Primiršta istorija. Europos komunistai palaiko Hitlerį

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

(Vytautas Antanas Dambrava, Molotovo-Ribbentropo pakto užkulisiai, 1995, pirmasis leidimas 1989 m. Karakase, p. 35-38)

Hitlerio ir Stalino sėbravimo metu iškilo konkretus klausimas: kokia turi būti Komunistų partijos laikysena Europoje, Sovietų Sąjungos rodomų simpatijų akivaizdoje ir teikiamos paramos nacių valdomai Vokietijai? Kokia turi būti Komunistų partijos linija?

Atsakymą davė Prancūzijos komunistų vadas Maurice Thorez. Paskelbus prancūzams karą hitlerinei Vokietijai, jau po savaitės Thorez atsidūrė Maskvoje, pradėdamas agitaciją prieš Daladier vyriausybę ir gaudamas darbą Trečiajame Komunistų Internacionale, kurio vyriausioji būstinė kitoje Kremliaus aikštės pusėje. Kominternas, kuris iš esmės buvo tiktai NKVD tęsinys, vaizdavo esąs tarsi nepriklausoma institucija, tačiau aiškaus nusistatymo Hitlerio Vokietijos atžvilgiu neturėjo.

Europos komunistų tarpe kilo tikras sąmyšis. Britų komunistų vadas John Strachey kalbėdamas net pravirko; prisipažino praradęs politinę ir ideologinę marksistinės veiklos bazę. Jis sakė gyvenąs viltimi, jog Sovietų Sąjunga žino, ką daro: „jei sovietų valstybė yra tikrai socialistinė, tai visa, ką ji daro, turi tarnauti socializmui“.

1939 metų rugpjūčio 31 dieną Molotovas Aukščiausioje Taryboje pasakė kalbą, bandė valstybės politiką derinti su marksistiniais bolševizmo principais. Molotovas protavo taip: „Yra keliamas naivus klausimas, kaip, girdi, galima pateisinti Sovietų Sąjungą, kuri stengiasi gerinti santykius su fašistinio tipo valstybe? Ar tai įmanoma? Žmonės užmiršta, – tęsė Molotovas, – kad yra visiškai nesvarbu, ką mes galvojame apie kito krašto vidaus politiką, mes turime galvoti tiktai apie užsienio politiką… Vakar mes buvome priešai užsienio politikos srityje, šiandien padėtis pasikeitė, ir mes jau nesame priešai. Istorija mus pamokė, kad karas ir tarpusavio priešiškumai mums gali nešti tiktai žalą. Sudarytas paktas atveria naujas galimybes stiprinti Sovietų Sąjungos įtaką tarptautinėje plotmėje“.

Po Molotovo kalbos Kominterno linija iš karto paaiškėjo: reikia skelbti, jog „vyksta imperialistinis, neteisingas karas, o už jį britai su prancūzais atsakingi“.

Kominterno instrukcija Amerikos Komunistų partijai buvo šizofreninio politinio protavimo šedevras. Ji skelbė: „Nėra tai antifašistinis karas, kurį veda demokratija; vyksta imperialistinis karas… Sovietų Sąjunga, remdama Ukrainos ir Baltarusijos darbininkiją, išgelbėjo vienuolika milijonų žmonių iš kapitalistinio pragaro ir įjungė juos į socializmą, atidarydama duris kultūrinei pažangai ir jų apsaugojimui nuo vergijos“. Prisiminkime, jog slaptuose Molotovo-Ribentropo protokoluose kalba buvo visai kitokia. Meluodama ir iškreipdama faktus, Sovietų Sąjunga ilgainiui surado minias jos melu tikinčių žmonių, jog Sovietų Sąjunga yra laisvės gynėja. Tai, aišku, buvo klastos ir melo kulminacija.

Prancūzijoje, kur komunistų įtaka buvo gana stipri, vyko nuolatinė agitacija prieš legalią premjero Daladier vyriausybę. Komunistai viešai skelbė direktyvas, kuriomis prancūzai buvo kurstomi sabotuoti ir visais būdais naikinti karinius krašto išteklius. 1940 metų sausio mėnesio deklaracija, pasirašyta Thorez ir Duclos, ragino prancūzų darbininkiją vienytis prieš „geriausių mūsų tautos sūnų žudikus“, tai yra – prancūzų vyriausybę. Partija reikalavo komunistų lojalumą įrodyti sabotažu, teroro veiksmais, akcija… ir visas pastangas skirti „šviesiausiam visų kraštų darbininkų vadui, mūsų mylimam didžiajam Stalinui“.

Į naują kompartijos liniją aidu atsiliepė olandų komunistai. Jų vado L. Janseno pareiškime buvo taip samprotaujama: „Klausimas yra ne nacionalsocializmo, o visų imperialistinių valstybių ir mūsų pačių krašto buržuazijos nešamo pavojaus, norint neutralius kraštus įvelti į karą. Mes teisingai giname savo krašto interesus“.

„Pravda“ paskelbė Kremliaus „aukso mintį“: „Mažo krašto neutralumas su tikslu save apginti yra tiktai fikcija ir iliuzija“.

Taigi, visų kraštų kompartijos aklai sekė oficialią Kremliaus liniją: remti Hitlerį, o taip pat ir Staliną bei jų vykdomą agresiją.

Prancūzų vyriausybei uždraudus komunistams spausdinti pronacinius atsišaukimus, jie juos spausdino pogrindyje. Viena proga Ribentropas pasijuokė savo kolegai italui Ciano, jog komunistinė propaganda dabar yra spausdinama vokiečių spaustuvėse. Platinamose brošiūrėlėse komunistai kurstė sabotažą, liepė trukdyti prancūzų vyriausybės pasiruošimus gintis nuo Hitlerio puolimų. Komunistai tapo Hitlerio penktąja kolona. Jie kenksmingai veikė viešąją nuomonę, silpnindami prancūzų valią sulaikyti nacizmo bangą ir tuo pagreitindami Prancūzijos okupaciją. Toks buvo Prancūzijos komunistų „pasitarnavimas“ tėvynei.

Hitlerio Vokietija puolė Vakarų Europą 1940 metų gegužės mėnesį. Tuojau po to Maskva ciniškai šaipėsi: „Prancūzų blokas gali dabar didžiuotis, įstūmęs dvi mažas valstybes (Olandiją ir Belgiją) į imperialistinio karo liepsnas“.

Hitlerio armijoms okupavus Prancūziją, Molotovas siuntė Berlynan „širdingus sveikinimus su nepaprastu vokiečių armijos laimėjimu“. Dalis „laimėjimo“ priklausė ir savo kraštą išdavusiems prancūzų komunistams. Nėra ko stebėtis, kad kompartijos oficiozas „L‘Humanite“, kurį prancūzų policija uždarė, o vyriausius komunistų agitatorius suėmė, gavo vėl leidimą veikti… iš Gestapo. „L‘Humanite“, kurio spausdinimą vėl tęsiame, laikys savo pareiga puoselėti prancūzų-sovietų draugystę vokiečių-rusų susitarimų dvasioje“.

Jugoslavijos komunistai irgi nerado nė vieno gero žodžio anglams ir prancūzams. Tito neprotestavo prieš Hitlerį, kai Jugoslaviją nusiaubė nacių armijos. Jis pradėjo savo protestą tiktai 1941 metų birželio 22 dieną, hitlerinei Vokietijai pradėjus karą prieš Sovietų Sąjungą. Tiktai tada Jozef Broz, vadinamas Tito, stojo kovon prieš nacius, šį kartą vadindamas juos tikruoju vardu – agresoriais.

Ir Olandijos komunistai turėjo pagrindo džiaugtis, Hitleriui okupavus jų kraštą. Gestapas leido jiems spausdinti komunistinę propagandą, kuri, savaime suprantama, buvo palanki hitlerinei Vokietijai. Pasisakymai buvo vienodi: „Mes privalome jausti pareigą kooperuotis su vokiečiais, siekdami greito savo krašto atstatymo. Yra nepaprastai svarbu, kad mes tiesiogiai ar netiesiogiai neremtume sąjungininkų pastangų tęsti karą; mes turime būti visiškai neutralūs Vokietijos atžvilgiu. Dirbančiųjų klasė Olandijoje turi teisingai suprasti ir kitiems aiškinti vokiečių okupacijos priežastis mūsų krašte“.

Prancūzijos komunistai nepraleido progos visą kaltę primesti „prancūzų imperializmui“, aiškindami šitaip: „Prancūzų imperializmas susilaukė didžiausio pralaimėjimo. Mūsų pareiga užtikrinti, kad tasai pralaimėjimas būtų visalaikis. Leninas mokė, kad ten, kur esama padėtis ir liaudies interesai reikalauja, kontraktas gali būti sudarytas ir su pačiu velniu“.

www.patriotai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra