Prisimenant paskutinįjį Mažosios Lietuvos sakytoją kunigą Ernstą Rogą

Autorius: Data: 2017-12-01, 09:49 Spausdinti

Prisimenant paskutinįjį Mažosios Lietuvos sakytoją kunigą Ernstą Rogą

Ernstas Roga (archyvo nuotr.)

Vytautas TOLEIKIS

Pirmą kartą kunigą Ernstą Rogą pamačiau 1983 metų vasarą Šilutės evangelikų bažnyčioje. Įslinkome į bažnyčią su pasisvečiuoti pas mane į Barvus atvykusiais bičiuliais iš Vilniaus. Mat per Vakarų radiją buvome girdėję, kad Lietuvoje evangelikai paminės Martyno Liuterio gimimo 500 metų gimimo jubiliejų, o didžiausias minėjimas vyks mums negirdėtoje Papilėje, Biržų rajone. Mums tai buvo įdomu. Bažnyčioje kaip tik vyko pamaldos, jaunas šviesiaplaukis kunigas sakė jausmingą pamokslą. Vėliau sužinojau, kad tai kunigas Reiholdas Moras, o šalia stovėjęs vyresnis – Ernstas Roga.

Bet susipažinome su E. Roga tik po penkerių metų, 1988-ųjų vasaros pradžioje. Barvuose, taigi tėvų sodyboje, su literatų būreliu organizavau vasaros stovyklėlę. Apie pusę stovyklos laiko praleidome valydami apleistas Lapynų evangelikų kapines. Šios atrodė apgailėtinai. Antkapiai išvartyti, ketaus kryžiai nulaužyti, viskas apaugę krūmokšniais, alyvomis, dilgėlėmis ar karpažolėmis. Dar krūvos nulūžusių bepūvančių medžių kamienų, neseniai išvirtusių. Nulaužyti kryžiai pertįsti prie kitų antkapių. Lapyniškiai į mūsų darbą žiūrėjo geranoriškai, nesišaipė, trukdė tik uodai. Triūsėme kapinėse iki pietų geras keturias, penkias valandas. Kas kelias dienas padarydavome pertraukėlę. Iš ten viešuoju transportu, net autostopu važinėjome po buvusį Klaipėdos kraštą: daugiausia Adomo Brako, Ievos Simonaitytės, Vydūno vietomis. Laikai buvo nebe tie, keliaudami užeidavome į visas bažnyčias, ne tik į Dionizo Varkalio atidarytą Kalvystės muziejų Klaipėdoje.

Tad užsukus į Šilutės bažnyčią netrukau susipažinti su Ernstu Roga. Jis pakvietė į Rusnės kapų šventę. Atsibeldėme, negi tokį kvietimą praleisi! O lijo tą dieną be perstojo. Susispietėme skėčių kiauroje pastogėje. Pirmą kartą gyvenime buvau taip iš arti tarp didesnio lietuvninkų būrelio, kuriame vos ne kvėpavimą kiekvieno galėjai pajusti. Giedojo susikaupę, jausmingai. Persimetėme keliais žodeliais. Jiems taip pat smalsu – mokytojas su mokiniais iš Vilniaus. Tokie šilti, labai draugiški man tie lietuvninkai pasirodė. Kaip kokie jonvabaliai šiltą vasaros naktį. Vėliau, jau mokiniams išvykus į Vilnių, o man likus pas tėvus, E. Roga atvažiavo į išvalytas kapines, jas pašventino, užsuko ir į Barvus. Mamaitė labai gėdijosi, kad pakvietė lapynės pasrėbti, atseit tokiu prastu maistu kunigą pavaišinome.

Kitą vasarą vėl stovykla Barvuose. Šį kartą ieškota ir misionieriaus Indijoje evangelikų kunigo Martyno Benjamino Laužemio kapo. Išmaišome Saugų kapinaites. Tikrai turi būti, o nerandame net menkiausio pėdsako. Gal antkapio nespėta pastatyti? Ieškome seniausių žmonių, ir mums prirodo 1906 m. gimimo senuką Dinių, buvusį sakytoją. Jau beveik aklą, pagal balsą beatpažįstantį saviškius. Papasakoja, kad įžegnojimui jį parengė Sauguose būtent Laužemis, tik jį vadindavo Jaužemiu. Buvęs griežtas, bet labai gerai mokęs. Saugų kapinaitėse organizuoju valymo talką. Pasimato visi antkapiai, atsiveria visa erdvė, net keliuku einant matosi kapinaitės. Vaikai išvyksta į Vilnių, lieku Barvuose tęsti mokytojo atostogas. Būdamas į Šilutėje, vis užsuku pas E. Rogą, ir jau į namus, Skirvytės g. 16. Turėjo kuklų kambarėlį. Vieną dieną kunigas man perduoda seną nuotrauką, kurioje kunigas Gavėnia meldžiasi Saugų kapinaitėse prie vienintelio jose palaidoto kunigo kapo.

Netrukę susirenkame kapinaitėse, dviračiais atidarda ir Kukuruose gyvenusios seserys Padagytės. Ir atpažįstame vietą! Pasirodo, kad kryžius ne tik nuverstas, bet ir suskaldytas, bet viską išduoda nuotraukoje matoma ilgametė gėlė, kuri tuomet tebežaliavo. Viena Padagytė linksmai aiškina, kur šalia stovėjęs „Bergienes suliuks“. Jeigu ne E. Rogos surasta nuotrauka, kapo būtume taip ir neradę. Beje, viena Padagytė dar praėjusią vasarą Ernstą Rogą įvardijo kaip ne visai tikrą kunigą: „Juk uns y baptysts!“ Žinojau, kad E. Roga laikėsi ekumeniškų nuostatų, draugavo su Klaipėdos baptistais, liaudyje ir pasklido gandeliai.

Ir vėl kitais metais su Vilniaus ateitininkais – savo tėviškėje, Sauguose. Tąkart atrastajam Laužemiui jau pastatėme medinį kryžių. Dar tebegaivaliojančio tarybinio ūkio direktorius davė ąžuolinių rąstelių, mokytojas Juozas Garla sudėjo kryžių. Labai kuklų. Jau po pusmečio mamaitė su tėvu apžiūrėję mūsų kūrinį mestelėjo, kad „tuoki pluona padirbuot, kap grieblį!“ Saugų evangelikų parapijos kunigas Liudas Fetingis sutiko kryžių pašventinti. Suimprovizavo savotišką kapų šventę, atsivežė net dūdorius, dar keletą savo žmonių. Saugų vidurinėje, kurioje ir gyvenome, suorganizavome arbatėlę. Dar tebebuvo tarybinės daugiabriaunės stiklinės. Tą dieną smarkiai lijo. Kaip ir tada Rusnėje. Beje, Fetingis jau buvo grįžęs į sovietų atimtą ir parduotuve paverstą buvusią kleboniją, kurioje kadaise, iki 1924 m., ir gyveno misionierius Laužemis.

Iki 1992 metų vasaros jaunimo stovyklas organizuodavau savo tėviškėje: Barvuose, Sauguose, Švėkšnoje. Labiausiai padėdavo mano tėvai ir kunigas Ernstas Roga. Mano mokinius jis savotiškai lepino, daug ką galėjome nesunkiai išprašyti. Įsitaisome Šilutės evangelikų bažnyčios bokšte ir šnekučiuojamės su Roga. Ir vargonus aprodo, Ir viską leidžia prisiliesti pirštais, iš taip arti apžiūrėti laikrodžio detales. Pademonstruodavo vargonų gausmus. Akyse stovi jo dešinės tarsi įlenkta plaštaka, kiek perkreipti pirštai, su kuriais ne visai būdavo patogu spaudyti klavišus ar sklaidyti knygų lapus. Nors jo raišumas nelabai krisdavo į akis, labiau matydavome jo žilų plaukų kuokštą, pokario stiliaus šukuoseną – į viršų sumestus plaukus, kaklą ir paausius palikus trumpai. Vaikai išsižioję klausydavo ne tik jo minčių, bet ir ausiai neįprastos tarmės. Sako, kad kapų šventė bus „birželio šašoliakta“. Margarita džiūgaudama vėl paklausia: „Kokią kokią dieną?“ O Roga rimčiausiu veidu pakartoja: „Šašuoliakta.“ Kiek džiaugsmo mano ateitininkams, kažkoks gyvas santykis atsirado tarp jo ir mano vaikų, ne tik manęs. Sakydavo, kad jis panašus į apuoką, bet su meile, be mažiausio lašelio ironijos. Kartą mums įsiūlė du obuolių sulčių trilitrius, buvom pas jį užėję į namus. Matyt, jam buvo kažkas atnešęs, tai mums perpadovanojo. Ne kartą suorganizavo mus nuo autobusų stotelių pavėžėti iki Barvų ar Vanagų. Buvo ar ne kas iš Vokietijos sumetę pinigų ir nupirkę jam žiguliuką, kaimynas pavairuodavo. Nors iki bažnyčios Roga visada atvažiuodavo savo vyrišku dviračiu, buvo tarsi suaugęs su juo. Su žiguliuku mūsų laukė ir prie Vanagų. Beje, bažnyčioje papasakojo ir apie rašytoją Ievą Simonaitytę, parodė vietą, kurioje ji per pamaldas sėdėdavo. Palipus ant Vanagų bažnyčios viškaus leido atsargiai pasikelti stogo čerpes ir pasidairyti po apylinkes. Tarsi visai šalia matėsi Priekulės miestelis ir svaiginanti pušynų žaluma. Kaip nuo paukščio skrydžio, virš pušų viršūnių. Taip gyvai i viskas tada pasirodė, ir laikas ištirpo.

Kartą pakviesti užsukame į Kisinų kapų šventę. Pamokslai, giesmės. Čia ir 1831 m. sukilėlių vado Antano Gelgaudo, pirmojo lietuviško laikraščio redaktoriaus Johano Ferdinando Kelkio kapai. Po šventės visus kviečia užkąsti. Mes neiname, Rogai sakau: „Ko čia mes, katalikai, lįsime, kur nereikia!“ Į tai Roga atsako: „Vytuk, nesakyk tap, visi esam krikščiuonys!“

Sėdame. Buvo privirtas pilnas puodas dešrelių, pateikta duonos, regis, atsigerti gaivos. Prieš valgį malda. Šalia manęs įsikūrė rusvu kostiumu vyriškis. Įsišnekėjom. Pasirodo, taip pat mokytojas kaip ir aš, iš Tauragės. Įstrigo jo frazė: „Mus vadina lietuvninkais, o mes nesame, mes esame prūsai.“

Matydavomės su Roga ir vėliau, jau be mokinių. Pasišnekėdavome apie misionierius, man net parodė įrištą laikraščių rinkinį „Pasiuntinystės Paslas“ ar ne 1912 metų. Vėliau juos skaičiau Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje. Buvo dėmesingas tam, kuo aš domėjausi. Įsišnekėjome ir apie Barvuose gyvenančius evangelikus. Papasakoju, kad kaime yra kelios baptistės, kad Žemaitkiemyje buvo jų maldos namai. „Reiks būtinai Latužiui pasakyti, kad yra viena paklydusi aviali“, – apibendrina Roga. O kai paskundžiu, kad mūsų evangelikai kaimynai iš Sandoros gautus vokiškus konservus vartoja tik užkandai, kad pilnas Tenenio padaubys primėtytas tuščių skardinių, nuliūsta. Kartą papasakojau apie Vilniuje mėginimus restauruoti pagoniškąją lietuvių religiją, ją praktikuoti. Greitai reagavo – Aglonėnų kapų šventėje pakomentavo šį reiškinį kaip niekur nevedantį. Į kapų šventę tuomet mane pavėžėjo tėvas. Reikia pasakyti, kad mano tėvai prie Rogos prisiprato. Mamaitė sakydavo, klausdavo: „Tava Ruoga atvažiava“, „kap tava Ruoga bagyven?“ Žinodavau, ką atsakyti.

Grįžtu vieną vasarą iš Saugų namo pas tėvus į Barvus paskutiniuoju, pusę dešimtos vakaro, dar bekursavusiu autobusu Palanga–Sovietsk. Įlipu, nusiperku bilietą, jau taisysiuosi kur atsisėsti, ogi autobuso gale žiūriu – kunigas Roga besėdįs. Prieinu, klausiu: „Kur Jūs taip vėlai važinėjatės vos ne naktį?“– „A vena senuti gul liguoninej Klaipedoj, iš Lapynu, Kuchlinienė. Važiavau apliankyti.“

Kuchlinienę pažinojau, jo sūnus Erikas su šeima gyveno Barvuose. „Nieko sau, iš ko sužinojau, kad kaimyno mama ligoninėje guli“, – pagalvojau.

Vėliau Roga buvo kažkur prašapęs. Pasirodo, ją belankydamas ligoninėje kartą paslydo nuo laiptų, susilaužė, ir patį ten pat paguldė.

Vėl atostogauju Barvuose. Kurią dieną nukanku į Šilutę, užsuku iš pat ryto ir pas Rogą į į kleboniją. Ir iškart tik kyšt nosį tokia liesa balatapūkė nuleilėjusi kokių devynerių mergelė. „Kunige, padėkite, neturime ką valgyti“, – prašo tėvų primokytas vaikas.

Roga nelabai patenkintas. Primena, kad tėvai nepragertų ir įbruka popierinį rublio banknotėlį. Tąsyk jis pirmą kartą man pasiguodė: „Nežinau, ką daryti? Jėzus sakė, kad reikia būti gailestingam.“ Taip liūdnokai ir atsisveikinome.

Paskutinį kartą matėmės, kai Roga jau gyveno Vokietijoje pensione, atvažiuodavo tik vasarai paviešėti į Šilutę. Pasipasakojo, kad vieniša jam, kad šalia esantys senukai visai nenori girdėti Dievo žodžio, o kiti net atstumia. Atsisveikindamas Roga sako: „Tai gal maldeli atsisvetinant?“ – „Gerai“, – sakau. Roga atsistoja, prisimerkia ir labai susikaupęs, kaip jis tik temokėdavo, savais žodžiais pasako maldą, tokią deginančią, labai karštą. Širdingai atsisveikiname. Taip ir liko ligi šiol akyse stovėti jo veidas ir tebejuntama švelnaus apkabinimo šiluma.

Skaityti ir kitus šio autoriaus tekstus.

Mažoji Lietuva , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra