Pagrindinis puslapis Sena Voruta Prieš devyniasdešimt metų Vilniuje įvyko Lietuvių konferencija

Prieš devyniasdešimt metų Vilniuje įvyko Lietuvių konferencija

Rugsėjo 17 dieną Vilniuje, prie Rusų dramos teatro, buvo atidengta nauja atminimo lenta. Ji skirta tuometiniame Miesto žiemos teatre prieš devyniasdešimt metų – 1917 m. rugsėjo 18–22 d. – vykusiai Lietuvių konferencijai. Net ir sunkiomis Pirmojo pasaulinio karo sąlygomis iš įvairių Lietuvos vietovių į ją susirinko du šimtai dvidešimt du konferencijos dalyviai. Jie išrinko Lietuvos Tarybą – instituciją, kurios nariai 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
Konferencijos rengimą lydėjo prieštaringi jausmai. Jos organizatorius, o vėliau ir dalyvius vienijo siekiamo tikslo suvokimas. Kad didžiausias krašto žmonių politinis tikslas – visiška Lietuvos nepriklausomybė, J. Šliūpas Amerikos lietuvių spaudoje minėjo jau 1898 m. Šis siekis, nors ir nebuvo įrašytas į nutarimus, bet įvardytas ir didžiausiame XX a. pirmosios pusės lietuvių politiniame susibūrime – 1905 m. vykusiame Didžiajame Vilniaus Seime. O 1916 m. birželio pabaigoje Lozanoje vykusiame pavergtųjų tautų kongrese, į kurį susirinko Vokietijos užimtų žemių atstovai, Anglijos ir Prancūzijos politikai, apie numatomą nepriklausomybės reikalavimą lietuviai jau kalbėjo viešai. Be to, apie Lietuvos nepriklausomybę diskutuota ir visuotiniame lietuvių seime Petrograde 1917 m. gegužės 27 d., kuriame dalyvavo 300 atstovų iš visos Rusijos. Jie, anot šio seimo dalyvio Martyno Yčo, „atsivežę su savim jau subrendusį laisvos nepriklausomos Lietuvos reikalavimą, prisidėjo prie sustiprinimo pačios idėjos ir valstybės pamatų“ .
Tačiau ruošiantis Lietuvių konferencijai nerimauta, ar didžiuosius siekius pavyks įkūnyti, ar išrinktoji Taryba turės reikiamos įtakos ir stiprybės, ar sugebės apginti savo siekius. Juk pirmiausiai Vokietijos valdžios atstovai ketino patys parinkti žmones į lietuvišką Pasitikėjimo Tarybą. Vėliau jie sutiko, kad Taryba būtų sudaryta lietuvių surengtoje konferencijoje, jei ten bus pasisakyta už glaudžius ryšius su Vokietija. Politinėje veikloje dalyvavę lietuvių inteligentai suvokė okupacinės valdžios lūkesčius, jog iš visos Lietuvos susibūrę žmonės išrinks paklusnią, okupantų įrankiu tapsiančią instituciją, kuri padės prijungti Lietuvos teritoriją prie Vokietijos žemių. Juk jos atstovai neslėpė, kad ketina tai padaryti: „Lietuva tampa dalim Vokietijos, kur vokiečiai turi kultūros, ūkio ir strategijos vadovavimą; Vokietija Lietuvos klausimą laiko per savo klausimą ir <…> jokios diskusijos negali būti“ .
1917 m. rugpjūčio 1–4 d. vyko konferencijos Organizacinio komiteto pasitarimai, tarp jame dalyvavusių 23 žmonių buvo net devyni dvasininkai ir šeši dvarininkai. Komitete dirbo ir devyni būsimieji Lietuvos Tarybos nariai: Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Steponas Kairys, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Jurgis Šaulys. Kairieji komiteto nariai manė, kad turėtų vykti konferencijos dalyvių rinkimai. Jiems paprieštaravo likusieji – „ <…> rinkimų valdžia dabar negalinti leisti ir jie apskritai nepageidaujami šiuo metu. Reikia suprantančių, besiorientuojančių žmonių, o ne masės atstovų“ . Parinkdami konferencijos dalyvius ir visos Lietuvos, komiteto nariai sutelkė dėmesį į jų galimybes suvokti svarstomus klausimus ir ištikimybę tautinėms idėjoms, o ne į proporcingą politinių srovių atstovavimą. Apsispręsta, kad į konferenciją turėtų būti kviečiami priešiški sąjungai su Vokietija, inteligentiški, visuomenėje gerbiami įvairių socialinių sluoksnių ir politinių pažiūrų žmonės . Buvo pakviesti 264. Jų sukvietimo rūpesčiai atiteko Organizacinio komiteto Pildomajam biurui, į kurį išrinkti: A. Smetona, J. Šaulys, M. Biržiška, P. Klimas ir Juozas Stankevičius.
1917 m. rugsėjo 18-ąją lietuviai inteligentai rinkosi į Vilnių, į Miesto žiemos teatro salę. Atvykę visi jie pateikdavo kvietimo į konferenciją įrodymą – dalyvio bilietą. Į posėdžius ėjo pasipuošę nedideliu iš žalios ir raudonus spalvų juostelės surištu kaspinėliu: numatyta, kad šios spalvos turėtų būti Lietuvos vėliavoje. Anot Just. Staugaičio, „Suvažiavo visa, kas buvo likę Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio. Buvo čia įvairių luomų ir profesijų žmonių, pradedant kaimiečiu, baigiant lenkuojančiu dvarininku. Suvažiavo įvairių srovių ir pasaulėžiūrų žmonių, pradedant kunigu, baigiant socialistu. Anuo metu, manau, ne kitokia būtų buvusi susirinkimo sudėtis, jei į jį būtų buvę atsiųsti atstovai, pačių žmonių išrinkti“ . Dalis konferencijos dalyvių vis tik „buvo išrinkti tam tikruose rinkimuose“, Žagarės atstovas Antanas Kvedaras išvykdamas sukvietė vietos žmones ir išklausė jų pageidavimus. Iš Onuškio į konferenciją vykęs Mečislovas Stankevičius buvo parapijiečių prigrasintas „kad nedrįstų kalbėti ir daryti kitaip, negu jie norį“ .
Atvyko 213 kviestųjų, dar devyni buvo kooptuoti į konferenciją. Daugiausia buvo dvasininkų – net 69, ūkininkų – 67, ir mokytojų – 20, kartu jie sudarė daugiau, nei du trečdalius konferencijos dalyvių. Į konferenciją pakviesta daug vilniečių – net 48 , Aukštaitijos ir Žemaitijos atstovų. Tarp jų buvo ne tik visi dvidešimt būsimųjų Lietuvos Tarybos narių, bet ir tokie garbūs lietuviai, kaip advokatai Peliksas Bugailiškis ir Vladas Stašinskas, kunigai Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, Povilas Dogelis, Juozapas Kukta, Jonas Mačiulis-Maironis, Kazimieras Paltarokas, Mečislovas Reinys, dailininkai Tadas Daugirdas, Justinas Vienožinskis ir Antanas Žmuidzinavičius, gydytojai Andrius Domaševičius ir Antanas Vileišis, mokytojas ir poetas Faustas Kirša, bankininkas Juozas Paknys.
Konferenciją atidarė Organizacinio komiteto Pildomojo biuro narys A. Smetona. Pasveikinęs susirinkusius, jis pasiūlė Lietuvių konferencijos garbės pirmininku išrinkti Joną Basanavičių. Kaip prisiminė P. Klimas, „Tą „Aušros“ pradininką, Didžiojo Vilniaus Seimo pirmininką susirinkusieji sutiko neapsakomu entuziazmu, kaip auštančios ateities simbolį. Jo graži, puošni išvaizda, rimties kupina, negalėjo nesužavėti“ . Labai subtilus ir įžvalgus buvo jo raginimas pagerbti kunigaikštį Vytautą Didįjį ir vadovautis jo politika .
Į konferencijos prezidiumą buvo išrinkti: S. Kairys, Just. Staugaitis, Kazimieras Šaulys, Jonas Vileišis ir A. Smetona, į sekretoriatą: Kazimieras Bizauskas, P. Bugailiškis, P. Dogelis ir J. Paknys. Per keturias dienas įvyko dešimt posėdžių, dviems pirmininkavo Just. Staugaitis, o likusiems – S. Kairys.
Lietuviams pavyko pasiekti, kad konferencijos nestebėtų joks vokiečių okupacinės valdžios pareigūnas, bet teko įsipareigoti, kad jos dokumentuose bus paskelbta apie visapusiškų politinių ryšių su Vokietija siekį. Ši aplinkybė slėgė konferencijos dalyvius, kėlė dvejonių dėl Tarybos darbo sėkmės. Be to, iš visos Lietuvos susirinkę žmonės „<…> nieku būdu nenorėjo savo bėdas atidėti. Kiekvienas pilna burna buvo beveikus šnekėti apie vokiečių šunybes“ . Juk nuo pat vokiečių okupacijos pradžios Lietuvą alino didžiuliai išbandymai: rekvizicijos, visuomenės politinio, kultūrinio ir ūkinio gyvenimo suvaržymai, kontrolė ir karinis smurtas.
Aptarę organizacinius klausimus, konferencijos dalyviai nusprendė susitelkti Lietuvos politinės ateities aptarimui. Svarstyta, kuriomis valstybėmis turėtų remtis nepriklausomybės siekianti Lietuva, kokia turėtų būti valstybės teritorija, kaip Lietuva galėtų pasiekti savo politinių tikslų ir koks turėtų būti lietuvių santykis su krašto tautinėmis mažumomis. Ir dėl nusivylimo lietuvių teises ilgai ribojusia Rusijos politika, ir todėl, kad kraštą faktiškai valdė Vokietija, siekiant nepriklausomybės nutarta remtis pastarąja. Šią nuostatą dar sustiprino rugsėjo 20 d. į konferenciją atvykę Šveicarijos lietuviai: Juozas Purickis, Antanas Steponaitis ir Konstantinas Olšauskas. Jų pasakojimai apie Vokietijos silpnėjimą ir pralaimėjimus kare sustiprino lietuvių apsisprendimą. Atkuriant valstybę nutarta vadovautis etnografiniu principu. Tačiau, kaip pabrėžė P. Klimas, derantis su Vokietijos atstovais, būtinas atsargumas: „Mes neprivalome susirišti rankų, tik konstatuoti svyrimo faktą Vokietijos link. Svarbu demonstravimas mūsų priešingos Rusijai ir Lenkijai orientacijos“ . Atkuriant Lietuvos valstybę, nuspręsta vadovautis lietuvių tolerancijos kitoms krašto tautinėms mažumoms tradicija.
Apibendrindama ankstesnes diskusijas, rugsėjo 21 d. Lietuvių konferencija priėmė S. Kairio parengtą rezoliuciją: „Liuosam Lietuvos plėtojimos reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis. <…> Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“ . Kaip privalomą nuolaidą okupacinei valdžiai, prie šio teksto teko pridėti formuluotę, kuri numatė ryšių su Vokietija galimybę. Ji buvo daug atsargesnė ir santūresnė, nei reikalauta. Tą pačią dieną konferencija pradėjo diskutuoti apie Lietuvos Tarybos įgaliojimus ir sudėtį. Sutarta, kad Taryboje bus ne mažiau, nei dvidešimt lietuvių, prireikus leista į ją kooptuoti ir daugiau tautiečių (ne daugiau 5), dar 5–6 vietos numatytos Lietuvos tautinių mažumų atstovams, jų pasirinkimo būdą leista nuspręsti Tarybai. Tiesa, tautinių mažumų atstovams keltos kelios sąlygos: kad mokėtų lietuvių kalbą, pritartų Lietuvos Nepriklausomybei ir nebūtų veikę prieš jos valstybingumą.
Buvo parengti trys kandidatų į Lietuvos Tarybą sąrašai: dešinieji politikai sudarė „Bendrosios kuopos sąrašą“, kairieji – „Demokratijos sąrašą“, o trečiąjį buvo paruošęs konferencijos Organizacinio komiteto Pildomasis biuras. Laimėjo dešiniųjų pažiūrų politikai, į Tarybą pateko net šeši dvasininkai, bet siekiant tolygesnio skirtingų jėgų atstovavimo, kairiesiems joje vietą užleido du kunigai: J. Stankevičius ir Pranciškus Urbonavičius. Rinkimuose didžiausio palaikymo sulaukė J. Basanavičius, J. Šaulys, A. Smetona, P. Klimas, M. Biržiška. Kartu su jais į Tarybą pateko S. Banaitis, K. Bizauskas, Pranas Dovydaitis, S. Kairys, Donatas Malinauskas, V. Mironas, S. Narutavičius, Alfonsas Petrulis, J. Smilgevičius, Just. Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, K. Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, J. Vileišis. Dar nebuvo sutarta, kaip turėtų vadintis Taryba, tad konferencijoje ji vadinta Tautos Taryba. Diskutuota ir apie tai, kokia turėtų būti Tarybos veikla. Anot P. Eidukevičiaus, „Tautos Tarybos uždavinys – gerinti dabartinis suirusis gyvenimas ir organizuoti spėkas.  Ji turi atstovauti visus krašto reikalus, dėl to turi susirišti su juo“ . V. Kemėšis siūlė apsiriboti administraciniu darbu, palikus okupacinei valdžiai vien kontrolės teisę. A. Domaševičius Tarybai ragino rūpintis kai kurių pramonės bei prekybos šakų atgaivinimu, palaikymu ir tolimesniu plėtojimu. Turbūt artimiausias būsimajam Tarybos darbui buvo jos nario J. Vileišio apibūdinimas: „Atstovauti visus mūsų politikinius ir medžiaginius reikalus; sutverti vietose savo organus, kurie būtų valdžios akimis ir jos ginamoji ranka. Tarybos spėka jos atsparoje prieš okupacijos valdžios pasiryžimus. <…> Apsaugojimas krašto turto, nukentėjusiųjų dėl karo aprūpinimas, teisės reikalų suorganizavimas“ .
Konferencija nusiuntė sveikinimo telegramą popiežiui, kurioje padėkojo už Lietuvos žmonėms suteiktą paramą. Buvo sudaryta Skundų komisija, kuri privalėjo surinkti medžiagą apie okupacinės valdžios kraštui padarytas skriaudas ir perduoti ją Lietuvos Tarybai. Diskutuota ir apie būsimąjį valstybės herbą bei vėliavą. Svarstyta galimybė rinktis dviejų spalvų vėliavą, tų, iš kurių pasiūtos juostelės kaspinėliais buvo pasipuošę konferencijos dalyviai ir papuošta salė – žalios ir raudonos. Daugliui šis derinys pasirodė per niūrus. Tad T. Daugirdas pasiūlė šias dvi spalvas atskirti balta arba geltona juosta. Galutinai nuspręsti dėl Lietuvos valstybinės simbolikos nutarta komisijai, kurią sudarytų Lietuvos Taryba. Baigdamas Lietuvių konferenciją, S. Kairys apibendrino: „Su nerimasčiu važiavome į konferenciją. <…> Tas baimės ir nusiminimo jausmas lydėjo mus lig tos vietos, kuomet buvo pakeltas klausimas apie politikinį kalbos stovį. Nutarus apie Lietuvą – visi nurimo. <…> Mes jaučiamės atsistoję ant tvirto pamato. <…> Ta konferencija parodė, jog mes daugiau esame subrendę, nei prieš dešimt metų. Tas subrendimas telydi mus ir toliau. Lai gyvuoja nepriklausoma demokratiška Lietuva!“ . Beje, P. Klimas dienoraštyje ypač pabrėžė posėdžiams pirmininkavusio S. Kairio indėlį . Jis prisiminė: „Apskritai konferencija buvo labai solidari. Visi jautė momento rimtį: išrodė tikras parlamentas be negražių ginčų, užgauliojimų. Dargi neteko pastebėti netikusių kalbų. <…> Iš tikrųjų ėjo viskas taip bešališkai, discipliningai ir sklandžiai“ .
Kai grįžę konferencijos dalyviai kraštiečiams papasakojo apie jos sprendimus, „Žmonės neapsakomai nudžiugo, kad nutarta patiems valdytis, kad nebereiksią toliau kęsti ir vilkti svetimo jungo. Ūpas žmonių pakilo ir tik laukė, kada bus pagarsinta liuosa ir savistovi Lietuva“ . Jų lūkesčiai įsikūnijo ne taip greit, kaip tikėtasi. Bet labai svarbu, kad nuostatos apie Steigiamojo Seimo demokratinio išrinkimo būtinumą ir sostinę Vilniuje į Lietuvos nepriklausomybės aktą „atėjo“ iš Lietuvių konferencijos rezoliucijos. O naujo krašto susitelkimo, kai savanoriškai rinktasi į nepriklausomos Lietuvos valstybės kariuomenę arba buvo renkamas Steigiamasis Seimas, pasiekta tik Lietuvių konferencijoje išrinktos Lietuvos Tarybos darbų dėka.

Naujienos iš interneto