Juridinę okupantų, įžengusių į nepriklausomą Lietuvos Respubliką prieš mėnesį, birželio 15-ąją, valdžios teisėtumo regimybę tvirtai tarsi plienu – „stalinistiškai“ – sutvirtino aktorių kolektyvas, save pasivadinęs „Liaudies Seimu“. Betgi kokie ten aktoriai – paprasčiausi statistai – komunistai, preciziškai įvykdę Lietuvos tragedijos raudonąjį scenarijų, sukurptą Kremliaus rašeivų.

 

Tą dramatišką mūsų tautos istorijai dieną, liepos 21-ąją, pirmajam tragedijos aktui vadovavo Justas Paleckis, permanentiškai giedojęs ditirambus Lietuvos draugui („tovariščiui“) Stalinui ir jo vadovaujamai Sovietų Sąjungai. Po to, nelyginant kokie „parlamentarai“, Stalino saulės sistemos apšviesti, minėti statistai – komunistai, įsivaizdavę esą itin reikšmingi ir talentingi aktoriai, pažeidė 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją ir priėmė deklaraciją apie naujosios „valstybės“ santvarką, kurioje pabrėžiama:

 

„Lietuvoje įvedama tarybų santvarka. Lietuva skelbiama Socialistine Tarybų Respublika“. Tokiu būdu Lietuva iš Lietuvos Respublikos tapo „Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika“ – LTSR.

 

Istorikų teigimu, visa tai „teatralų“ buvo svarstoma tik 1 valandą ir 5 minutes (nuo 14 val. 35 min. iki 15 val. 40 min.).

 

Vėliau kitas Kremliaus molocho valios vykdytojas, komunistų partijos CK sekretorius Antanas Sniečkus pasiūlė manieringai atlikti kūrinį pavadinimu „Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą problema“, kuris niekada oficialiai net nebuvo įtrauktas į jokią taip vadinamų „rinkimų“ į „Liaudies Seimą“ programą. Mat kandidatai į būsimojo „Liaudies Seimo“ deputatus, istorikų tvirtinimu, „žadėjo išlaikyti Lietuvos nepriklausomybę.“ Tačiau statistai – komunistai šiuo klausimu (po 1 valandos ir 24 minučių „svarstymų“) priėmė deklaraciją, kurioje nutariama „prašyti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą priimti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką į Tarybų Socialistinių Respublikų sudėtį sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į TSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos.“

 

Lietuvos konstitucinės teisės tėvu tituluojamas profesorius Mykolas Riomeris apie tai rašė: „Visa, kas nuo (1940 m. – A. K.) birželio 15 iki liepos 21 dienos vyko Lietuvoje, tai tik politinio teatro vaidinimas. Šio inscenizavimo žymiausias sąmoningas veikėjas buvo Lietuvos komunistų partija, režisieriai – Dekanozovas su Pozdniakovu, vadovaujami Molotovo ir Stalino, agentai – Liaudies vyriausybė ir Liaudies seimas. Lietuvos liaudis jokio sprendžiamojo vaidmens čia nevaidino, tačiau svetimųjų viskas buvo daroma jos vardu. Jos vardu kalbėjo ir veikė Liaudies vyriausybė; jos vardu buvo organizuojami mitingai, eitynės ir demonstracijos; jos vardu rėkė mitinguose agitatoriai ir oratoriai; jos vardu buvo skiriama Liaudies seimo sudėtis, jos vardu tas seimas išleido dvi liepos 21-osios deklaracijas, padėjusias pagaliau taškus ant „i“.

 

Dar vienas pragaištingas „taškas ant „i“ padėtas 1940 m. liepos 23-ąją – paskutinę „politinio teatro“ kūrybinės saviraiškos dieną: „Liaudies Seime“ buvo suformuota Įgaliotoji komisija, kuriai pavesta nuvykti į Maskvą, į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą, ir įteikti šią antrąją, galima sakyti, „prašymo deklaraciją“. Trumpai tariant, nuvykti ir pargabenti nekrofilo Josifo Stalino saulelę į Lietuvą.

 

„Saulės gabentojų“ komisiją sudarė 20 delegatų: Birutė Abdulskaitė, Liudas Adomauskas, Petras Cvirka, Juozas Demskis, Karolis Didžiulis, Viktoras Ditkevičius, Mečislovas Gedvilas, Liudas Gira, Marija Kutraitė, Icikas Meskupas-Adomas, Matas Mickis, Salomėja Nėris, Justas Paleckis, Kazimieras Petrauskas, Pranas Petrauskas, Motiejus Šumauskas, Stasė Vaineikienė, Antanas Venclova, Vincas Vitkauskas, Pranas Zibertas.

 

Beje, dar prieš šios komisijos „žygį“ Kremliaus link J. Paleckis entuziastingai postringavo: „Išvykdami į šią kelionę mes, liaudies seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės.“

 

Jos sadistiški spinduliai itin ryškiai, bemaž akinančiai, suspindėjo 1940 m. rugpjūčio 3-ąją – Lietuvos inkorporavimo į SSRS sudėtį dieną.

 

Taip ir išnyko Lietuva saulėtą 1940-ųjų vasarą iš civilizuoto pasaulio valstybių šeimos kaip tarptautinės teisės subjektas 50-čiai metų. Iki 1990-ųjų pavasario.

 

Iki Kovo 11-osios.

 

www.bernardinai.lt, 2010-07-22