Priešžiemio burtai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lapkričio pabaigos savaitė tiek pagal gamtos fenologinius reiškinius, tiek pagal tradicinių papročių kalendorių yra paskutinioji priešžiemio. Gamtoje nuotaika jau kiek liūdnoka, dainos žodžiais: Paukščiai ir žvėrys nebepulkuoja, /Raiba gegutė nebekukuoja… /Dienos apniukį ir naktys šaltos, /Dažnai su gruodu šalnalos baltos…
 
Žiema čia pat, nes lapkričio 30-oji, šv. Andriejaus, Andriaus diena kaime laikoma jos pirmąja švente. Katalikiškame apeigyne data dažnai sutampa su advento pradžia, naujaisiais liturginiais metais. Adventas – Išganytojo atėjimo į šį pasaulį laukimas, viltys, kad pasaulis taps geresnis, doresnis, laimingesnis. Laukimas prasmingas darant savo sąžinės apskaitą, įvertinant savo darbus, ruošiant savo sielą sutikti Išganytoją. Tai apmastymų ir nuskaidrėjimo metas…
 
Senojoje lietuvių tradicijoje, kaip ir Antikos pasaulyje, būdavo laukiama saulės sugrįžtant. Tada diena pradės ilgėti, tad ir žiemos šalčiai bei nepritekliai nebe tokie baisūs – pavasaris vis tik ateis… Tradicinis šventės vardas išdilo iš tautos atminties. Gal kitados tai buvo Meškos palydos į žiemos guolį, gal Briedžio karūnavimas gamtos valdovu, gal Žiemos rūstybės maldymo apeigos. Ir išties, dabar sureikšminamos išvakarės, o ne lapkričio 30-oji. Iš senosios baltų religijos ritualų, jiems netekus sakralumo, beliko liaudiški papročiai, jų žaismė.
 
Kadangi tuoj tuoj prasidės žiema, kai viską užklos gilūs sniego patalai, atsistojus ant to meto slenksčio spėjama ateitis. Kokie gi vyraus orai, kaip seksis peržiemoti? O kaimo jaunimui žiema būdavusi   poilsio ir linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas. Bet tai tik po Kalėdų, dabar prasidės susikaupimo ir rimties laikotarpis – adventas.
 
Labai svarbi visų lietuviškų žiemos švenčių dalis – burtai ir ateities spėjimai. Ypač smalsauja jaunutės merginos – bene sužinos ką apie likimo skirtąjį bernelį. Šv. Andriejaus dienos išvakarėse temstant nubėga prie šulinio, triskart apeina jį atbulomis ir būtinai prieš saulės kryptį, barstydamos paskui save kanapes. Pašnibždomis taria: „Andriejau, Andriejau, kanapes sėju, atsiųsk man padėjėją kanapėms rauti“. Nubarsto ir takelį nuo šulinio iki trobos, kanapių „pasėja“ ir apie lovą. Tada suvalgo ką nors sūraus vakarienei ir eina miegoti. Per sapną atjos raitelis prie šulinio žirgo girdyti – tai tas ir bus tikrasis. Net ir pakalbinti galima, žodelį, kitą iš jo išgirsti…
 
Kiekvienas šių „burtų“ veiksmas mitologiškai pagrįstas, prasmingas – čia slypi senoviškasis pasaulio surėdymo įsivaizdavimas. Buvo manoma, kad ateitį galima sužinoti bendraujant su dvasių pasauliu. Mat mirusiųjų pasaulyje laikas sustingęs ir suledėjęs, todėl ten tarp praeities ir ateities nėra skirtumo. Šulinyje atsispindi kelias į anapus. Sakoma: „Šulinyje žvaigždės ir dieną matyti“. Taigi šis kelias – Vėlių keliu kitados vadintas Paukščių Takas. Juo į dausas išskrenda ir paukščiai, ir vėlės: juo ateina ir žinutė iš protėvių pasaulio. Tas sėklelių barstymas turbūt ir imituodavo žvaigždžių tako tiesimą. Ėjimas atbulomis – tai magiškas laiko stabdymas, kad būtų grįžtama į tą metą, kai dar buvo gyvi išėjusieji anapus. Tris kartus pakartotas veiksmas būtinai pasiekia tikslą.
 
O jeigu šiandien kuri mergina juokomis sugalvotų išsiburti sau ateitį senoviškais būdais? Kur berastų šulinį? Išeitis yra, nes mitikoje daiktą gali atstoti jo simbolis. Tad tereikia po lova, ties galva, pastatyti dubenį vandens, ant jo viršaus uždėti balaną – „tiltą“. Ką susapnuos tuo tiltu jojantį arba kas už rankos paėmęs ves per jį – tas ir bus tikrasis. Tik dubuo turi būti molinis, tautodailės ornamentais papuoštas, o balana – iš nedažyto ir nelakuoto medžio. Dar ir rūtų vainikėlį galima dubenin įmesti, per sapną kas nors tikrai išgriebs…
 
Visoje Lietuvoje žinomas paprotys šv. Andriejaus dienos išvakarėse nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę, pamerkti į vazelę ir pastatyti ant palangės. Pražydės Kūčių rytmečiui – svajonė ar troškimas išsipildys! Tik svarbu, kad šakelė būtų iš svetimo sodo, mitinė logika reikalauja kitos, ne namų erdvės.
 
Valstiečiui amžinas rūpestis – ar ateinantys metai bus derlingi, kokie vyraus orai ir kaip seksis ūkio darbai. Spėdavo šitaip: jei per šv. Andriejų gausu sniego – išaugs geras vasarojus, ypač užderės pupos, žirniai, vikiai. Jei saulėta – gerai derės daržovės, o jei šalta – vasara bus karšta ir su perkūnijomis. Jeigu drėgna – gražiai rugiai žydės ir bus pilni aruodai grūdų.
 
Paskutinis metų mėnuo senuose kalendoriuose vadintas Kalėdiniu, arba prosenovišku žodžiu.
 
Lietuvos radijas
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: L. Klimka

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra