Prieš 66 metus išleista knyga – autentiškas liudijimas apie sunaikintą Trakų žydų bendruomenę

Autorius: Data: 2020-09-29 , 14:29 Spausdinti

Prieš 66 metus išleista knyga – autentiškas liudijimas apie sunaikintą Trakų žydų bendruomenę

„Įmones „Zinger“ („Singer“) organizuoti siuvėjų kursai. Iš dešinės į kairę: 1. Judita Varšel 2. Estera Svirski (žuvo per Holokaustą) 3. Bela Zmičenski (žuvo per Holokaustą) 4. Jentelė Gruzovik (žuvo per Holokaustą) 5. Rivka Aronovič (žuvo per Holokaustą) 6. nenustatytas asmuo 7. Jona [Levter] 8. Lėja [Brodo] 9. Šeina Vilkiski (žuvo per Holokaustą) 10. Sonia Kloizner 11. kursų vadovė 12. Maša Zislin 13. nenustatytas asmuo“. Nuotraukos – iš 1954 m. išleistos knygos „Trakai“, parašus iš hebrajų kalbos išvertė dr. Lara Lempertienė.

Rasa Kalinauskaitė, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos kultūrinės veiklos vadybininkė, www.voruta.lt

Turbūt autentiškiausias liudijimas apie 1941 m. rugsėjo 30 d. išžudytos Trakų žydų bendruomenės gyvenimą ir tragišką likimą – 1954 m. Tel Avive hebrajų kalba išleista knyga „Trakai“, kurios leidėjai, kaip joje nurodyta – Izraelyje gyvenantys buvę Trakų gyventojai. Originalaus leidinio, saugomo JAV Holokausto memorialinio muziejaus bibliotekoje, skaitmeninė kopija yra prieinama ir internete[1], o 2020 m. pradžioje paskelbtas[2]  ir vertimas į anglų kalbą (vertėja – Rabbi Molly Karp), kuriuo pasirūpino elektroninės žydų genealogijos duomenų bazės JewishGen ir projekto Yizkor Book[3] rengėjai.

Knygoje, kurią sudaro 79 puslapiai teksto su 30 nuotraukų, aprašyta Trakų žydų bendruomenės istorija ir gyvenimas prieš Antrąjį pasaulinį karą, o parašai po nuotraukomis liudija, kad dauguma jose įamžintų žmonių buvo nužudyti naciams okupavus Lietuvą. Vienas iš šios knygos skyrių – Holokausto aukomis tapusių Trakų gyventojų sąrašas[4].

Apie knygos leidėjus ir išleidimo aplinkybes dedikacijoje parašyta taip: „Šeštaisiais atnaujintos Izraelio valstybės įkūrimo metais ir tryliktaisiais metais nuo tada, kai iškrypusi Vokietijos valstybė sunaikino Lietuvos Jeruzalės provincijoje gyvenusią Trakų bendruomenę, mes, atvykę iš Trakų į Izraelio žemę ir kitur, iškeliame atmintį apie šią bendruomenę, kuri buvo ir kurios nebėra“[5].

Įžangoje, pasirašytoje redakcinės kolegijos vardu, nurodyta, kad per Holokaustą buvo išžudyti visi iki vieno Trakų žydų bendruomenės nariai, o knyga tapo būdu įamžinti jų atminimą:

„Mes, Trakų žmonės, ilgus metus jautėme dvasinę būtinybę paminėti atminimą mūsų Šventosios Bendrijos, tapusios viena iš pirmųjų, kurias nacių gaujos sunaikino per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau sunkus rūkas, nusileidęs ant mūsų kaime[6] įvykusios tragedijos, po kurios neišliko niekas, bendruomenę ištikęs siaubas, jos mirties kančios ir sunaikinimas – tai neleido mums skubėti spausdintu žodžiu paminėti šį tragišką įvykį. Svarstėme, dvejodami: galbūt dar pasirodys kas nors išlikęs, gyvas šios dramos liudytojas, gal dar atsiras šio slėpinio atpirkėjas, kuris pasakos apie didvyrišką kūnu ir dvasia mums artimų žmonių mirtį. Bet metai bėgo, ir sielą ėmė slėgti išnykimo ir tamsos baimė. Mes tarėme: galime išgelbėti nuo laiko tai, ką dar įmanoma išgelbėti! Ir štai prieš mus – bylojanti knyga. (…) Siekėme ne parašyti istoriją ar atlikti tyrimą, bet įamžinti žiauriai nutrauktus gyvenimus, idilę ramaus kaimelio, kuris audė savo egzistencijos giją kukliai ir paprastai, iš darbo ir geresnės ateities vizijos – ir iki dugno išgėrė sielvarto taurę, be nuodėmės ar prasižengimo“.

Prieš 66 metus išleistoje knygoje įamžintas „ramiu kaimeliu“ vadinamų Trakų gyvenimo vaizdas su lakoniškais, bet su meile nutapytais bendruomenės narių portretais – įtaigus liudijimas, galintis padėti užpildyti istorinės atminties spragas, likusias sunaikinus šią bendruomenę. Toliau pateikiame iš angliško vertimo laisvai perpasakotus knygos skyrelius apie Trakuose gyvenusių žydų kasdienybę – tokią, kokia ji išliko iš Lietuvos emigravusių ir žūties išvengusių žmonių atmintyje.

Apie prekybą

Po to, kai XIX a. pabaigoje caro valdžia atšaukė draudimą žydams gyventi Trakuose, ši bendruomenė pagausėjo ir, kaip rašoma knygoje, sudarė apie trečdalį miestelio gyventojų (tai patvirtina ir įvairiuose tyrimuose paskelbti duomenys[7] [8]).

Kaip ir aplinkiniuose kaimuose, svarbiausias jų pragyvenimo šaltinis buvo prekyba. Turtingų pirklių, prekiavusių kailiais ar mišku, Trakuose nebuvo – vyravo smulkūs prekeiviai, o dauguma parduotuvėlių buvo įsikūrę tuose pačiuose namuose, kur gyveno jų savininkai. Dažniausiai pardavėjomis dirbo moterys, kurios tuo pat metu rūpinosi ir namų ūkiu: suskambus prie durų pritvirtintam varpeliui, šeimininkė iš virtuvės nuskubėdavo aptarnauti atėjusio pirkėjo. Dauguma šių parduotuvėlių prekiavo maistu – cukrumi, druska, sūdyta žuvimi ir kitais apylinkių žemdirbiams reikalingais produktais, o kai kuriose buvo galima įsigyti ir įvairių buities prekių – semtuvų, dalgių, siūlų, kartais net kosmetikos.

Iš kitų išsiskyrė ypatinga parduotuvių rūšis – tekstilės parduotuvės-manufaktūros, priklausiusios miestelio centre gyvenusiems senbuviams. Šis verslas buvo laikomas dviejų šeimų – Arono Kadišo Klauznerio[9] ir Simono ben Zalmano Becalelio – monopolija.

Buvo ir juvelyrikos parduotuvė, kurios savininkas Abraomas Šuvas, vadintas laikrodininku – joje buvo galima nusipirkti laikrodžių, aukso ir sidabro grandinėlių, sidabrinių stalo įrankių, smeigtukų, šukų ir papuošalų, viliojusių moteris.

Metalo dirbinių – spynų, vyrių ir plūgų – parduotuvės savininkas Benjaminas buvo šaltkalvio Abos Zalmano Halperino sūnus: vien šaltkalvio amato pragyvenimui nepakako, ir būtent parduotuvė teikė pagrindines pajamas.

Didmeninė prekyba miltais vyko dviejose parduotuvėse: viena priklausė Jošuai Zabludovskiui, antroji – Jokūbui Zandmanui. Iš jų dauguma kitų parduotuvių savininkų pirkdavo miltus mažmeninei prekybai arba duonai kepti.

Trakuose veikė ir viena smuklė – teisė užsiimti tokiu verslu būdavo suteikiama ne kiekvienam žydui. Vienintelis Jokūbas Vereckis gavo leidimą pardavinėti šnapsą jam priklausiusiame vieninteliame miestelio „restorane“.

Licencijos pardavinėti alų dalintos lengviau, bet taip pat ne kiekvienam: tokį leidimą galėjo gauti tik nekilnojamojo turto – nuosavą namą – turintis žydas. Kai kurie apėjo šią taisyklę ir gavo licencijas savo kaimynų arba samdinių rusų ar lenkų vardais, nes šiems nebuvo taikomas reikalavimas būti namo savininku. O kartais vynas ir alus būdavo pardavinėjamas be jokių leidimų – tiesiog mokant kyšius mokesčių agentams („akciznikams“) ir policijai.

„Cvi Mitlanskio styginių orkestras. Sėdi iš dešinės į kairę: 1) Michaelis Chasdo (žuvo per Holokaustą) 2) Tuvija [Levter] (žuvo per Holokaustą) 3) poetas Šimšonas Kahanas (žuvo per Holokaustą) 4) Jona Svirski 5) Izaokas Vilkiskis (žuvo per Holokaustą) 6) Sonia Mitlanski (žuvo per Holokaustą) 7) dirigentas Cvi Mitlanskis (žuvo per Holokaustą) 8) Niuta Mitlanski 9) Nachumas Cvi (žuvo per Holokaustą) 10) Saliamonas Aronovičius (žuvo per Holokaustą) 11) Dovas Giršovskis 12) Juozapas Šubas 13) Izaokas [Zandmanas] (žuvo per Holokaustą) 14) Elijas Kocas (žuvo per Holokaustą)“.  Nuotraukos – iš 1954 m. išleistos knygos „Trakai“, parašus iš hebrajų kalbos išvertė dr. Lara Lempertienė.

Nors miestelyje buvo beveik tiek pat parduotuvių, kiek žydų – o iš tiesų daugiau, nes kai kurie krikščionys ir karaimai taip pat turėjo parduotuves – ši prekyba neužtikrindavo sotaus pragyvenimo. Uždarbis dažniausiai būdavo minimalus, išskyrus ketvirtadienius – turgaus dieną, kai apylinkių gyventojai suvažiuodavo nusipirkti būtiniausių dalykų ir prekyba kiek pagyvėdavo. Norėdami oriai gyventi, parduotuvėlių savininkai turėjo ieškoti papildomų pajamų šaltinių – antraip grėsė skurdas.

Žvejyba

Žvejyba pusiasalį supančiuose ežeruose maitino nemažai Trakuose gyvenusių žydų šeimų. Ežerus, kurių dalis priklausė miesteliui (magistratui), o dalis – grafui Tiškevičiui, ilgus metus nuomojosi lenkas Mazowelesky. Miesteliui priklausęs ežeras pagal viešą skelbimą būdavo išnuomojamas vieneriems metams tam, kas pasiūlydavo didžiausią kainą, todėl trys žydų žvejai – Mozė Menachemas Pokrovskis, Simonas Kocas ir Juozapas Patašnikas – suvienijo savo išteklius ir perėmė nuomą. Dar po kelerių metų savo ežero dalį jiems išnuomojo ir grafas, o žvejyba tapo vienu iš Trakų žydų pragyvenimo šaltinių, nors daugiausiai tarp žvejų buvo krikščionių.

Tačiau būta ir žymių žydų žvejų. Garsiausias ir vyriausias iš jų, Jokūbas Chačanskis, vadovavo žvejų grupei ir ištisas dienas praleisdavo ant vandens, todėl žinojo visas ežerų paslaptis, o savo darbo nemetė net sulaukęs aštuoniasdešimties. Daugiau bendravo su krikščionimis, nei su žydais, ir puikiai kalbėjo jų kalba[10], o visa šio vyro išvaizda ir laikysena liudijo apie išskirtinę jėgą ir galią. Griausmingu balsu duodami įsakymai – „Trauk!“, „Stok!“ – aidėdavo per ežero platybę ir pasiekdavo visus jo vadovaujamus žvejus. Įkopęs į devintą dešimtį ir turėdamas jau suaugusių anūkų, vedė jauną moterį, kuri vieną po kito pagimdė jam sūnų ir dukrą.

Jokūbo Chačanskio giminaitis Aronas Aronovičius taip pat buvo samdomas žvejys, bet nepasižymėjo fizine jėga, nebuvo įgudęs žvejyboje ir šioje srityje niekuo neišsiskyrė, tačiau aktyviai dalyvavo žydų bendruomenės gyvenime bei darbininkų organizacijos veikloje ir net buvo išrinktas gabajumi [11]. Kadangi dėl žvejybos likdavo naktimis neišsimiegojęs, per rytinę Šabato maldą ar Toros skaitymą jam pasitaikydavo užsnūsti ir net garsiai užknarkti – o tada ant suolo šalia sėdintys kaimynai nepraleisdavo progos kyštelti į nosį tabako ir vaikiškai džiūgaudavo, sukėlę čiaudulį.

Arono žmona Lėja minima kaip puiki žmona. Žvejo algos – mokamos rubliais arba ežere pagauta žuvimi – nepakako išlaikyti šeimai, todėl ji padėdavo vyrui pardavinėti žuvį arba turgaus dieną iškeisdavo ją į kaimiečių atneštus kiaušinius, sviestą ar paukštieną. Nepaisant gyvenimo sunkumų, Lėja išlaikė humoro jausmą ir buvo malonaus būdo, o gebėjimas atleisti rodė širdies gerumą. Ji vadovavo vienai iš miestelio mokyklų ir aukojosi, slaugydama ligoninėje sunkiai sergančius šeimos narius – valandų valandas budėdavo prie ligonių, juos guosdama, girdydama vaistus, maitindama, apskalbdama ir, suprantama, nesitikėdama už tai jokio atlygio.

Arono žentas Šabtajus Glikinas buvo knygrišys. Kilęs iš Vitebsko srities, į Trakus pateko tarnaudamas Rusijos kariuomenėje, kai jo dalinys apsistojo pusiasalyje įrengtose kareivinėse. Paleistas iš armijos, namo nebegrįžo – vedė Arono dukterį Riną ir atidarė knygrišyklą. Vos per kelis mėnesius jis perrišo visas suplyšusias knygas, kurių Trakuose pakako, taip pat sinagogos sąvadus ir maldaknyges, o kai nebeliko knygų, kurias reiktų įrišti, uošvio paskatintas įstojo į žvejų bendriją ir pragyvenimui prisidurdavo kaip vienas iš samdomų žvejų.

Miestelyje nebuvo pramonės, nebent tokia laikytume Izaokui Štrausui priklausiusią įvairių mineralinių gėrimų gamyklą, kuri, nepaisant ant selterio butelių etikečių užrašyto skambaus pavadinimo, buvo tik labai kuklus namudinio išpilstymo verslas. Šioje „gamykloje“, kuri tiekė sodos vandenį ir apylinkių kaimams, be šeimos narių dirbo tik vienas samdytas darbininkas. Kadangi net ir garbiajam I. Štrausui pragyvenimui reikėjo papildomų pajamų, jis taip pat laikė parduotuvę, kurioje, kaip ir daugelyje kitų, buvo parduodama viskas – nuo duonos, kurią kepė jo žmona Pesė, iki priemonės vagonų ratų poliravimui. Taip pat jis vertėsi tuo, kad iš apylinkių ūkininkų nupirktus produktus pelningai parduodavo pirkliams iš Vilniaus. Deja, iš visų šių užsiėmimų gaunamo uždarbio, kurio būtų pakakę įprasto namų ūkio išlaidoms, jo šeimai aprūpinti neužteko. Mat dukrai sulaukus vedybinio amžiaus reikia duoti kraitį, o kadangi I. Štrausas norėjo ištekinti savo dukteris už talmid chacham – Toros studijoms atsidavusio vyro, tai ir kraitis turėjo būti didesnis. Iš tiesų – po dukters vestuvių tėvas liko tarsi po gaisro…

Panašus likimas ištikdavo ir kitus žinomus miestelio prekybininkus ir verslininkus.

„Žiemos žvejyba. Nuotraukoje: mokytasis Simonas Kocas (žuvo per Holokaustą) ir jo padėjėjai“. Nuotraukos – iš 1954 m. išleistos knygos „Trakai“, parašus iš hebrajų kalbos išvertė dr. Lara Lempertienė.

Simonas Kocas buvo žvejybos rangovas. O žvejyba – tarsi kortų žaidimas, kuris kartais atneša pelną, o kartais – nuostolį. Ir štai po poros metų, kai iš žvejybos gaunamų pajamų vos pakako padengti verslo išlaidas – sumokėti nuomą ir kitus mokesčius, algas žvejams ir paskolas už tinklus, pirktus daugiausiai iš kreditų – namuose nebeliko išteklių, kurie leistų atidaryti parduotuvę ir užsidirbti pajamų šeimos pragyvenimui. Garbusis Simonas ne tik studijavo Torą[12], išmanė Bibliją ir net Talmudą, bet išsiskyrė ir kitų sričių žiniomis. Jis buvo vienas iš nedaugelio, lankiusių Rusijos provincijos mokyklą, todėl mokėjo šią kalbą ir buvo palankiai vertinamas tiek žydų, tiek ir ne žydų. Be to, kelerius metus gyveno Vilniuje, o kelis kartus net buvo išvykęs iš šalies – tai pelnė jam dar didesnę miestelio gyventojų pagarbą. Todėl prireikus tvarkyti reikalus su valdžia, jį paprastai rinkdavo atstovu, taip pat bendruomenės tarybos nariu ar sinagogos gabajumi [13].

Amatai

Tarp amatininkų, kurie sudarė nemenką bendruomenės dalį ir teikė miestelio gyvenimui įvairovės, populiariausios buvo siuvėjo ir batsiuvio profesijos. Trakuose dirbo 5 ar 6 siuvėjai, iš kurių kiekvienas pasižymėjo savo stiliumi ir turėjo savo klientų ratą. Jie siuvo be dizaino pavyzdžių – tik ant namie įrengtų siuvyklų sienų pakabintas nuotraukas, kuriose buvo įamžinti daugiau nei prieš 20 metų mados meistrų sukurti rūbai.

Siuvėjas Fochmanas buvo vienas iš naujakurių, per Pirmąjį pasaulinį karą atsikėlusių į Trakus iš vokiečių užimto Vilniaus. Gyvendamas Vilniuje, jis įstojo į profesinę organizaciją ir įgijo tam tikros inteligencijos, o savo maloniu būdu ir profesionalumu pritraukė jaunosios kartos klientus, kurie įprato lankytis jo namuose net ir tada, kai neturėdavo ką siūti, o tiesiog norėdavo pasikalbėti ar šventės proga pakelti taurę draugų rate.

Likę siuvėjai buvo gerokai vyresni už Fochmaną, o jų klientai – arba vyresnės kartos vyrai, arba kaimiečiai iš Trakų apylinkių. Vyriausias tarp šių siuvėjų buvo Becalelis Aronovičius – puikus profesionalas ir malonaus būdo žmogus. Jis rūpestingai laikėsi įsakymų ir nepraleisdavo maldos minjano[14] net paprastomis darbo dienomis, be to, buvo toks kuklus ir drovus, kad iš kuklumo priešais aron kodešą[15] išdrįsdavo praeiti tik per artimųjų mirties metines.

Garbusis Becalelis turėjo sūnų, kuris sugebėjo tapti – o stebukle – provizoriumi (vaistininku), o gyveno Vilniuje. Jam atvykus į Trakus aplankyti tėvų, visas Becalelio kuklumas staiga išgaruodavo ir užleisdavo vietą pasididžiavimui. „Provizorius atvyksta!“ – pranešdavo visiems pažįstamiems ir negalėdavo apsispręsti, kaip į jį kreiptis: gal antruoju asmeniu? Juk jis – provizorius! O gal trečiuoju? Bet juk jis – sūnus! Becalelio žmona, provizoriaus motina, šią painiavą išsprendė visai atsisakydama asmeninių įvardžių ir kreipdavosi į sūnų beasmene forma: išskalbti? Valgyti? Miegoti?

Becalelio Aronovičiaus kolegos Mozė Basas ir Izaokas Broderis kuklumo požiūriu buvo jo priešingybė – turėjo išdidumo, būdingo tiems, kurie užsidirba duoną savo rankomis. Siuvėjams darbo netrūko, tad nors jiedu prabangoje nesimaudė, buvo nepriklausomi nuo svetimų žmonių gerumo (kas kita – giminaičių parama iš Amerikos).

Jei neskaitysime naujus batus gaminusių verslininkų, kurie samdė krikščionis darbininkus, batsiuvių Trakuose buvo mažiau nei siuvėjų. Neretai jie gyveno žemiau skurdo lygio ir būdavo be darbo, nes vietiniai įprato pirktis naujus batus, pagamintus Vilniuje ar vietinėse dirbtuvėse, o juk batsiuvių duona – batų taisymas ar gaminimas pagal miestelio gyventojų užsakymus.

Ypatingi batsiuvių klientai buvo žvejai, kuriems reikėjo aukštų, vandens nepraleidžiančių batų, o pripažintu šios srities meistru laikytas Izaokas Laututa[16]. Jo pagaminti batai garsino jį visuose apylinkių ežeruose, tad jam nebuvo jokio reikalo vilioti klientus meilikavimu, ir galbūt būtent todėl šis puikus amatininkas garsėjo kaip viena iš įdomiausių miestelio asmenybių. Būdamas aštraus proto ir geros atminties, jis susikūrė savitą filosofiją ir kiekvienam bendruomenės ar platesnio pasaulio įvykiui pritaikydavo kokią nors parabolę, kurių semdavosi iš savo patirties, kadaise nutikusių istorijų ir ypač iš šventų raštų. Iš savo kartos žmonių garbusis Izaokas išsiskyrė ištikimybe tradicijai – niekada nepraleisdavo nei rytinės, nei vakarinės maldos ir giliai suvokė jų prasmę, o tyrinėdamas šventuosius raštus surasdavo tinkamą moralę bet kuriai progai. Aštriu žodžiu užsipuldamas valdžios vyrus ir turtinguosius (nesigailėdavo net rabino), ypač dažnai cituodavo iš Pranašų – Patarlių ir Jobo – knygų. Pasirodžius Mendelės Moicher Sforimo[17] knygoms, įniko į jas ir cituodavo „Kuiną“ bei „Mokestį“, o artimiausiems draugams net leisdavo pasiskolinti šias knygas, kurių Trakuose įsigyti buvo neįmanoma ir kurias jis pirkdavo savo kasdienės duonos sąskaita.

Aba Malecas taip pat buvo batsiuvys, bet neprilygo Izaokui Laututai nė per nago juodymą. Buvo vargingiausias iš vargšų, o alkis – tiesiogine to žodžio prasme – dažnai svečiuodavosi jo namuose. Jis nedalyvavo viešajame gyvenime ir nusišalino nuo bendruomenės reikalų, o melsdavosi nuošaliame kamputyje pirmame minjane, vengdamas minios.

Vienintelis jo gyvenimo malonumas buvo gaminti kurpalius, kuriuos šlifuodavo anksti pakilęs šaltais žiemos rytais. Vietiniai ūkininkai už darbą jam atsimokėdavo malkomis, tačiau užuot įkaitinęs krosnį ir išsklaidęs namuose tvyrantį stingdantį šaltį, jis iš medienos gamindavo kurpalius. Bet kai pačiam prireikdavo kurpalio – brangiai jį pirkdavo, nes saviškių niekada nepabaigdavo. Jis pjaudavo ir droždavo malką, kol ši tapdavo panaši į kurpalį, o tada nebaigtą atidėdavo šalin. Namuose jau darėsi ankšta nuo tokių paruošų, bet jo aistra buvo nepasotinama – prie silpnos ugnelės šviesos ankstyvais rytmečiais jis toliau pjaustė, drožė ir metė į krūvą nebaigtus gaminius. O kai kaimynai kartą paerzino dėl šio keisto įpročio, pratrūko: „Kuo jums kliūva mano kurpaliai? Vieni geria ir lošia kortomis, o aš patiriu malonumą dirbdamas kurpalius!“.

Vis dėlto jei legendose apie lobius, kurie paverčia skurdžius laimingais turtuoliais, yra bent grūdas tiesos, tai jis teko Abai Malecui. Jis tarytum regėjo viziją, kurią kaip įmanydamas siekė paversti tikrove: norėjo, kad sūnūs taptų Toros žinovais. Ši viltis neturėjo jokio pagrindo, o jo paties žinios apie Torą buvo visai menkos, todėl negalėjo būti pavyzdžiu sūnums – bet nieko nepaisydamas kantriai nešė savo vilties naštą. Kas savaitę vieną ankstų rytmetį persimetęs per petį maišą su trupučiu duonos ir bulvių, gabendavo šį nuo savo burnos atitrauktą maistą sūnums, kurie mokėsi ješivoje Vilniuje. Ir gal kaip tik šis atkaklumas įkvėpė jo vaikams stiprybės iki galo siekti užsibrėžto tikslo: trys jo sūnūs tęsė Toros studijas, keliaudami iš vienos ješivos į kitą ir pelnydami savo mokytojų meilę, kol vienas po kito tapo rabinais. Kai jie sugrįždavo į namus aplankyti tėvo, jo širdis prisipildydavo džiaugsmo ir laimės.

Raudonbarzdis batsiuvys Arjė neišsiskyrė nei charakterio ypatumais, nei pasišventimu Torai, bet likimas lėmė šiam žmogui tapti savo miestelio ir savo kartos sensacija. Dvidešimt metų jis nesusilaukė vaikų, tačiau vis tiek nepaprastai mylėjo ir gerbė savo žmoną. Jiedu buvo laimingi ir ištiesdavo pagalbos ranką visiems, kuriems to reikėjo, o kartą priglaudė į namus užklydusią našlaitę. Nepraėjus nė metams, miestelyje kilo triukšmas: mergaitė buvo nėščia ir rengėsi gimdyti. Batsiuvys prisipažino, kad tai jo darbas, bet, neduok Dieve, ne iš nuodėmingos aistros – jis tik norėjęs sužinoti, ar pats yra nevaisingas, ar jo žmona, o nuo šiol daugiau nenusidės. Būdama geros širdies, žmona sutiko, kad mergina liktų namuose, kol pagimdys, o kai pagimdžiusi neturėjo kur iškeliauti – padėjo auginti vaiką.

Kadaise miestelyje darbavosi keli žydai kalviai, bet šis sunkus darbas nebuvo patrauklus, ir jiems išsikėlus kitur, naujų nebeatsirado. Galų gale liko vienintelis kalvis – Aba Melkinskis. Be kalvystės, jis užsiėmė prekyba su kalvėn atvykstančiais ūkininkais – pirko ir pats pardavinėjo. Žinodamas, kuri karvė turi veršiuotis ir kuri avis ruošiama pardavimui, pirmas pasisiūlydavo ūkininkui nupirkti gyvulius.

Derybos vykdavo kalviams įprastu būdu – padidinęs siūlomą kainą, Aba kaskart tai patvirtindavo savo didžiuliu surambėjusiu delnu smagiai pliaukštelėdamas per delną ūkininkui, ir šis neretai nusileisdavo tiesiog gelbėdamas savo rankas. Todėl Aba pašaipiai merkdavo pameistriams: „Dar vienas pliaukštelėjimas, ir veršelis bus mano“.

Tačiau didžiąją pajamų dalį jis užsidirbdavo iš prekybos, o kalviu darbavosi iš meilės šiam amatui. Būdamas puikiu meistru, Aba apsieidavo vos su keliais įrankiais – visiems darbams tarnavo plaktukas, yla ir spaustuvas. Turėjo ir grąžtą, bet niekada nenaudojo – skyles mieliau pradurdavo yla. Jam nereikėjo nei modernių technologijų, nei darbo pasidalijimo, ir nė į galvą nebūtų atėjusi mintis pirkti fabrike pagamintas pasagas. Pasibaigus darbo dienai, neretai užlaikydavo pameistrius, kad nukaltų pasagų kitos dienos darbui.

Net ir vinių nepirkdavo – mieliau pasigamindavo pats. Nebandė gauti ir šiuolaikinių įrankių – gyrėsi pameistriams su plaktuku ir spaustuvu galįs pagaminti ne tik bet kokį įrankį, bet net ir laikrodį. Šiam nuostabiam žmogui buvo skirta skaudi ir ankstyva mirtis: kaldamas Abos prilaikomą karštą ketų, vienas iš jo mokinių nepataikė į priekalą, įkaitęs metalas atšoko ir trenkė kalviui į pilvą. Po kelių dienų Aba mirė ir žydų kalvių dinastija miestelyje baigėsi.

Trakuose dirbo du dailidės, o dailidė būdavo taip pat ir stikliumi. Vieną iš jų kažkodėl vadino Velveliu Stikliumi, o antrąjį – Samueliu Meiru Dailide. Šio šeima buvo ypač maža – vienintelis sūnus klajojo jūrose, tad Samuelis Meiras su žmona Faige gyveno vieni. Būdamas puikus meistras, vertėsi pasiturinčiai, bet prabangoje nesimaudė. Visada atrodė laimingas ir geros nuotaikos, tad susitikus buvo malonu su juo paplepėti apie nereikšmingus reikalus.

Visai kas kita – Velvelis Stiklius, turėjęs didelę šeimą ir mažų vaikų pilnus namus. Jo uždarbio nepakako ir plikai duonai su vandeniui, tad namiškiai kentė alkį, sunkiai įsivaizduojamą net šiame miestelyje, kur skurdas buvo įprastas. Kartais, ypač prieš šventes, bendruomenės moterys eidavo rinkti aukų, kad bent kiek palengvintų alkį Velvelio namuose. Skurdas ir gyvenimas ankštai susigrūdus aiškiai atsispindėjo šio sunkiai dirbančio žydo veide, o balse skambėjo toks sielvartas, kurį palyginti buvo įmanoma nebent su jo žmonos Velvelichos neviltimi.

Didysis šių namų stebuklas buvo vaikai: nors sočiai pavalgyti gaudavo gal kartą per savaitę, jie nežinojo, kas yra liūdesys, o per langus kiauras dienas ir vakarais aidėjo jų choru ar solo dainuojamos dainos ir grojama muzika. Šiems vaikams, neturintiems galimybės lavintis, skaitymas iš maldaknygės tapo didžiausiu pasiekimu, o vienas iš sūnų, vadintas „Milke“ (Jerachmielis), dar labiau išsiskyrė – nors bendruomenės mokykloje praleido daug laiko besimokydamas Toros ir sočiai gavo mokytojų niuksų, skaitymo meno taip ir neįvaldė. Berniukas buvo gražus, judrus ir stiprus, bet nuo mažų dienų apleistas, todėl tapo nesuvaldomas, neišmoko amato ir nepaisė jokios tvarkos. Dienas praleisdavo dykinėdamas, o jo gyvenimas bėgo tuščias ir niekam nereikalingas. Paaugęs prisigretino prie kaime stovėjusio Lenkijos kariuomenės dalinio ir už darbą virtuvėje gaudavo pavalgyti, o kai sulaukė šaukiamojo amžiaus, jo lavinimu užsiėmė Lenkijos kariuomenė, turėjusi savų disciplinavimo metodų. Jų neištvėręs Milkė pabėgo, bet buvo sučiuptas ir nuteistas kalėti. Vėl pabėgo, vėl buvo sugautas. Į miestelį niekada nebegrįžo.

Bus daugiau (tęsinyje – apie švietimą ir kultūrinį gyvenimą)

Už pagalbą aiškinantis asmenvardžių rašybą ir terminus dėkojame dr. Larai Lempertienei.

[1] Interneto prieiga: https://archive.org/details/troki00unse. Taip pat nurodoma, kad šios knygos kopijos yra Niujorko Žydų kultūros tyrimų institute (YIVO) ir Jeruzalėje esančiose Žydų nacionalinėje ir universiteto bei Jad Vašemo bibliotekose.

[2] Interneto prieiga: https://www.jewishgen.org/Yizkor/trakai/Trakai.html

[3] Yizkor, arba atminimo, knygos – jidiš ir/ar hebrajų kalba išleistos iš įvairių miestų kilusių žydų parengtos knygos, skirtos per Holokaustą sunaikintų šių miestų bendruomenių atminimui.

[4] Prieiga į internete paskelbtą vertimą: https://www.jewishgen.org/yizkor/Trakai/tra077.html

[5] Iš anglų k. čia ir toliau išvertė R. Kalinauskaitė.

[6] Trakai šioje knygoje vadinami ne miestu, o kaimu ar gyvenviete, angl. village – aut. past.

[7] Troki: zarys antropogeograficzny / Jan Jerzy Tochtermann. – Wilno, 1935. (Rozprawy Wydziału III Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie; t. 9, z. 1), p. 13-15.

[8] Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas ir pilys. Vilnius, 1991, p. 147-149.

[9] Informacija apie šią giminę internete: http://www.eilatgordinlevitan.com/kurenets/k_pages/klausner.html

[10] Knygoje rašoma, kad Trakuose vyravusi lenkų kalba nebuvo gryna ir labiau priminė baltarusių kalbą, – aut. past.

[11] Gabajus – sinagogos iždininkas ir valdybos narys.

[12] Angliškame knygos vertime nurodyta, kad jis buvo talmid chacham.

[13] Žr. 11 nuorodą.

[14] Minjanas – 10 suaugusių (t. y. sulaukusių religinės pilnametystės, vyresnių nei 13 metų) vyrų kvorumas, būtinas norint atlikti kai kurias religines ceremonijas (bendruomeninę maldą, Toros skaitymą sinagogoje, maldų skaitymą per vestuves ir kt.).

[15] Aron hakodešas (hebrajų kalba „šventoji skrynia“) – spinta ar niša sinagogos rytinėje sienoje, kurioje laikomi Toros ritiniai. Tai viena iš svarbiausių sinagogos vietų, kilusi iš Biblijoje minimos Sandoros skrynios, kurioje buvo laikomos lentelės su 10 Dievo įsakymų.

[16] Kyla abejonių, ar ši pavardė užrašyta teisingai, tikroji forma kol kas nėra aiški.

[17] Mendelė Moicher Sforimas  (Mendelis Knygnešys), tikroji pavardė Šalomas Jokūbas Abramovičius; 1835–1917) – šiuolaikinės meninės prozos jidiš kalba pradininku laikomas rašytojas. Žr.: https://yivoencyclopedia.org/article.aspx/Abramovitsh_Sholem_Yankev.

Lietuva Žydai , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra