Prisimenant Leonardo Gutausko restrospektyvinę parodą Vilniaus Rotušėje: odė madonoms

Autorius: Data: 2019-02-27 , 15:53 Spausdinti

Prisimenant Leonardo Gutausko restrospektyvinę parodą Vilniaus Rotušėje: odė madonoms

Leonardas Gutauskas. Autorės nuotr. 

Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ, www.voruta.lt

2018 m. gruodžio 4–31 d. Vilniaus miesto rotušėje veikė retrospektyvinė Leonardo Gutausko paroda „Retrospektyva 1957–2018“, skirta dailininko, iliustruotojo, rašytojo, poeto 80-metų jubiliejui.

1965 m. L. Gutauskas baigė scenografiją Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). 1990–1992 m. – Vilniaus dailės instituto tapybos dėstytojas, docentas. Nuo 1967 m. – Rašytojų sąjungos, nuo 1976 m. – Dailininkų sąjungos narys. 2001 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už prozos ir poezijos kūrinius, o 2014 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Autoriaus bibliografija plati ir šiandien jau artėja prie pusšimčio knygų.

Sovietmetis parodė menininko valios stiprybę ir pasufleravo temas kūrybai, jo kūryba išliko konkonformistinė, atspindinti tyliojo modernizmo estetines vertybes. L. Gutauskas buvo nuo 1989 iki 2000 metų veikusios grupės „24“ narys. Grupės nariai priešinosi kūrybinės laisvės apribojimams, laužė to meto dailės kanonus. Į parodos atidarymą rinkosi grupės kolegos (Arvydas Šaltenis), kiti sovietmečiu maištavę menininkai (dainininkas, grupės „Antis“ lyderis ir architektas Algirdas Kaušpėdas).

Parodoje – arti šimto darbų, kurių seniausias – 1957-ųjų paveikslas „Užupis“, o tarp naujausių – „Diptikas su madona“ (I–II; 2018 m.).

Minėtoje parodoje eksponuota ypač daug paveikslų, skirtų moterims, galima drąsiai teigti, kad vos ne trečdalis visų parodos paveikslų, pvz., motinai („Motina“, 1963 m.), taip pat žmonai Loretai („Pilkoji Loreta“, 1963 m., „Loreta“, 1961 m., „Loreta ir gėlė“, 1972 m., „Žmonos portretas“, 1996 m.), taip pat Madonai – Dievo Motinai Mergelei Marijai („Madona su kūdikiu“, 2014 m.; „Sidabrinė madona“, 2017 m.; „Žuvinčių madona“, 2016 m.; „Kasčiūnų Dievo motina“, 2010 m.; „Pagelažių madona“, 2013 m.; „Madona soste“, 2017 m., „Karalienė“, 2017 m.; „Kauno senamiesčio madona“, 2018 m. gruodžio 4 d.; „Karalienė 2“, 2014 m.; „Pilkoji madona“, 2017 m.; „Aauksinė madona“, 2017 m.; „Motina gailestingoji“,  2017 m.; „Perlojos madona 2“, 2018 m.; „Milioniškio madona, 2018 m.; „Rodukos madona“, 2018 m.; „Marija“, 2018 m.). Šiuo atveju moteris – tam tikra šventumo, sakralumo skleidėja. Apskritai motinos, tiksliau babytės Ievos Marijos, įvaizdis, savotiškai reprezentuojantis matricentrinę L. Gutausko pasaulėjautą, – dominantė, jungianti visą autoriaus kūrybą: tiek tapybą (žr. paveikslą „Ievos Marijos atminimui[1], tiek lyriką (žr. poezijos rinkinio „Betliejusdedikacija – „Rožinis Ievai Marijai“, tiek prozą (vienas svarbiausių romaną „Vilko dantų  karoliai“ jungiančių personažų).

Tad Ievos Marijos vaizdinys – kartu ir ikoniškas (turi realų prototipą), ir simboliškas (savotiškas baltiškosios – matricentrinės ir krikščioniškosios kultūrų lydinys). Poezijos rinkinyje „Betliejus“ galima įžvelgti užslėptą Ievos Marijos ir rožės paralelę: „Betliejaus“ dedikacija – „Rožinis** Ievai Marijai“, pasikartojantis Aukštybių rožės (jai sinonimiška erškėtrožė – Rosa canina) įvaizdis, švelnus subjekto atsigręžimas į Rosa canina – tai lyg ir yra dialogo su Ieva Marija paieška.

Parodoje nemažai krikščioniškąją pasaulėjautą atskleidžiančių biblinės tematikos kūrinių, daugelis jų susijęs su Jėzaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu, pvz., „Paguldymas į kapą“ (2005 m.), „Tuščias kapas“ ( 2016 m.), „Lozoriau, išeik“ (2006 m.). Būtent biblinė tematika savotiškai įprasmina ir lietuvių tautos dramą, pvz., trėmimus, plg. paveikslą „Rojus yra ledo spalvos“ (1991 m.). Būtent šiuose, t. y. vėlyvuosiuose paveiksluose, Alfonso Andriuškevičiaus teigimu, vyrauja ledo spalva: „Leonardo Gutausko kūriniai tarytum išmarginti šalčio gėlių, kurias šis išrašydavo leituvių kaimo trobų languose“[2].

Apskritai L. Gutausko kūryboje apstu kultūrinių nuorodų, individualios ir kolektyvinės atminties puoselėjimo bei egzistencinio nerimo.

Svarbu paminėti, kad per parodos atidarymą įžvalgomis apie Gutausko kūrybą pasidalino etnologas, dailėtyrininkas Vytautas Tumėnas. „Lapteviečių“ brolijos atstovai menininkui įteikė Dalios Grinkevičiūtės vardo medalį, pastebėdami, kad L. Gutauskas, niekada nebuvojęs tremtyje, vis tik itin jautriai išgyveno ir savo kūryboje atspindėjo ištremtų lietuvių ir jų artimųjų bei visos šalies skausmą. Po parodos atidarymo L. Gutauskas savo bičiuliams dalijo savo solidžiausią 2008 m. išleistą kūrybos albumą (Leonardas Gutauskas. „Tapyba, akvarelė, piešiniai“. Vilnius).

Tad L. Gutausko kūryba – interdiscipliniška, intertekstuali, sintetinanti ne tik įvairių civilizacijų meno – Egipto, Tarpupio, – meno epochų – Antikos, Viduramžių, Bizantijos, bet ir rūšių – dailės, poezijos, prozos – patirtis, taip pat su autoriaus pasaulėvaizdžiu susijusius įvaizdžius: krikščioniškuosius, baltiškus. Autoriaus kūryba gelmiškai susijus ir su liaudies kūryba, ypač tautodaile. L. Gutauskas menininko kelią pradėjęs kaip tapytojas, vaizduojamojoje kūryboje pasiekė ypatingą originalumą – vaizdų dekoratyvumą, grafiškumą, plokštumą.

[1] Ingrida Korsakaitė.„ From the darkness I’ll emerge white“, Lithuania in the World, 6 , 1994, p. 46.

** Juk Rožinis – taip pat „uždaras karoliukų vėrinys kalbamoms maldoms skaičiuoti ir medituoti“, beje, pavadinimą gavęs nuo ROŽĖS, kuri glaudžiai susijusi su gausia Marijos simbolika (žr. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Sudarė Dalia Ramonienė, Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 1997, p. 275).

[2] Leonardas Gutauskas. „Tapyba, akvarelė, piešiniai“. Vilnius, 2008, p. 9.

Parodos



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra