Prisiminimai apie kunigą Joną Kaušylą

Autorius: Data: 2011-01-07, 11:54 Spausdinti

Kazys Kęstutis ŠIMAS, Vilnius

Kitais metais minėsime šviesaus atminimo kunigo Jono Kaušylos gimimo (1911-01-10) šimtąsias metines.

Vartau kun. J. Kaušylos išleistą knygutę „Žalias miškas gyvas: iš Pivašiūnų bažnyčios ir parapijos istorijos“ („Voruta“, Trakai–Vilnius, 1994), prisimenu jį gyvą, nuostabų, sakyčiau, pasakišką žmogų. Taip jau likimas lėmė, kad J. Kaušyla buvo mano tėvų, šeimos draugas.

1935 metų pradžioje Pivašiūnų pradinėje mokykloje pradėjo dirbti jauna, pirmąjį savo paskyrimą gavusi, mokytoja Ieva Vasikauskaitė, mano mama. Prabėgo truputį daugiau kaip pusantrų metų ir tik ką įšventintas į kunigus (1936-05-30) į Pivašiūnus paskiriamas Jonas Kaušyla. Jaunas, mėgstantis pajuokauti, kunigėlis mėgstamas jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Ne tiek jau daug tuometiniuose Pivašiūnuose, iš esmės bažnytkaimyje, inteligentijos. Tad nenuostabu, kad užsimezga gražūs bendravimo santykiai tarp mažą pedagoginio darbo patirtį turinčios jaunos, giliai tikinčios, katalikės mokytojos ir negailinčio visapusiškų patarimų, nors irgi dar jauno, kunigo. Tuo labiau, kad Ievai sunkokai sekasi bendrauti su vietiniais lenkais, nes nemoka lenkiškai nė žodžio. Ir kaip gi mokėti tą lenkų kalbą, jei esi nuo Simno, kur vien lietuviai.

Gražų bendravimą mokyklos su klebonija rodo J. Kaušylos išleistoje knygutėje atspausdinta nuotrauka (p.29), padaryta 1937 metais vyskupo vizitacijos metu. Kartu su Pivašiūnų apylinkės dvasininkais stovi ir vienintelė moteris – pradinės mokyklos mokytoja Ieva Vasikauskaitė. Tiesa, po nuotrauka jos pavardės nėra.

Noras burti vietinį jaunimą, ir ne tik jaunimą, skatina įvairiai veiklai tiek kunigą, tiek mokytoją. Ir jiems sekasi. Vėliau mama ne kartą prisimins apie tuos metus kaip vieną iš nuostabiausių jos gyvenimo laikotarpį. Prisimins juos ir J. Kaušyla, gan dažnai buvodamas pas mus, jau sugrįžęs iš Sibiro „kurorto“. Taip juokaudamas jis vadindavo savo tremtį.

Apie pirmuosius darbo metus, bendravimą Pivašiūnuose dažnai buvo kalbama svečiuojantis kunigui pas mus Vilniuje.

Niekad neužmiršiu jų juoko iš prisiminimų apie vieną nutikimą pirmomis karo dienomis. O buvo taip.

Pagal rotacijos principą paskutiniaisiais nepriklausomos Lietuvos metais mama buvo Pivašiūnų šaulių vadė. Užėjus rusams tai nepatiko vietiniams komjaunuoliams, jie šnairavo į ją, kaip ir į kunigą. Grėsė tremtis. Pirmą prasidėjusio karo dieną geri žmonės pranešė, kad iš Alytaus pora ginkluotų tarybinių aktyvistų ant dviračių važiuoja suimti mamos. Mama nulėkė pas J. Kaušylą pasitarti, ką daryti. Abu nusprendė, kunigui pasiūlius, skubiai pasislėpti Pivašiūnų ežero saloje, į kurią valtele turėjo perkelti valtelę turintis vargonininkas Tadas Stelionis. Mama greitai susidėjo būtiniausius daiktus, maistą į rankinę. Klebonijos šeimininkė Ona Bartkutė irgi paruošė lauknešėlį su maistu kunigui. Kurį laiką pabuvus saloje, atslūgus įtampai, atsirado noras užkąsti. Atidarius mamai savo rankinę, paaiškėjo, kad ten jokio maisto nebeesą: vien virtuviniai rankšluosčiai ir… mazgotės! Iš to išgąsčio, per skubėjimą, vietoj reikiamų daiktų ir maisto – vien skudurų prikišta… Tai juos abu prajuokino ir įsiminė visam gyvenimui. O maisto sočiai užteko Onos vaišių.

Juokdavosi ir po dvidešimties metų prisimindami tą nutikimą.

Giliai į atmintį įsirėžė pirmas J. Kaušylos apsilankymas pas mus Vilniuje, Pasažo skersgatvyje. Buvo karštoka vasaros, perkopusios į antrą pusę, diena, matyt, rugpjūčio pradžia. Tiek mama, tiek tėvas, abu Vilniaus 1-osios vidurinės mokyklos mokytojai, atostogavo. Vos tik jį pamačiau, man patiko jo apvalainas veidas su kažkaip keistokai, mano požiūriu, išsprogusiomis didelėmis akimis.

„Dėdė Jonas“, – taip jis prisistatė ir prisakė taip jį vadinti.

Patiko ir padovanoti saldainiai. „Dėdės Jono“ atvykimu labai džiaugėsi ir mama, ir tėvas. Buvo skubiai organizuotos vaišės. Sėdėjome mažoje mūsų virtuvėlėje. Dalinantis prisiminimais nestigo kalbų. Kalbėjo tiesiog vienas per kitą. Su didžiausiu įdomumu buvo klausomasi „dėdės Jono“ pasakojimų apie kalėjime praleistus metus. Nestigo prisiminimų, nuomonių išsakymo apie ankstesnius pažįstamus, apie pyvašiūniečius.

Klausiausi ir aš tų kalbų. Jos nebuvo naujiena man. Žinojau, kad apie viską, ką išgirdau, privalau tylėti, niekam nepasakoti, žodžiu, laikyti „liežuvį už dantų“. Gyvenome netoli geležinkelio stoties, tad nemažai sugrįžusių iš tremties užsukdavo pernakvoti, kad kitą dieną galėtų traukti toliau į namus. Kalbos apie Sibiro lagerius, kalėjimus ir kankinimus juose man buvo pažįstamos ir girdėtos. Oi, kiek skausmo išsakė sugrįžusieji…

J. Kaušyla džiaugėsi, kad mes nebuvom išvežti, nors viename laiške jam ištikimai atsidavusi šeimininkė Ona užsiminusi, kad lyg ir Šimus išvežė.

Eilinį kartą Ona buvo suruošusi siuntinį savo klebonui. Dėl kažin kokių priežasčių į Vilnių atvyko vėlai, ir kaip visada, tokiais atvejais, tikėjosi pas mus pernakvoti. Tačiau jau nuo Arklių gatvės ir Pasažo skersgatvio kampo jos nelabai norėjo praleisti su automatu stovintis kareivis. Vos įėjusi iš gatvės pro išorines duris į laiptinę iš karto pamatė laiptų aikštelėje stovintį kareivį su automatu. Išsigando, įsibaiminusi arešto, spruko lauk įsitikinusi, kad: „Šimus veža!“

Tačiau buvo kitaip. Kitoje Pasažo skersgatvio pusėje, priešais mus, buvo šoninis įėjimas į filharmoniją. Joje paprastai vykdavo Lietuvos kompartijos suvažiavimai, partijos centro komiteto plenumai. Ruošiantis jiems, gal beveik savaitę iki jų, visą kvartalą apsupdavo KGB kareiviai.

Buvo bijomasi visko.

Prieš mūsų virtuvės langą ir buvo tas šoninis įėjimas į filharmoniją. Per jį buvo galima patekti į filharmonijos salę, o tiksliau – sceną, kur ir sėdėdavo partinė valdžia. Tai buvo įėjimas ir į barą. Į jo, kartais pilnai neužtrauktus užuolaidomis, langus man buvo smalsu žiūrėti, nors tėvai tai griežtai draudė. Bijojo, dar pastebės ir bus nemalonumų.

Mūsų laiptinėje prie kiekvieno lango paprastai stovėdavo po kareivį su automatu. Kareivis su automatu stovėdavo ir prie mūsų virtuvės lango.

Vienas iš plenumų metų pabaigoje paprastai vykdavo per Kalėdas. Nors tėvas būdamas šalia, tame pačiame aukšte, esančios mokyklos vedėjas, nebijodavo kasmet per Kūčias vakare pastatyti papuoštą eglutę. Jei kas užklausdavo, kodėl, atseit, švenčiąs religines šventes, paprastai atsakydavo: „Aš religinių švenčių nešvenčiu, o tik laikausi senos lietuviškos tradicijos – palydžiu paskutinę trumpiausią metų dieną…“

Likimas saugojo, taip niekad tarybinis mokytojas ir neužkliuvo…

Atsimenu, kaip kartą prie uždegtų eglutės žvakučių, vakarieniaujant, mamos pakviestas, prisėdo ir prie lango stovėjęs kareivis, ar tik ne ukrainietis. Atsimenu ir kitą kartą, kai žiemą, spaudžiant speigui, vidurnaktį visi buvome pakelti iš lovų ir tik su naktiniais marškiniais, basi išvaryti į laiptinę, apieškoti ir pastatyti prie sienos su pakeltomis rankomis, mat, kažkas iš kareivių kažkur išgirdo neaiškius garsus… O gal tai banditai? Gerai, kad netrukus paaiškėjo, kad tai buvo tik katino darbas…

J. Kaušyla buvo mūsų šeimos draugas, mylimas ir gerbiamas žmogus.

Ir tai neatsitiktinai. Jis 1944 metais juos sutuokė. Vėliau sutuokė ir mane, o atsiradus dukrai Rytei – ją pakrikštijo, tiesiog pas mus namuose.

Mane visuomet žavėjo Jono Kaušylos pasaulietiškumas, tolerancija kitam žmogui. Jam buvo svarbus kiekvieno asmens žmogiškumas, gerumas ir visos gerosios savybės, kurias jis gerbė. Tėvas nebuvo tikintis, bet jokiu būdu ir ne ateistas. Dar smetoninės Lietuvos laikais, būdamas mokytojas, sekmadieniais nesilankydavo pamaldose bažnyčioje, nors tai atsiliepė jam darbe. Buvo visada pagarbus tikintiesiems, jų jausmams. Visada stebėdavausi, kaip jie draugiškai bendraudavo, niekad vienas kitam nepriekaištavo dėl požiūrio Į Dievą. Taip, Jonas Kaušyla buvo tikras Kunigas iš didžiosios raidės. Savo tolerancija daug pasiekęs, anot mano tėvų, paveikęs ne vieną pokario komunistėlį ar komjaunuolį, pažadinęs juose tikruosius žmogiškuosius humanistinius jausmus, tai leido jiems atlikti ir nemažai gerų darbų.

Pas „dėdę Joną“ pirmą kartą Žasliuose pabuvojau žiemą, bene 1960 metais, kartu su mama. Dar po metų praleidau savaitę jau vasarą. Jo laiveliu plaukiojau po Žaslių ežerą, gaudžiau ežere esančią gausybę vėžių. J. Kaušyla daug spausdino rašomąja mašinėle. Net ir ilgokai pavakarojus, vos prašvitus, girdėdavosi jo gana storokų pirštų stuksenimas į rašomosios mašinėlės klavišus. Kartais tik pagalvodavau, kad ir daug rašo laiškų! Tuomet nežinojau, kad jis perspausdino mašinėle prof. dr. Juozo Stakausko daugelį darbų. Girdėjau, kad šią mašinėlę buvo gavęs iš savo sesers Leokadijos, pasitraukusios į Vakarus, ir gyvenančios JAV, gydytojos. Manau, kad J. Kaušylos sesuo nemažai jam padėjo, siųsdama siuntinius, įvairius vaistus. „Dėdė Jonas“ buvo geraširdis, visuomet pasiryžęs padėti kitiems. Nemažą dalį gautų gėrybių ir vaistų, jis išdalindavo draugams, pažįstamiems. Išgirdęs, kad kažkas susirgo ir jam būtini vienokie ar kitokie vaistai, rašydavo laiškus į JAV, prašydavo jų atsiųsti. Būdavo labai patenkintas galėjęs kam nors padėti.

Sakė: „Man nieko nereikia. Kunigas ir ant akmens pragyvens…“ Todėl neatsitiktinai rėmė baltarusius katalikus Bobruiske.

„Jiems sunkiau, aš ir taip pragyvensiu.“

Visuomet prisiminsiu vieną J. Kaušylos prašymą tėvui perduoti nemažą pinigų sumą pažįstamam mokytojui. Pasirodo, jį suėmus, šeimininkė Ona pasiskolino iš netoliese, ne Pivašiūnuose, dirbusio mokytojo Valio pinigų, kuriuos, savo laiku, perdavė kunigui. Šis, sugrįžęs iš tremties, susitaupęs pinigų, nusprendė skolą atiduoti. Ta misija buvo patikėta atlikti mano tėvui. Mokytojas Valys dirbo ir gyveno Vilniuje vienoje netoli mūsų namų esančioje mokykloje, netoli stoties, M. Gorkio gatvėje (dabar Aušros Vartų gatvė). Vieną vakarą kartu su tėvu išsiruošėm pas Valį. Tėvas pasisakė, kad neseniai buvęs pas J. Kaušylą, kad šis jam siunčiąs vokelį, kurį ir perdavė. Mokytojas, paėmęs vokelį, išėjo į kitą kambarį. Netrukus sugrįžo visas švytėdamas, patenkintas, negalėdamas paslėpti šypsenos: „Na, ir Kaušyla! Nesitikėjau…“

Netrukus buvo suruoštas vaišių stalas, o išeinant įdėtas litrinis stiklainis medaus mamai, savo prikopinėto medaus, mat, mokytojas buvo dar ir bitininkas mėgėjas, turėjęs kelis avilius.

Būdamas Žasliuose mačiau, kaip rūpinosi bažnyčia, jos elektriniu apšvietimu, puošyba. Nebuvo šykštus už atliktus darbus.

J. Kaušylos prašymu, pagal pateiktą sąrašą, mano tėvas gaudavo bažnytinio vyno. Tais laikais tik pasitelkus pažintis tai buvo galima atlikti.

Ne kartą „dėdės Jono“ prašymu buvo taisyta ir rašomoji mašinėlė. Ją pataisyti nebuvo jau taip paprasta – oficialiai nelabai galima, nes tuoj prasidėdavo domėjimasis, kodėl sugedo, kodėl šrifto raidės susidėvėjo, kodėl tiek daug spausdinama ir t. t. Tik sumokėjus daugiau ir „į rankas“, tai išsispręsdavo. Bėgant metams rašomosios mašinėlės gedimai padažnėjo. Man tapus studentu mašinėlės remontu užsiėmiau aš. Gerai, kad tuomet Vilniaus „Kibirkšties“ kombinate pradėjo dirbti mano draugas, jis remontą atlikdavo greitai ir kokybiškai, nieko neklausinėdamas. Atsimenu – vienos raidės pakeitimas – 5 rubliai, o tai buvo nemenki pinigai.

1962 metais J. Kaušyla jau Kirdeikių bažnyčios klebonas.

Besisvečiuodamas pas mus pasakojo, koks gražus gamtos kampelis Kirdeikiai. Kvietė atvažiuoti. Koks gražus ežeras, kokie gražūs šalia esantys ir kiti gamtos draustinio ežerai, besijungiantys upeliukais. Tiesiog pasaka, tik plaukiok ir žvejok. O vandens skaidrumas ir žuvų gausumas – neapsakysi. Sako, net pats tapęs žveju. Žinojo, kam pasakoja – mano tėvui – prisiekusiam meškeriotojui.

„Vasarą, per atostogas tikrai su Kęstučiu atvažiuosime“, – pažada tėvas.

O vasara, atostogos čia pat. Mes jau ir pas „dėdę Joną“. Išties nuostabi gamta. Vos saulei patekėjus skubiai sukertam dar iš vakaro klebono šeimininkės Onos paruoštus pusryčius ir už meškerių prie ežero, į valtelę, plaukiam meškerioti. Tiesa, vos prabudę, klebono kambaryje jau girdėdavome barškančios rašomosios mašinėlės garsus…

Grįždavom jau tik vėlų vakarą, pavargę, bet laimingi, pilni įspūdžių ir su nemenku krepšiu žuvų.

Besisvečiuojant, porai dienų prabėgus, tėvas man ir sako:

– Žinai, gal ir negerai darom, kad į bažnyčią neužeinam. Ką pasakys parapijiečiai. Mato, atvažiavom pas kleboną, o į bažnyčią neinam…

– Bet, tėti, tau juk lyg ir nelabai dera eiti į bažnyčią, tu juk mokytojas. Dar kas pamatys, bus negerai, – bandau guosti tėvą, ieškodamas pasiteisinimo.

Tuo mūsų pokalbis ir pasibaigė.

Nieko nesakė ir „dėdė Jonas“. Jis kaip visada liko taktiškas ir tolerantiškas…

Neilgai J. Kaušyla užsibuvo Kirdeikiuose, dar trumpiau klebonavo Kernavėje. Savo energinga veikla tiek bendraudamas su jaunimu, tiek ir su parapijiečiais, traukė juos savo charizma, kvietė juos lankytis bažnyčioje. Kaip galėdamas stengėsi ją remontuoti, gražinti. Ir tai jam sekėsi. Tačiau tai nepatiko vietinei valdžiai. 1965 metais jis jau Bagaslaviškio klebonas. Deda daug pastangų remontuodamas bažnyčią, ją atnaujindamas ir puošdamas. Gerina vidaus apšvietimą, radiofikuoja. Stengiasi įdiegti kiek galima techninių naujovių.

Kunigas Jonas Kaušyla jautė potraukį technikai, jos panaudojimui buityje, praktiniame gyvenime. Visada stengėsi turėti moderniausią radijo aparatūrą, magnetofoną. Reikia pripažinti, kad ja naudojosi ne visada sėkmingai. Gal pritrukdavo kantrybės pilnai perskaityti instrukcijas, o gal, laikui bėgant, jam pastambėjus, sustorėję jo pirštai kartais ir nepataikydavo tiksliai nuspausti jautrius klavišus. Apskritai jis buvo, kaip dabar sakoma, vartotojas. Ne paslaptis, kad tarybinė radijo technika ne visada tobula ir greitai gesdavo. Dar man besimokant paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje gavau iš jo gan geros būklės dovanų – vieną iš pirmųjų lietuvišką magnetofonų „Elfa“. Tai buvo didelis džiaugsmas man: nedaug reikėjo pasikrapštyti, o jau galėjau įrašinėti ne tik artimųjų balsus, bet ir muzikinius kūrinius, kurių įrašų, ypač tada, taip vadinamos estradinės muzikos, nebuvo. O koks neapsakomas džiaugsmas ir pasipuikavimas prieš savo vienmečius buvo gavus dovanų magnetofoną „Daina“. Jis suko muzikines juosteles net ir iki dukros gimimo.

„Dėdė Jonas“, žinodamas mano aistrą fotografijai, padovanojo 8 mm kino kamerą „Kvarc“. Tada tai buvo nauja, šiuolaikiška filmavimo kamera.

– Neturiu aš kada su ja užsiimti filmavimu, dar juosteles ryškink, montuok. Tu jaunas, greičiau tu mane ir tėvus nufilmuok, kol gyvi, vėliau parodyk kas išėjo, – sakė jis.

Greitai nusipirkau filmavimui skirtų kino juostų, tuo metu nedaug kainavusių, ir pradėjau filmus „sukti“. Nesudėtinga buvo ir atlikti juostų montažo darbus, tik, va, projektorių įsigyti šiek tiek ilgiau užtruko, kol susitaupiau pinigų fotografuodamas laidotuves. Nufilmavau kunigą, tėvus, Vilniaus vaizdų. J. Kaušylai svečiuojantis pas mus patiesiau paklodę ant sienos ir viską parodžiau.

– Žinai, geriau manęs daugiau nebefilmuok, labai jau sustorėjau. O tą dalį juostos, kur aš esu – nukirpk ir man padovanok. Netrukus Bagaslaviškyje atlaidai, tai geriau atvažiuok ir juos pafilmuok, – taip buvo įvertintas mano darbas.

Kaip sakė taip ir padariau. Po poros savaičių mes su tėvu Bagaslaviškyje, kaip tik atlaidai, dabar neatsimenu tik kokie. Ryte atsikėlėme, papusryčiavome.

– Žinai, studioze, – taip jis gerai nusiteikęs, juokaudamas mėgdavo mane vadinti, – ateik vėliau į šventorių, žmones, bažnyčią nufilmuosi.

Ateinu. Pilnas šventorius išsipuošusių žmonių. Pradedu filmuoti. Padarau keletą kadrų.

– Ką čia darai? Kodėl filmuoji? Kas tau leido ? Kas tau tai liepė daryti?

Užsipuola mene keli vyrai. Apspinta ir daugiau žmonių. Sakau, kad tai darau klebono valia. Netiki. Jaučiu, kad dar truputis ir bus iš manęs atimta filmavimo kamera, o gal dar ir priluptas. Tyliai atatupstas traukiuosi, sprunku iš šventoriaus ir lekiu į kleboniją.

Viskas baigiasi sėkmingai.

Vėliau per pietus viską papasakojau „dėdei Jonui“. Jis juokiasi. Net ir „klebonišką“ taurelę įpila.

– Taip, tave palaikė „kegebešnikų“ atsiųstu. Gerai žmonės padarė, kad neleido filmuoti. Kaip apie tai aš anksčiau nepagalvojau. Amžių nugyveni ir kvailas miršti, – sakė jis.

Vėliau, lankydamasis pas mus Vilniuje, pasakojo, kad jo parapijiečiai klausinėjo, kas ten toks norėjęs juos filmuoti, ar tikrai jo prašymu.

J. Kaušyla mėgdavo lankytis pas mus Vilniuje, iki vėlumos dalintis prisiminimais iš praeities, jaunystės metų. Nestigo įdomių pasakojimų apie Bagaslaviškio ir kitų, gretimų parapijų žmonių nuotykius, apie vietinės partinės, kolūkių valdžios gobšumą, neprotingą valdžios elgesį su žmonėmis, neretai ir žeminant juos, absurdiškai komanduojant „iš viršaus“.

– Niekad nemaniau, kad kada nors teks sėdėti vyskupo priimamajame ir vaišintis, – juokaudavo jis svečiuodamasis, nes mes gyvenome senosios vyskupijos patalpose, M. Gorkio g.8 (dabar Pilies g. 8).

Visam gyvenimui man prieš akis išliko ir išliks jo apskritas besišypsantis veidas. Tai buvo išties linksmas, geranoriškas visiems, mėgstantis humorą žmogus.

Mėgo jį tiek mama, tiek tėvas. Vos „dėdei Jonui“ pasirodžius namuose visi darbai būdavo metami į šalį, dengiamas stalas ir vaišinama viskuo, ką tik geriausio turime. Neretai būdavau siunčiamas į parduotuvę papildyti vaišių stalą. Visuomet tai pajutęs J. Kaušyla kategoriškai prieštaraudavo, sakydamas, jei jau taip, tai daugiau nebeatvažiuosiąs…

Patiko kunigui ir pasidalinti mintimis apie politiką, tuo labiau, kad mano tėvais, manimi jis pasitikėjo, mylėjo mus visus. Niekad nemačiau, koks bebūtų disputas, jo pikto, susierzinusio ar agresyvaus. Vidinė kultūra, tolerancija, pagarba žmogui buvo jo bendravimo pagrindas. Gerumas, neapsakomas gerumas, nesavanaudiškumas.

Mirus abiem tėvams su J. Kaušyla bendravimas nutrūko. Porą kartų aplankiau jį jau Pivašiūnuose. 1993 metais, per Vėlines, paskutinį kartą lankantis mačiau prieš save gan nuo gyvenimo naštos, Sibiro gulagų pavargusį žmogų. Sakė, kad kamuoja nemažai ligų, nors apie jas kalbėti nenorėjo. Stebėjausi, kaip vis dar mitriai prie puodų ir prie stalo sukasi jau garbaus amžiaus jam ištikima šeimininkė Ona. Tada buvau giliai sujaudintas, kai jis padovanojo man dvi mamos fotografijas, darytas dar 1940 metais Pivašiūnuose…

Nuotraukoje: Kun. J. Kaušyla (gim. 1911 I 10, kunigu pašvęstas 1936 V 30). Pivašiūnų vikaras, vėliau klebonas. 1946 m. buvo suimtas, ištremtas. 1955 m. grįžo iš lagerio. Pokario meto kunigų sąrašuose įrašytas kaip Bagaslaviškio klebonas

Voruta. – 2011, saus. 7, nr. 1 (715), p. 9-10.

Katalikų kunigai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra