Prikeltas iš užmaršties Oršos mūšis

Autorius: Data: 2014-04-22, 12:46 Spausdinti

Prikeltas iš užmaršties Oršos mūšis

Oršos mūšis, įvykęs 1514 m. rugsėjo 8d., – reikšmingiausios kautynės dešimties metų kare (1512-1522) tarp Maskvos ir Lietuvos Didžiųjų Kunigaikštysčių. Dar iki šio kariuomenių susidūrimo, 1514 m. vasarą, buvo prarastas Smolenskas. Nepaisant įspūdingos pergalės, karinės strateginės Oršos mūšio pasekmės bei teritoriniai laimėjimai buvo nedideli, nes Smolenskas beveik šimtmečiui dar liko Maskvos valdžioje. Pergalė leido tik laikinai atkurti tam tikrą jėgų pusiausvyrą ir atmušti priešą nuo LDK sienų. Vis dėlto Maskvai prireikė bent kelerių metų atsigauti po sutriuškinimo prie Oršos. Ilgai vengta susiremti su LDK pajėgomis atvirame lauke.
Pergalės prie Oršos nuopelnai priskiriami Konstantinui Ostrogiškiui – patyrusiam karvedžiui, LDK kariuomenės didžiajam etmonui. Negalima nepaminėti ir kitų vadų: tuometinio Kijevo vaivados ir LDK taurininko Jurgio Radvilos, samdinių vado Jonušo Svierčovskio, suverbuotų algininkų ir lenkų riterių savanorių vado Jono Tarnovskio, Alberto Sampolinskio – karaliaus dvaro pulko vado. Pergalei pasiekti didelę reikšmę turėjo kariuomenės taktinės ir kovinės savybės, puikūs taktiniai manevrai, karo gudrybės, išnaudota iniciatyva, karo inžinierijos galimybės, gebėjimas suderinti kariuomenės dalių veiksmus.
Šiame straipsnyje bus labiau analizuojamos politinės mūšio pasekmės, kurios, kaip laikas parodė, buvo gerokai svaresnės nei karinė strateginė jo reikšmė. Čia didžiausi nuopelnai priskiriami Lenkijos ir Lietuvos valdovui Žygimantui Senajam. Nors jis pačiame mūšyje nedalyvavo, tačiau parodė visą savo išmonę telkdamas, mobilizuodamas kariuomenę, siekdamas nesėkmingai besiklostantį karą su Maskva pakreipti palankesne Lietuvai linkme. Atlikęs organizatoriaus vaidmenį, pasiliko stovykloje Borisove, kurią saugojo maždaug 4 tūkstančiai karių. Šalia karaliaus saugioje stovykloje buvo dvaro žmonės, kanceliarija, lauko raštinė.
Netoli mūšio vietos esantys valdovo žmonės visą dėmesį skyrė propagandinei veiklai. Ši aplinkybė lėmė, kad greičiausiai informacija apie mūšio pergalę buvo paskleista laiškais. Netrukus iš stovyklos Borisove valdovo vardu rašyti laiškai buvo pasiųsti popiežiui, Čekijos ir Vengrijos karaliui Vladislovui, Transilvanijos vaivadai Jonui Zapolyjai, kitiems valdovams, kardinolams, Lenkijos vyskupams, artimiesiems. Išsamiausias laiškas popiežiui Leonui X karaliaus vardu rašytas rugsėjo 18 d., praėjus 10 dienų po pergalės. Laiškas buvo ne kartą išspausdintas, skirtas viešumai, todėl jo turinys amžininkams buvo geriau žinomas nei kitų tekstų. Laiške neigiamai pavaizduotas priešas ir išaukštinama valdovo misija ir sėkmė, akcentuojami karaliaus asmeniniai nuopelnai krikščionybei (pabrėžta, kad kare sprendžiamas ne asmeninis ir net ne jo karalystės reikalas, bet visos krikščionijos). Panašūs laiškai, tik vėliau rašyti ir dažniausiai jau iš Vilniaus buvo pasiųsti kitiems valdovams.
Būtina paminėti literatūrinį popiežiaus legato Jokūbo Pizono laišką popiežiui. Laiškas rašytas po pergalingo karaliaus grįžimo į Vilnių triumfo, po žymiausių žuvusių karaliaus Žygimanto karių laidotuvių. Šis laiškas taip pat buvo kelis kartus publikuotas, todėl plačiai žinomas. Adresanto Jokūbo Pizono, popiežiaus legato ir taikos tarpininko, misija laiške yra tarsi antraplanė. Laišką jis rašo kaip besistebintis kariuomenės gausa poetas, o ne kaip politikas ar karo reikalus išmanantis profesionalas. Nors laiškas nėra panegirika Žygimantui, bet nevengiama ir tiesioginio jo aukštinimo. Žygimanto Senojo paminėjimas tarsi įrėmina mūšio aprašymą: Žygimantas Senasis paminimas prieš mūšį, vėliau jo vaidmuo mūšio metu nutylimas, o po pergalės karalius vėl triumfuojantis. Niekur nerašoma, kad Žygimantas Senasis pats vadovavo mūšiui, tačiau skaitytojui galėjo susidaryti toks įspūdis, nes joks kitas lietuvių kariuomenės vadas vėliau aprašinėjant mūšius nepaminimas. Skaitytojas nepastebi to fakto, kad karo stovyklą Borisove, kur apsistojo Žygimantas Senasis, ir Oršą skyrė gerokas atstumas. Karalius laiške paminėtas bent 15 kartų. Laiške Maskvos valdovas charakterizuojamas kaip žodžio laužytojas, pilnas puikybės, jo pralaimėjimas – Dievo bausmė. Žygimantas tuo pačiu metu charakterizuojamas kaip Dievo įrankis, kaip teisingas karžygys, didžiai pamaldus valdovas. Laiško autorius matė tai, ką valdovas ir apskritai Lietuva norėjo, kad pasiuntinys matytų bei praneštų.
Oršos pergalės proga valdovas apdainuotas ir poetų kūryboje. Netrukus po rugsėjo 8 d. išleistas Andriejaus Kšyckio (karo veiksmų metu karalienės Barboros sekretoriaus Vilniuje) eilėraščių rinkinėlis, kurio kiekvienas eilėraštis aukština valdovą. Ypač paminėtinas eilėraštis „Cantilena eiusdem rem gestam summasie continens“ (368 eilutės), kuriame eilėraščio lyrinis herojus nuolat kreipiasi į valdovą, priskirdamas jam nuopelnus už pergalę ir tuo pačiu metu pabrėždamas kariuomenės reikšmę, nepalikdamas nuošaly karvedžių, karių įtakos karo veiksmams. Be Kšyckio poetinio rinkinio, tais pačiais 1514 metais Krokuvoje pasirodo dar keturių autorių kūriniai: Jono Dantisko, Valentino Ecko, Kristupo Suchtenijaus, Kasparo Ursino Velijaus. Trijų pirmųjų poetų eilėraščiai buvo įtraukti į vyskupo Jono Laskio sudarytą proginį šiai pergalei skirtų tekstų rinkinį, išspausdintą 1515 m. pradžioje Romoje. Pavyzdžiui, Valentinas Eckas savo 68 eilučių eilėraštyje ragina Krokuvą džiaugtis pergale. Eilėraščio pabaigoje aukštinamas pergalės trofėjus į tėvynę atsigabensiantis Žygimantas. Visas šlovinimas nukreiptas į jo asmenį, tačiau paminimi ir kiti karalystės karvedžiai. Kristupo Suchtenijaus eiles galima pavadinti ir panegirinėmis, ir propagandinėmis. Žygimanto nuopelnai iškeliami aukščiau nei daugybė minimų garsiausių istorijoje karinių laimėjimų pavyzdžių. Valdovas išaukštinamas tiesiog iki dangaus – Jupiteris jam užleisiąs net dalį Olimpo. Bernardo Vapovskio „Panegirike“ Vapovskis kviečia atsiimti ne tik prarastas žemes, bet sutramdyti totorius, nubausti turkus ir kt. – tuomet Žygimantas tapsiąs didžiausiu karaliumi pasaulyje.
Karvedžių pergales priskirti valdovams nuo Romos imperatorių laikų buvo įprasta. Oršos mūšis – pavyzdys, kaip karo įvykis, pergalė mūšio lauke paveikia įvairias kultūros sritis, paskatina naujų tekstų, kontaktų, reiškinių radimąsi, suaktyvina kultūrinius procesus, kai kurias naujas tendencijas. Prie Oršos pasiekta pergalė buvo dar viena proga kurti ir palaikyti labai sėkmingo karuose, katalikybės gynėjo, galingo valdovo įvaizdį. Nors proginės kūrybos autoriai daugiausia buvo susiję su karaliaus dvaru, kanceliarija ir Lenkijos diplomatine tarnyba, buvo proga plačiai nuskambėti ir Lietuvos vardui, kartu perteikti Europai daugiau informacijos apie šį kraštą.
Minint 500-ąsias Oršos mūšio metines, iki birželio 8 d. Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda  „Oršos mūšis“, parengta bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo karo muziejumi. Pagrindinis parodos eksponatas – Oršos pergalę vaizduojančio paveikslo, saugomo Varšuvos nacionaliniame muziejuje, kopija.

Literatūra
G. Lesmaitis, Nuo Viedrošos iki Oršos. Permainos LDK kariuomenės komplektavimo sistemoje//Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, sudarytoja dr. Daiva Steponavičienė, Vilnius, 2007.
M. Čiurinskas, Karas ir kultūra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: 1514 metai//Senoji Lietuvos literatūra, 31 knyga, Vilnius, 2001.
M. Čiurinskas, Valdovas kare: kas pelnė pergalę Oršos mūšyje 1514 m.//Lietuvos kultūros karališkasis dėmuo: įvaizdžiai, simboliai, reliktai, Vilnius, 2012.

Ieva Dumbrytė, LEU taikomosios istorijos studentė

Istorija , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra