Prieš valstybės atkūrimo šimtmetį – aistros dėl J. Basanavičiaus

Autorius: Data: 2015-08-19, 12:13 Spausdinti

Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt Wikimedia Commons nuotr.

Likus pusantrų metų iki Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. vasario 16 d. šimtmečio minėjimo, valdžios koridoriuose verda aistros ir nesutarimai dėl šiai sukakčiai skirtos programos. Antradienį vyriausybės rūmų koridoriuose net buvo pasigirdusios kalbos, kad dėl bandymo primesti savus sprendimus kultūros ministras Šarūnas Birutis gali prarasti postą.

Trečiadienį posėdžiaujantis ministrų kabinetas turėtų pagaliau patvirtinti valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą programą. Prieš posėdį LRT.lt kalbėjosi su vienu iš šios programos kuratorių, vyriausybės vicekancleriu Rimantu Vaitkum.

„Šimtmečiui skirta programa yra sąrašas įvairiausių priemonių, kurios leistų šią sukaktį paminėti taip, kad Lietuvos vardas suskambėtų 2018 m. garsiai ir kad galėtume pasakyti, jog Lietuvos Respublika gyvuoja jau šimtą metų, ir čia mes gyvensime dar labai ilgai“, – sako R. Vaitkus.

– Programoje taip pat numatyta pastatyti paminklus Vasario 16-osios akto signatarams Jonui Basanavičiui ir Antanui Smetonai, kuris prezidento poste buvo iki pat Lietuvos okupacijos. Tačiau dėl paminklo J. Basanavičiui vyksta aršūs ginčai, nes niekaip nenusprendžiama, kas jį kurs ir kur jis Vilniuje stovės, o dėl A. Smetonos paminklo nesutariama, ar jo apskritai reikia. Juk jis 1926 m. perversmo keliu užėmė valdžią ir, SSRS pradėjus okupaciją, pabėgo iš Lietuvos. Ar bus laiku spėta rasti sprendimus šiais klausimais?

– Nuspręsta šiuos abu paminklus Vilniuje pastatyti. Manau, kad privalėsime rasti pačius teisingiausius sprendimus, kur jie turėtų stovėti ir kas juos sukurs.

– Tokių sukakčių, kaip valstybės atkūrimo šimtmetis, proga privačių asmenų lėšos – labai sveikintinas dalykas. Kaip jums atrodo, kodėl koncernas „MG Baltic“, pasiryžęs finansuoti J. Basanavičiaus paminklo statybą, nori tarti ir lemiamą žodį, kur šis paminklas turėtų būti pastatytas Vilniuje ir kas turėtų būti jo autoriumi?

– Šio paminklo koncepciją pasiūlė Lietuvos nacionalinis muziejus. Rėmėjai siūlo skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus 1930 m. išlikusį eskizą J. Basanavičiaus paminklui sukurti. Šį eskizą tereikėtų išdidinti, eksponuoti ir įvertinti.

Rėmėjai dažniausiai savo lėšas siūlo už konkretų dalyką, o valstybės arba savivaldybės reikalas – priimti dovaną arba nepriimti.

Gali atsitikti ir taip, kad tas R. Jakimavičiaus paminklo eskizas bus išdidintas, bet niekada nebus kur nors pastatytas, jei ir Vilniaus miesto savivaldybė, ir miestiečiai nepritars pasirinktam paminklui ir jam numatytai vietai Konstantino Sirvydo skverelyje, šalia Prancūzijos ambasados.

Mane irgi yra pasiekusios žinios, jog R. Jakimavičiaus paminklo eskizas yra vertinamas prieštaringai. Jį kritikuoja ir skulptoriai, ir architektai, ir dalis muziejininkų.

Tačiau susitikimo su Vilniaus dailės akademijos profesūra metu išgirdau ir pritariančių nuomonių. Skulptūros katedros vedėjas Petras Mazūras mano, jog paminklą J. Basanavičiui pagal R. Jakimavičiaus eskizą galima būtų pastatyti, nes jie artimai bendravo, ir skulptorius savo eskize yra atspindėjęs valstybės kūrimo laikų patriarchą. Bet Dailininkų sąjunga rekomenduoja skelbti konkursą paminklui sukurti.

– Ar įmanoma būtų suburti pripažintų šiandienos skulptorių grupę, kuri dalyvautų konkurse, ir atrinkti patį geriausią paminklą J. Basanavičiui?

– Jeigu turėtume lėšų, tai, žinoma, taip ir reikėtų elgtis. Kita vertus, liūdna Lukiškių aikštės patirtis nuteikia ne taip optimistiškai – pasirodo, kad konkursą laimėjęs darbas ne vienerius metus keliavo iš vienos parodos į kitą. Vienur kažką laimėdavo, kitur likdavo ir nepastebėtas. Nors ir buvo paskelbtas nugalėtojas, tačiau kažin, ar jis vertas įamžinti kovas už laivę. Atrodo, teks skelbti naują konkursą aikštės projektui.

– Kiek yra skirta pinigų valstybės atkūrimo šimtmečio programai? Ar jau turite patvirtintą biudžetą?

– Tokio biudžeto, kuriame jau būtų numatyta, tarkime, 100 mln. eurų, nėra.

– Tai iš kur gausite pinigų?

– Bus panaudotos turimų asignavimų lėšos ir pinigai, kurie ministerijoms ir kitoms žinyboms bus papildomai skirti, sudarant kitų metų biudžetą.

Pavyzdžiui, Dainų šventei, vyksiančiai 2018 m., bus skirta papildomai lėšų.

– Kultūros ministro Š. Biručio šių metų rugpjūčio 12 d. pasirašytame rašte vyriausybei nurodyta, jog siūloma įsteigti Programos fondą, kuris pritrauktų privačių rėmėjų, mecenatų lėšas. Ir tas fondas būtų po ministro sparnu. Kaip vertinate tokią iniciatyvą?

– Tokios Š. Biručio iniciatyvos labai nepalaiko Finansų ministerija, nes daugelio reginių, atminimo lentų ar aikščių sutvarkymo sąmatos nėra aiškios. Jos kol kas tik preliminarios.

Kas šiandien galėtų pasakyti, kiek kainuos visi inžineriniai Lukiškių aikštės tinklai ar želdiniai?

Kaip galima sukurti fondą, kai absoliučiai neaišku, kiek jis turėtų surinkti ar sukaupti lėšų?

– Tuomet tokia ministro Š. Biručio iniciatyva kelia įvairių minčių?

– Palikime tas įvairias mintis nuošalyje. Manau, kad kultūros ministras iš tikrųjų siekia, kad programa būtų tinkamai įgyvendinta.

– Tame pačiame rašte vyriausybei ministras proteguoja vaidybinį filmą „Tarp pilkų debesų“, kuris, atrodo, iš Kino centro jau yra gavęs nemenką finansavimą. Gal tas filmas – vertas dėmesio, bet kodėl būtent jį Š. Birutis išskyrė iš visų kitų galimų filmų?

– Negerai programoje įvardinti kokį nors vieną filmą. Reikėtų kalbėti apskritai apie vaidybinių ir dokumentinių filmų sukūrimą.

Man sunku pasakyti, kodėl Kultūros ministerija išskiria vieną ar kitą filmą. Manau, kad ministerija turi galimybę filmus paremti per Kultūros tarybą ir Kino centrą.

O filmui, kuris geriausiai įamžintų mūsų nepriklausomybės šimtmetį, sukurti reikėtų paskelbti konkursą.

Programoje to ministro pasirinkto filmo nebus. Kita vertus, tiek dokumentinių, tiek vaidybinių filmų sukūrimui vien valstybės pinigų nepakaks, reikės ieškoti ir papildomų asignavimų.

– Kaip ieškosit rėmėjų?  

– Man labai patiko, kaip savo valstybės šimtmečiui 2018 m. ruošiasi estai. Savo šventės koncepcijoje jie parašė: „Kviečiame visus į Estijos gimtadienį. Einant į gimtadienį, reikia nepamiršti dovanų“.

O dovanos gali būti ir materialios, gali būti ir idėjos.

– Kaip suprantu, ir estai, ir latviai savo valstybės atkūrimo šimtmečiui pasiruošė jau seniau nei lietuviai. Aplenkė kaimynai mus ir šioje srityje?

– Iš tikrųjų, laiko mes turime labai nedaug, ir tą patį gaištame bevaisėms diskusijoms. Taip pat negalime laukti, kol vieni ar kiti asmenys, kurie norėtų dalyvauti šimtmečio programoje, paatostogaus ar sugrįš iš kelionių.

Bet džiaugiuosi tuo, kad programa turės valdymo mechanizmą ir priežiūros bei sprendimų priėmimo komisijas.

– Politiniuose kuluaruose teko girdėti kalbas, kad ministras Š. Birutis iš visų jėgų įsikibęs savo idėjos kurti programos fondą ir, jeigu jis šių planų neatsisakys, gali prarasti savo portfelį.

– Diskusijos dėl programos iš tikrųjų būna karštos. Juk vyriausybė – koalicinė, ir joje nėra lengva dirbti. Pažaibavimų būna, bet nereikia pamiršti, kad kitais metais – Seimo rinkimai, ir daugelis politikų jau pradėjo savo rinkimines kampanijas. Ministrai irgi nori pasirodyti ir prieš savo partijas, ir prieš rinkėjus.

Š. Biručio entuziazmas dėl šimtmečio programos įgyvendinimo yra sveikintinas, bet kategoriškumų teks išvengti, o aštrius kampus – apgludinti.

– Manote, kad ant valstybės atkūrimo šimtmečio šventės aukuro ministrų portfeliai nesudegs?

– Manau, kad ne.

Lietuva , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra