varstų nuo Giedraičių, jau keletą metų niuksojęs tuščias apleistas namukas su apie dešimtinės dydžio sklypu. Savininkai buvo mirę, o krūva likusių įpėdinių nesugebėję tą turtą pasidalinti. Tėvai jį išsinuomojo už tris rublius metinės nuomos su sąlyga, kad savo lėšomis, pagal savo skonį bei išgales sugrąžins tai apirusiai pašiūrei gyvenamojo trobesio išvaizdą.

Tėvas pats sudėjęs duris ir langus, sulopęs stogą ir net aslą naujų moliu išplūkęs. Bet sutrūnijusios sienos palikusios iškrypusios ir pro prasižiojusias sąsparas vėjai tebešvilpavę. Po suirusiais pamatais naktimis šeškai su žiurkėmis riejęsi, o pastogėje pelėdos ir apuokai ūkavę. Jaunavedžių sodyba ir toliau kiekvienam bylojusi apie savo šimtametę praeitį ir buvusi labiau panaši į šmėklų ir vaiduoklių landynę negu į žmonių gyvenvietę.

Tai buvo mano pirmoji rezidencija šiame gražiajame Dievo pašaly. Čia žengiau pirmąjį žingsnį tėvo plūktoj molio asloj. Čia išmokau tarti pirmąjį žodį – mama. Čia praslinko pirmieji treji mano niūrios kūdikystės vargani metai. Deja, jie dar nebuvo mano atminties juoston įrašyti, o tik vėliau motinos ir kitų pasakojimas iš naujo atkurti, kai truputį ūgtelėjęs pradėjau ieškoti praeityje savo pirmųjų pėdsakų.

Karužalaukis

Tėvai iš pradžių buvo įsitikinę, kad Karužalaukis – tai tik trumpalaikė stotis jų bendro gyvenimo kelyje. Abu sunkiai dirbo ir guodėsi viltimi, kad ryt poryt būsią geriau. Tėvas tai šen, tai ten darbo gaudavęs prie įvairių statybų. Kartais ir savaitgaliais neparvažiuodavęs namo, ypač kai darbas būdavęs kiek toliau ar reikėdavę skubiai užbaigti.

Uždarbiai nebuvę dideli. Ir didesnį darbą užbaigęs tėvas tik smulkių teparveždavęs. Tuometiniai ūkininkai daugiausia buvo tik antroji pobaudžiavinė karta, dar neprasigyvenę, ir sudaro atlyginimo už darbą sumokėti iš karto nepajėgdavę. Dažnas jų prašydavęs palaukti iki rudens, nors darbas būdavęs baigtas pavasarį. Pagalbininkui ir už papildomas medžiagas reikėdavęs iš karto sumokėti, neatsižvelgiant, ar darbas bus pelningas, ar nuostolingas. Ir taip pinigas, pirmiau išleidžiamas negu gaunamas, buvęs neskalsus ir jo dažnai trūkdavęs net ir kasdieniniams šeimos poreikiams tenkinti.

Motinai dažnai tekdavę iš savo uždarbio šeimos deficitą padengti. Dirbdavosi įvairius ūkio darbus pas kaimynus. Kol buvau aš vienas, tai pakišdavusi mane po guba ir visą dieną rankiniu pjautuvu rugius pjaudavosi. Bet vos antrą mano gimtadienį atšventus, atsirado mano sesutė Onutė. Tada jau sunkiau buvę uždarbiauti, tik kai kam ką suverpdavusi, sumegzdavusi ar pasiūdavusi.

Anot vėlesnių, jau mano atmenamų motinos nusiskundimų – taip slinkusios vargų lydimos dienos ir be vilties prošvaisčių riedėję vargani metai, kol mūsų šeimą ištikusi pati didžiausia nelaimė.

1905 metai ir tėvo teismas

Tėvo platūs santykiai su viso valsčiaus gyvenusiais vyrais įvėlė jį į 1905 m. bruzdėjimus prieš caro valdžią.

Vienoje valsčiaus sueigoje, kuriose ir tėvas dažnai dalyvaudavęs, atsiradę du nepažįstami jauni vyrai, kurie lietuviškai ir lenkiškai žmonėms aiškinę, kad caras karą pralaimėjęs, kad visoj valstybėj jo spaudžiami ir išnaudojami pavaldiniai jau sukilę, kad atėjęs laikas ir giedraitiškiams nustoti mokėjus mokesčius, nebeeiti kariuomenėn, uždaryti degtinės monopolio parduotuvę ir išvaryti iš miestelio policiją bei kitus valdžios tarnautojus rusus. Tam reikalui kalbėtojai siūlę sudaryti revoliucinį komitetą, kuris perimtų valdžią miestelyje ir visame valsčiuje.

Siūlomas komitetas nebuvo sudarytas, nes neatsiradę tam pakankamai kandidatų. Kitiems pasiūlymams drąsesnieji balsiai pritarę ir tuoj po sueigos viešai raginę susirinkusius nedelsiant pradėti juos vykdyti. Vienas to bruzdėjimo pirmūnų buvęs ir mano tėvas.

Po tos triukšmingos valsčiaus sueigos porą savaičių nei urėdniko, nei stražnikų miestelyje nesimatę. Po to jie vėl atsiradę ir toliau netrukdomi ėję savo pareigas, niekam neprimindami revoliucinių nusikaltimų.

Tik po metų pasirodęs Giedraičiuose kazokų būrys, kuris vykdęs nusikaltėlių prieš valdžią suėmimus. Tarp kelių suimtų vyrų buvęs ir mano tėvas. Kai kuriuos apklausinėję ir paleidę, o mano tėvą ir porą kitų išvežę Vilniun, kur jie buvę teisiami už kurstymą ir mėginimą nuversti caro valdžią. Juknevičiui buvęs dar pridėtas papildomas kaltinimas, kad melagingu ir klastingu būdu išvengęs karo tarnybos. Jo vardu stojęs naujokų ėmimo komisijon raišas vyras, kai tuo tarpu kaltinamasis pasirodė esąs sveikas.

Mano tėvas buvo nuteistas aštuoneriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo ir išsiųstas Sibiran. Tolesnis jo likimas nežinomas.

Be tėvo

Po daugelio susikrimtimų ir išlaidų iki paskutinio rublio dėl tėvo bylos motina liko viena su dvejetu mažų vaikų, be jokio pragyvenimo šaltinio, palūžusia sveikata.

Motinos viltys ir svajonės siekti šviesesnio rytojaus sau ir vaikams negrįžtamai nuplaukė su vėjais ir liko tik praeities sapnai nemigo naktimis bei šiurpulį kelianti tikrovė po apniukusiu dangumi be vilties prošvaisčių.

Toliau gyventi Karužalaukio nutriušusioj trobelėj nebebuvo galima. Nors nuoma buvo nedidelė, bet būtiniausi namo pataisymai keleriopai viršijo motinos numatomas pinigines galimybes. Be to, maisto ir kiti šeimos poreikiai vertė motiną parduoti kiekvieną savo darbo dieną samdinės darbininkės reikalingiems kaimynams. O kaip palikti visai dienai vienus po aslą ropojančius vaikus. Nebuvo sąlygų parūpinti jiems tinkamą priežiūrą ir globą, bet vis dėlto reikėjo, kad kas nors suaugusių bent protarpiais mestų į juos savo žvilgsnį ir bent kartą per dieną paduotų jiems maisto. Šitoj nuosmukio duobėj nebuvo mažiausios pakopos kopti aukštyn. Teko smukti dar giliau, norint surasti bent skurdžiausios buities atramą.

Daujočiai

Po ilgesnio ieškojimo motina surado Daujočių kaime, apie tris varstus nuo Giedraičių, karšaties amžiaus moterį Sakalauskienę, kuri gyveno savo pirkelėj viena ir dėl senatvės bei visokių nesveikavimų jai jau reikėjo priežiūros.

Sakalauskienės vyras Jokūbas, 25 metus tarnavęs caro Nikolajaus I kariuomenėj, gavęs tik vieną dešimtinę iš tėvo palikimo jam išskirtos žemės, pasistatęs pirkelę, neilgai pragyvenęs – mirė. Visas Jokūbo našlės turtas ir buvo ta pirkelė su daržu. Jos sodyba buvo skurdžiausia Daujočių kaime.

Sakalauskienė priėmė mus į bendrą gryčią „ant kampo“, be nuomos, tik už jos slaugymą ir dviejų vištų bei žviegiančio paršelio priežiūrą. Motinai tai buvo kaip dangaus dovana – beveik veltui pastogė ir vaikų priežiūra, kad ir lovoj gulinčios senutės. Atsipalaidavo motinos rankos kelioms valandoms per dieną įvairiems darbams pas kaimynus dėl kasdieninės duonos sau ir vaikams.

Daujočiuose atsiradau eidamas jau trečiosios metus. Sesutė dar pirmųjų nebuvo baigusi. Nuo to laiko įspūdingesni įvykiai jau pradėjo įstrigti mano atmintin. Kai kuriuos jų aš savaip, vaikiškai aiškindavau arba visai jų nesuprasdavau, bet jų poveikis paliko pėdsakus mano sieloje ir su jais susiję vaizdai tebėra ryškūs mano vaizduotėje iki šių dienų.

Ir šiandien, kaip nuotraukoje, matau senutės Sakalauskienės pašiurusią trobelę. Ji buvo statyta iš apskritų rastų, tarp kurių kyšojo samanų sluoksnis. Didesni plyšiai buvo iš vidaus moliu uždrėbti arba skudurais užkamšyti. Stogas šiaudinis. Vėjo pašiauštos šiaudų kuokštės liudijo, kad jis nebeatsparus liūtims. Aukštas slenkstis iš lauko į prieangį ilgą laiką sudarydavo mano vaikštynėms kliuvinį. Tik pasišokėjęs ir ant pilvo atsigulęs persirisdavau kiton slenksčio pusėn. Trobelės priešaky dar buvo darželio likučiai – baigianti irti tvorelė, prie kurios glūdėjo alyvų krūmas, pora jurginų ir daugybė dilgių, kurios dažnai nudilgindavo mano kojas, ypač kol aš neturėjau kelnaičių.

Trobelės vidus dar labiau skundėsi senatvės negaliom. Namo gale buvo gryčia su molio plūkta asla, jau labai duobėta. Kai per kiaurą stogą privarvėdavo lietaus vandens, jis sutekėdavau į aslos įdubimus ir aš peršokdamas atsiradusias balas, sausom kojom pasiekdavau stalą, pusryčiams ar pietums kviečiamas.

Gryčioj stovėjo dvi lovos. Vienoj gulėjo pati šeimininkė Sakalauskienė, kitoj – mama su manim. Mano sesutė gulėjo gale lovos ant suoliuko, priglausto prie krosnies. Kampe tarp dviejų galais sudurtų suolų stovėjo stalas ir ten ant sienos kabėjo keli šventųjų paveikslai, bet  jie buvo jau labai nublukę ir aprūkę, kad šventųjų atpažinti nebuvo galima. Stalo viena koja buvo sulūžusi. Mama tą koją surišdavo virvute. Toks stalo pataisymas mažai tebegelbėdavo ir jis dažnai parvirsdavo, kartais su mūsų dubenimis ir puodais.

Dūmtraukis, jau nuo senumo suiręs ir užsikimšęs, nebeatliko savo paskirties. Krosnį užkūrus, dūmai kamuoliais virsdavo gryčion ir pripildydavo ją nuo lubų iki žemės. Tada atidarydavom duris ir bėgdavom laukan arba žiemos metu- per prieangį kamaron. Bet dūmai greit išeidavo ar palubėn pakildavo. Nuo dūmų lubos ir sienos buvo pajodusios, net blizgėjo. Sienų plyšiuose ir palubėje po balkais buvo prisiveisę gyvių: prūsokų, blakių, šimtakojų ir kitokių. Mama mėgindavo juos šarmu plikinti, bet jie tuo metu tik giliau į plyšius sulįsdavo, o naktimis vėl mus puldavo.

Tai jau antroji mano rezidencija, kurioj gyvenau apie trejus metus.

Jos skurdi išvaizda nesiderino su ją supančia gražia gamta. Čia pat, beveik palangėj, kaip veidrodis spindėjo nedidelis, bet vietomis gilus prūdas, kurio pakraščius pavasariais žydėdavo purienos, o giliau – ir vandens lelijos. Vakarais vandeny kvarkavo varlės, o pasvirusiam į vandenį gluosny suokdavo lakštingalos.

Už prūdo ilgais siaurais ruožais sukarpyti kaimo laukai linguodami kopė kalnelin ir vėl ritosi pakalnėn, kol pasiekdavo Martyniškių dvaro tamsų mišką. Už pirmojo kalniuko seniai seniai buvo prasivėrusi žemė (bent man taip atrodė) ir skardžiais krantais įsileido kaiman mažutį upeliuką, kuris besiverždamas pro tarpeklį vietomis piktai šniokšdavo, bet pasiekęs kaimą nurimdavo ir tyliai plaukdavo tarp sodybų, skirdamas buvusius Didžiadvario (Jelenskų) lažininkus nuo Martyniškių (Komaro dvaro) lažininkų. Nors tuo metu ūkius valdė jau antroji karta, bet praeities skirtumai nebuvo dar visai išnykę ir rugiapjūtės pabaigtuvėms vieni eidavo į Martyniškius, o kiti į Didžiadvarį paskutinį rugių pėdą surišti ir ta proga ruošiamam pobūvy pasilinksminti.

Penktuosius metus eidamas aš jau padėdavau mamai namų ruošoje. Šalia vienkartinių mamos pavedimų kur nors nueiti, ką nors parnešti, turėjau ir nuolatinių pareigų. Kasdien reikėjo šluoti gryčią ir kiemą, jeigu jis tuo metu buvo sausas. Gryčios aslą prieš šluodamas turėjau palaistyti, kad nedulkėtų. Ypač nepatogu buvo pasuolius ir paloves valyti. Su savo beržinių žabų šluotele negalėdavau visų užkampių pasiekti, tai tekdavo susirietus ten palįsti ir šiukšles ranka sužarstyti. Be to, ilgais žiemos vakarais mamai verpiant ar mezgant, man tekdavo degančią balaną prižiūrėti. Bet labiausiai mano nemėgstamas darbas – tai mažos sesutės priežiūra, mamai darban išėjus. Tais atvejais paprašydavau lovoj gulinčią senutę, kad mums pasaką pasektų. Kai pasaka būdavo jau įpusėta ir sesutė net prasižiojusi jos klausydavo, aš tylomis pasprukdavau laukan ir pasišokinėdamas nubėgdavau net iki minėto upeliūkščio tyram vandeny pabraidyti.

Prie upelio kartais ateidavo ir kiti kaimo vaikai, kurie varydami nusekusio upelio akmenis, ieškodavo vėgėlių ir jas rankomis gaudydavo. Daugelis tų vaikų buvo už mane didesni, stipresni ir neleisdavo man nė vienos žuvelės pasigauti. Kai kurie jų mane net apstumdydavo. Tik vienas Sakalauskų Justukas mane užstodavo ir visi jo klausydavo, nes jis buvo už visus vyresnis ir kai kuriuos vaikus pamokydavo skaityti, o žiemą pats kažkur išvažiuodavo mokytis. Jo mama sakiusi mano mamai, kad Justukas rengiasi būti kunigu. Vėliau teiravausi apie Justuko likimą, bet neteko nugirsti, kad jis būtų kunigu tapęs.

Su kaimo vaikais negalėjau susidraugauti dar ir todėl, kad jie tarp savęs kalbėdavo lenkiškai, o aš tada tik keletą lenkiškų žodžių temokėjau, mes namie kalbėdavom lietuviškai. Vyresnieji kaimo gyventojai, kurie pas mus užeidavo, dažniausiai taip pat su mama lietuviškai kalbėdavo. Vaikai mane pašiepdavo, kai aš kokį gremėzdišką lenkišką žodį ištardavau, ir dažnas laikydavo mane kvailesniu už save.

Be to, kai kurių vaikų pats šalinausi, nes jų buvo tokių pikčiurnų, kurie dažnai tarp savęs mušdavosi, o kai kurie eidavo Zigmantienės sodan obuolių vogti. Iš mamos aš jau žinojau, kad vagystė – tai didelė nuodėmė, už kurią galima pragaran patekti. Kas tas pragaras, man taip pat jau buvo žinoma. Mama turėjo knygą, pavadintą „Pekla arba pragaras“, kurioje paveiksliukuose buvo parodyta, kaip velniai nusidėjėlius katiluose verda ir šakėmis bado. Su tokiais vaikais aš net bijojau susitikti.

Nepritapęs prie savo bendraamžių, aš mėgindavau šlietis prie vyresniųjų, klausytis jų pokalbių ir vaikiškai atsakinėti į jų provokuojančius klausimus. Šiltas šiurpulys pakutendavo širdį, jeigu kuris „dėdė“, paglostęs mano galvą, prasitardavo: „Bus razumnas vyras“. Bet tai retai nutikdavo.

Nepalankios sąlygos įsijungti į kaimo vaikų bendruomenę, o gal ir stoka įgimtų polinkių bei gebėjimų lengvai megzti pažintis su svetimais, pastūmėjo mane į vienišumą, į pastangas už pildyti aplinkos ir vidinę tuštumą savo vaizduotės kūriniais ir kiekvienai vaikiškoje galvoje kylančiai problemai rasti savąjį vaikišką sprendimą.

Laisvu nuo pagalbinių namų ruošos darbų metu apžergdavau lazdą ir, įsivaizdavęs pasakų karžygį, jodavau į savo pilį, čia pat paprūdy, gal pora varsnų nuo mano pašiurusios rezidencijos. Ta mano pilis – tai didelis žaliom minkštom samanom apžėlęs akmuo. Ant jo užkopti nebuvo lengva. Jo šonai iš trijų pusių buvo statūs, o viršūnė – iškilusi virš mano galvos. Tik nuo prūdo pusės vienas jo šonas nuolaidžiai skendėjo vandenyje. Todėl man tekdavo giliai, iki pažastų į vandenį bristi, kad tą akmeninę tvirtovę užvaldyčiau. Todėl akmens viršūnę pasiekęs jaučiausi lyg būčiau tikrai pasakiškų slibinų pasipriešinimą įveikęs ir iš kasdienio patamsio bei nepriteklių išsivadavęs. Čia jau mėgindavau gražių svajonių sparnus skleisti ir po pasaulį dairytis. O tas mano tuometinis pasaulis- tai Daujočių kaimas, kuriame gyvenau, ir Giedraičiai, kur mama buvo porą kartų nuvedusi į bažnyčią. Svajojau apie šviesią, dideliais langais gryčią, kurioj būtų pakankamai duonos ir pieno; apie mėlynas kelnaites, kuriais kiti vaikai šventadieniais mūvėjo; apie širmą riestu kaklu arklį, kuris, skubiai tempdamas žmonių prisėdusią brikelę, kėlė vieškely didelį debesį dulkių, kai mes su mama, per Žolines eidami iš bažnyčios, nešėm pašventintus pundus gyduolių. Toj savo svajonių ramovėj saugiai ir patogiai įsikūręs, mintimis pakildavau net iki pilkšvų debesėlių, tarp kurių angeliukai žaidė ir gerus vaikus saugojo nuo viso pikto. Tikėjau, kad ir mano angelas sargas manimi rūpinasi. Tas tikėjimas dangiškąja globa teikdavo man drąsos ir palaikydavo viltį sulaukti geresnių dienų.

Berods 1907 m. vasarą Jaurų ir Kulundžių kaimuose, gal apie du varstai nuo Daujočių, ir dideli, ir maži sirgo kruvinąja (dizenterija). Keliuose buvo iškabintos didelės lentos, kad nevalia į tuos kaimus niekam įeiti ir iš jų išeiti. Bet mirusius leisdavo išvežti į Giedraičius palaidoti. Dažnai matydavom, kaip žmonės giedodami mirusius į kapus lydėdavo.

Mama turėjo gerų pažįstamų ir tuose nelaiminguose kaimuose. Kai kuriose šeimose visi iki vieno ten ligos parblokšti lovose gulėjo ir mamos pagalbos šaukėsi. Mama negalėdavo atsisakyti ir, mums kokios nors košės visai dienai išvirusi, pasiimdavo įvairių gyduolių, per Žolines pašventintų, ir išeidavo į tuos kaimus ligonių slaugyti. Vakare sugrįžusi šarmu visa nusiplaudavo ir drabužius šarman sumerkdavo. Tuo būdu nuo ligos apsisaugojo ir kitų neužkrėtė.

Vėlyvą rudenį, kai liga buvo jau nugalėta ir draudžiančios iš tų kaimų išvykti iškabos nuimtos, daugelis pasveikusių moterų, vykdamos į Giedraičius, užeidavo pas mamą, ją bučiuodavo ir kiekviena atnešdavo kokių nors dovanų, ypač maisto gaminių. Tais metais mes sočiau maitinomės ir mama naktimis prie balandos nebedirbdavo.

Velykos

Labiausiai mano laukiama šventė – tai Velykos. Anais laikais visą gavėnią būdavo sausas pasninkas. Nei mėsiškų, nei pieniškų valgių negaudavom nė pauostyti.

Iš įvairių gavėniškų patiekalų iki šiol prisimenu skaniausius: raugintus kopūstus, virtus ar žalius, sėmenų aliejumi su paspirgintais svogūnais paskanintus; raugintus burokus, virtus ar žalius, ripkom supjaustytus, su svogūnais ir aliejumi; kopūstų ar burokų sriubas, išvirtas su silkių galvom ar džiovintais grybais; bulvinę, miežinę ir kitokias košes, taip pat aliejumi su svogūnais užkultas; žirnius ar pupas, virtas ar spragintas, sausas valgomas; šustiniai iš virtų avižų miltų, vandeniu sudrėkintų, suvolioti ritinukai be jokių priedų skanūs; bulviniai blynai ar kūgelis su aliejaus ir svogūnų padažu būdavo tik šventadieniais valgomi. Ir daug kitų pasninko valgių šeimininkės prasimanydavo. Mama negalėjo gavėnios patiekalų įvairuoti, nes nebuvo iš ko jų gaminti. Tenkinomės tuo, ką turėjome, ir tik mintyje pasigardžiuodavom tuo, ko norėjom.

Po septynių savaičių sauso pasninko – atsigavėjimas. Velykų rytas būdavo neužmirštamas metų įvykis. Ir mūsų gryčioj pakrypęs ir siūbuojantis stalas per Velykas būdavo balta staltiese užklotas ir įvairiausiais velykiniais valgiais apkrautas. Senutė Sakalauskienė, kol galėdavo iš lovos išlipti, buvo mamos sodinama galustalėn ir kartu su mumis atsigavėdavo.

Paskutinės Daujočiuose mano atšvęstos 1908 m. Velykos giliau už ankstesnes įstrigo galvon, nes ant velykinio stalo gulėjo jau mano paties uždirbti ir bažnyčioje pašventinti keturi kiaušiniai. Stengiausi susivaldyti ir nekreipti į juos dėmesio, bet mano žvilgsnis perbėgdavo stalą – nuo kepaliuko pyrago per lėkštutę su sviestu, per baltą sūrį iki gabaliuko lašinių ir vis užkliūdavo už krepšiuko su žaliai dažytais kiaušiniais. Kai mama, paskaičiusi maldą iš savo maldaknygės „Aukso altorius“ ir peržegnojusi stalą, tarė: „Dabar pradėsime nuo Antaniuko uždirbtų kiaušinių“ – aš pasijutau, lyg bučiau jau šeimos galva, nors buvau beeinąs tik penktuosius metus.

Tas pirmasis mano uždarbis, kuris labai sustiprino mano „vyrišką“ savijautą, atsirado nelauktai ir netikėtai. Mama pasiuntė mane pas artimiausią kaimynę Tapiliukę pasiskolinti porą šaukštų druskos, kurios jai pritrūko kažkokiam velykiniam viralui. Tapilė, gal penkiolikos metų mergaitė, prieš metus palaidojusi motiną, gyveno su tėvu Jonu ir broliu Alfonsiuku, gal tų pačių metų kaip ir aš, bet už mane didesniu ir stipresniu. Tik peržengęs jų gryčios slenkstį, pamačiau Alfonsiuko tėvą šalia prieždos suklupusį ir su kačerga iš pakrosnio vištų pristovėtą mėšlą krapštantį. Tas darbas jam nesisekė, nes anga į pakrosnį buvo nedidelė, užteko tik vištoms sulįsti. Dar kiek su kačerga pakrosnį pabaladojęs, „dėdė“ Jonas pasiūlė man pakrosnin įlįsti ir ten likusį mėšlą kauptuku iškrapštyti. Aš lengvai ten įlindau ir, truputį paprakaitavęs, darbą gerai atlikau. Už tą darbą Tapiliukė davė man du kiaušinius. Man, besiruošiant su kiaušiniais ir druska grįžti namo, jų gryčion įėjo kitapus kelio gyvenanti Pelikso žmona ir sužinojusi iš Tapilės, kad aš gerai jos pakrosnį išvaliau, pakvietė mane ir josios išvalyti. Aš ir jai tą darbą gerai atlikau ir iš jos du kiaušinius uždirbau.

Kai su kiaušiniais parėjau namo, tai namiškiai vos atpažino – taip buvau išsipurvinęs ir apdulkėjęs. Mama tuoj pasodino mane geldon ir ilgai muiluota ragažėle trynė, kol visai apšvarino.

Elementorius

Atvelyky mama, grįždama iš bažnyčios, vietoj riestainio parnešė man elementorių ir pasakė, kad nuo rytojaus pradėsime mokytis skaityti. Pavarčiau tą knygą ir net mano kakta prakaitu aprasojo: tiek daug visokių ženklų priraizgyta, kad man atrodė, jog aš niekad neišmoksiu,kaip mama, iš storų knygų skaityti. Iš karto elementorius didesnio susidomėjimo man nesuteikė ir tik trumpai jį pavartęs, padėdavau ant lentynos po šventųjų paveikslais.

Vieną dieną mama, patikrinusi mano mokslo pažangą ir pastebėjusi, kad dar tik nedaugelį raidžių pažįstu, nudrožė „dizaipulką“, parodė pirmąsias penkias raides ir liepė į jas taip ilgai žiūrėti ir paeiliui kartoti jų pavadinimus, kol galėsiu  jas taip pažinti,kaip pažįstu savo kaimynų vaikus ir atsimenu jų vardus.

Kai tos penkios raidės mano atmintyje jau susitupėjo, atsirado noras dar penkias raides tą dieną išmokti. Šitaip per trumpą laiką visas raides iš matymo ir iš pavadinimų pažinojau. Tik sudėjimas tų raidžių vienon krūvon ir sulipdymas iš jų žodžio bent kiek užtruko. Tuo reikalu man daug padėjo elementoriaus paveiksliukai, po kuriais būdavo parašyti rodomų daiktų bei gyvulių pavadinimai. Paveiksliukų pavadinimų raides kedendamas ir vėl jas krūvon dėdamas, išmokau iš raidžių žodžius lipdyti. Netrukus aš jau galėjau paskaityti kiekvieną elementoriaus puslapį. Deja, paskaitęs ne visa galėjau suprasti, nes kai kurie daiktai mūsų gyvojoj kalboj buvo kitaip vadinami.

Skaitymas, kad ir nesunkiai ėjosi, nesudarė man didelio malonumo, o ilgesnis sėdėjimas su elementorium kartais sukeldavo net žiovulį. Uoliai mokiausi, kad mamai įtikčiau, o, be to, norėjau būti gudresnis už kitus kaimo vaikus. Tokią mano vaikystės laikų „mokslinę ambiciją“, tarp kitko, nulėmė ir visai nereikšmingas įvykis, iš vėlesnių laikų perspektyvos jį vertinant.

Kaiman atvykusi čigonė daugeliui moterų būrė ateitį. Tarp kitų ir mano mamai iš delno ir iš akių gana tiksliai nupasakojo patirtus vargus ir numatė nelengvas ateinančias dienas. Ten pat ir aš stovėjau, mamos sijono įsitvėręs. Čigonė, baigdama burti, nužvelgė mane ir prie minios žmonių pasakė: „O šis vaikas bus sudžia“. Po to kaimo vaikai mane taip ir pravardžiuodavo. Kad aš dėl to nepikčiau, mama man išaiškino, jog sudžia būna didelio mokslo žmogus ir už tai visų gerbiamas. Nors tada nesupratau, koks tas jo mokslas ir kaip jam teikiama žmonių pagarba, vis dėlto mano vaikiškos širdies gilumoj kirbėjo kažkoks šiltas jausmas, panašus į norą būti „sudžia“. Tas jausmas taip pat prisidėjo prie mano elementoriaus „studijų“ pagreitinimo. Dažnai ir atidžiai vartydamas elementorių apsipratau su juo ir pradėjau domėtis jo turiniu, kuriame radau daug šviesos. 

Mamos vargai

Mamos vargų našta Daujočiose viršijo jos dvasines bei fizines jėgas ir spaudė ją žemyn iki suklupimo ribos. Jos kasdienių sunkių darbų krūvio bei susikrimtimų kančios nebūtų ilgai ištvėręs ir geležinio stiprumo žmogus.

Rusijos imperijos įstatymuose anuo metu buvo numatyta piliečių, ypač varguomenės priespauda ir išnaudojimas. Socialiniams pavaldinių reikalams nebuvo jokios centrinės valdžios įstaigos. Kai kurie didmiesčiai išlaikydavo vieną kitą prieglaudą našlaičiams, bet mažesnių miestų bei valsčių savivaldybės ir žinot nežinojo, kad jų pareiga pagelbėti vargan patekusiems piliečiams. Privačios labdaros organizacijos ne tik nebuvo valdžios remiamos ar skatinamos, bet net draudžiamos ir persekiojamos. Todėl nelaimės atveju žmogus buvo paliekamas pats sau ir giminių bei artimųjų gailestingumui.

Tokioj beviltiškoj būklėj atsidūrė ir mūsų šeima, rusams išsiuntus tėvą katorgon už pasisakymą prieš caro priespaudą mūsų krašte.

Mamos gimtieji Tauragnai buvo toli nuo Daujočių. Ten liko ir giminės, ir artimi pažįstami. Bet su anais ryšiai buvo jau nutrūkę, o čia ji negalėjo laukti, ji turėjo pasikliauti tik savo jėgomis.

Mamos darbo diena prasidėdavo su aušra, o žiema – su pirmais gaidžiais.

Pirmiausia suradusi židinio pelenuose neužgesusią žariją, įpūsdavo ugnį ir užkurdavo krosnį dėl šilumos ir bulvienei ar kitokiai sriubai bei košei virti mums ir senutei Sakalauskienei. Mus pavalgydinusi ir palikusi to pačio viralo pietums, išskubėdavo pas kurį nors kaimyną, o kartais net į gretimą kaimą, sutarto darbo dirbti.

Tie darbai dažniausiai būdavo sunkūs ir menkai atlyginami. Už sklypelį žemės galulaukėj krepšiui bulvių pasisodinti tekdavo mamai apie dešimtinę rugių pjautuvu nupjauti, surišti ir į gubas sustatyti. Bulvių derlius blogoj netręštoj žemėj būdavo menkas – kartais tik dviguba sėkla tesugrįždavo. Sunku buvo ir mėšlą kratyti už atvežimą sausmedžių malkoms iš Martyniškių miško. Prieš tai dar mama, gavusi iš eigulio leidimą, turėdavo nukritusias nuo medžių šakas į krūvas surinkti. Lengviau buvo šieną grėbti, daržus ravėti ar padėti namų ruošoj pasenusiems ar sunegalavusiems kaimynams.

Paskutiniais metais kaime buvo dvi vyresnio amžiaus žmonių šeimos, kurios beveik kiekvieną savaitgalį kviesdavo mamą namų ruošos darbams. Ten tekdavo ir namus, ir kiemą aptvarkyti, ir skalbinius išskalbti, ir šeimininkams, o iš dalies ir gyvuliams, maisto beveik visai savaitei paruošti ir daug kitų smulkesnių darbų atlikti. Tai buvo lyg ir nuolatinė savaitgalio tarnyba. Mama ten gaudavo tris kartus sočiai pavalgyti ir dar kai ką namo parsinešti: tai kvortą pieno, tai gabaliuką rūkytos dešros, tai porą svarų žirnių, tai krepšelį bulvių ir nedidelį kiekį kitokio maisto. Kai kada iš darbo grįždavo ir tuščiom rankom, bet viltingai nusiteikusi, kad po mėnesio kito gaus pusmaišį rugių kuriuos sumalusi mūsų kamaroj esančiom girnom, iškeps šviežios duonos. Ji būdavo mums labai skani gal todėl, kad jos retai gaudavom.

Kitos dvi jaunos šeimos paprašė mamos paruošti jų mergaites pirmajai išpažinčiai. Mama jas paruošė ir gražias sukneles joms pasiuvo. Klebonas pagyrė motinas, kad dukrelės gerai ir poterius, ir katekizmą moka. Po sėkmingos išpažinties ir Komunijos vienoj tų šeimų buvo suruoštos bendros vaišės su daug svečių. Tokiose vaišėse aš dalyvavau pirmą kartą savo gyvenime. Mama gavo dovanų visokio maisto ir sidabrinį pusrublį.

Gegužinės pamaldos

Mama jau pirmaisiais metais po įsikūrimo Daujočiuose kalbino moteris suruošti gegužinės pamaldas. Bet dauguma vietinių moterų norėjo melstis lenkiškai. Mama neturėjo maldaknygės lenkų kalba, o gal ir skaityti lenkiškai nemokėjo. Tarp lenkių neatsirado moters, kuri norėtų pamaldoms vadovauti. Vėliau lenkės leidosi įtikinamos, kad Dievo Motina Marija visokiom kalbom priima maldas. Tada buvo susitarta, kad skaitys litaniją lietuviškai, o kiti maldininkai atsakinės, kaip kas moka: lietuviškai arba lenkiškai. Rožančių buvo sutarta kalbėti lenkiškai.

Tokia tvarka mama vadovavo gegužinėms pamaldoms dvejus metus. Pamaldos būdavo visų kaimo moterų ruošiamos naujoj Kazlauskų seklyčioj ir sudarydavo kaime šventinę nuotaiką kiekvieną gegužės pavakarį. Tai buvo kaimynams ne tik proga pasimelsti, ir bendrus reikalus aptarti, ir vienas kito „dūšios“ gilumon pažvelgti. Ypač paaugliai ir jaunimas po pamaldų ilgėliau kieme buriuodavosi, pokštaudavo ir garsiai klegėdavo, kol pasišokimus ir kitokias sueigas suplanuodavo.

Ir mama grįždavo iš tokių pamaldų nušvitusiu veidu, kalbėdama su senute Sakalauskiene prasitardavo, kad jos širdy dar neužgeso viltis, jog Marijos užtarimu kada nors ir jos didieji vargai palengvės. Ji matė ir jautė, kad jos vadovaujamos viso kaimo bendros maldos, kokių čia anksčiau nėra buvę, suartino ją su maldininkais, įžiebė jų širdyse kibirkštėlę susidomėjimo jos vargana būkle ir po truputį griovė buvusias užtvaras, statė ją į pagarbiai kaime minimų asmenų eilę.

Apsigyvenę Daujočiuose nebuvom iš karto vietinių žmonių sutikti išskėstomis rankomis ir atviromis širdimis. Į vargšę moterį su dvejetu mažų vaikų buvo žiūrima kaip į nereikalingą kaimui naštą. Nors dauguma vietinių ūkininkų buvo mažažemiai ir taip pat vargingo gyvenimo slegiami, bet vis dėlto jie jautėsi esą aukštesnėj pakopoj už kampininkus naujakurius ir žiūrėjo į mus iš aukšto.

Kai kaimynai pastebėjo, kad kaime atsiradusi vargšė moteris moka įvairių darbų ir sugeba juos gerai atlikti, tai pradėjo ir jai atsirasti darbo, nors atlyginimas už jį dažniausiai būdavo tik simboliškas. Pinigais už jokį darbą nebuvo mokama, o atsilyginama ūkio gaminiais. Dažnai galutinis atsiteisimas būdavo atidedamas iki rudens – „kai gyvuliai būsią skerdžiami“, arba iki pavasario – „kai vištos pradėsiančios kiaušinius dėti bei karvės po apsiveršiavimo duosiančios daugiau pieno“.

Rudens sulaukus, mamai kai kada tekdavo keliskart į malonios darbdavės duris pabelsti, kol už kelių dienų darbą parsinešdavo avino galvą u ragais arba avie „vėdarus“ (pilvą ir žarnas) su trupučio papilvės taukų. Pas kitą vėl, iki pavasario laukusi, už panašų darbą gaudavo pusę tuzino (6) kiaušinių ir kvortą pieno. Tais laikais Giedraičiuose mokėdavo už vieną kiaušinį pusę skatiko, o už kvortą pieno – dvi kapeikas. Avino galvos ir jo žarnų už jokį pinigą negalėjai parduoti. Toks skatikinis ilgos gaišaties ir kruopštaus darbo atlyginimas buvo akivaizdus vargšės darbininkės išnaudojimas. Bet mama, neturėdama išeities, dėkingai jį priimdavo ir tik grįžusi namo kartais ašarą nubraukdavo.

Kaimo geraširdžiai

Didelė netiesa būtų pasakyta, jei kas tvirtintų, kad Daujočiuose  tik titnaginių širdžių žmonės anuo metu gyveno. Jau pirmomis dienomis mums ten vargų potvynyje plūduriuojant, atsirado geraširdžių moterų ir vyrų, kurie tiesė mums samarietišką gailestingumo ranką. Tik jų pačių didelis neturtas trukdė jiems pasiųsti mums didesnę išsigelbėjimo valtį. Jau vėliau, metams bėgant, mama pagarbiai prisimindavo Petrą Sakalauską, Kazlauskų šeimą, Lutavičenė, Zigmantienę bei jos dukrą Feliciją (pavardės nebeprisimenu) ir keletą kitų, kurie iš karto suprato jos nelaimę ir, trejus metus jai ten vargstant, rodė savo nuoširdų draugiškumą.

Ir stambesnių ūkininkų pirmųjų metų atoki laikysena nuo naujakurių kampininkų po truputį nyko po mamos vertingo dvasinio įnašo bendram kaimo gyveniman. Jų santykiai su mumis tapo normalūs ir dažnai net nuoširdžiai šilti.

Kaimynų palankumui didėjant, atitinkamai mažėjo ir mamos vargai. Deja, beveik su kiekviena auštančia diena ir palengvėjusi darbų našta tapdavo jai vis sunkiau pakeliama.

 

Mamos sveikata pamažu, bet akivaizdžiai silpo. Ilgametis fizinis pervargimas, dvasinių sukrėtimų lydimas, ir dažnas badmiriavimas, atiduodant alkaniems vaikams savo paskutinį kąsnį – nebepapildomai išsiėmė jos jau anksčiau ribotas jėgas.

Mama pavargusi uždusdavo ir ilgai oksidavo. Kasmet tas kosulys dažnėjo ir sunkėjo. Kaime ta liga buvo vadinama „dusuliu“. Medicininė diagnozė nežinoma, nes gydytojo niekad mama nebuvo mačiusi. Pati gydėsi įvairiom žolelėm, kurios kai kada sustabdydavo kosulį, bet visai jo nepašalino.

Paskutinieji Daujočiuose mūsų pragyventi 1908 metai buvo ypač sunkūs. Visoj apylinkėj buvo blogas derlius. Žmonės sakydavo, kad nuo sausrų javai išdžiuvo, o nuo liūčių bulvės supuvo. Trūko ir žmonėms maisto, ir gyvuliams pašaro. O mūsų šeimoje dar ir mama ligonis.

Prieš Kalėdas mama virė jau mažutes sėklines bulvytes, nes valgomos bulvės jau buvo pasibaigusios. Kamaroj vienoj statinėlėj dar buvo truputis raugintų kopūstų, o kitoj apie tiek pat – raugintų burokų. Duonos jau nebeturėjom. Nebebuvo ir sriubai jokio užkulo.

Jau kelinta diena, kai sninga ir pusto. Vietomis prigriauta sniego virš tvorų. Niekas pas mamą neateina nei su naujų darbų pasiūlymais, nei atsilyginti už atliktus darbus. Ilgiau laukti nebebuvo galima. Badas jau čia pat. Visi krepšeliai, stalčiai ir maišeliai jau beveik tušti. Už kelių dienų – nors dantis ant tvoros džiauk.

Mama serga

Paskutinės advento savaitės audringą rytą mama, išvirusi mums bulvienės, palikusi kelis gabaliukus duonos džiūvėsių ir pasiėmusi didelę lazdą nuo vilkų gintis, išėjo į Zanėnų kaimą, apie tris varstus nuo Daujočių. Ten savo pažįstamos ūkininkės sūnui praeitą vasarą ji buvo pasiuvusi išeiginius marškinius su išsiuvinėta krūtine už pažadėta rudenėjant gerą atlyginimą skerdiena. Per slenkstį žengdama dar mus peržegnojo ir pabučiavo, užtikrindama, kad iki vakaro sugrįšianti, linksmas Kalėdas mums parnešianti ir vakarienės šį tą išvirsianti. Kol, užtrenkęs prieangio duris, pribėgau prie lango ir prapūčiau užšalusį stiklą, mama jau tolo nuo namų brisdama pusnynus, ir tuoj jos nebemačiau, nes ją dengė vėjo nešami sniego sūkuriai.

Visą dieną mano mintyse pynėsi vaizdai su mama giliose pusnyse ir ją apstojusiais staugiančiais vilkais. Apie vilkus iki šiol nebuvau nieko girdėjęs, bet prieš kelias dienas aplankiusi mus Zigmantienė pasakojo mamai, kaip Martyniškių pamiškėj praeito sekmadienio paryčiais važiuojančius Daujočių maldininkus bažnyčion į rarotų pamaldas sutikusi vilkų ruja ir vienas vilkas čiupęs arklį už gerklės. Mažai betrūkę, kad arklį būtų papjovęs. Tačiau vežime buvę net trys vyrai ir turėję šautuvą. Jiems pradėjus šaudyti, vilkai miškan sulindę.

Vilko iki tol nebuvau matęs, bet jau turėjau apie vilkus blogą nuomonę. Jeigu, pagal Zigmantienę, vilkas galįs arklį papjauti, tai jis turi būti piktas ir baisus žvėris. Mama didele lazda negalėtų nuo vilko apsiginti, ypač nuo daugelio vilkų. Net šiurpas nukrėsdavo, prisiminus mamai gresiantį pavojų.

Taip pratupėjau prie lango, mamos kailinukais apsigaubęs, beveik visą dieną, vis lango užšalusį stiklą prapūsdamas ir baltuojančius tolius atidžiai apžvelgdamas. Pūgai apie pusiaudienį pasibaigus, galėjau matyti, kaip varnos pamiškėj skraidė ir zuikis per kalnelį nuskriejo, bet grįžtančios mamos iki sutemų nesimatė.

Vakarienės nevirėm. Degtukai buvo jau pasibaigę, o iš žarijos ugnies įpūsti aš dar nemokėjau. Senelė Sakalauskienė blogai jautėsi ir iš lovos nesikėlė. Pats vakarienės nevalgiau, o sesutei pasėmiau iš kibiro puoduką šalto vandens, įmečiau grūdelį sacharino ir įmerkiau du gabaliukus duonos džiūvėsių. Ji tuo mano greitomis pagamintu patiekalu pasisotino ir atsigulė ant savo suoliuko prie krosnies gale mamos lovos.

Aš vėl grįžau prie lango budėti. Manyje dar ruseno vilties žiburėlis, kad mama tuoj pabels į duris ir kad man reikės paskubomis jas atidaryti.

Už lango buvo jau tamsi naktis ir ore kabojo šaltyje sustingusi tyla. Tik sušalusių tvorų braškėjimas kartais ją nutraukdavo ir mano snaudulį iš panosės nuvaikydavo. Dar ilgai mano pavargusius akys klajojo po tolimas baltuojančias kalvas, ieškodamas tamsaus judančio taško, kuris neštų namolei mano taip labai laukiamą mamą. Ir taip viltingų lūkesčių ir bevilčių nusiminimų imtynėse nepajutau, kaip snaudulys nugalėjo mano įtemptą dėmesį ir kaip aš, nuvirtęs nuo suolo, atsiradau mamos tuščioj lovoj.

Ten užtrukau, nes nubudau, kai iš dangaus rytinio pakraščio jau veržėsi pro langą gryčion paraudusi aušra. Pamatęs, kad mamos lovos pusė tebėra tuščia, springdamas ašaromis, garsiai pravirkau, nes įkyriai strigo galvon mintis, jog nebesą mamos gyvos, jog vilkai ją bus sudraskę. Tik nubudusi senutė mane kiek nuramino. Ji susikūprinusi ir vos paeidama užkūrė krosnį, iš savų bulvių išvirė mums košės ir, pridėjusi jon didelių spirgų, skaniai mus pavaišino. Taip papusryčiavę ir apšilę vėl visi laikėme mamos. Aš vis dairiausi pro langus ir apie pusiaudienį pirmas pamačiau mamą su maišu ant pečių sniegu atpukšnojančią.

Taip ir buvo įvykiai susiklostę, kaip senutė spėliojo. Mama tik pavakary pasiekusi Zanėnus, buvo priversta ten pernakvoti, nors ir labai norėjusi namolei, juk vaikams buvo taip žadėjusi.

Mama grįžo namo su įprasta veide šypsena, bet sunkiu žingsniu peržengė gryčios slenkstį, tuoj prisėdo ant suolo ir ilgai kosėjo. Gulinčiai senelei skundėsi, kad jai skaudanti krūtinė ir krečia drebulys. Mano padedama, nusimovė prakiurusius, peršlapusius ir apledėjusius batus, nusivilko taip pat vietomis apšalusią ir sustirusią sermėgą ir nei valgiusi, nei gėrusi krito lovon, iš kurios tik trumpam retkarčiais atsikeldavo. Pavakary užėjo pas mus Zigmantienė ir patyrusi, kad mama sunkiai serga, išvirė jai liepos žiedų nemažą puodą, kurį aš laikiau šiltam židiny ir, kai tik mama pradėdavo kosėti, tuoj duodavau jai truputį tų vaistų išgerti. Kai kada kosėti nustodavo ir aš džiaugdavausi, kad mamą pagydysiu. Ji paglostydavo mano galvą ir mėgindavo nusišypsoti, bet dažnai per jos skruostus nuriedėdavo didelės ašaros. Tada ir aš pradėdavau garsiai verkti.

Artimiausios kaimynės, sužinojusios apie mamos lygą, pradėjo ją dažnai lankyti. Kai kurios kasdien užeidavo, užkurdavo krosnį ir išvirdavo mums kokio nors viralo. Kitos atnešdavo jau pas save pagaminto maisto. Kalėdų šventėms net kelios moterys atnešė skanių pyragų. Bet mama jau nieko nevalgė, tik gėrė įvairias vaistažoles ir kasdien ėjo silpnyn. Pati ir atsisėsti lovoje nebepajėgdavo ir vis sunkiai kvėpavo.

Mamos žygis į Zanėnus buvo nesėkmingas. Skolininkė pasiteisino, kad negalėjusi ir dabar negalinti skerdiena už gražiai pasiūtus marškinius atsilyginti, nes numatyta skerdimui kiaulė nudvėsusi, o paskerdus neužaugusį paršą, nebuvę iš ko duoti. Taigi ji neužmiršusi, o tik atidėjusi atlyginimą už darbą kitiems metams, kuriais vėl numatoma didelę kiaulę skersti. Šį kartą ji davė tik skiautelę lašinių ir krepšį bulvių. Kita pažįstama moteris, pas kurią mama nakvojo, davė Kūčiom porą saujų kviečių ir tiek pat žirnių. Tai ir visos Kalėdos, kurias mama maišelyje parsinešė. Jos neatrodė būsiančios labai linksmos, kokias mama išeidama žadėjo ir kokių vaikai laukė. Nusivylimas visiems gadino Kalėdinę nuotaiką.

Bet čia tik mažoji žygio nesėkmės dalis. Didžioji tos kelionės nesėkmė – tai galutinis, nebepataisomas mamos sveikatos lūžis. Ilgalaikis „dusulys“ (astma, emfizema, lėtinis bronchitas, plaučių vėžys ar kitokia kvėpavimo organų liga – mediciniškai nenustatyta) , prie to per sunkūs darbai, maisto nepriteklius ir bendra vargana buitis buvo taip nualinę jos organizmą, kad dviejų dienų kelionė viduržiemio šaltyje per sniego pusnis visiškai palaužė jos sveikatos likučius ir persišaldymas sukėlė plaučių uždegimą, kuris ją ir suklupdė prie amžinybės vartų.

Mamos mirtis

Mama mirė 1909 m. Trijų Karalių rytui auštant, dar nebaigusi trisdešimtųjų savo amžiaus metų. Aš tada buvau jau įpusėjęs šeštuosius, o sesutė – ketvirtuosius savo liūdnos vaikystės metus.

Jau išvakarėse mama mažai kalbėjo, tik sunkiai kvėpavo ir dažnai kosėjo. Apie vidurnaktį, išgėrusi vaistažolių, nusiramino ir atrodė bus užmigusi. Visą dieną ją slaugančios moterys, pamokiusius mane, kaip ligonei vaistų paduoti, jeigu ji nubudusi vėl pradėtų kosėti, – išėjo namo, pažadėjusios anksti rytą vėl ateiti. Mama daugiau nebekosėjo ir aš už jos nugaros toje pačioje lovoje iki ryto nepajudėdamas gulėjau, bijodamas ją pažadinti.

Bent kiek praaušus, vėl atėjo Zigmantienė. Ji, palietusi mamos ranką, tuoj uždegė ant stalo stovėjusią žvakę, įdėjo ją mamos delnan ir prilaikydama savąja ranka, pati atsiklaupusi ir mane paklupdžiusi, pradėjo balsiai poterius kalbėti. Iš karto aš nesupratau, kas čia dedasi. Maniau, kad mūsų maldos reikalingos greitesniam mamos pasveikimui. Bet ji, baigusi melstis, pasakė, kad mama jau pas Dievulį, kad ten jai būsią geriau, negu čia yra buvę, ir kad mums su sesule taip pat būsią geriau, nes ji pas Dievulį išprašysianti visa, kas tik mums būsią reikalinga.

Aš tikėjau Dievo gerumu, nes ir mama buvo mane taip mokiusi, bet vis dėlto negalėjau tada suprasti, kodėl geras Dievulis atima mums mamą, vienintelę mūsų gynėją ir maitintoją, ir palieka mus čia vienus tarp svetimųjų. Juk mes vieni be mamos negalėsime gyventi. Nebent Dievulis ketina ir mus netrukus pas mamą pakviesti. Tik tuo būdu galėtų mums išgelbėti nuo baisios ateities.

Tai buvo gal vienintelė trumpa akimirka mano ilgame gyvenime, kada aš nebijojau mirties.

To sunkaus sielvarto ir nevilties slegiamas dar kartą apkabinau čia pat lovoje gulinčią jau mirusią mamą ir, lyg mėgindamas ją pažadinti, prapliupau tokiu skaudžiu verksmu, kaip niekad prieš tai nebuvau verkęs. Zigmantirnė nebepajėgė manęs nuraminti. Tik susirinkę kaimynai mamą šermenims paruošti atplėšė mane nuo jos ir užkėlė ant krosnies. Iš ten dar ilgas valandas karčiom ašarom užplūdusiomis akimis stebėjau tarp dviejų mirgančių žvakių mamos pageltusi veidą, vis dar nenorėdamas sutikti, kad čia jau amžinas mūsų išsiskyrimas.

Kaimynai pakaitomis visą naktį tai kalbėjo rožančių, tai skaitė maldas iš knygų, tai giedojo iš kantičkų laidotuvių giesmes. Anksti rytą vyrai atnešė iš sudėtinių lentų sukaltą karstą, baltu audeklu išklotą, su balta pagalvėle ir paguldė ten mamą nesibaigiančiam poilsiui.

Saulei tekant, visi sujudo ruoštis mirusiąją lydėti į Giedraičių kapines. Pradėjus giedoti „Angelas Dievo“ Zigmantienė nukeldino mane ir sesulę nuo krosnies paskutiniam atsisveikinimui su mama. Čia vėl su paskutiniu mano bučkiu pabiro ant mamos skruostų mano didelės karštos ašaros amžinam liudijimui, kad mano meilės skola jai nebus niekada užmiršta.

Lauke siautęs piktas šaltis leido man tik iki durų palydėti mamos karstą. Savo akimis galėjau jį sekti pro langą, kol eilė lydinčių rogių nedingo už Martyniškių miško.

Gryčia tuoj ištuštėjo. Kas neišvažiavo į Giedraičius, tas nuskubėjo namo. Paliko tik lovoje gulinti senutė Sakalauskinė, jau visai nusilpusi ir nebesukalbama. Po kelių dienų ji taip pat iš šio pasaulio amžinybėn iškeliavo.

Abu su sesute, pernakt beveik nemigę, nuvargę, išalkę, vėl užlipom ant krosnies, nors krosnis jau antra diena nekurta, bet vis dėlto čia buvo ne taip šalta, kaip asloje. Susisupę patalynės skudurosna, tūnojome ir ašarodami kūkčiojome, kol mūsų raudos nenutraukdavo trumpas snaudulys. Kai tik nubusdavau , tai prieš mano akis kabojo nežinios  uždanga, už kurios man vaidenosi mūsų pražūties prarajos. Tik Dievo ranka galėtų mus pro jas saugiai pravesti.

Taip ir įvyko.

Mamos kančios ir mirtis atkėlė mums

Pas Graužinius

Taip mus ant krosnies verkšlenant ir snūduriuojat, apie pusiaudienį tarsi sapne, tarsi iš tikrųjų mano ausį pasekė švelnus skambėjimas žvangučių, kuriuos turtingi žmonės žiemą šventadieniais važinėdamiesi kabina arkliams ant kaklų. Tas garsas vis artėjo ir pagaliau prie mūsų namo sustojo gražus riestu kaklu juodas arklys, pakinkytas į blizgančias roges.

Kol aš nusiritau nuo krosnies ir pribėgau prie lango, iš rogių jau buvo išlipę gražiai apsirengę ponas su ponia ir ėjo prie mūsų durų. Ponia pirmoji pabeldė į langą ir paprašė įsileisti į vidų. Nors mama buvo mane mokiusi svetimiems durų neatidarinėti, bet mamos netekus, dabar jau visi buvo man savi ir aš nieko nebebijojau. Išbėgęs prieangin, paskubom atsklendžiau laukųjų durų skląstį ir abu ponai įėjo gryčion.

Svečiai mus pasveikino ir pasidairę paklausė, ar mes esame Karolinos vaikai. Man atsakius, kad taip – liepė mums rengtis pas juos apšilti, nes mūsų gryčioj esą šalta. Aš supratau, kad mus kviečia tik svečiuosna ir nežinojau, ką atsakyti. Kelias dienas dėvėti mano marškinėliai buvo jau nešvarūs, o kitų aš neturėjau. Buvau basas ir galėjau užsimauti tik šliurikes, nes batukai seniai jau sudrisko. Be to, dar buvau nesiprausęs, nes kibire buvo likę tik truputis vandens atsigerti, o iš šulinio daugiau pasemti aš dar nepasiekdavau. Panašiai atrodė ir mano sesutė Onytė.

Ponia, supratusi, kad mes neturime kuo persirengti, pasakė, kad mes galime ir taip, kaip esame apsirengę, važiuoti, o persirengsime pas juos nuvažiavę. Tuoj ji aprišo mūsų galvas mamos skarelėmis, o ponas atsinešė iš rogių didelius kailinius, abu mus į juos susupo ir, pasodinęs į roges, pridengė kailiais apsiūta gūnia taip, kad tik mūsų galvos kyšojo.

Diena buvo šalta, bet saulėta. Laukai, sniegu nukloti, sidabru žibėjo. Arklys, tai pakeldamas, tai nuleisdamas galvą, gražiai žvangino ant kaklo uždėtais žvangučiais ir kai kada suprunkšdamas greitai bėgo pirmyn.

Pakeliui ponia su mumis šnekėjo. Ji mums pasakė, kad jie esą Graužiniai, kad važiuojame į Martyniškių dvarą ir ten liksime gyventi, kad ir mūsų mama ten kitados gyvenusi ir kad nuo dabar ji pati būsianti mūsų mama.

Net mano akys nušvito, tuos jos žodžius išgirdus. Bet mano vaikiškoj galvoj iš karto netilpo tokia didelė mintis ir aš sudvejojau – ar nebūsiu tik užsnūdęs ir ar nebus čia tik gražus sapnas.

Mano laimei, tai buvo tikrovė. Daujočius apleidau visiems laikams, palikdamas ten trejų metų vargus. Tik skaudūs prisiminimai iš ten lydi mane iki šių dienų. Tačiau varganos vaikystės kieta patirtis dažnai man padėjo nugalėti kliuvinius kopiant šviesesnio gyvenimo pakopomis.

Netrukus atsiradom dvaro kieme ir mūsų rogės sustojo prie didelio balto namo su daugybe langų. Stiklinių gonkų duris atidarė vyresnio amžiaus ponia. Kaip iš jos pokalbio su mus atgabenusiais ponais paaiškėjo, tai buvo jų motina Graužinienė. Mus vidun sugužėjus, atėjo dar kelios panelės mūsų pasitikti. Visos buvo jaunos ir gražios ir, nepaisydamos mūsų skurdžios aprangos bei murzinų veidų, ėmė mus kalbinti, klausinėdamos mūsų vardų, mūsų amžiaus, ar pakeliui nesušalom ir kitų smulkmenų. Mūsų malonus pašnekesys būtų gal ilgiau užtrukęs, bet iš gretimo kambario pasigirdo balsas, kad vonia jau paruošta. Tada vyresnioji ponia paėmė mane ir sesutę už rankų ir nuvedė to balso kryptimi.

Nedideliam vonios kambary stovėjo medinis kubilėlis, pripiltas šilto vandens. Jauna mergaitė, vardu Elenutė, mus abu ten ir įmerkė. Po to su muiluota kempinėle stipriai nutrynė visą kūną ir iš ąsočio pildama ant galvų švarų vandenį, kiekvieną mūsų atskirai nuplovė. Minkštu rankšluosčiu nušluosčiusi, apvilko švariais marškinėliais, nuvedė į mums skirtą kambarį. Tai buvo pirmas kambarys su dviem dideliais langais. Ten stovėjo viena lova, sofa, staliukas, drabužinė ir pora kėdžių. Pro langus matėsi visas dvaro kiemas ir kiemo gale didžiuliai ūkiniai pastatai. Po kiemą bėgiojo šunys. Kai kurie jų buvo dideli ir gauruoti. Kiekvienas jų galėtų ir suaugusį žmogų į skudurus sudraskyti, o tokiam vyrui, kaip aš, tai kieme ir nepasirodyk. Jie kėlė man siaubą.

Netrukus į mūsų kambarį su glėbiu drabužių bei dėže batų atėjo ir mūsų naujoji „mama“ Ona Graužinytė. Po kelių bandymų ji man pritaikė mėlynas aksomines kelnytes ir baltą palaidinukę, melsvu kaspinuku apsiūtą. Ant kojų užmovė baltas kojinaitės ir apavė juodais blizgančiais batukais. Visa man labai tiko. Aš atrodžiau kaip mažas jūreivis. Sesutė gavo taip pat gražią melsva suknelę ir, kaip mano, kojinaites ir batukus. Kiti drabužėliai buvo sukabinti spintelėj.

Taip aprengtus mūsų globėja nuvedė į valgomąjį kambarį, kur prie įvairiais indais apkrauto stalo buvo susirinkusi beveik visa Graužinių šeima. Gale stalo sėdėjo tėvas ir motina. Iš dešinės pusės prie motinos buvo atsisėdęs vyresnis sūnus Klemensas. Kitoj stalo pusėj prie tėvo sėdėjo vyresnioji dukra Marytė, tuo metu ji buvo savo motinos dešinioji ranka ir ūkyje, ir šeimoje. Prie jos buvo pasodintos jauniausios dukrelės: Verutė, gal mano amžiaus, ir Aldutė, gal mano sesutės amžiaus.

Pirmiausia mūsų globėja privedė mus prie savo tėvo Kazimiero Graužinio ir pasakė: „Čia mano vaikai – Antaniukas ir Onytė“. Malonaus veido žilais plaukais ir žilais ūsais ponas paglostė mūsų galvas ir kiekvieno paklausė, kiek mums metų. Mes pabučiavom jam rankas. Su visais kitais, prie stalo sėdinčias, buvom jau ankščiau supažindinti. Po to pasodino mus prieš jauniausias Graužinytes, prie mūsų atsisėdo ir mūsų globėja. Ji mus pripylė iš čia pat ant staliuko užančio virdulio arbatos, kelias duonos riekutes, patepė sviestu, ant vienų uždėjo kumpio, ant kitų – sūrio ir liepė mums valgyti. Pirmą kartą prie tokio stalo ir tarp tokių ponų aš labai varžiausi ir, bijodamas padaryti klaidų, stebėjau, kaip kiti valgo, o pats tą vakarą mažai valgiau, nors ir buvau išalkęs. Bet po kelių dienų aš jau žinojau, kada, ką ir kaip savo lėkštėn įsidėti, už kiek vieną pasiūlymą mokėjau ačiū pasakyti ir beveik visą elgseną prie ponų stalo buvau jau įsisavinęs.

Vienas stalo galas tą vakarą tebebuvo tuščias. Vėliau sužinojau, kad čia trūksta dar trijų Graužinių. Kaziukas ir Eliutė mokėsi gimnazijoje Vilniuje, vyresnės sesutės Emilijos globojami. Jie parvažiuodavo tik vasaros ir švenčių atostogų.

Po vakarienės vyresnioji dar tęsė įvairius pokalbius. Jauniausios mergaitės parodė mums savo miegamąjį kambarį, kuris buvo prie tėvų miegamojo, o po pervedė per visus kitus kambarius, kurių buvo apie dešimt ir kiekvienas turėjo kitokį pavadinimą: salonas, kieminis, galinis svečių, o miegamieji vadinosi miegančiųjų vardais. Visi kambariai buvo gražiais baldais apstatyti. Grindys pakraščiuose blizgėjo, o per vidurį minkštais kilimais išklotos.

Sugrįžę po kambarių apžiūros į valgomąjį radom tik abu tėvus ir mūsų globėją dar arbatą geriančius, kiti buvo jau išsiskirstę į savo miegamuosius, o Klemensas salone skambino fortepijonu. Netrukus mūsų globėja ir mus nuvedė į mums skirtą kambarį. Čia pamokė mus nusirengti ir drabužėlius gražiai sulanksčius, ant staliuko padėti, užsidėti ilgus naktinius marškinius ir, atsiklaupus prie lovos, pasimelsti: „Tėve Mūsų“, „Sveika Marija“ ir „Amžinąją atilsį“ už mamytę sukalbėti. Parodžiusi mums po lova puoduką „naktiniams reikalams“, liepė gulti, užgesino šviesą ir pasakiusi „labanakt“, išėjo.

Iš karto buvo lyg ir nejauku. Kambarys didelis, langai – nors vežimu važiuok, durys be skląsties, namuose visiška tyla, o lauke tik retai koks nors šuo suamsi. O jeigu čigonai ar kitokie nedorėliai vidurnaktį atsibastytų… Be to, naktimis ir piktos dvasios kai kada senuose dvaruose vaidenasi. Mėginau pora kartų ir galvą apsikloti, bet sušilęs ir vėl nusiklodavau, taip besislapstydamas nuo vaiduoklių ir nepastebėjau, kai ryto saulutė pradėjo pro langą šypsotis.

„Naktinių reikalų“ taip ir nebuvo, bet, rytui išaušus, jie pradėjo vis stipriau ir dažniau prisiminti. Apžiūrėjau po lova stovintį puoduką, bet jis buvo toks švarus, jog aš suabejojau, ar būtų padoru jį kokiais nešvarumais suteršti, ir nusprendžiau nueiti į netoliese stovintį tarp eglių mažą tiems reikalams skirtą namuką, kuri Elenutė jau vakar buvo man parodžiusi. Juk šunys taip anksti dar tebemiega būdose, jų šiuo metu nėra ko bijoti.

Iš lėto tylomis pravėręs virtuvės duris į sodą, pasileidau tekinas takeliu dviejų aukštų eglių pusėn. Tik staiga lyg kas sušlamėjo, ogi žiūriu – vejasi mane pats didžiausias gauruotas šuo Brisius, kurio aš labiausiai bijojau. Nei bėgt, nei šalt. Už minutės būsiu sudraskytas į šipulius. Sustojau ir iškaitęs laukiu, kada jis griebs mane už gerklės. Tik kažkaip dar išsprūdo man iš lupų žodis: „Brisius, Brisius!“ Tuo momentu šuo sulėtino savo šuolius, prisiartinęs apuostė mane ir net nesulojęs pradėjo uodega vizginti. Aš jį paglosčiau, jis palydėjo mane iki ieškomo namuko ir, atsitūpęs prie durų, laukė, kol aš iš ten išeisiu. Po to vėl atlydėjo mane iki virtuvės durų.

Taip susipažinau su dvaro sodybos „vyriausiu sargu“ Brisiumi. Jam pakluso ne tik kiti šunys, bet ir žmonės ieškodavo jo palankumo arba vengdavo su juo susitikti. Tą pažintį aš labai vertinau, nes ji garantavo man šunišką neliečiamybę ir praplėtė mano laisvę judėti dvaro kieme bei prie jo esančiame parke. Aš stengiausi už man parodytą palankų Brisiaus dėmesį tokiu pat nuolankumu jam atsilyginti. Po pietų surinkdavau iš lėkščių visus kaulus, jeigu tokių buvo, ir atiduodavau juos Brisiui. Todėl jis dažniausiai ir tupėdavo prie virtuvės durų manęs laukdamas ir lydėdavo mane, kur aš tik eidavau.

Graužinių dvare

Su Brisium, o dažnai jį sekdavo ir kiti šunys, aš jaučiausi lyg koks pasakų didikas su asmeniniais sargais ir drąsiai vaikščiojau ne tik parko alėjomis, bet ir paežerėje ir net už dvaro sodybos ribų ant kalniuko, kur baigdavosi naujai užvesti sodai. Iš ten buvo puikus vaizdas į ežerą su jo salom ir pusiasaliais. Pavakariais, bangoms nurimus, vandenyje lyg veidrodyje, atsispindėdavo ir salos, ir ežero pakrantės, ir Giedraičių miestelis kitam ežero gale. Atrodė, lyg vandenyje būtų nuskendęs kitas pasaulis, panašus į tikrąjį. Kasdien tris kartus Giedraičių bažnyčios varpų gaudesio banguojantis aidas risdavosi vandens paviršium iki dvaro alėjų, kur, pasikartojęs švelniais sąskambiais aukštų liepų viršūnėse, iš lėto nykdavo dausų tolumoje. Beveik visada prie manęs sėdėdavo ir Brisius, ir mudu klausydavomės bažnyčios varpų dangiškos muzikos.

Brisius tuo metu ėjo ne tik mano asmens sargo pareigas, jis lyg ir pakeitė asmeninį draugą, kurio ir naujomis, galima sakyt, prabangiomis gyvenimo sąlygomis man stigo. Graužinių šeimoj nebuvo mano amžiaus berniuko. Su mergaitėm šnekos tuomet dar nesirišo arba ir užsimezgusios greit nutrūkdavo. Jaunų žmonių gilios draugystės pagrindus paprastai sudaro tos pačios mintys galvose, tie patys jausmai širdyse ir panašūs žodžiai ant liežuvių. Čia tų sąlygų nebuvo. Santykiai su vyresniais, kad ir labai mielais žmonėmis, negalėjo peržengti nusistovėjusių papročių ribas, visuomet jaunesnio elgsenoje turėjo ryškėti ir pagarba, ir paklusnumas vyresniajam. Mandagumo etiketas neleido skirtingo amžiaus pašnekovams nei plačiau burnos praverti, nei giliau vienas kito širdyje pasiknaisioti. Todėl ir šitoje kad ir malonioje bei švelnioje atmosferoje, trūko sąlygų gilesnei draugystei.

Tačiau vienišumo kirminas mano širdies niekad skaudžiai nekrimto ir nuobodulio žiovulys negaišino mano laiko. Man nuolat rūpėjo sužinoti tai, ko aš dar nežinojau, ir man visad buvo aišku, kad aš dar daug ko nežinau. Ypač man tai tapo akivaizdu, kai aš iš Daujočių tamsios gryčios patekau į Martyniškių dvaro šviesius rūmus. Čia lentynos ir etažerės buvo knygomis bei kitokiais raštais apkrautos ir kiekvieną savaitę vis kas nirs naujų iš pašto parnešdavo. Čia ir prie arbatos puodelio būdavo kalbama apie daiktus ir įvykius, esančius toli už valgomojo sienų, o kartais siekdavo net mano dar negirdėtus pasviečius. Be to, čia kiekvienas skubiai ką nors dirbo ir visiems darbų bei rūpesčių niekad nestigo.

Tokioj aplinkoj ir mano valandos bei dienos užsipildavo įvairiais darbeliais ar bent pastangomis ką nors nuveikti. Dažnai vartydavau naujai gautą elementorių ir pasirinktinai jame tai šį, tai tą lengvai paskaitydavau. Jau buvau išmokęs skaityti ne tik spausdintom, bet ir rašytom raidėm. Paskaitęs elementoriaus paskutiniuose puslapiuose trumpus apsakymėlius, jau mokėjau juos atpasakoti. Neblogai ėjo ir skaičiavimas. Globėja pamokė parašyti skaitlines iki dvidešimties, aš pats be pagalbos parašiau be klaidos iki šimto. Jau katekizmo pats pradėjau iš knygutės mokytis. Kai išeidavau su Brisium pasivaikščioti, tai alėjoje nukritusias nuo medžių šakas į krūveles surinkdavau arba iš laivelio, ežero pakrantėje prie liepto prirakinto, lietaus vandenį išsemdavau. Niekas neliepė man to daryti, tik kai kas vyresniųjų mane už tuos darbelius pagirdavo, todėl aš juos mielai atlikdavau.

Čia kasdien plėtėsi mano susidomėjimų bei stebėjimų akiratis, čia kiekviena diena atnešdavo man naujų gairių į šviesos šaltinius.

Graužinių vaikai

Namiškiai vis dažniau pradėjo prisiminti artėjančias Velykas. Vyresnieji daugiausia kalbėdavo apie vaikus, parvažiuojančius iš Vilniaus velykinių atostogų. Dažniausiai buvo minimas Kaziukas, nes jam labai sekėsi mokslas – jis buvo geriausias mokinys klasėje. Visi jų išsiilgę laukė ir kiekvienas rūpinosi, kad jų trumpas poilsis namuose būtų jiems ir malonus, ir naudingas.

Prieš pat šventes vieną gražų rytą Klemensas su keliais vežimais obuolių išvyko Vilniun ir žadėjo grįžti su vaikais.

Kaip sakė, taip ir padarė. Po trijų dienų vėlyvą vakarą pirmoji į valgomąjį kambarį linksmai klegėdama įbėgo Eliutė. Paskui ją ramiu žingsniu įėjo Kaziukas ir Emilija, kiek prisilaikydama Klemenso rankos. Ji buvo jau nuo vaikystės truputį paralyžiuota.

Tuoj kilo bent kiek daugiau triukšmo, negu jo būdavo kasdien Graužinių namuose. Čia ir aš su sesute buvome supažindinti su nematytais iki šiol Graužinių šeimos nariais. Jie su mumis pasisveikino, bet tą vakarą kalbėjosi tik su tėvais ir vyresnėm sesutėm. Šnekų gal būtų visai nakčiai užtekę, bet tėvams pasiūlius, visi išsiskirstė poilsio. Tik Eliutė tą vakarą buvo atėjusi į mūsų kambarį, kaip ji tada sakė, „naujų vaikų pasižiūrėti“.

Kitą dieną po vakarienės valgomajam kambary įvyko „moksliškas simpoziumas“. Kaziukas pakabino ant sienos atsivežtą iš Vilniaus didelį žemėlapį su rytų ir vakarų pusrutuliais ir, atsistojęs prie jo visiško pasitikėjimo poza, paskaitė labai įdomią kosmografinę – geografinę paskaitą su daugybe naujų mokslinių žinių. Gal kitiems jos ir nebuvo naujos, bet aš pirmą kartą jas girdėjau ir didelė jų dalis dėjosi mano galvon visiems laikams.

Girdėjau – tarp kitų buvo pasakyta, kad mūsų žemė, apvali kaip kamuolys, sukasi aplink savo pakrypusią ašį ir tuo pačiu metu skrieja aplink Saulę. Toks drąsus tvirtinimas mano ausiai keistai skambėjo ir prieštaravo mano ligšiolinėm žiniom. Savo akimis daug kartų mačiau, kaip saulė pateka, išlįsdama iš už miško, o nusileidžia, pasislėpdama už kalniuko. Kad čia kas apie ką suktųsi – niekas iš mano pažįstamų nebuvo pastebėjęs. Be to, kaip žemė gali skrieti apie Saulę be sparnų ir dar su sugadinta pakrypusia ašim. Tik kitą dieną Kaziukas, papildomai išaiškino, kad tai dėl Žemės ir Saulės traukos ir taip suderinta, kad Žemė sukasi ir skrieja niekad nenukrypdama nuo savo kelio.

Geografijos žinios jau lengviau klostėsi mano galvoje. Tą vakarą aš sužinojau, kad mūsų planetoje yra penki dideli žemynai, kad mes gyvenam Europoj ir kad prie Baltijos jūros yra Lietuva su Giedraičiais, Martyniškiais ir daug kitų vietovių. Taip pat pirmą kartą išgirdau, kad ant Žemės kamuolio yra penki dideli vandenynai ir kad arčiausias mums yra Atlantas. Ta proga buvo parodyta, pro kur plaukė Magelanas, Beringas ir kiti naujų žemių bei jūrų atradėjai. Aš mėginau tuos vardus ir pavadinimus sau galvon įkalti, kelis kartus juos pakartodamas, bet jų buvo apsčiai suminėta ir daugelis iš mano atminties išslydo.

Po paskaitos motina Kaziuką pabučiavo, o visi jam plojo ir daugelis jį gyrė, kad mokykloje laiko negaišta, ko mokėsi – tą jau ir žino. Ir ne tik tą vakarą, bet ir visą laiką Kaziukas buvo šeimoje gerbiamas ir visur jam teikiamos pirmenybės.

Mano vėlesniu apskaičiavimu, Kaziukui tą vakarą buvo ne daugiau kaip dvylika metų ir jis galėjo būti ne vyresnėj kaip antroj gimnazijos Klasėj. Man tuomet dar nebuvo sukakę šešeri ir mano visas rašto žinojimas dar tilpo elementoriaus puslapiuose.

Bet aš, gal ir ne visas detales, gal tik apgraibom, supratau Kaziuko to vakaro, kaip man tuomet atrodė, aukšto lygio mokslinę paskaitą, daug iš jo pateiktų žinių susidėjau atminties krepšin ir vėliau ne kartą stebinau jomis savo bendraamžius, kai kada ir vyresnius, savo „aukšta inteligencija“. Tačiau tas žiupsnelis žinių, kad ir įdomių, buvo man tik ribotos vertės jo dovana. Daug didesnės vertės buvo mano radinys, kai tame pirmame mūsų susitikime ir vėliau įžiūrėjau Kaziuko asmenyje daug gerų polinkių bei gražių dvasinių savybių ir pasiryžau, jei ne visa, tai bent man jų pasiekiamą dalį taip pat įsisavinti. Kaziukas tapo mano siekiamos asmenybės idealas ir moksle, ir gyvenime.

Kai po penkiasdešimt metų, skaitydamas mūsų žymaus istoriko Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“, užtikau tarp kelių autoriaus suminėtų nusipelniusių Lietuvai giedraitiškių šalia diplomato Kazimiero Graužinio ir advokato Antano Juknevičiaus vardą (B. Kviklis. Mūsų Lietuva, II t. P. 511) – prisiminiau anksčiau minėtą 1909 m. priešvelykį vakarą Martyniškių dvare su visom detalėm, tarp jų savo ryžtą sekti Kaziuko pėdomis, ir pajutau, kad tebesu jam skolingas pagarbos už jo gal ir nejučiom nusagstytas šviesias gaires, kurios dažnu atveju rodė man tiesų gyvenimo kelią.

Kazimieras Graužinis

Šeimos tėvas Kazimieras Graužinis jau nuo seno Rytų Lietuvoj buvo žinomas kaip iškilus ūkininkas ir lietuvių tautinio atgimimo poaušriniu laikotarpiu veiklus dalyvis.

Graužinis iš tėvų paveldėtame dviejų valakų ūkyje gebėdavo kasmet gauti geriausią derlių ir paruošti didelį kiekį užsienin eksportuojamų prekių. Tuo metu Anglijoj sparčiai augo tekstilės pramonė, anglai mokėjo už linų pluoštą, o Vokietijos chemijos fabrikai didelėm kainom supirkinėjo linų sėmenis. Ypač didelis sėmenų pareikalavimas buvo dažų gamybai. Išspaudas vokiečiai vartojo pašarui. Graužinis atidžiai sekė užsienio rinkos poreikius ir iš linų gaminių eksporto pasidarė tiek pinigo, kad jau panoro didesnio ūkio dairytis.

Tuo pačiu metu, carui Aleksandrui II baudžiavą panaikinus, daugelis Lietuvos žemvaldžių nesugebėjo panaudoti samdinių darbo savo dvaruose ir pradėjo bankrutuoti.

Lietuvos žemvaldžiai su Montvila priešaky įsteigė Vilniuje Žemės Banką, kuris už nedidelį procentą duodavo dvarų savininkams paskolas. Lengvatinės banko paskolų sąlygos, užuot pagelbėjusios nusmukusiems dvarininkams, įstūmė juos į dar didesnį nuosmukį. Daugelis dvarų buvo tiek įsiskolinę, kad nebegalėjo bankroto išvengti.

Atsirado daug parduodamų dvarų, o pirkėjų stigo. Po pralaimėto 1863 m. lenkų sukilimo prieš rusus lenkams buvo uždrausta pirkti žemės į rytus nuo Bugo ir Maravo upių (Lietuvoj ir Gudijoj). Žydams taip pat buvo draudžiama žemės pirkti visoje Rusijos imperijoje. Lietuvių pirmoji pobaudžiavinė karta dar mokėjo išperkamuosius mokesčius už gautus žemės sklypus, kuriuos naudojo baudžiavos metu, ir dauguma naujų žemių pirkimui pinigų neturėjo. Dėl pirkėjų trūkumo dvarų kainos krito.

Graužinis, gerai suvokdamas tikrąją ūkio padėtį krašte, pardavė savo ūkį prie Utenos ir, gavęs privačią paskolą iš miško pirklių, apie 1880 metus nusipirko Martyniškių dvarą. Čia jau senu patyrimu pasistatė jaują, apsirūpino linų apdorojimo mašinom ir per kelius metus pasidarė pakankamai pinigų visai skolai sumokėti.

Nepraėjo nė pora metų, kai Graužinis nupirko antrą didelį Laumėnų dvarą prie Želvos, gavęs paskolą iš tų pačių šaltinių.

Bet tuo metu baigėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose pilietinis karas ir Amerikos medvilnė išstūmė Lietuvos linus iš Anglijos rinkos. Martyniškių jaujoj sumažėjo pajamos ir atsirado sunkumų mokant Laumėnų skolas.

Laimei, tuo metu sparčiai augančiuose Vakarų Europos miestuose labai pakilo baldų pareikalavimas. Ypač Vokietijos baldų gamybos bendrovėms prireikė daug skietmedžio. Pradėta iš Lietuvos eksportuoti ąžuolo, uosio, juodalksnio ir kitą baldams tinkamą medieną. Graužinis nepraleido ir šios progos savo kasai papildyti. Ir vienam, ir kitam dvare pardavė pusę miško ir padengė skolas.

Be to, Graužinis padarydavo ir savo originalių išradimų ūkio pajamoms padidinti. Dažnai būdamas Vilniuje, jis pastebėjo, kad ten žiemos metu vaisiai labai brangūs arba jų visai negalima gauti. Turėdamas tai galvoj tuoj užveisė medelyną ir per kelis metus aplink Martyniškių dvarą apsodino apie penkiolika dešimtinių žieminės veislės vaismedžiais. Vaisiams apsaugoti nuo žemos šalčių pastatė porą didelių sandėlių su dvigubom sienom. Pastoviai temperatūrai palaikyti tarp sienų pripylė iš savo jaujos spalių ir sandėlių palubėse įrengė ventiliaciją. Mano laikais Martyniškių sodai buvo jau suaugę, sandėliai žiemos metu pilni obuolių ir prieš didžiąsias šventes po kelius ar keliolika vežimų gabendavo vaisius į Vilnių.

Ties Laumėnais Graužinis nesustojo. Tuoj po jų jis nupirko didžiulį Molėtų dvarą su keliais ežerais. Ant dvaro žemės buvo pastatyta dalis miestelio. Kiekviena sodyba mokėjo dvarui „činšą“. Nors Molėtų žemė buvo nederlinga – dirvožemis smėlėtas ir laukuose buvo daug akmenų, bet dvaras miestelyje su apie 2000 gyventojų duodavo gerą pelną. Ypač gera nuoma buvo gaunama už ežerus, kurie aprūpindavo žuvimi ne tik miestelį, bet daug žuvies buvo gabenama net į Vilnių.

Netrukus Graužinis nupirko didelį Kurklių dvarą prie Virintos upės netoli Kurklių miestelio. Žemė čia buvo derlinga. Kurklių pievos garsėjo visoj apylinkėj. Jau nuo seno čia buvo gerai organizuotas pieno ūkis.

Po to Graužinis dar įsigijo Aleksandriškių dvarą prie Giedraičių, Ruošos dvarą netoli Labanoro ir keletą palivarkų.

XX amžiaus pirmam dešimtmety Kazimieras Graužinis buvo didžiausias lietuvių žemvaldys Rytų Lietuvoje. Kai mūsų senosios nutautusios ir išlepusios bajorijos pobaudžiaviniu laikotarpiu dvarai nesustabdomai smuko, tuo metu Graužinių dvarai klestėjo. Lygiagrečiai su Graužinių šeimos ūkio kilimu augo ir jų dvasinės jėgos, kurias jie skyrė lietuvybei ginti ir stiprinti savo apylinkėse.

Pirmiausia Graužiniai XX amžiaus pirmaisiais metais šturmu sugriovė lenkų tvirtoves Giedraičiuose ir sustabdė lenkybės plitimą apylinkėse. Didžiadvario Jelenskai, Pockutės Rušcicai ir mažesnieji jų satelitai tamsiųjų amžių slinkty Lietuvoje buvo įsitvirtinę Giedraičių bažnyčioje ir sklandžiai užsklendę jos duris lietuviškam maldos žodžiui. Lenkų didžponių įtaka siekė Vilniaus vyskupijos kuriją, todėl vietiniai Martyniškių chorai, kuriuos organizavo Graužiniai ir kuriuose dalyvavo ir mano motina, tik laikinai sugriaudavo neleistiną pamaldų tvarką, bet jos pakeisti nepajėgdavo. Riaušėmis desakruota bažnyčia būdavo kuriam laikui uždaroma, o po to vėl leidžiamos pamaldos senąja tvarka. Vadinasi, visos nelotyniškos maldos lenkiškos. Reikėjo daug ryžto bei ištvermės eiliniams kovotojams vietinėse grumtynėse, o Graužiniams – lankyti net ekscelenciją, kol po ilgų kovų Giedraičių bažnyčioj buvo atgautos teisės lietuviškam žodžiui. Pamaldos buvo padalintos pusiau, nors parapijiečių dauguma buvo lietuviai.

Bažnytiniam chore ypač pasižymėjo Klemensas Graužinis, giedojęs gražiu tenoru, ir Ona Graužinytė, vėlesnė mano globėja, kuri turėjo švelnų lyrinį sopraną. Mano motinai iš choro pasitraukus, ji buvo moteriškos choro dalies vadovė.

Caras Nikolajus II, norėdamas apraminti kilusius Rusijos imperijoje revoliucinis bruzdėjimus po pralaimėto karo su japonais, 1905 m. spalio 17 dieną paskelbė manifestą, pažadėdamas savo pavaldiniams kai kurių laisvių, tarp kitko ir organizacijų bei susirinkimų laisvę.

Graužiniai, pasinaudodami tuo manifestu, Giedraičių parapijoje įkūrė Blaivybės draugiją ir jos vardu įsteigė miestelyje užkandinę, kuri veikė šeštadieniais ir turgų dienomis. Vedėja buvo išrinkta Bitautaitė iš Piliakiemio. Užkandinėje galima buvo labai pigiai gauti visokių šaltų valgių bei nealkoholinių gėrimų, o Draugijos nariams – nemokamai. Draugija greit plito į kaimus. Užkandinė sekmadieniais ir ketvirtadieniais buvo pilna jaunimo, kuris ne tik pasivaišindavo, bet ir laikraščių pasiskaitydavo ir visokiais lietuviškais reikalais pasitardavo. Iš to nebuvo pelno, buvo tik nuostoliai, kuriuos Graužiniai padengdavo.

1905 m., vasarą, Giedraičių jaunimas, Graužinių vadovaujamas, Martyniškių dvaro kluone suvaidino „Amerika pirtyje“. Tai buvo bene pirmas vaidinimas istorijoj tame krašte. Žiūrovai dideliam dvaro kluone netilpo.

Tuo pačiu laiku Klemensas Graužinis Giedraičiuose suorganizavo lietuvių vartotojų kooperatyvą. Nemažiau pusės valsčiaus ūkininkų į jį įsirašė. Kooperatyve, be įvairių prekių, buvo pardavinėjami lietuviški laikraščiai ir knygos. Vedėjas Ruzgys pats spaudą mėgo ir tarp kitų platino.

Tuo būdu Martyniškių dvaras, anksčiau buvęs lenkybės centru, kai Graužiniai įsikūrė, tapo lietuvybės tvirtove. Iš ten sklido stipri lietuviškos dvasios atgaiva, kuri tirpdė lenkybės likučius visoje apylinkėje.

Panašūs lietuviški židiniai susidarė ir kituose Graužinių dvaruose. Kol jie buvo sulenkėjusių bajorų rankose, tol jų savininkai su savo parankiniais tolimais skrydžiais siekdavo lietuviškiausius kaimus ir vykdė ten lenkinimo misijas. Graužiniams įsigijus tuos dvarus, jų vaidmuo pasikeitė. Visi lenkiškos kultūros nešėjai, pradedant dvaro užvaizda ir baigiant skerdžium, turėjo iš ten pasitraukti. Graužiniai ateidavo į dvarą su savo žmonėmis, kurie lenkiškai ir kalbėt nemokėjo. Naujų dvaro savininkų ekonominė įtaka per trumpą laiką pasisekdavo ir kleboniją, ir valsčių, ir kitas vietines valdiškas įstaigas, kuriuose po to lietuviški reikalai nebuvo ignoruojami. Kur atsirasdavo kokio nors nepalankumo lietuviško atgimimo apraiškoms, ten būdavo daromas spaudimas aukštesnių valdžios įstaigų, kol atsiradusios kliūtys būdavo pašalinamos.

Gal tik Molėtuose ir Kurkliuose nereikėjo didesnių pastangų lietuvybei įtvirtinti. Ten lietuviška aplinka dar nebuvo lenkybės stipriai paliesta, kaip Giedraičiuose, Želvoje ar Dubingiuose.

Graužinių dvarų grandis XX amžiaus pirmam dešimtmety sudarė stiprią užtvarą Rytų Lietuvoje iki tol nuo Vilniaus slinkusiam lenkėjimui ir pagreitino to krašto tautinį atgimimą.

Visi Graužiniai yra daug lietuviško darbo nuveikę kelių Rytinės Lietuvos valsčių ribose, bet kai kuriems jų teko įsijungti į platesnį frontą bendros lietuvių kovos už teisę būti lietuviais ir laisvai gyventi savam krašte.

Pirmoji jų ankstyvoje jaunatvėje į bendrą kovą už laisvę spausdintam lietuviškam žodžiui drąsiu žingsniu išėjo Domicėlė, vyriausia Graužinių dukra. Ji buvo gimusi 1883 m. – Basanavičiaus „Aušros“ metais. Poaušrinė romantika Lietuvoje įdiegė jos sielon didelę tėvynės meilę, kurią ji puoselėjo bei kurstė savo ir kitų širdyse iki paskutinės, deja, neilgo gyvenimo dienos.

Spaudos draudimo metais Giedraičių apylinkėje slaptai plito Prūsuose leidžiami lietuviški laikraščiai ir kiti spaudiniai. Tik po trejų sekimo bei tardymų metų policijai paaiškėjo, kad tų draudžiamų raštų platintoja yra 15-os metų mergaitė Domicėlė Graužinytė. Ji buvo tuoj suimta, bet kaip mažametė nubausta tik vieneriems metams pataisos namų sąlygomis ir atiduota tėvų priežiūrai be teisės pasišalinti iš dvaro sodybos.

Toji bausmė nedaug tetrukdė Domicėlei tęsti pamėgtą knygnešės darbą. Vietinė policija beveik tuo nesidomėjo. Uriadnikas, važiuodamas bausmės vykdymo patikrinti, pasukdavo tiesiai į daržinę apsirūpinti dobilais savo arkliui pašerti ir, nubaustosios net nematęs, pažymėdavo protokole, kad bausmė vykdoma pagal teismo nuosprendį.

Domicėlė 1901 metais, ištekėjusi už vilniečio Juliaus Palevičiaus, didelio daržininkystės ūkio savininko, įsikūrė Vilniuje. Ir čia ji nenutraukė senų ryšių su knygnešiais. Daugybė įvairių pastatų Palevičių ūkyje sudarė lyg saugesnes sąlygas draudžiamų raštų sandėliavimui.

Vienerius metus lietuviški slapti spaudiniai buvo platinami sklandžiai. Lietuvės moterys, dažniausiai Vilniaus ponų tarnaitės, kurių čia visuomet buvo nemažas būrys, išnešiodavo tuos raštus po miestą.

Tačiau po metų kažkuriuo būdu žandarai sučiupo slapto siūlo galą. Laimingas sutapimas, kad prieš porą dienų gauta siunta buvo jau išdalinta. Kratos metu rasta neužrakintam sandėliuke tik mažas skudurinis pundelis su keliomis maldaknygėm. Domicėlė prisipažino, kad tą pundelį priėmusi iš ūkininko, pažįstamo tik iš matymo, kuris žadėjęs, iš miesto grįždamas, jį pasiimti, apie kitokius raštus ji nieko nežinanti.

Nežiūrint tokio kuklaus radinio kratos metu, Domicėlė Palevičienė buvo suimta ir net kelias dienas tardoma. Bet Palevičių šeimos ryšiai su miesto diduomene ir Juliui nemažai kainavusios, „lengvinančios bylos aplinkybės“ nulėmė, kad prokuroras neatidavė tos bylos teismui spręsti, bet nusiuntė generalgubernatoriaus administraciniam sprendimui, ir čia įvairių žymūnų užtarimų įtakoje generalgubernatorius nubaudė Domicėlę tik vieneriems metams tremties ir tik į Smolenską.

Po metų grįžusi Vilniun ir jausdama nuolatinę policijos akį, Domicėlė buvo priversta kurį laiką apsiriboti tik teisėtomis lietuviškų reikalų gynimo priemonėmis. Tačiau visuomet buvo viena pirmųjų, kur tik buvo dirbamas lietuviams naudingas darbas. Vilniaus lietuvių tautinės veiklos vadovai dažnai pasinaudodavo šios šviesios, drąsios ir energingos moters pagalba kovojant kovojant su rusų priespaudos vykdytojais.

Sunkaus lietuvių karo metu su lenkais 1920 m. Domicėlė Palevičienė vadovavo vilniečių lietuvių moterų sudarytam Lietuvos karių belaisvių globos komitetui. Lenkai mažai tesirūpino sužeistų lietuvių belaisvių gydymui ir dar mažiau sveikų belaisvių maitinimu, bet leisdavo vietinių lietuvių organizacijoms juos gydyti ir maitinti. Sužeistieji belaisviai buvo perduodami Vilniaus sanitarinės pagalbos draugijos poliklinikai, o sveikų belaisvių papildomas maitinimas buvo pavestas minėtam Belaisvių globos komitetui.

Maisto pristatymą į belaisvių stovyklas dažniausiai atlikdavo lietuvių gimnazijos vyresnių klasių moksleivės. Tarp jų drąsa ir sumanumu ypač pasižymėjo Alena Vileišytė, Aldona Graužinytė, Emilija Palevičiutė ir keletas kitų. Jos, Komiteto pirmininkės lydimos, įnešdavo stovyklon duonos kepaluose įkeptus pjūklelius geležiniams virbalams pjauti, katiluose po bulvėmis – civilių kepures, o pačios dėvėdavo vyriškus švarkus, kuriuos taip pat užmiršdavo stovykloje.

Belaisviai, naktį pabėgę iš stovyklos, atsirasdavo lietuvių šeimose arba moksleivių bendrabučiuose pagal mergaičių paliktus adresus. Iš ten jie, aprūpinti asmens dokumentais, būdavo pervedami lietuvių fronto pusėn.

Šie jau pusiau karinio pobūdžio veiksmai karo metu buvo susiję su sunkių bausmių grėsme, bet tuo metu kovojančių lietuvių širdyse tėvynės meilės jausmas buvo stipresnis už bet kokios baimės jausmą.

Karui pasibaigus ir lenkams įsitvirtinus Vilniaus krašte, Domicėlė iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų veikliai dalyvavo įvairiose lietuvių organizacijose, ypač rūpinosi jaunimo globa ir auklėjimu. Ji kasmet buvo renkama Vytauto Didžiojo gimnazijos tėvų komitetan ir keletą metų buvo jo pirmininkė. Pedagogų tarybos posėdžiuose ji domėdavosi kiekvienu mokiniu, ypač sielodavusi nesėkmėn įklimpusiais ir ieškodavo būdų jiems pagelbėti.

Palevičienės dėmesys neapsiribojo vien gimnazijos moksleiviais. Ji buvo viena iš šv. Kazimiero draugijos jaunimui auklėti ir globoti lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje steigėjų. Išrinkta 1925 m. į pirmą centro valdybą, joje dirbo iki paskutiniųjų savo gyvenimo saulėlydžių.

Šv. Kazimiero draugija buvo vienintelė masinės savišvietos ir saviauklos lietuvių organizacija Rytų Lietuvoje. Lenkų valdžiai ją uždarant, 1937 m. ji beveik visuose lenkų okupuotos Rytų Lietuvos miesteliuose ir didesniuose kaimuose turėjo savo skyrius, iš viso 476 ir daugiau kaip 18 000 veiklių narių. Skyriai išlaikė 300 skaityklų ir tiek pat knygynėlių. Tik viena Švenčionių skaitykla 1932 m. pasinaudojo 17 088 asmenys. Kai kurie skyriai buvo sudarę chorus ir net savus orkestrus. Organizacija turėjo uniformą – žalias kepures su Gedimino stulpais ant viršugalvio.

Tokiame masiniame lietuvių jaunimo judėjime lenkų valdžia įžiūrėjo pavojų ir ėmėsi įvairių smurto priemonių draugijos veiklai trukdyti. Veiklesnes draugijas pradėta uždarinėti ir jų nariams buvo keliamos politinio pobūdžio bylos už pramanytus nusikaltimus.

Iš centro valdybos narių Palevičienė pirmoji buvo apkaltinta kursčiusi lietuvių jaunimą prieš lenkų valdžią. Vėliau ir kun. Nikodemas Raštutis buvo traukiamas atsakomybėn už tokį pat nusikaltimą. Palevičienės sunki liga ir po to sekusi ankstyva mirtis apsaugojo ją nuo naujų okupanto smurto smūgių.

Domicėlė, gimusi ir augusi gražiam tėvų dvare, galėjo be rūpesčių leisti savo jaunatvės dienas. Bet ji savo noru pasirinko kitą, sunkų, per betiltes prarajas į statų kalną kylantį gyvenimo kelią, kuris buvo vargais grįstas tik todėl, kad jos širdy tėvų įdiegta Lietuvos meilė skatino ją tuo keliu lydėti rusų žandarų gaudomą lietuvišką rašytą žodį, kuris anuomet paskubom veržėsi į engiamų lietuvių šiaudines pastoges, ragindamas juos stoti bendron kovon už tautos laisvę.

Domicėlė, tapusi Palevičienė, taip pat nepažino buities nepriteklių ir, turėdama atviras duris daugelio Vilniaus ponijos salonų, galėjo kartu su miesto aukštuomenės damomis naudotis visomis medžiaginės gerovės saldybėmis. Jai reikėjo tik atsisakyti „litvomanijos“, kaip ne kartą pakuždomis ji buvo kaimynų gundoma.

Bet ir čia, išsižadėjusi viliojančių asmeninio gyvenimo patogumu, sunkių lietuvybei gynimo kovų fronte ji pasiliko su ponų tarnaitėmis ir kaimo jaunimu. Kartu su jais triūsė ir kentėjo, kartu su jais ir džiaugėsi pradžioje tik retom ir blankiom mūsų tautos išsilaisvinimo prošvaistėm, o vėliau ir skaisčiai nušvitusia pilna laisve tėvynės padangėje.

Domicėlės ryžtingomis pastangomis buvo atgaivinta ir įtvirtinta ir įtvirtinta Palevičių šeimoje per amžių slinktį nusilpusi lietuviškoji dvasia, o primiršta lietuvių kalba vėl tapo šeimos gimtąja kalba.

Visi Palevičių vaikai baigė Vilniaus lietuvių gimnaziją, studijavo Vilniuje, Prancūzijoje ir Belgijoje, nuo ankstyvos jaunystės buvo veiklūs įvairiuose lietuviškuose sambūriuose. Lietuviams atgavus Vilnių, jų sūnus Leonardas Palevičius buvo sostinės viceburmistras. Nuolatinė dvasinė įtampa kovoje už lietuvio teisę laisvai gyventi, patirti toje kovoje priešo smūgiai ir kasdien kabanti virš galvos naujų smūgių grėsmė per anksti palaužė Domicėlės sveikatą. Ji, nesulaukusi 45 metų, 1928 m. birželio 18 d. užmerkė akis amžinam poilsiui.

Velionė, palydima vilniečių minios, buvo palaidota Šv. Petro kapinėse Vilniuje, bendram Palevičių kape.

Lietuvos prezidentas Domicėlę Graužinytę – Palevičienę už nuopelnus savajai apdovanojo Nepriklausomybės medaliu.

Neapvylė savo šeimos lūkesčių ir jaunasis Kazimieras Graužinis. Pirmasis visas mokyklas išėjęs, tarp pirmųjų ir visą gyvenimą žygiavo plačiaisiais Nepriklausomos Lietuvos vieškeliais.

Kazimiero neeiliniai gabumai mokslui, stropumas kiekviename darbe ir kitokios asmeninės savybės jau pirmaisiais mokslo metais imperatoriaus Aleksandro I gimnazijoje iškėlė jį tarp geriausių moksleivių. Taip jis ir ėjo iš klasės į klasę, nė karto nepaslydęs pirmūno kelyje.

Po dešimties metų, kai Kazimieras Aleksandro I gimnazijoj penketukus kolekcionavo, tuose pačiuose seniausio Rytų Europos Lietuvos universiteto rūmuose, tada mūsų karaliaus Stepono Batoro universitetu vadinamuose, jo būsima žmona Laimutė Šlapelytė ir aš, kartais viens kitam talkindami, keturis metus tarp pirmaujančių „studijorių“ teisių mokslo išmintį gvildenome, kol abu gražius teisių magistrų diplomus namo parsinešėm. Ir jai, ir man Kazimiero paliktų uolaus mokslo tradicijų prisiminimai tik geram pasitarnavo.

Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė Kazimierui Graužiniui baigti gimnaziją Vilniuje. Karo audra su keliais kitais šeimos nariais nupūtė jį Rusijos gilumon. Ten jis baigė Martyno Yčo lietuvių gimnaziją Voroneže ir gavo brandos atestatą su aukso medaliu. Norėdamas išvengti rusų kariuomenės, tuomet jau pairusiam karo fronte su vokiečiais, nedelsdamas įstojo į Karo medicinos akademiją Petrapily. Kilus Rusijoje revoliucijai, 1918 m. pavasarį Kazimieras grįžo Vilniun.

Čia jis aplankė mane Pirmojoj Vilniaus lietuvių vyrų gimnazijoje, vėliau Vytauto Didžiojo vardu pavadintoje. Kai direktorius Mykolas Biržiška iškvietė mane iš klasės pasimatyti su svečiu, aš tik iš balso pažinau Kazimierą. Jis buvo jau suaugęs vyras, ir, be to, dar su gražia Karo medicinos akademijos studento uniforma. Vos keliais žodžiais mums pasikeitus, jis pastebėjo mano veide susirūpinimą ir apklausė, kaip sekasi mokslas. Pasakiau, kad jį sekdamas, turiu penketukus, išskyrus piešimą, iš kurio gavau ketvertuką, ir kad mane slegia tik vienas rūpestis – kur gauti 27 markes sumokėti gimnazijai už trimestrą. Kitą dieną Kazimieras parūpino man 30 markių ir tuo būdu išlaisvino mane iš slėgusio nerimo.

Lietuva 1918 metais buvo dar vokiečių okupuota. Bet Lietuvos Taryba buvo jau paskelbusi Lietuvos Nepriklausomybę ir po truputį kilo iš karo griuvėsių. Tų pačių metų lapkričio 11 d. pirmasis prof. Voldemaro ministrų kabinetas pakvietė jaunus vyrus stoti savanoriais Lietuvos kariuomenėn. Kazimieras Graužinis buvo vienas pirmųjų savanorių eilėse. Vėliau baigė pirmąją karo mokyklos laidą leitenanto laipsniu. Lietuviams vilnių atgavus, 1920 metais jis buvo paskirtas miesto komendanto pulk. Kurkausko adjutantu. Po to dirbo Generaliniam štabe. Karui pasibaigus, 1922 metais Graužinis perėjo Užsienio reikalų ministerijos tarybon ir ėjo mūsų atstovybių sekretoriaus pareigas įvairiose Europos valstybėse. Paskirtas toms pareigoms Paryžiun, pradėjo studijuoti teisę Sorbonos universitete, kurį baigęs ir parašęs disertaciją „Vilniaus klausimas“ (Question de Vilna), 1927 m. gavo teisių daktaro laipsnį. Tuo pačiu metu ten studijavo ir baigė Politinių mokslų akademiją. Baigęs aukštuosius teisės ir politinius mokslus geriausiais pažymiais, buvo paskirtas atstovu prie Šv. Sosto, o nuo 1939 m. buvo Lietuvos nepaprastu pasiuntiniu ir įgaliotu ministru Pietų Amerikai su būstine Buenos Aires, Argentinoj, o šiai suėjus į draugingus santykius su Sovietų Sąjungą, mūsų atstovybės būstinė 1947 m. buvo perkelta į Montevideo Urugvajuje.

Kai Kazimieras Graužinis rašė disertaciją „Vilniaus klausimas“, mūsų ryšiai buvo atsinaujinę. Disertacijos tezei, kad Vilniaus kraštas yra lietuviškas, pagrįsti reikėjo etnografinių duomenų, ypač iš rytinių Lietuvos pakraščių. Tuomet buvau dar tik įpusėjęs teisių studijas, bet, dirbdamas spaudoje ir dalyvaudamas beveik visų Vilniaus lietuvių pagrindinių organizacijų veikloje, turėjau pakankamus ryšius su mūsų kaimo šviesuomene ir esant reikalui gaudavau demografinius net atskirų kaimų duomenis. Taip sukauptus duomenis, iš kurios ginčijamos vietovės siųsdavau Kazimierui. Vėliau, gavęs jo išspausdintą disertaciją (kelių šimtų puslapių didelės knygos formato), turėjau progos įsitikinti, kad mano kukli pagalba jo svarbiame darbe veltui nenuėjo.

Visi Graužinių skaitlingos šeimos nariai – du sūnūs ir septynios dukros, – augę ir brendę lietuvių tautos atgimimo poaušriniu laikotarpiu, puoselėjo ir skleidė tuometines mūsų romantinio patriotizmo nuotaikas savo gyvenamoj apylinkėj teisėtais ir įstatymų draudžiamais būdais, nepaisydami nei medžiaginių nuostolių, nei asmeninių smūgių grėsmės, kol ten atgaivino ir įtvirtino nebepalenkiamą lietuvišką dvasią.

Kai 1920 m. rudenį ties Giedraičiais ir Širvintomis vyko ir buvo laimėti Lietuvos Nepriklausomybę lemiantis mūšiai su lenkais, mūsų kariuomenės pusėj kovėsi vietos partizanai, kai kurie jų net Vyčio Kryžiaus ordinais apdovanoti. Tarp jų buvo ir tokių, kurie prieš dvidešimt metų laikė save lenkais ir atkakliai priešinosi Graužinių lietuviškiems užmojams tose apylinkėse. Vėliau tose imtynėse jie praregėjo ir suprato, kad apgaulingai pateko į svetimųjų gretas ir paskubom grįžo pas savuosius.

Ne visos lemtingos kovos už lietuvišką dvasią, vykusios mūsų etnografinių pakraščių vietovėse, pateko į rašytas kronikas. Kai kurias jų dar mena nedaugelis senelių, tačiau netrukus kartu su jais pridengtos kapų tylos. Taip nyksta ir pagarbios Graužinių šeimos istorinės veiklos Rytų Lietuvoje mitas. Deja, šio rašinio paskirtis leis man prisiminti vardus tik tų, kuriuos mano ilgoj žemiškoj kelionėj teko sutikti Lietuvos keliuose.

Jau nuo pirmųjų dienų po išgelbėjimo iš beviltiškos našlaičio nedalios skurdžioj Daujočių kaimo lūšnelėj ir atsiradimo Graužinių šeimoj Martyniškių dvare aš pradėjau narplioti savo vaikiškoj galvosenoj visus man žinomų aplinkybių raizginius, ieškodamas to įvykio šaknų. Užtruko keletą metų, kol vyresnioji karta pradėjo su manim ir rimtai kalbėti šiuo sudėtingu rūpimu klausimu. It kaip iš daugelio šaltinių mano surinktos to laiko faktų bei aplinkybių skeveldros patvirtino apytiksliai tą pačią versiją.

Mano motina buvusi dievota moteris ir jaunatvėje uoliai dalyvavusi Giedraičių bažnytiniam chore, kurio sėkmingos kovos dėl lietuviškų pamaldų sugrąžinimo bažnyčion ilgai nebuvo parapijoj  užmirštos. Iš tų laikų jos pažinties paskutinis siūlas su parapijos klebonu kun. Stragiu nebuvęs nutrūkęs iki paskutiniųjų jos gyvenimo dienų. Jai staigiai mirus, klebonas kreipęsis į Graužinių šeimą, prašydamas suteikti galimą pagalbą be jokios globos likusiems jos našlaičiams.

Graužinių šeimoj Karolinos Zabukaitės vardas taip pat dar buvęs gyvas ir gražiai prisimenamas. Ji buvusi pas juos trejus metus virėja ir sumaniai jiems talkininkavusi Giedraičių atlietuvinimo pastangose.

Be to, gal dangiškoji valia lėmė, kad Ona Graužinytė, tuomet dar tik 19 metų amžiaus. Taip pat labai pamaldi ir net apie vienuolės pašaukimą svajojusi, pirmame šeimos pokalby pareiškusi, kad neketinanti savo šeimos kurti ir paimsianti Karolinos vaikus savo globon. Kiti šeimos nariai tokiai problemos atomazgai pritarę. Ir taip mano ir sesutės likimas buvęs išspręstas gražių vilčių šviesoje.

Ta linksma žinia buvusi nedelsiant pranešta klebonui. Kitą dieną kun. Stragis atnašavęs šv. Mišias, melsdamas Dievo palaimos visai Graužinių šeimai ir jos priglaustiems našlaičiams. Po pamaldų Klemensas ir Ona Graužiniai išvyko į Daujočius Karolinos vaikų parsivežti.

Ieškodamas tos didelės problemos sprendimo motyvų, Graužinių širdyse radau tik vieną gilų, gryną, be jokių pragmatinių priemaišų lietuviško bendrumo jausmą, kuris paskatino juos paimti ant savo piečių nelengvą svetimų vaikų auklėjimo naštą tik todėl, kad jie buvo tikros lietuvės motinos vaikai.

Taip tikrovėje gimė tema naujai didaktinei pasakai, kaip pražūčiai skirti našlaičiai buvo geraširdžių žmonių pasiaukojimu išgelbėti iš pikto slibino nasrų.

Pirmas mano apsistojimas Martyniškiuose buvo trumpas. Ona ir Klemensas Graužiniai atsivežė čia mane su sesute 1909 m. sausio pradžioj, o tų pačių metų birželio pabaigoj mūsų globėja Ona buvo tėvo siunčiama į Kurklių dvarą pieno ūkio tvarkyti. Ji nusigabeno ten ir mus.

To trumpo Martyniškių laikotarpio aplinkos poveikis davė naujus pagrindus mano dvasiniam brendimui. Graužinių šeimos narių švelnūs ir šilti tarpusavio ir su kitais santykiai, grožio bei gėrio kasdieninis puoselėjimas, rūpestis lietuviškais reikalais mane domino ir žadino manyje jų sekimo pogeidį.

Kai saulėtą birželio rytą du poriniai vežimai pajudėjo Kurklių link, aš ilgai akimis lydėjau Martyniškių tolstančius sodus ir prie jų prigludusį sidabru tyvuliuojantį ežerą. Ten mano takai jau buvo praminti, ten liko dalis mano širdies ir nepaprasto gerumo žmonės.

Tai buvo pirmoji mano tolima, daug įspūdžių žadanti kelionė į nematytą įdomų kraštą. Gamtovaizdis keitėsi už kiekvieno kalniuko ir tik retas jų netiko į gražaus paveikslo rėmus. Čia, žiūrėk, gandrai, rimtai nusiteikę, lėtu žingsniu papieviais vaikštinėja, čia pempės, vis kartodamos tuos pačius sveikinimus, skraido virš mūsų galvų. Čia vėl už kito kalniuko karvių ir avių banda panuovalius pešioja, o netoliese kaime keli vyrai vienu metu dalgius plaka, kad net visa apylinkė šiurkščiu disonansu skamba ir miško aidas jį dar pakartoja. Truputi toliau pavažiavus, kiek akys siekia, jau išplaukusiom varpom rugių laukai banguoja. Ir taip vis keitėsi vaizdai, visi gražūs ir įdomūs, žadindami pradėjusio snausti keleivio budrumą.

Pirmam poilsiui sustojome Želvoj, tik keturi kilometrai nuo Laumėnų dvaro, kuris taip pat buvo Graužinių šeimos nuosavybė, bet vėliau atiduotas vyriausiai dukrai Domicėlei Graužinytei kaip kraitis, kai tekėjo už vilniečio Palevičiaus. Palevičiai nuolat gyveno Vilniuje, o į Laumėnus tik atostogų atvažiuodavo. Čia jų tuo metu nebuvo, todėl čia ir nesustojom.

Želva neverta net miestelio pavadinimo. Ant kalniuko maža medinė bažnytėlė ir tokia pat klebonija, o pakalnėje kelios aplūžusios parduotuvės, visos krūvon susimetusios. Prie pirmos bene didžiausios durų stovėjo statinėlė su silkėm ir čia pat didelė statinė deguto ratams tepti. Krepšyje ant suoliuko buvo kelios bulkutės ir gabalas rūkytos dešros. Lange kabojo virtinė riestainių, musių spiečiaus apsėsta. Po riestainiais tame pat lange stovėjo pora buteliukų kažkokio gėrimo. Prie kitų parduotuvių matėsi maišai su javais, ant vienos durų plevėsavo margos suknelės, o prie vienų gonkų buvo pririšta ožka taip pat pardavimui.

Po trumpo pasiganymo vėl tik žingine slinkom Balnininkų pusėn. Kelias negrįstas, vietomis ratai klimpo smėlin, o kai kur balos telkšnojo.


Tik po kelių valandų pasiekėm Balninkų miestelį. Nors ir arkliai, ir keleiviai jautė nuovargį, bet čia ilgesniam poilsiui nesustojom, nes vežėjai skundėsi, kad, ligšioliniu greičiu važiuodami, šiandien Kurklių nepasieksime, nors nė vienas jų Kurkliuose nebuvo buvęs ir apie didelius tolius tik spėliojo. Trumpai arklius pasigirdžius, buvo pradėta vis daugiau juos raginti, bent jau į pakalnę ristele pabėgti.

Nors skubėjom, kiek galėjom, bet Kurkliuose atsiradom, kaip buvo numatyta, tik po saulėlydžio. Dvarą jau buvo užgulusi prieblanda ir sustingusi tyla. Neatrodė, kad mūsų čia kas nors būtų laikęs. Tik šuniukas, užkimusiu balsu porą kartų suamsėjęs, mus pasitiko. Bet, pradėjus mums iš vežimų kraustytis ir tempti atsivežtus daiktus laipteliais tarp dviejų storų kolonų į priešgonkį, atsidarė durys ir jose pasirodžiusi vidutinio amžiaus stiprios sudėties moteris, atėjo mums į pagalbą. Aš vienas pirmųjų įsibroviau vidun. Kambariai buvo dideli, kai kurie su lentinėm pertvarom ir tuo būdu iš vieno padaryti du. Mano ir sesutės lovytės stovėjo valgomo kambario atitvertoj pusėj. Už tos pertvaros ramiai praėjo mano pirmoji gerai išmiegota naktis Kurklių dvare.

Praėjo keletas dienų, kol aš išlandžiojau visus dvaro užkampius. Kas tik buvo sutiktas ir leidosi su manim į pašnekesį, tas buvo apklausinėtas – kas, kur ir kaip? Ką pats per tą laiką suskubau pamatyti ir ką kiti man pasakė – tai buvo tik dalis seno dvaro iki šiol tyloj nuskendusių praeities įdomybių.

Kurkliai jau XVI šimtmety buvo visoj Lietuvos valstybėj žinomi, kai kurkliečiai baudžiauninkai skundėsi karaliui Žygimantui Senajam, kad jie nepajėgia sumokėti savo ponų jiems uždedamų mokesčių ir kai karalius tuos mokesčius jiems pusiau sumažino.

Dabar Kurkliais vadinasi miestelis, paskutiniais Nepriklausomybės metais turėjęs apie 1000 gyventojų. Prie jo yra didžiulis Bistramo dvaras (Krkliai I), ten pat Graužinių dvaras (Kurkliai II) ir dar palivarkas Kurkleliai, Pruso-Prusevičiaus nuosavybė.

Graužinių Kurkliuose daugelyje kampelių dar matosi senos praeities prabangos likučių bei meniško skonio pėdsakų.

Rezidencinis namas, nors jau taisytas ir vėlesniems praktiškiems poreikiams pritaikytas, vis dar nėra nustojęs renesanso stiliaus žymių. Pastato vidaus erdvėj, kad ir sudarkytoje laikinom medinėm pertvarom, dar nesunkiai įžiūrimi ir sienų, ir lubų skulptūriniai bei tapybiniai didelių menininkų išbaigimai. Deja, visa ta aukštos kokybės meninė dekoracija bene bus jau pasiekusi nebepataisomą nubyrėjimo ir nublukimo ribą.

Gyvenamą namą supantis sodas keturiom supiltom terasom nusileidžia iki dirbtinių tvenkinių su mūriniais raudonų plytų tilteliais ir cementinėm krantinėm. Ta graži panorama dar papuošta planingai apsodintas vietiniais bei dekoratyviniais medžiais ir krūmais. Deja, ta visa augmenija jau pasenusi bei susivėlusi ir savo pradinės paskirties nebeatlieka.

Visi dvaro pastatai mūriniai, nors jau seni, bet dalis jų dar buvo tinkami ir naudojami. Tačiau keletas namų, kiti net dviejų aukštų, jau be langų ir durų, kai kurių ir stogai kiauri ir sienos jau apgriuvusios. Juose tik pelėdos bei apuokai veisiasi ir naktimis, grėsmingai ūkaudamos, moteris baido.

Kas, kada ir kokiam tikslui tuos trobėsius statė – niekas iš gyvųjų tikrai nežinojo. Tik kai kurių seni pavadinimai buvo žmonių dar vartojami iš to buvo galima spėlioti apie jų pirminę paskirtį. Vienas tokių dviejų aukštų pastatas, kiek atokiau nuo dvaro sodybos, buvo vadinamas „virelinė“. Vyresnių manymu, tai buvęs nedidelis ūkio gaminių apdirbimo bei konservavimo fabrikėlis. Ten, atseit, buvusios verdamos daržovės, vaisiai bei uogos ir hermetiškai uždarytuose puoduose buvo vežamos pardavimui į miestus. Kitas panašus, dar labiau apgriuvęs, pastatas vietinių buvo vadinamas „garbonia“, kas lenkišku žargonu reikštų odų apdirbimo įmonę. Dar vienas geros būklės su aukštu bokštu gotiško stiliaus trobesys pavadintas „vendliorne“. Lietuvių kalbon išvertus, reikštų – rūkyklą. Ten buvę rūkomi įvairūs mėsos gaminiai ir žuvis. Dar ten įrengta dvaro kalvė.

Kitų griuvėsių nei nei pavadinimų, nei senosios jų paskirties tada atsekti man nepavyko. Tik daug vėliau, jau mokykloj istorijos lapus sklaidant, Kurklių dvaro mūrų griuvėsiai apie savo praeitį į mane prabilo.

Paskutinis Lietuvos – Lenkijos karalius Stanislovas Augustas buvęs pasinešęs supramoninti savo valstybę. Jo iždininkas (finansų ministeris) Antanas Tyzenhauzas, uoliai vykdydamas karaliaus pageidavimus, įsakęs visiems dvarų savininkams kurti savo dvaruose įvairias pramonines įmones ir pats daug jų įsteigęs savo ir karališkuose ūkiuose bei miestuose. Tuo būdu ir Kurklių dvare atsiradę nedidelių fabrikėlių žemės ūkio gaminamas eksportui paruošti. Bet 1795 m. rusams užėmus visą Lietuvą, ta mūsų krašto pramonės užuomazga buvo sužlugdyta, Kurkliuose išliko iki šių dienų tik našus pieno ūkis, nes derlingos dirvos ir Virintos upelio pavasarinių potvynių tręšiamos pievos kasmet duoda gyvuliams daug gero pašaro.

Nors Kurkliuose netrukdavo man duonos, nepasigesdavau čia ir gamtos grožio, bet kasdienėj mano buity, palyginus su Martyniškiais, atsirado įvairaus pakaitalo, kuris drumstė iš ten atsivežtas skaidrias nuotaikas.

Mūsų globėja atvyko čia sudėtingų stambaus ūkio reikalų savarankiškai tvarkyti. Tai buvo pirmas jos jaunų jėgų bei sugebėjimų bandymas. Patirties toj darbo srity stoka ir noras išlaikyti atitinkamoj aukštumoj tėvo ir visos šeimos suteiktą jai pasitikėjimą labai apsunkindavo net mažų ūkio problemų sprendimą. Kiekviena nesėkmė keldavo nuovargį ir nusivylimą.

Jau anksti rytą ji važiuodavo su moterimis karvių melžti. Pati turėjo būti, nes buvo tikrinamas ir registruojamas kiekvienos karvės pieningumas ir pieno riebumo procentas. Pagal tuos duomenis buvo daroma gyvulių atranka, pakeičiant mažiau vertingas karves geresnės veislės karvėmis. Sugrįžus iš tvartų, reikėjo nedelsiant išskirti grietinėlę, perleidžiant pieną per centrifūgas. Po to sekdavo sviesto plakimas, plovimas, sūdymas, priesavymas ir pakavimas į vaškuotu popierium išklotas statinėles. Sviesto gamyba ir paruošimas rinkai buvo atliekamas mašinomis, bet mašinos – rankomis sukamos. Kiekvienas gamybos etapas turėjo būti žinovo prižiūrimas.

Dažnai sviesto tvarkimas užtrukdavo net iki vakarinio karvių melžimo. Tada melžėjos turėdavo paskubėti, kad iki sutemų iš tvartų sugrįžtų ir parvežtą pieną sutvarkytų. Po to pienininkų dar laukdavo mašinų ir patalpų valymas, o jų vadovės, mano globėjos – nemaža kasdienė buhalterija.

Du kartus per savaitę aklinai užkaltos sviesto statinėlės būdavo sukraunamos į didelę skrynią su ledais ir vežamos į Anykščių geležinkelio stotį, kur sviesto supirkimo bendrovės agentas jas pasverdavo ir sumokėdavo iš anksto sutartą kainą. Jau vien pieno ūkio reikalai užpildydavo visas mūsų globėjos darbingos dienos valandas ir visos savaitės darbo dienas. Mes ją mažai ir matydavom. Tik kai kada susitikdavom bendrų pietų metu. Ji, tik trumpais žodžiais su mumis pasikeitusi, kažkur išskubėdavo. Manęs niekas neklausė nei kur aš einu, nei kada grįšiu. Tada aš dar nesupratau jos darbų naštos ir mano vaikiškon galvon lindo mintis, kad mūsų globėjai labiau rūpi veršiukai negu vaikai. Aš pats nenorėdavau tuo tikėti ir bandydavau tokių minčių neprisileisti, bet motiniškos meilės šilumos stoka dažnai man grauždavo širdį.

Kitais metais per Sekmines iš Martyniškių atvažiavo visiems mums mielas ir visuomet laukiamas globėjos brolis Klemensas ir atvežė jauną, gražų, laivyno kadetų uniforma apsirengusį vyrą. Klemensu pristatymu, jis esąs Petras Petronis iš Kupiškio, Petrapilio karo laivyno akademijos studentas, vykstantis į tėviškę atostogų, sutiktas vienoj lietuvių jaunimo sueigoj Vilniuje.

Svečias mums visiems labai patiko: aukšto ūgio, stipraus sudėjimo, linksmai nusiteikęs ir gražiai kalbantis lietuviškai. Kiekvienam parūpo, kad jis čia būtų sotus ir nenuobodžiautų. Marijona netrukus pasigyrė, kad jau nupešusi dvi antis, rimorius Dimitras, metęs pakinktus taisyti, nubėgo prie tvenkinio su šautuvu ir nušovė didelę lydeką, o aš su savo „adjutantais“ parnešiau iš Virinto upelio net dvylika vėžių.

Pilna burna vaišinomės vakarais, nes dienos buvo tik darbams skirtos. Vieną dieną Klemensas su svečiu tvarkė sviestą, kad vyriausia pienininkė, atsipalaidavusi nuo tų pareigų, turėtų laiko visokių kepsnių ir pyragaičių vakarienei paruošti. Vakaronės užtrukdavo iki vidurnakčių, nes svečias daug pasakojo įdomių, linksmų ir pavojingų nuotykių iš savo kelionių jūromis į tolimus kraštus.

Po trijų dienų viešnagės Klemensas išvežė svečią į Anykščių geležinkelio stotį. Mes, jį išlydėdami, mojavom rankomis ir kvietėm vėl mus aplankyti.

Pirmas Petronio apsilankymas Kurkliuose paliko daugiau negu geros pažinties užuomazgą. Jis pakirto mūsų globėjos širdyje puoselėtus vienuoliško gyvenimo polinkius, apie kuriuos ji buvo pasakojusi net Giedraičių parapijos klebonui, ir vietoj jų sukūrė jos vaizduotėje gražaus šeimyninio gyvenimo viziją.

Svečiui išvykus mūsų globėja dar mažiau skirdavo laiko pabendravimui su mumis. Taip pat suretino ir važiavimus su melžėjomis į tvartus karvių pieningumą tikrinti. Vis dažniau ir dažniau ateidavo laiškai iš Petrapilio, į kuriuos tekdavo nedelsiant atsakyti. Laiškuose buvo keliamos pačios didžiausios gyvenimo problemos, todėl ir atsakymai į juos reikalavo gilesnio apsvarstymo. Nors rūpesčių padaugėjo, bet jos veide kasdien buvo pakili nuotaika.

Netrukus mielas svečias iš Petrapilio vėl aplankė Kurklius ir po to jo pasirodimai čia padažnėjo. Jis atvykdavo traukiniu į Anykščius, o ten geležinkelio stoty jį pasitikdavo iš Kurklių pasiųstas virėjas. Petronio atvykimas visiems mums būdavo lyg ir šventė. Jis kiekvienam atveždavo gerą žodį, o kai kada ir dovanėlę.

Po pruputį Petronis perėmė ir mano mokymosi pažangos priežiūrą. Kiekvieną kartą atvykęs patikrindavo visą daugybos lentelę, skaitymo greitį iš maldaknygės bei kalendoriaus ir liepdavo paskaitytą atpasakoti, peržiūrėdavo mano raštą iš knygos ir ne tik pataisydavo klaidas, bet kreipdavo dėmėsį ir į rašyseną. Kiekviena raidė turėjo būti aiškiai ir dailiai parašyta. Tai buvo kartu ir lietuviško rašto, ir dailyraščio pamoka. Pastebėjęs, kad iš rimoriaus Dimitro esu kelius rusiškus žodžius išmokęs, atvežė man iš kažkur rusišką „Azbuką“ ir bent kiek pamokė rusiškai skaityti bei rašyti. Su tuo rusų kalbos žinojimu vėliau stodamas į Giedraičių dviklasę galėjau aplenkti parengiamąją klasę ir tuo būdu sutaupyti metus. Išvažiuodamas ir vėl visokių skaitymų bei rašymų man palikdavo. Nors ir nežinodavau tiksliai, kada jis atvažiuos, bet niekad nebuvau užkluptas jo paliktų darbų neatlikęs.

Naujų įvykių raidą pastūmėjo pirmyn mūsų globėjos tėvo Kazimiero Graužinio staigi mirtis ir jo palikimo tarp vaikų pasidalinimas.

Kurklių dvaras, kuriame mes laikinai gyvenome, buvo paskirtas vyresniam sūnui Klemensui. Mūsų globėjai Onai atiteko Aleksandriškių dvaras su Gailiškių palivarku, apie penki km į rytus nuo Giedraičių. Mums vėl reikėjo kraustytis.

Naujos sodybos tvarkymas užtruko porą mėnesių. Užtruko ir Petronių vedybos. Petronis už mėnesio po vedybų jau turėjo vykti tarnybon į savo laivą, kuris tuo metu stovėjo Suomijos įlankoj Krauštake ir buvo jau gavęs įsakymą plaukti Ispanijon.

Tik 1911 m. birželio mėn. (datos neprisimenu) mūsų globėja Ona Petronienė keliais vežimais su pririštom prie jų penkiom karvėm, asmenine manta ir dviem vaikais, visą parą keliavusi, atsirado jau nuosavam dvare Aleksandriškiuose.

Mūsų nauja rezidencija darė kuklios sodybos įspūdį. Visi trobesiai mediniai su šiaudiniais stogais. Gyvenamasis namas ant kalniuko su gražiu vaizdu, bet senas, pakrypęs, su girgždančiom durim, kambariai pelėsiais pakvipę. Įdomiausias pastatas visam dvare – tai vėjinis malūnas ant aukšto kalno su dideliais sparnais. Tokio malūno aš dar nebuvau matęs.

Dvaras buvo išnuomotas, todėl pačiai savininkei tais metais nebuvo ką ten veikti. Ji paliko mus dvaro užvaizdos žmonos Sabaliauskienės globon, o pati išvyko pas motiną į Martyniškius ir ten pastoviai gyveno, aplankydama mus tik kartą per savaitę arba rečiau.

Aleksandriškiuose pradėjome gyventi kaip pasakoje – du vaikai senam dvare. Nieko mums čia netrūko. Penkios geriausios veislės karvės. Pieno nors maudykis. Dvi vištos po kiaušinį kasdien dėdavo. Palangėj daržas su įvairiom daržovėm, tarp kurių dvi galvos kopūstų iš tolo liudijo, kad jis netuščias. Už kelių žingsnių sodas, pilnas vaisių ir uogų. Maisto sandėliuke dar ir lašinių gabalas kabojo. Kiekvieną rytą ateidavo pani Sobolevska (tik lenkiškai kalbėjo), paruošdavo pusryčius ir dar kai ką pietums išvirdavo. Vakarienei arbatos vaikai išvirdavo patys.

Toks nesudėtingas gyvenimas būtų tik paprasta proza, jei ne žiurkės, kurios suteikia jam pasakišką formą.

Vakaro prieblandai seną dvarą gaubiant, į jo rezidencinį namą iš apylinkės pradėdavo rinktis žiurkės. Senesnės jų turėjo savo kelius per rūsį, naujokės – per  pastogę, bet beveik visos susiburdavo erdviam salone. Apie vidurnaktį jos sukeldavo tokį triukšmą, lyg jauni ponaičiai ten mazurką šoktų. Ir tik paryčiais išsiskirstydavo, iš kur buvo atėjusios.

Vieni tvirtino, kad čia tikros žiurkės, o kiti, kilnodami pečius, minėdavo vaiduoklius.

Nors vaiduoklių versija atrodė man per daug vaikiška, bet atsargumo sumetimais pradžioje pasirinkau pasyvaus gyvenimo strategiją.

Nakčiai mėgindavau sklandžiai uždaryti namo išorines ir kambarių duris. Kai kurios jų buvo iškrypusios, cypė ir nesiduodavo uždaromos. Tokiais šiaip taip užrišdavau, o likusias skudurais užkamšydavau. Bet tokios mano barikados neatlaikydavo tariamų vaiduoklių puolimo. Naktimis vis tiek kažkas belsdavosi visuose kambariuose, net ir prie mano miegamojo durų, kurios būdavo ir uždarytos, ir virvele užrištos, ir dar kėde užremtos.

Pasyviai strategijai nepasisekus, buvau priverstas pats pereiti į puolimą. Kai vieną naktį prasidėjo salone tariamų vaiduoklių šokiai, ten ir aš staigiai atsiradau su grindim šluoti šepečiu rankose. Salone dar nebuvo jokių baldų ir pro visus langus šypsojos mėnulis. Nekviesti svečiai manęs pabūgo ir pradėjo šokinėti vieni ant durų, kurios buvo mano anksčiau užtrenktos, kiti ant langų, kurie taip pat buvo uždaryti. Aš tuoj pradėjau juos šepečiu šviesti. Retam tepataikiau, daugelis jų kažkaip ir pro uždaras duris paspruko. Kai kova nurimo, tik du paliko ant grindų kratyti kojas. Iš arčiau kovoj kritusius „vaiduoklius“ apžiūrėjęs įsitikinau, kad tai buvo dvi beveik katės dydžio žiurkės.

Tom mano laimėtom kautynėm ir baigėsi Aleksandriškių dvaro gyvenamojo namo ilgametė žiurkių okupacija. Tik vienas kitas jų žvalgas kartais dar pasirodydavo, bet mes jų nebepaisėm ir naktimis ramiai poilsiaudavom.

Pavasarėjant Aleksandriškiuose pastoviai apsigyveno ir dvaro savininkė – mūsų globėja Ona Petronienė. Ji buvo apsisprendusi pusininko nelaikyti, pati ūkininkauti.

Dvaras turėjo apie porą šimtų dešimtinių geros žemės. Trobesiai jau seni ir kai kurie kapitalinių pataisymų reikalaujantys. Kol kas nebuvo nei ūkvedžio, nei darbininkų, nei padargų, nei gyvulių, išskyrus penkias karves ir dvi vištas, iš Kurklių atsigabentas. Žodžiu, plikas laukas ir beveik tušti pašiurę trobesiai. O pavasaris čia pat prie vartų. Ta tuštuma turėjo būti paskubom užpildyta. Tam reikėjo ryžto ir energijos, ko jaunai ūkininkei nestigo. Bet dar reikėjo nemažai ir teorinio bei praktinio ūkinio pasiruošimo.

Tuoj buvo pasamdyti keturi kumečiai. Tik vienas buvo vyresnio amžiaus, kiti jaunikliai, kurie gerai mokėjo paskui akečias vaikščioti, bet kituose darbuose tik praktikantai. Nedelsiant nupirkta net aštuoni arkliai. Pusė jų – tik dviejų žiemų amžiaus, dar nė karto vežiman nekinkyti, įsigyta net dvylika karvių. Namų ūkiui reikėjo ir kiaušinių, ir vištų perekšlių.

Orams atšilus, visi išėjom į laukus. Daugiausia plūkėsi pati ūkio savininkė. Aš buvau jau aštuonerių metų, jaučiausi pusė vyro, todėl ir nekviečiamas ėjau savo globėjai pagelbėti. Mudu vieni per tris dienas beveik visas bulves pasodinom. Tai nesunkus darbas. Paimi krepšelį sėklinių bulvių ir lėtai eidamas mėtai jas į išartą vagą. Taip mudu ir daugelį daržų apsodinom. Čia buvo kiek sunkiau. Burokų bei kopūstų daigus reikėjo į žemę įbesti ir tuoj palaistyti. Juos laistyti reikėjo dažnai. Tą darbą aš nelabai mėgau.

Vyrams mėšlą į laukus vežant, aš taip pat daug padėjau. Mudu su Sabaliauskų Alfuku arklius varinėjom, t.y. mėšlo prikrautą vežimą nuvarydavau į lauką ir perduodavau vyrui, kuris išvežiodavo jį po dirvą, o iš lauko parvažiuodavau su tuščiu vežimu į tvartus vėl mėšlo pakrauti. Tą patį darė ir Alfukas. Taip darbas sparčiau ėjo. Vyrai tik prikraudavo ir iškraudavo vežimus, o mudu važiuodavom į abu galus, tuo būdu jiems laiko sutaupydavom ir patys prisivažinėdavom iki valios. Tada buvo įdomu pasivėžyti bet kokiam vežime.

Vidurvasariui artėjant, pas mus prasidėjo tikri „būrų“ vargai, K. Donelaičio „Metuose“ aprašyti. Ėmė stigti darbininkų visuose darbų baruose. Dirbančiųjų darbingumas dėl nuovargio sumažėjo. Mūsų ūkio darbai pradėjo atsilikti nuo ūkininko kalendoriaus.

Dalis šieno dėl dažnų liūčių kupetose suplėko. Rugius baigėm pjauti jau byrančius. Suvežti juos į kluoną taip pat lietus trukdė ir daug gubų, rugienose išrikiuotų, buvo pradėjusios želti. Bulviakasiui vos įpusėjus šalnos užklupo ir didelis plotas nenukastų bulvių liko po sniegu. Jau pirmam sniegui krentant paskutinius burokus bei kopūstus nuo daržų rinkom. Pūdymą suskubo tik vieną kartą suarti ir apakėti. Dar kartą arti nebebuvo laiko. Teko jau bent kiek pavėluotai ir į menkai išdirbtą dirvą rugius pasėti. Pavasarį vešliai sužydėjęs sodas buvo vienam Giedraičių žydui sodininkui išnuomotas. Žiedams nubyrėjus, sodas nebebuvo toks patrauklus ir nuomininkas pabėgo, nuompinigių nesumokėjęs. Vaisius teko patiems skinti ir turguose pardavinėti. Pienas buvo iš anksto pienininkui parduotas ir jis tiesiog iš tvarto, iš melžėjų jį pasiimdavo. Bet iš įvairių pasviečių paskubom supirktos karvės nebuvo pieningos, tad pelnas tik išlaidas tepadengdavo.

Pirmieji ūkininkavimo metai atnešė savininkams daug medžiaginių nuostolių ir dar daugiau dvasinio nusivylimo. Nesėkmės ir įvairūs susikrimtimai pakirto ūkio vadovės sveikatą. Pradėjo ryškėti visokių negalavimų simptomai. Be to, ji laukėsi pirmojo kūdikio.

Savininkės vyras kapitonas Petras Petronis tebetarnavo karo laivyne ir iš ten pasitraukti tuo metu negalėjo. Rusai, 1905 metų kare su japonais praradę beveik visą savo laivyną, skubėjo jį atkurti ir sustiprinti, nes Europos karališkuose dvaruose jau vėl rodėsi karo šmėkla. Šį kartą vokiečiai varžėsi su anglais jūrose ir grasino visiems jų sąjungininkams. Rusų laivų statyklose buvo dirbama trim pamainom ir kariniai pratimai jūrose buvo vykdomi be pertraukos.

Tik žmonai susirgus, Petronis galėjo ją aplankyti. Bet jo pagalba apsiribojo užuojauta, patarimais ir sudraudimu kai kurių darbininkų, kurie vasaros darbų metu buvo aiškiai ignoravę savininkės patvarkymus bei nurodymus ir šitaip pridarę ūkiui nuostolių. Prieš išvykdamas jis vieną kumetį paskyrė ūkvedžiu, nes žmona buvo nedarbinga. Po to ūkyje buvo įvesta griežtesnė tvarka.

Man asmeniškai 1912 metai atnešė vertingų laimėjimų. Sunkiau padirbėjęs ūkyje, išmokau daug naudingų ūkiškų darbų ir savo akimis aš arti pamačiau, kokiais keliais mūsų kasdieninė duonelė ateina ant mūsų stalo. Nuo darbo sustiprėjo mano fizinės jėgos ir mano žemas ūgis pašoko iki vidutinio. Be to, man buvo lemta žengti porą žingsnių, kurie turėjo įtakos mano tolesniam gyvenimui.

Tais metais ėjau pirmos išpažinties. To Sakramento poveikis mano jaunai sielai buvo didelis. Po išpažinties aš pasijutau betarpiškai arti Dievo ir tikėjau, kad joks blogis manęs nebegali pasiekti. Tokioj dvasinėj būsenoj pasaulis tampa gražus ir mielas, išnyksta grėsminga sutemų baimė ir širdyje susikaupia pakankamai drąsos gyventi ir kopti vis aukštyn naujų laimėjimų pakopon dieviškos palaimos šviesoje. Ši dangiškoji atgaiva ne kartą papildė senkančius mano dvasinių jėgų šaltinius.

Taip pat, manau, būsiu padaręs svarbų gyvenimo žingsnį įstodamas į Giedraičių dviklasę. Tai buvo didelė šešiametė mokykla su trim ar keturiais mokytojais ir apie pusantro šimto ir daugiau mokinių. Pusė jų buvo Giedraičių miestelėnai, kiti – iš apylinkės kaimų. Pradžios mokyklos kursą sudarė paruošiamasis ir trys  normalūs skyriai. Juos baigę ir išlaikę egzaminus gaudavo valstybės pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą. Kas po to dar du metus lankydavo mokyklą ir išlaikydavo egzaminus, tas gaudavo dviklasės mokyklos atestatą, kuris prilygdavo seniau veikusių keturklasių miesto mokyklų atestatui.

Mokslas dviklasėje prasidėdavo spalio pradžioje ir baigdavosi paskutinėmis gegužės dienomis. Pamokos nuo 9 val. ryto iki 4 val. po pietų su vienos valandos pietų pertrauka.

Mokslo reikalavimai buvo dideli ir tvarkos nuostatos griežtos. Už pamokų neparuošimą, už pavėlavimą ar už bet kokį nusižengimą tvarkai klupdydavo vienai valandai. Reikėdavo klūpėti tiesiai, išsitempus, sudėjus rankas ant krūtinės ir pirštus sunėrus. Už mažiausią kryptelėjimą mokinys gaudavo liniuote per delną, o kam to neužtekdavo, tą palikdavo be pietų ar pridėdavo dar vieną valandą po pamokų klūpėti. Kiekvieną pamoką kas nors arba net keli mokiniai klūpėdavo.

Lankydamas mokyklą, gyvenau Martyniškėse. Nuo čia iki mokyklos buvo apie pusantro kilometro. Žiemą, ežerui užšalus, tiesiai per ežerą – gal tik kilometras. Pėsčiomis tą kelią per pusę valandos nueidavau. Gražiu oru tai tik malonus pasivaikščiojimas. Bet kai lyja, sninga ar šąla sušlapusiam ar sušalusiam bristi per purvyną ar per gilų sniegą – tai jau vargas iki ašarų. Mokyklos sargas šlapiais drabužiais ar purvinais batais mokinio klasėn neįleisdavo. Tokiu oru tekdavo neštis knygų maišelyje skudurą batams nusivalyti ir kokį nors atsarginį švarkelį pasikeisti. Jeigu sargas tokio apsivalymo ir persirengimo nepripažindavo, likdavo tik viena išeitis – tuo pačiu keliu namo klampoti ir kai kada, peršalus, lovon gulti. Jeigu toks apsitvarkymas užtrunka ir mokytojas pirmas atsiranda klasėj, tada, paskui jį įėjęs, negali sėsti tuoj suolan, bet privalai išsitempęs prieš mokytoją atsiprašyti už pavėlavimą ir įtikinamai pasiteisinti. Mokytojas pasiteisinimą gali priimti arba už pavėlavimą valandai paklupdyti.

Mokykloje dėstomoji ir šnekamoji kalba buvo rusų. Kasmet mokyklos vedėjas, pradėdamas mokslo metus, primindavo mokiniams, kad mokykloje jie privalo kalbėti tik rusiškai, kad tai padės jiems geriau išmokti kalbą, be kurios jie negalės nei šios mokyklos baigti, nei vėliau aukštesnėn mokyklon įstoti.

Iš tiesų mokiniai tarpusavy kalbėdavo savo gimtąja kalba. Rusiškai kalbėdavo tik keletas rusų tautybės mokinių ir miestelio žydukai. Mano laikais niekas už tai nebuvo nubaustas.

Daugelis mokinių, ypač kaimiečių, kurių pavasarį namuose laukdavo ūkio darbai, neišbūdavo mokykloj iki mokslo metų pabaigos. Tokie rudenį, grįžę mokyklon, turėdavo vėl stojamuosius egzaminus laikyti. Kas visus metus uoliai mokyklą lankydavo ir šio to pramokdavo, tas metų pabaigoje gaudavo pažymėjimą, kad keliamas į aukštesnę klasę, kai kada su sąlyga, kad nepakankamos kurio nors dalyko žinios būtų per vasarą papildytos. Aš nepraleisdavau pamokų ir stropiai mokiausi, nors gaudavau pažymėjimą be sąlygų, bet ir vasarą su knygom nesiskirdavau.

Daugiau kaip po septynių mėnesių, praleistų mokykloj ir Martyniškių dvare, perkeltas į II skyrių 1913 m. pavasarį grįžau į Aleksandriškius.

Čia pernykštė pilkuma tebelaikė užgožusi ir dvaro sodybą ir prigludusius apylinkės kalvas. Atrodė, lyg laikas čia būtų sustojęs ir nieko naujo nebežada.

O vis dėlto ir čia laikrodžiai mušė valandas ir kiekviena jų minutė nešė lauktus ir netikėtus įvykius, kurie paliko pėdsakus ir aplinkoje, ir žmonių širdyse.

Petronių šeimon praėjusiais metais atkeliavo pirmas naujas jos narys – dukrelė Birutė, kurios dažni dieniniai ir naktiniai klykavimai pririšo motinos dėmesį prie lopšio. Visų kitų namiškių gražių jausmų bei šiltų rūpesčių gravitacijos rodyklė taip pat krypo lopšio link. Aplink lopšį vikriai sukinėjosi ir mano sesutė Onutė, kuri tuo metu jau ėjo aštuntuosius metus ir jau buvo pradėjusi elementorių vartyti.

Pernykštė Aleksandriškių ūkio atkūrėja ir vadovė šiemet daugiausia laiko skyrė savo mažajai Birutei. Laikuose, tvartuose ar kluone retai tepasirodydavo ir ir į žemės ūkio reikalų tvarkymą mažai tesikišo. Stigdavo tam laiko. Be to, ir pairusi pernai sveikata nuo persitempimo ūkio darbuose dar nebuvo grįžusi. Sėja, pjūtis ir visi lauko darbai dabar buvo jauno ūkvedžio Juozo Vaitkevičiaus žinioje. Jis per vienerius metus sugebėjo pašalinti atsiradusius nesklandumus ir sugrąžinti kalendorinę darbotvarkę.

Mano globėjos darbingumui sumažėjus, dalį jos smulkesnių darbelių teko man perimti. Aš buvau jau bebaigiąs dešimtuosius metus ir nevengiau progų parodyti savo sugebėjimų.

Man jau užtekdavo drąsos vienam nuvažiuoti į Giedraičius iš vaistinės vaistų ir iš parduotuvių kitokių prekių parvežti. Aš jau buvau ir valsčiuje kažkokių mokesčių sumokėti, ir parvežiau globėjai sekretoriaus pakvitavimus. Namuose darbų kasdien atsirasdavo. Karvių melžimo metu aš su pienininke Estera pieno kvotas skaičiuodavau ir ji pasirašydavo man į knygutę, pagal kurią mėnuo už pieną sumokėdavo. Sodas ir šiemet nebuvo išnuomotas. Bet sodininkas Jankelis pirkdavo obuolius vežimais. Aš padėdavau ir prisirinkti, ir pasverti. Po to eidavom kartu pas mano globėją ir ji, mano paskaičiavimu, jai pinigus sumokėdavo. Dažnai arklius ganyklon išjodavau ir supančioti juos mokėdavau. Darbymetyje įvairių darbelių ir laukuose atsirasdavo. Ne visi jie būna lengvi ir įdomūs, bet kiekvienas jų kėlė man pasididžiavimą, kad aš sugebu juos atlikti, kad jau galiu būti naudingas savo globėjams ir bent kiek jiems atsilyginti už suteiktą man pagalbą.

Rudenėjant vėl atsiradau Martyniškiuose ir pradėjau lankyti Giedraičių dviklasės II skyrių. Visi trys mokytojai buvo tie patys ir tas pats rūstus sargas prie durų tikrino mokinių batų švarą.

Klasėje taip pat beveik visi buvo jau nuo pernai metų pažįstami. Mane mokytojas pasodino pirman suolan su Velfke Rivikiu. Jis rusiškai blogai kalbėjo – su žydišku akcentu – ir beveik prie kiekvieno žodžio pridėdavo „uf“. Mokytojas jam kartais liepdavo kokį nors žodį aiškiai ištarti ir vis kartoti be jokių priedų. Bet jis užsimiršdavo ir kelis teisingai ištaręs vėl pridėdavo „uf“.

Vieną šeštadienį Velfkė pasikvietė mane į svečius. Jo tėvas Giedraičiuose pagrindinėje gatvėje turėjo didelę visokių prekių krautuvę, virš kurios ir patys gyveno. Viename kambaryje stalas buvo įvairiais valgiais apkrautas. Jis buvo vienintelis vaikas, tad prie stalo sėdom keturiese. Visi kalbėjom rusiškai. Tėvas, patikrinęs tuo būdu mano rusų kalbos mokėjimą, ar, tiksliau sakant, rusiškų žodžių tarimą, nes kalbėjau tada dar silpnokai, pradėjo mane girti ir pabaigoj pasakė, jog norėtų, kad aš mokykloje ir per pertraukų metu su jo sūnum bendraučiau, „taip gražiai, kaip čia prie stalo“ su juo kalbėčiau ir jo tarseną taisyčiau. Aš sutikau Velfkei padėti mokytis rusų kalbos, nors pats buvau dar toli iki tobulumo. Tėvas čia pat prie mano lėkštės padėjo dešimt kapeikų. Man ilgą laiką nė kapeikos neturėjus, ta „ketvergė“ atrodė nemažas pinigas.

Po dviejų savaičių rusiško dialogo su Velfke, jo tėvas atsiuntė man dvidešimt kapeikų. Šitaip visą žiemą du kartus per mėnesį gaudavau po dvidešimt kapeikų. Kad pateisinčiau pinigų ėmimą, aš dar labiau ėmiau spausti savo „mokinį“, net už ausies jį patempdavau, kad jis aiškiai tartų rusiškus žodžius, nepridėdamas „uf“.

Kai pavasarį, mokslo metams pasibaigus, Velfkės tėvai dar kartą pakvietė mane pietų, jų sūnus padeklamavo net kelis Puškino eilėraščius tik su nežymiu žydišku akcentu ir be „uf“. Tėvas prie mokėtų man per žiemą kapeikų pridėjo dar vieną rublį, linkėdamas gerų atostogų ir malonaus susitikimo rudenį su jo sūnumi aukštesnėj klasėj bendram suole.

Tai buvo mano pirmoji korepeticija, pirmasis uždarbis ir pirmieji žydai mano draugai.

Gavęs 1914 m. gegužės pabaigoj pažymėjimą, kad esu perkeltas į III skyrių, dar apie porą savaičių pasilikau Martyniškiuose, nes iš Aleksandriškių niekas neatvažiavo manęs pasiimti ir aš pats ten neskubėjau. Čia buvo daugiau žmonių, ir savų, ir svetimų, čia beveik kasdien atsirasdavo įvairių naujienų. Man rodėsi, kad ir oro daugiau, ir atmosferos spaudimas lengvesnis. Nuolatinių pareigų aš čia neturėjau, išskyrus – parnešti iš pašto laiškus ir spaudą. Ateidavo visi lietuviški laikraščiai bei žurnalai iš Vilniaus ir „Šaltinis“ su priedais iš Seinių. Parsinešęs iš pašto glėbį laikraščių, skaitydavau juos iki prieblandos. Mane ypač domino žinios apie tirštėjančius karo audros debesis virš mūsų galvų. Visi tas žinias gaudė ir, jas išpūtę, kitiems perteikdavo. Net iš gretimų kaimų ateidavo vyrai laikraščių pasiskolinti, o kurie nemokėjo skaityti, manęs klausdavo, kas spaudoj rašoma.

Grįžęs į Aleksandriškius, neradau didesnių pasikeitimų, išskyrus Petronių šeimos padidėjimą. Birutės lopšy jau suposi Kęstutis. Mano globėja atrodė dar daugiau išvargusi negu pernai. Kai pasakiau jai apie žiemos darbus mokykloje ir apie savo pasiekimus moksle, pastebėjau, kad ji klausė manęs tik viena ausimi. Nuovargis, nesveikavimai, ūkio bei šeimos rūpesčiai trukdė jai susikaupti bet kuriam reikalui.

Prie mano pernykščių reikalų prisidėjo dar sesutės mokymas. Ji jau galėjo truputį lietuviškai skaityti bei rašyti, bet matematikoj buvo dar silpna, o rusiškai nė žodžio nemokėjo. Per vasarą aš ją bent kiek pamokiau skaityti bei rašyti ir supažindinau su visais keturiais aritmetikos veiksmais bei dugybos lentele. Su tomis mokslo žiniomis ji būtų galėjusi įstoti į Giedraičių dviklasės parengiamąjį skyrių. Bet globėjai buvo numatę dar vienerius metus ją palikti namie.

„Voruta“ Nr. 33 (363) 1998 m. rugsėjo 12 d., 34 (364) 1998 m. rugsėjo 19 d., 35 (365) 1998 m. rugsėjo 26 d., 36 (366) 1998 m. spalio 3 d., 37 (367) 1998 m. spalio 10 d., 38 (368) 1998 m. spalio 17 d., 39 (369) 1998 m. spalio 24 d., 40 (370) 1998 m. spalio 31 d., 41 (371) 1998 m. lapkričio 7 d., 42 (372) 1998 m. lapkričio 14 d., 43 (373) 1998 m. lapkričio 21 d., 44 (374) 1998 m. lapkričio 28 d., 45 (375) 1998 m. gruodžio 5 d., 46 (376) 1998 m. gruodžio 12 d., 47 (377) 1998 m. gruodžio 19 d., 47 (378) 1998 m. gruodžio 29 d.

„Voruta“ Nr. 1 (379) 1999 m. sausio 9 d., 2 (380) 1999 m. sausio 16 d., 3 (381) 1999 m. sausio 23 d., 4 (382) 1999 m. sausio 30 d., 5 (383) 1999 m. vasario 6 d., 6 (384) 1999 m. vasario 13 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra