Pripažinta smuikininkė: myliu savo Tėvynę, tačiau čia nebūčiau pasiekusi tiek, kiek Vokietijoje

Autorius: Data: 2015-08-31, 13:16 Spausdinti

Smuikininkė prof. Dalia Stulgytė-Schmalenberg

Jos, kaip muzikantės, profesinė ateitis buvo suplanuota jai dar negimus – tebetūnant mamos pilve. Atrodo neįtikėtina, bet viskas įvyko būtent taip. Šiandien Dalia Stulgytė-Schmalenberg – užsienyje ir Lietuvoje žymi smuikininkė, 2001 m. Vokietijoje pelniusi „Kammervirtuosin“ titulą. Šios muzikantės gyvenimas kupinas iššūkių: palikta nežinioje gimtoji šalis, nuo artimųjų atskyrusi geležinė uždanga, adaptacija svetimoje šalyje.
D. Stulgytė-Schmalenberg pasakojo, kad jos tėtis, garsus smuikininkas Algirdas Stulgys, dar jai negimus, buvo suplanavęs, kad ji taps smuikininke. Taip ir atsitiko – penktojo gimtadienio proga Daliai buvo įteikta neįkainojama dovana – muzikos instrumentas, nuo kurio prasidėjo dar visai mažutės smuikininkės vargai ir džiaugsmai.

Skaitytojai jau suprato, kad Jūsų gyvenimo vedlys buvo tėtis. O mama, ar ji taip pat muzikantė?

Mano mama neturi klausos – net paprastų dainelių padainuoti nesugeba, todėl visi labai stebėjosi, kad tokiame „nemuzikaliame pilve“ augo toks muzikalus vaikas. Bet, žinoma, be mamos priežiūros, pagalbos ir rūpesčio nebūčiau tiek pasiekusi, tapusi tokia smuikininke, kokia esu dabar. Todėl esu dėkinga abiems tėvams už mano vedimą, lenkimą visais gyvenimo vingiais.

Mokėtės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Ar pritartumėte nuomonei, kad ši įstaiga paruošia tik stiprius muzikantus, puikiai gebančius prisitaikyti ir siekti aukštumų bet kokioje muzikos, kultūros rinkoje?

Šią mokyklą lankė (ir lanko) įvairaus lygio būsimieji muzikantai, kurie vienaip ar kitaip yra reikalingi Lietuvos kultūrai – ar taptų mokytojais, ar orkestrantais, ar gydytojais, advokatais. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla man davė nepaprastai daug – neįkainojamą vidurinį išsilavinimą ir sąlygas muzikiniam vystymuisi. O kur dar galimybės koncertuoti, skinti laurus nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose… Svarbu paminėti, kad už viso to slepiasi mokytojai – A. Gricius, J. Dvarionas ir tuo metu mokyklos direktoriaus pareigas ėjęs A. Jurgelionis. Jie bendromis jėgomis sukūrė man idealias sąlygas sėkmingam abitūros baigimui. Galima sakyti, kad aš buvau viena is nedaugelio, pasižymėjusių tarptautiniu mastu.

Po mokslų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje patraukėte Vokietijos link. Kodėl išvykote, kodėl pasirinkote Vokietijos miestą Liubeką, o ne, pavyzdžiui, visų giriamus Hanoverį ar Hamburgą?

Tai vėlgi buvo mano tėčio lyg neįgyvendinta svajonė. Giliausiais tarybiniais laikais jis pareiškė, jog jo dukra trūk plyšk turi studijuoti Vakarų Vokietijoje, kur muzikinė kultūra pasaulio mastu vertinama aukščiausiai. Taip susiklostė aplinkybės, kad dar prieš sugriūnant Tarybų Sąjungai man pasisekė palikti Lietuvą ir patekti į Liubeką (Vokietija), pas vieną garsiausių pasaulio smuiko pedagogų – prof. Petru Munteanu. Jam, kaip žiuri nariui, teko manęs klausytis keliuose konkursuose. Šio profesoriaus dėka man pavyko pakliūti į itin aukštai vertinamą Liubeko muzikos akademiją, po kurios vėliava ėjo žymiausi pasaulio smuikininkai Z. Bron ir D. Gering. Tik įsivaizduokite, tuo metu stojamajame konkurse dalyvavo per 200 kandidatų, o vieta – tik viena, ją man ir pasisekė gauti. Tai galioja styginiams instrumentams, nes, pavyzdžiui, pianistams ar dainininkams naudinga studijuoti kitose akademijose Berlyne ar Miunchene.

Po studijų Liubeko muzikos akademijoje Jūsų kitas sustojimas buvo 500 kilometrų nuo Liubeko nutolęs Vokietijos miestas Dresdenas. Kaip Jūs priėmėte galimybę dalyvauti koncertmeisterių į Dresdeno simfoninį orkestrą atrankoje? Ar tikėjote sėkme?

Po studijų Liubeke 1997 m. įstojau į Berlyno filharmonijos orkestro H. von Karajano akademiją, kur tobulinausi dvejus metus ir baigiau antrąją aspirantūrą (į šią akademiją siekė patekti 225 kandidatai, tačiau ta viena išsvajota vieta atiteko man). Ir tik pabaigus šiuos mokslus, nutariau pabandyti patekti į vieną iš geriausių orkestrų Vokietijoje. Visada žinojau, jeigu grosiu orkestre, tai tik kaip koncertmeisterė, nes turėjau pakankamai patirties – dar studijų laikais buvau Vakarų Berlyno radijo jaunimo orkestro ir J. Franz „Filharmonie der Nationen“ koncertmeistere, tad manau, kad turėjau pakankamai patirties siekti šios pozicijos ir Dresdeno simfoniniame orkestre. Atsiradus laisvai koncertmeisterio vietai, teko atlaikyti sunkų ir ilgą konkursą (kandidatų buvo net 300), tačiau vietą gavau aš. Orkestre dirbu jau 16 metų ir, nepaisydama įtemptos dienotvarkės, jaučiu didelę garbę ir malonumą. Man nesvetima olimpinė mintis: „Važiuoju į varžybas ne tam, kad dalyvaučiau, o kad laimėčiau“ (vok. dabei sein ist nicht alles, ich fahre um zu gewinnen).

Smuikininkė prof. Dalia Stulgytė-Schmalenberg

Ar tuo metu nusprendėte likti Vokietijoje? Ar pradėjus dirbti supratote, jog toks susikurtas gyvenimas Jus, kaip muzikantę, tenkina – vieta, atlyginimas, žmonės, lyginant su situacija gimtojoje Lietuvoje?

Mintis likti Vokietijoje ilgesniam laikui pamažu vystėsi ir brendo tiek studijuojant, tiek laimint įvairias premijas bei koncertuojant su žymiais pasaulio muzikais. Kad ir kaip mylėčiau savo mažąją Tėvynę muzikiniu atžvilgiu Lietuvoje nebūčiau pasiekusi tiek, kiek sugebėjau pasiekti gyvendama, alsuodama giliomis Vokietijos kultūros tradicijomis. O prie krašto, žmonių, jų gyvenimo būdo, žinoma, reikėjo priprasti, taikytis, atsisakyti senų įpročių. Lengviausia buvo priprasti prie keliskart didesnio nei Lietuvoje atlyginimo.

2001 m., būdama vos 30-ties, pelnėte labai svarbų Vokietijoje „Kammervirtuosin“ titulą. Kitais žodžiais tariant, tapote jauniausia Vokietijos muzikante, gavusia tokį įvertinimą. Kodėl? Kas pasiūlė Jūsų kandidatūrą šiam titului gauti?

„Kammervirtuosin“ titulą teikia Vokietijos kultūros ministerija, kuriai kandidatus pristato skirtingų šalies kraštų Vyriausybės (mano atveju Saksonijos), įvertindamos ypatingus solinius, kamerinius ir orkestrinius nuopelnus. Per metus suteikiamas apdovanojimas vienam muzikantui, nesvarbu, kokiu instrumentu jis groja. Nežinau, kiek kandidatų buvo (liko paslaptis), bet ši premija yra aukščiausias mano įvertinimas. Taigi, šiame krašte nebegaliu gauti jokio didesnio įvertinimo, bet vilties, kad ir Lietuvoje mano muzika sulauks tinkamo įvertinimo, neprarandu.

Jau 25 metus gyvenate Vokietijoje. Kokius profesinius ryšius pavyksta palaikyti su Lietuva?

Į Lietuvą stengiuosi atvykti kuo įmanoma dažniau – bent du kartus per metus. Tėvynėje aš koncertuoju, vedu vasaros kursus Druskininkuose, Vilniuje dėstau „čiurlioniukams“ ir visiems kitiems norintiems. Stengiuosi atiduoti „duoklę“ už puikų išsilavinimą, kurį gavau.
Kaip vertinate Lietuvos klasikinės muzikos rinką? Ar, Jūsų manymu, didelis iš gimtinės emigravusių puikių muzikantų skaičius išduoda problemas šalyje?
Sunku vertinti Lietuvos muzikinį, kultūrinį gyvenimą esant taip toli, tačiau žinau daug muzikantų, kurie po studijų užsienyje grįžta atgal, namo. Jei pagerėtų sąlygos (atlyginimai muzikantams), jų sugrįžtų daugiau. Bet pripažinkim, kad tai yra normalus „jaunų“ šalių, įstojusių į Europos Sąjungą, procesas. Tai pastebiu ir kitose šalyse: Čekijoje, Kroatijoje, Lenkijoje.

Kalbino Evelina KISLYCH, Hamburgas

Nuotr. iš D. Stulgytės-Schmalenberg asmeninio albumo

Lietuva - Vokietija Menininkai Muzika Uncategorized , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra