Prisiminimai apie Lietuvoje internuotus lenkus

Autorius: Data: 2012-12-06, 11:16 Spausdinti

Aušra VIRVIČIENĖ, Vilnius

2012 m. lapkričio 22 d. LR Seimo II rūmų parodų galerijoje iškilmingai atidaryta paroda „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“. Kilnojamąją parodą parengė Tautos atminties institutas (IPN, Lenkija), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus. Parodoje panaudota medžiaga iš Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Danijos institutų, muziejų ir privačių asmenų kolekcijų.

Dvidešimtyje chronologiškai išdėstytų parodos stendų eksponuojamos fotografijos, spaudos publikacijos, dokumentai, žemėlapiai ir schemos atspindi tragišką Lenkijos valstybės politinę situaciją po 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo, Lenkijos gynimą 1939 m. rugsėjo mėn., kariškių ir civilių gyventojų pasitraukimą į Lietuvą, Lietuvos poziciją Lenkijos atžvilgiu 1939 m. rugsėjo mėn., internavimo stovyklų sistemos kūrimą ir išsidėstymą 1939–1940 m., kasdieninį gyvenimą internavimo stovyklose, pogrindinę ir kūrybinę internuotųjų veiklą, internavimo stovyklų administracijos pareigūnų biografijas, Lietuvos lenkų pagalbą internuotiesiems ir karo pabėgėliams bei internavimo stovyklų vadovybės ir pačių internuotųjų likimą po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio mėn.

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė nacistinė Vokietija, rugsėjo 17 d. – Sovietų Sąjunga. Apsiginti prieš dvi grobuoniškas valstybes be sąjungininkų pagalbos buvo neįmanoma. Po nesėkmingo Lenkijos gynimo prasidėjo masinis karių ir civilių gyventojų traukimasis iš okupuotos šalies. 1939 m. rugsėjo pabaigoje Lietuvos sieną perėjo apie 15 000 lenkų. Dauguma iš jų buvo kariai ir policininkai, kurie pagal tarptautinę karo teisę buvo internuoti.

Internuotųjų stovyklose virė kultūrinis gyvenimas

Pirmosios internuotųjų stovyklos skubiai buvo įkurtos ištuštėjusiuose Birštono, Kulautuvos ir Palangos kurortuose, Alytuje, Kuršėnuose ir Rokiškyje. Vėliau internuotieji buvo perkelti į keturias dideles stovyklas Kalvarijoje, Ukmergėje, Vilkaviškyje ir Kaune. Internuotaisiais, vadovaujantis tarptautinėmis sutartimis, rūpinosi Lietuvos Vyriausybė, civiliais pabėgėliais – Lietuvos Raudonasis Kryžius, padedamas tarptautinio Raudonojo Kryžiaus. Lietuvos Vyriausybė ir įvairios organizacijos ragino Lietuvos gyventojus padėti kaimyninės valstybės karo pabėgėliams ir juos paremti. Į šį kvietimą atsiliepė daug Lietuvos gyventojų. Su dideliu entuziazmu civiliais karo pabėgėliais rūpinosi, maisto ir drabužių paketus internuotiesiems ruošė Lietuvoje gyvenę lenkai ir žydai. Kasdienį internuotųjų gyvenimą stovyklose reglamentavo griežta dienotvarkė, paremta karine disciplina. Stovyklų gyventojai turėjo užsiimti darbine ir kultūrine veikla. Stovyklose būdavo iškilmingai minimos valstybinės šventės, organizuojami chorų pasirodymai, veikė savišvietos būreliai ir bibliotekos. Dideliu pasiekimu tapo savo leidinio ir teatro įsteigimas Kalvarijos internuotųjų stovykloje. Nepaisant visų anksčiau minėtų stovyklų administracijos pastangų sukurti internuotiesiems normalias gyvenimo sąlygas, dauguma jų dėl priverstinio išsiskyrimo su artimaisiais jautėsi prislėgti, išgyveno dėl savo valstybės praradimo, nes nematė jokių politinės situacijos gerėjimo perspektyvų. Šios ir kitos priežastys skatino stovyklų gyventojus ieškoti išeičių. Viena iš jų – jau pirmosiomis savaitėmis internavimo stovyklose susikūrusios pogrindinės organizacijos, kurių veikla daugiausia buvo sutelkta į internuotųjų moralės ir patriotizmo palaikymą. Kitas sprendimo būdas – pabėgimas iš internavimo stovyklos ir bandymai pasitraukti į Vakarus. Nepaisant to, kad Lietuvos valdžia, siekdama sumažinti internuotųjų skaičių, nuolat paleisdavo iš stovyklų asmenis, kurie būdavo pripažinti netinkamais karinei tarnybai arba kurie buvo priėmę Lietuvos pilietybę, pabėgimai nesiliovė. Internuotųjų skaičius stovyklose per 1939–1940 m. sumažėjo nuo 15 000 iki 4 372. Pastarieji 1940 m. birželį SSRS okupavus Lietuvą pateko į Sovietų Sąjungos valdžios rankas ir buvo išvežti į Kozelsko ir Juchnovo (Kalugos sr.) lagerius. Vėliau pateko į lagerius už poliarinio rato. Represijų neišvengė ir internavimo stovyklų pareigūnai. Dauguma jų buvo išsiųsti į lagerius, tik keliems pavyko pasitraukti į Vakarus.

Įvykiai ir datos, sujungusios Lietuvą ir Lenkiją

Lietuvos ir Lenkijos istorijoje yra tokių datų, tokių įvykių, kurie ne tik skiria, bet ir jungia“, –susirinkusiesiems kalbėjo LR Seimo narys Arvydas Anušauskas. „Internuotieji Lietuvoje 1939 m., atėję į Lietuvos teritoriją, buvo sutikti labai įvairiai, bet pirmiausiai jie buvo sutikti draugiškai ir išgelbėti nuo to, kas grėsė Lenkijos kariams, kurie pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Tiek kariai, tiek karininkai, kurie buvo mobilizuoti 1939 m., pateko į nelaisvę, dalis jų atsidūrė Katynėje, kitose masinių žudynių vietose ir neišgyveno. Lietuvoje didžioji dalis internuotųjų, kaip žinia, turėjo galimybę palikti Lietuvos teritoriją dar iki sovietinės okupacijos; dalis jų dalyvavo oro mūšiuose Didžiojoje Britanijoje, kiti, kurie liko internuotųjų stovyklose, 1940 m. liepos mėn., praktiškai praėjus vos kelioms savaitėms po okupacijos, buvo išgabenti iš Lietuvos teritorijos į Rusiją, į Kozelską, ir jau vėliau, 1941 m. rugpjūtį, jie, susitarus Lenkijos Vyriausybei emigracijoje ir Sovietų Sąjungai, buvo paleisti iš lagerių ir turėjo galimybę įsijungti į formuojamą Anderso armiją. Lietuvoje buvę internuotieji gavo progą dar kartą įsijungti į kovą su nacistine Vokietija, kai kurie iš jų tapo mūšių Italijoje, Montekasine, didvyriais. Manau, kad ši paroda, kuri liudija, kad Lietuva išties ištiesė draugišką ranką kariams, kurie tuo metu, deja, buvo patyrę pralaimėjimą, skaudų, bet laikiną, suteikė jiems galimybę Lietuvoje, tebūnie ne itin lengvomis sąlygomis, bet kaip matome iš stovyklų išsidėstymo žemėlapio, tai jiems sudarė galimybę gyventi, kartais net ir kurti.“

Su internuotais lenkais Lietuvoje elgtasi geranoriškai ir deramai

Lenkijos Respublikos ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotoja, patarėja Marija Slebioda (MariaŚlebioda) susirinkusiems sakė, kad lenkiška šios parodos versija Varšuvoje, Seime, buvo pristatyta dar pernai, liepos mėnesį. Parodos atidaryme Varšuvoje dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos parlamentinės asamblėjos pirmininko pavaduotoja Seimo narė Uršula Augustyn (Urszula Augustyn). Ji išreiškė viltį, kad paroda pasitarnaus gilesniam Lenkijos ir Lietuvos istorijos pažinimui, istorijos, kurioje yra labai daug puikių momentų, tačiau netrūko ir sunkių momentų. Tiek vieni, tiek kiti turi mus artinti ir jungti. Ši paroda pasakoja apie sunkius mūsų bendros istorijos momentus prasidėjus II pasauliniam karui, kai Lietuvoje buvo internuoti lenkų kariai ir civiliai. M. Slebioda teigia: „Nors daugelio lietuvių ir lenkų atmintyje liko nemažai nesusipratimų iš tarpukario laikotarpio, reikia pripažinti, kad su lenkais Lietuvoje buvo elgiamasi labai geranoriškai ir deramai. Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijoje yra labai daug puikių momentų, kai turėdami abipusę grėsmę mes sugebėdavome mobilizuoti savo jėgas ir vieni kitiems padėti. Lenkų karių, internuotų Lietuvoje, istorija yra mūsų kaimyninės šalies istorija. Šalies, kuri nepaisant karo žiaurumų ir pavojų, labai sunkiu ir labai sudėtingu momentu išreiškė supratimą ir palankumą kaimyninės lenkų tautos atžvilgiu.“

Ar iš tikrųjų išmokome istorijos pamokas?

Laikinai einanti krašto apsaugos ministrės pareigas, LR Seimo naRasa Juknevičienė prisiminė posakį „Istorija moko“. „Tačiau, – kalbėjo ji, – galvojant apie šią parodą, man norisi perfrazuoti šitą pasakymą. Ar istorija moko? Man atrodo, kiekvienas, susipažinęs su konkrečių karių, karininkų, žmonių likimais 1939-aisiais ir vėliau, turėtume kelti sau klausimą, ar iš tikrųjų esame išmokę istorijos pamokas. Ketveri metai darbo krašto apsaugoje man leidžia sakyti, kad Lietuvos kariuomenė, Lenkijos kariuomenė, žmonės, kurie vadovauja šiandien šioms struktūroms, gynybos ministerijos atsakingi pareigūnai yra išmokę pamokas. Ir tarpusavio bendradarbiavimas gynybos srityje šiandien tarp Lietuvos ir Lenkijos, drįsčiau sakyti, yra geras ir šiandien aš neturiu jokių priekaištų. Bendri projektai, planai, pratybos NATO kontekste yra labai svarbu. Svarbi pamoka, išmokta būtent iš praėjusių laikų. Užteko pasižiūrėti vien tik į žemėlapį, kad kiekvienas lenkas, kiekvienas lietuvis, net ir neturėdamas karinio išsilavinimo, suprastų, kaip mes esame priklausomi vieni nuo kitų. Ne kartą teko kalbėti su NATO pareigūnais, kitų šalių atstovais prie NATO, kurie tiesiai sakė: „Kaip Lenkijos gynyba neįmanoma be Baltijos šalių, taip Lietuvos gynyba neįmanoma be Lenkijos“.“ Pasak R. Juknevičienės, mus kaip Siamo dvynius jungia bendras supratimas apie grėsmes, bendras supratimas apie iššūkius ir kaip mes juos turėtume įveikti: „Deja, šiandien nedrįsčiau sakyti, kad visos pamokos išmoktos, turi rastis abiejose pusėse daug protingų visuomenės žmonių, kurie prisimintų pamokas ir padėtų mums, lenkams ir lietuviams, nekartoti klaidų ir nedaryti naujų.“

Istorikas A. Bubnys: internuotiesiems pavyko išvengti tragiško Katynės likimo

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys pastebėjo, kad sudėtingoje bei komplikuotoje Lietuvos ir Lenkijos santykių XX a. pirmosios pusės istorijoje išsiskiria Lenkijos karių internavimo bei civilių pabėgėlių priglaudimo Lietuvoje faktas. Prasidėjus II pasauliniam karui, nacistinės Vokietijos vadovybė Lietuvos Vyriausybei tris kartus siūlė pulti Lenkiją ir ginklu atsiimti istorinę sostinę Vilnių. Tačiau Lietuvos valdžia atsispyrė Trečiojo reicho raginimams ir atsisakė pasinaudoti kaimyninės Lenkijos tragedija. Negana to, Lietuvos valstybė priglaudė tūkstančius Lenkijos karių ir pabėgėlių, stengėsi jiems sudaryti padorias gyvenimo sąlygas. Iš viso 1939 m. rudenį į Lietuvą iš Lenkijos atvyko 13 000 karių ir apie 27 000 civilių asmenų. Pasak dr. A. Bubnio, galbūt „geranoriškas Lietuvos žingsnis padėjo mūsų krašte internuotiems lenkų kariams išvengti tragiško Katynės likimo. Lietuvos valdžia nesistengė griežtai kontroliuoti Lenkijos karių gyvenimo, dėl to šimtai lenkų karių pasišalino iš stovyklų, nemažai jų išvyko į Vakarų Europą ir tęsė kovą su Vokietija sąjungininkų kariuomenių – Anglijos ir Prancūzijos – gretose. Lenkijos karių internavimo istorija neatsitiktinai sudomino Lietuvos ir Lenkijos istorikus. Džiugu, kad nepaisant kai kurių skirtingų požiūrių, Tautos atminties instituto, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai surado bendrą kalbą ir įgyvendino bendrą projektą.“

Lenkijos karių priglaudimas Lietuvoje 1939–1940 m. ilgiems dešimtmečiams išliks pozityviu ir pamokančiu mūsų šalių istorijos faktu. Svarbiausia net ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, laikytis geros kaimynystės ir tarpusavio pagarbos santykių bei principų, nepasiduoti emocijoms, kiršinimams ir įtampos eskalavimui.

Nuotraukose:

1. 2012 m. lenkų kalba parengta paroda pirmą kartą visuomenei pristatyta LR Seime (www.genocid.lt nuotr.)

2. Palangos internuotųjų stovyklos choras. 1939 m. lapkričio 2 d.

Voruta. – 2012, gruod. 8, nr. 25 (763), p. 10.

Antrasis pasaulinis karas , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra