Kunigas Algirdas Dauknys (kairėje) ir aktorius Rimantas Teresas. Onos Striškienės nuotr.

Ona Striškienė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, www.voruta.lt

Tradiciškai advento metu – lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje – Paberžėje (Kėdainių r.) vykdavo poeto Rainerio Marijos Rilkės skaitymai. Jie būdavo esant Tėvui Stanislovui, būdavo ir paskui. Tradiciškai prasidėdavo 16 valandą ir ne kitaip. Tatai prisimenu, nes teko skaitymuose būti, šiemet yra kitaip.

Panevėžietė filologė, bibliotekininkė Albina Saladūnaitė prisiminė: „Ar tu atmeni, kaip Rilkę skaitydavo Tėvelis Stanislovas?“. Taip, to neperteiksi, reikėjo girdėti. Girdėti ne tik Skaitymų dienoj, kituose pasisėdėjimuose ir ypač pas jį būriui žmonių sutinkant Naujuosius Metus…

Jau kelinti metai rudenį Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčioje (Panevėžio r.) vyksta Sakralinės poezijos ir R. M. Rilkės poezijos skaitymai. Šiais metais Rilkės kūrybą skaitė čia vykusios poezijos šventės „Vilties paukštė“ dalyviai ir aktorius, režisierius Rimantas Teresas. Kartu skambėjo ir kunigo Algirdo Dauknio fleita grojamos melodijos.

Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčia. Onos Striškienės nuotr.

Gruodis yra R. M. Rilkės gimimo mėnuo. Jau praėjo 145-eri metai, o kūryba tebėra skaitoma ir mėgstama. Jo kūrybos atgarsių randame Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Antano Maceinos, Marcelijaus Martinaičio, Jono Juškaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Antano A. Jonyno ir daugelio kitų rašytojų tekstuose.

R. M. Rilkė gimė 1875 m. gruodžio 4 d. Prahoje. Tėvų pageidavimu Jaunuolis lankė karinį internatą St. Pöltene, Austrijoje, tačiau dėl silpnos sveikatos mokslų nebaigė. 5 metus, praleistus kadetų mokykloje, kūrėjas prisimindavo kaip didžiausią sielos kančių periodą. Keliose novelėse jis pavaizdavo jautriam vaikui itin slogią mokyklos atmosferą.

Rilkė anksti pradėjo rašyti ir 1894 m. išleido pirmąją poezijos knygą. Jis studijavo Prahoje, paskui išvyko į Miuncheną. Rilkės kūrybos šaltinis buvo kelionės. Taip jis pažino beveik visą Europą. Rilkė ne tik daug keliavo po Europą ir Šiaurės Afriką (ypač didelį įspūdį jam padarė dvi kelionės į Rusiją). Tarp 1896 ir 1919 m. jis pakeitė apie šimtą gyvenamųjų vietų, nes „dėl vieno posmo reikia pamatyti daug miestų, žmonių ir daiktų, reikia pažinti žvėris, reikia pajusti, kaip skrenda paukščiai“. Trijų dalių eilėraščių ciklas „Valandų knyga“ parašytas 1905 metais. Rinkinyje vyrauja nelygus ritmas, rafinuotas melodingumas, neįprasti rimai, o plastiški įvaizdžiai tarsi naikina skirtumą tarp konkretybių ir abstrakcijų.

Svarbiausia vieta Rilkei buvo Paryžius. Čia jis susipažino su šiuolaikine prancūzų daile, dirbo skulptoriaus Ogiusto Rodino sekretoriumi. Gilinimasis į vaizduojamąjį meną paskatino Rilkę plėtoti vadinamąjį „daikto eilėraštį“. Poetas ieško nebe visuotinio pasaulio pagrindo, o stengiasi perteikti unikalią plačiausia prasme suvokiamo daikto esmę. Atidaus stebėjimo, kuriam antrina lakoniška, klasikinė eilėraščių forma, užuomazgos matyti „Vaizdų knygoje“ (1906).

Po vaisingo laikotarpio prasidėjo atoslūgio ir dvasinio išsekimo, kurį ypač aštrino I-asis pasaulinis karas, metai. Tik III-iojo dešimtmečio pradžioje, poetas atrado Šveicariją, kurioje gyveno, kūrė ir mirė 1926 m. gruodžio 29 d. Paskutiniais gyvenimo metais Rilkė susilaukė nemažo populiarumo, kurį liudija didžiulis laiškų srautas jam. Šalia gausios privačios korespondencijos esama ir eseistiniais svarstymais virtusių laiškų.

Lietuvoje išleista apie dešimt kūrėjo poezijos rinkinių ir romanas. Kūrinius į lietuvių kalbą vertė V. P. Bložė, J. Degutytė, S. Geda, J. Juškaitis. H. Nagys, M. Indriliūnas, vienuolis Tėvas Stanislovas. Tėvas Stanislovas yra sakęs: „Iš Rilkės eilėraščių pajuntame jo giesmę „esimui“. Jis nedažo pesimistiškai, tik konstatuoja, kad buvimas, viskas čia yra tik vieną kartą.“ Tėvo Stanislovo vertimai išsiskiria tuo, kad jis stengėsi kuo tiksliau perteikti prasmę, nekreipdamas dėmesio į skambesį. Nieko nedailino, iš originalo tiesiog vertė pažodžiui ir kaip įtaigiai skambėdavo Rilkės žodžiai, skaitomi Tėvo Stanislovo.