Prieš 70 metų Vilnius grįžo Lietuvai

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Prieš 70 metų ilgaamžė istorinė sostinė Vilnius ir ketvirtadalis jo krašto teisėtai ir džiaugsmingai grįžo Lietuvai. Tai buvo seniausia, svarbiausia ir tikriausia lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės dalis, jos centras ir lopšys.
 
Čia 4 000 metų gyvena baltai, čia iš jų prieš 1 500 metų susiformavo lietuvių kalba ir jau turėjo būti Lietuvos pavadinimas. Čia, tarp Vilniaus ir Minsko, ypač 1920 m. sutartimi nustatytose Lietuvos rytinėse sienose, buvo ir yra lietuvių vilniškių tarmė, seniausia iš gyvųjų indoeuropiečių tarmių. Čia lietuviški vietovardžiai, pavardės, čia iki lietuviškos spaudos uždraudimo daugiausia buvo kalbama lietuviškai.
 
Iš čia plito Lietuvos valstybingumas, čia jis buvo saugomas ir stiprinamas. Čia pradėjo veikti svarbiausios lietuvių organizacijos, čia vyko Lietuvių konferencija, čia 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimo aktas ir 1990 m. kovo 11 d. aktas. Į čia nukrypę Lietuvos piliečių akys, čia jie keliauja iš tolimiausių vietų. Nė apie vieną Lietuvos miestą mūsų tauta neturi tiek daug dainų kaip apie ilgaamžę istorinę sostinę Vilnių.
 
Lietuvos Respublika atsikūrė etninėse lietuvių žemėse, nutraukusi ryšius su kitomis tautomis ir jų valstybiniais dariniais. Lietuva nevaldo jokių kitų tautų etninių žemių, nieko neokupavo ir neaneksavo, prieš nieką nerengė sąmokslų, niekam neteikė ultimatumų, bet vis tiek, sulaužius Suvalkų sutartį, jos centras buvo okupuotas. Apmaudžiausia, kad čia, kaip ir sausio 13-osios avantiūroje, dalyvavo ir asmenys, save laikę lietuviais ir dirbę ne lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės labui. Po to vykdytas lietuvių etnocidas: uždarytos mūsų mokyklos, skaityklos, organizacijos, slavintos mūsų pavardės, vietovardžiai, drausta net kalbėti lietuviškai, vadintis lietuviais, jie persekioti, kalinti, tremti, kankinti, žudyti. Lietuvių tauta ir valstybė buvo suskaldyta ir nutautinta. Už valstybės ribų liko Mažoji Lietuva, Suvalkų kraštas ir rytinis etninių lietuvių žemių plotas.
 
Susiklosčius istorinėms aplinkybėms iš dalies buvo atitaisyta didžiausia istorinė neteisybė, sostinė ir dalis etninių lietuvių žemių grįžo Lietuvai. Mes sakome grįžo, o ne grąžino, ir minime ne spalio 10 d. sutartį, o Lietuvos kariuomenės spalio 27–29 d. žygį į Vilnių. Už lietuvių tautos ir valstybės dalies grįžimą mes pirmiausia dėkingi ne kuriai nors kitai valstybei, o savo tautai ir jos vadovybei, kurios 19 metų dirbo, kad Vilnius grįžtų Lietuvai. Mes dėkojame Vilniui vaduoti sąjungai, jos skyriams kiekviename Lietuvos valsčiuje, kitoms Vilniaus krašto lietuvių organizacijoms, kurių darbą dabar tęsia „Vilnijos“ draugija. Vilniaus grįžimo proga visus sveikina ir Vilniaus krašto lietuvių sąjunga išeivijoje.
 
Lietuvių šūkį „Mūsų Vilnius buvo, bus“ be pagrindo dabar užgožė dainelė „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Dėl rusų įgulų ir okupacijos kaltas ne Vilnius, bet gretimos valstybės. Galėjo būti ir dar prastesnė dainelė: „Vilnius ne mūsų, o mes vis tiek rusų“. Latvija neėmė sostinės Rygos, Estija neėmė sostinės Talino, bet vis tiek buvo okupuotos tuo pačiu metu ir tomis pačiomis sąlygomis. Dar daugiau – nuo Latvijos dar buvo atplėštas Abrenės rajonas su lietuvišku Gaurų valsčiumi, nes latviai turėjo mažiau galimybių rūpintis savo valstybės integralumu.
 
Iškilmingiau minėti Vilniaus grįžimą pasiūlė „Vilnijos“ draugija prieš 20 metų. Iki tol pasaulyje daugiausia minėta Vilniaus diena – kitąmet bus 90 metų, kaip spalio 9–ąją klastingai buvo užgrobta mūsų sostinė ir mūsų žemės. Rytinė Lietuvos dalis mūsų valstybei priklausė 19 metų mažiau, dėl to ji iki šiol nepakankamai integruota, nepašalinti okupacijų padariniai, nes tai padaryti trukdo pietryčių Lietuvą valdanti partija. Iš buvusių lietuvių, kurie į pietus nuo Vilniaus dabar dažnai kalba paprastąja tarme (panašia į gudų kalbą), dabar prievarta auklėjami lenkai už Lietuvos pinigus. Dėl to visos mokyklos turi būti perduotos Švietimo ir mokslo ministerijai, dėl to turi likti Vilniaus apskritis.
 
Lietuvoje lenkai turi geriausias sąlygas pasaulyje (už Lenkijos ribų) kultūrai palaikyti, bet vis tiek mums daromas didžiausias spaudimas siekiant pažeisti valstybės teritorijos vientisumą. Per šimtmetį lenkai jį pažeidė jau 7 kartus. Pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus bei tarptautines deklaracijas, Lietuvos ir Lenkijos geros kaimynystės sutartį rytų Lietuvoje kuriama lenkų autonomija su lenko korta, valstybine („vietine“) lenkų kalba, vartojant užsienio rašybą bei abėcėlę gatvių, vietovių užrašuose, rašant vardus, pavardes, polonizuojant ir diskriminuojant kitus gyventojus.
 
Už tai, kad Šalčininkų rajono meras L. Talmontas nevykdė teismo sprendimo ir nenukabino lenkiškų gatvių užrašų, Lenkija jį ir kitus apdovanojo už nuopelnus. Ir Suvalkų krašto, ir Vilniaus krašto autentiški vietovardžiai, pavardės yra lietuviškos kilmės: jie susidarė etninėse lietuvių žemėse ir negali būti iškraipomi, slavinami, kaip tai darė okupaciniai režimai, negali būti iškraipomas LDK kultūros paveldas.
 
Lietuvos įstatymuose turi būti įvertinta visų valstybių okupacija ir likviduoti jos padariniai. Tai pradėjo vykdyti garbingas Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių.
 
Vytauto Didžiojo Karo muziejaus nuotr.
 
Nuotraukoje: Ilgaamžis žygio į Vilnių dalyvis kaunietis Antanas Kvaščiauskas – vienintelis gyvas tarpukario Lietuvos kariuomenės karys, 1939 m. spalio 28–ąją įžengęs į sugrąžintą Vilnių – artėja prie 94–ojo gimtadienio slenksčio
 

Voruta. – 2009, lapkr. 7, nr. 21 (687), p. 5.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra