Prisimenant dr. R. Morkūną ir jo auksines vasaras Giedraičiuose

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Kiekvienas žmogus nusipelno, kad atminimas apie jį nenuskęstų viską naikinančio laiko bangose, todėl noriu pasakyti keletą žodžių apie savo svainį Remigijų Orūną Morkūną, gydytoją stomatologą, medicinos mokslų daktarą. Šį rugpjūtį jam būtų suėję 60 metų.
Gimė R. O. Morkūnas 1947 m. rugpjūčio 5 dieną Radviliškio rajono Giedraičių kaime, baigė vidurinę mokyklą Kėdainiuose, po to Kauno medicinos institutą, dar vėliau apgynė mokslinį darbą Maskvoje. Gydė Vilkyškiuose, Kaune, Vilniuje. Daug itin sunkių ligonių iš visos Lietuvos avarijose suknežintais žandikauliais patekdavo į jo rankas, kuomet dirbo Kauno klinikose ir respublikiniame Raudonajame kryžiuje Vilniuje. Nors beveik kiekvienas iš mūsų stengiasi savo darbą atlikti kuo geriau, bet kai kurie yra dar apdovanoti ypatingesniais sugebėjimais. Atrodo, kad tokią dovaną bus gavęs ir Remigijus Morkūnas – ne tik perėmęs savo dėstytojų, vyresniųjų kolegų, šeimos patirtį (mama Vincenta Morkūnienė ir sesuo Vida buvo gydytojos stomatologės, tėtis Marijonas – dantų technikas), bet ir iš prigimties apdovanotas „lengva“ ranka ir jautrumu,  dirbo taip, kad daugelis norėjo gydytis „<…> tik pas gydytoją Morkūną“. Paliko jis pėdsaką ne tik profesinėje veikloje. Dalyvavo kraštotyrinėse ekspedicijose, archeologiniuose kasinėjimuose. Prof. dr. Rimutei Rimantienei tyrinėjant neolito stovyklą Šventojoje, didžiulis įvykis buvo garsiosios archeologės Marijos Alseikaitės Gimbutienės apsilankymas. Visa stovykla su pakilimu  laukė garbiosios viešnios. Kraštotyrininkė Jūratė Eitminavičiūtė-Dručkienė, talkininkų-kasinėtojų grupių organizatorė, pasiūlė padovanoti viešniai tradicinę saulutę, paprašė Remio (taip draugai vadino Remigijų Orūną Morkūną) nuvažiuot į Paberžę. Ir ką gi – Remis motociklu nurūko į Paberžę (maždaug 250 km į vieną pusę ir ne vien asfaltas!) ir parvežė tėvo Stanislovo nukaltą saulutę. Buvo labai malonu prieš keletą metų LTV laidoje išvysti Marijos Gimbutienės kabinete Remio atvežtą saulutę. Tais pačiais 1971 m. Remis su broliu Eligijum, Jūrate Eitminavičiūte Dručkiene, dr. Lilijana Kalašaityte ir seserimi Vida surado Burvelių kaime senutę Petronėlę Petrauskaitę, kuri parodė Surviliškio kapinėse Vinco Svirskio palaidojimo vietą Mataičių kape. Abu broliai naktį (anais laikais kitaip ir negalėjo) pastatė ant to kapo paties Vinco Svirskio kryžių, kurį buvo atnešę iš apleistos tų pačių kapinių koplyčios. (Vėliau, jau po Kovo 11-osios, kryžius buvo perkeltas į Kėdainių krašto muziejų, o ant kapo buvo pastatyta jo kopiją). Atminimo lentelėje yra ir šis įrašas: „Tegu ir man paminklas bus …“, nes Vincas Svirskis, priimdamas atlygį už darbą – kryžių ar koplytėlę, pastumdavo vieną pinigėlį užsakovui, sakydamas: „Tegu ir mano paminklui bus“. Taip buvo pažymėta garsiojo dievadirbio amžino poilsio vieta. Globaliniu mastu šie du įvykiai tarsi labai jau mažyčiai, tačiau gyvenimas juk ir susideda iš smulkmenų.
Kaip ir bet kuris žmogus, Remigijus, be abejo, nebuvo be trūkumų, bet ligi šiol kolegos ir buvę pacientai atsiliepia apie jį gražiausiais žodžiais. Jaunystėje patirta autoavarija ir darbas negailint savęs, pakirto jo sveikatą, ir nesulaukęs 50 metų, mirė, palikęs žmoną Almą, dukras Orūnę ir Ievą. Prieš 60 metų pradėjęs gyvenimo kelią Giedraičiuose, Remigijus Orūnas Morkūnas palaidotas Vilniuje, Sudervės kapinėse po kukliu stogastulpiu.
 Norėdamas pagerbti Remigijaus atminimą, jo brolis Eligijus Juvencijus, humanitarinių mokslų daktaras ir tautodailininkas, padarė koplytėlę su šv. Apolonijos, stomatologų globėjos, skulptūrėle. Remigijaus gimimo dieną atvykus į Giedraičius su koplytėle, dar kvepiančia dažais, kilo klausimas, kur ją pritvirtinti – gimtosios jo sodybos kelio Pašušvys–Šaukotas kairėje pusėje nebėra, likę tik kelios senos obelys ir beržas, pažeistomis šaknimis, nulaužytomis šakomis. Zvėgų šeima, kuriai dabar priklauso sodybvietė, maloniai leido koplytėlę įkelti į aplaužytą beržą, o Felicijos Zvėgienės anūkas Modestas Zvėga gražiai nupjovė nudžiūvusias beržo šakas ir įkėlė koplytėlę.
Kitą sekmadienį, rugpjūčio 12 dieną, koplytėlė buvo pašventinta. Kai po pamaldų Pašušvio bažnyčioje prie beržo atvyko klebonas ir artimieji, susijaudino pamatę vaizdą – su gėlėmis ir žvakelėmis laukia keliolika Remigijaus gimtojo kaimo gyventojų, pievelė apie beržą nušienauta, viskas sutvarkyta, gilus ir platus pakelės griovys išvalytas, per jį permestos plačios lentos – laikinas tiltelis (Vytautas Stanislauskas: „<…> tai kaip gi klebonas prieis prie beržo?“ ), koplytėlė, papuošta gėlėmis, šviečia iš tolo. Tad šeima ir visi artimieji labai dėkingi Ilonai (Felicijos Zvėgienės anūkei, Modesto seseriai) ir Donatui Nokšams, kurie su savo vaikučiais Raminta ir Andriumi sutvarkė koplytėlės aplinką, kaimynui Vytautui Stanislauskui – už tiltelį. Džiugu, kad atėjo ne tik jaunutės Sandra ir Irminta Kaminskaitės su savo drauge Liveta, ar Rūta Kaminskaitė, bet ir senelė Stefanija Kaminskienė, Jadvyga Mutečienė, Elena Čeblauskienė, Eugenija Daukšienė, Dalė Jackienė, Elena Stanislauskienė, Irena Špokienė… Nebeliko kaime Antano Litvino, Prano Litvino, Stasio Litvino palikuonių, iš senųjų gyventojų tik Felicija Zvėgienė ir Eugenija Daukšienė prisimena čia buvojusią su vyru gydytoją Vincentą Morkūnienę (Felicija: „Daktarė Morkūnienė man dar dantį ištraukė.“) ir jų vaikus.
Patys Giedraičiai gerokai pasikeitę, nes pakito sodybos ir jų gyventojai. Dauguma namų – baltų silikatinių plytų, kol kas žymiai mažiau apsodintų nei senosios, neišlikusios sodybos. Sunku buvo atsekti Bložių – gimtąją Remigijaus Orūno sodybą, jei ne senieji ąžuolai Antano ir Stasio Litvinų sodybose. Neįprasta šios sodybos savininkų istorija: XIX a. joje gyveno Dionizas Alksmantas su žmona. Buvo jie bevaikiai, turėjo du samdinius – Elžbietą ir Jurgį. Sako, kad pamilo juos vos ne kaip savo vaikus, „suženijo“ Jurgį su Elžbieta ir paliko jiems ūkį. (Pašušvio kapinėse išlikęs ant paminklo įrašas: „Grabas Dionisa
Alksmanta Mire / 1896 m Rugpjutis / 25 d gyvena 55 m / Pundatoris Jurgis / Blože //
Jurgis Blože 71 metų Mire 1920 m. / X 22 D / Elžbieta Bložienė / 75 metų Mirė 1933 m. 11. 18 d //
A A / Elena Bložienė / 1900 – 1957 / Pranas Bložė / 1883 – 1943  //“. Už Jurgio ir Elžbietos sūnaus Prano ištekėjo darbšti ir daininga Elena Petrauskaitė, Remigijaus mamos sesuo. Ir jiedu susilaukė tik vieno sūnaus, Zenono. Darbščiajam Pranui mirus, o vėliau, kai į armiją buvo pašauktas Zenonas,  Elenai vienai buvo sunku tvarkytis dideliame ūkyje. Kadangi ji buvo iš gausios šeimos, kurioje vieni kitiems padėdavo, tad greitai sulaukė pagalbos – atskubėjo sesuo Vincenta su savo vyru Marijonu. Kaimas buvo palanki aplinka ir jų vaikams Vidai Aurelijai ir Eligijui Juvencijui. Tuoj atvyko ir kita sesuo, Sofija. Ūkis nesužlugo, pajėgė atlikti pyliavas ir, prievarta įkūrus kolūkį, įnešė didelį indėlį ne tik žeme, bet ir inventoriumi. Šiame ūkyje ir gimė Remigijus Orūnas.
Sukūrus kolūkį, ūkiui nebereikėjo tiek darbo jėgos, Morkūnai grįžo į Kėdainius. Tačiau vaikai buvo nuolatiniai vasarotojai ir Elenos talkininkai. Kėdainiuose ilgais žiemos vakarais Remigijus prašydavo: „Vežkit mane į Giedraičius, kur visad vasara!..“. Vasaromis Remigijus ir Eligijus ne tik padėdavo apie namus, bet vežiojo iš Pašušvio pašto agentūros paštą ir laikraščius į Giedraičius, iš Giedraičių kolūkio – pieną į Grinkiškio pieninę. Tuščius pieno bidonus į vežimą įsikeldavo, tačiau pilnus toks vyras kaip Remigijus ir ne ką didesnis Eligijus pakelti nepajėgdavo. Tačiau visad kas nors ateidavo padėdavo miesčioniukams.
Auksinės Giedraičių vasaros tęsėsi iki 1957 m., kuomet teta Elytė Bložienė mirė. Nebėra Bložių seno gyvenamojo namo, nei didelės klėties, molinio tvarto, didžiulio klojimo. Likusi tik dalis dabar jau seno sodo, kurio obuoliais vaišinosi praeinantys kaimynai, nes namo „gonkose“ visad stovėjo krepšys, pilnas alyvinių obuolių…
Galima tik pasidžiaugti, kad Giedraičiuose asfaltuojamas kelias, kad žmonėms bus geresnės sąlygos. Bet gaila, kad jau seniai nebesisuka Šidlausko malūno sparnai, kad net nebėra Čepausko malūno, kad ištiesinta puikioji upelė Žadikė, kur Remigijaus vaikystėje aidėdavo kultuvės, moterims, merginoms velėjant skalbinius, kur maudydavosi ne tik vaikai, bet sietuvoje ir vyrai, pusberniai. Nebeliko buvusio kaimo jaukumo… Bet žmonių gerumas tebėra.
Pašventinęs koplytėlę, Grinkiškio klebonas Juozapas Vaicekauskas ragino Giedraičių žmones rūpintis ja ir saugoti. Tikime, kad taip ir bus, nes, anot Felicijos, visas kaimas ėjo žiūrėt koplytėlės ir visiems patiko, kad ji yra.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra