1951 m. vasarą Žaliosios rinktinės vadai ėmėsi iniciatyvos prijungti Vabalninko, Biržų, Rokiškio, Pandėlio rajonuose veikiančias partizanų grupes. 1951 m. rugpjūčio pabaigoje Biržų girioje įvyko partizanų susitikimas. Dalyvavo svečiai iš Žaliosios rinktinės: Gedimino tėvūnijos vadas B. Žilys–Saulius ir Žaliosios rinktinės štabo visuomeninės dalies viršininkas Julius Navakas–Tilvikas, Kęstučio tėvūnijos būrio vadas Tautmylis Vaitiekūnas–Zubrys, Vabalninko krašto partizanai K. Kregždė–Piršlys ir J. Baltušis–Trimitas, Biržų girioje veikę partizanai.

 

Biržiečiams pasiūlyta prisijungti prie Žaliosios rinktinės ir tapti LLKS (Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjūdis) organizacijos nariais. Dauguma vietinių partizanų sutiko. Buvo nutarta įkurti Sierakausko tėvūniją, ją sudarė penki būriai: Jono Krivicko–Krivio, Lino Pivoravičiaus–Kanapės, Kosto Kregždės–Piršlio, Broniaus Krivicko–Vilniaus, Jono Baltušio–Trimito. 1951 m. rugsėjį tėvūnijos pavadinimas pakeistas Pilėnų tėvūnija. Sudarytas štabas: vadas Steponas Giedrikas–Girietis, šabo viršininkas – Linas Pivoravičius, nuo 1952 m. rugsėjo jį pakeitė K. Kregždė; štabo visuomeninės dalies viršininku paskirtas Romas Petronis–Siaubas, o nuo 1952 m. rugsėjo – Alfonsas Valentėlis–Milžinas.

 

Steponas Giedrikas – pirmas ir paskutinis „Pilėnų“ tėvūnijos vadas.

 

Po eilės čekistinių operacijų, po apnuodyto partizano Roberto Tučo suėmimo Pagervėje Adolfo Striškos namuose 1954 m. rugsėjo 21 d., po R. Tučo palūžimo, jis žuvo Biržų girios masyvo pietiniame krašte, du kilometrai nuo Kūginių kaimo. Beje, operacijoje prieš S. Giedriką kartu buvo vedžiojamas ir R. Tučas, iš kurio turimo automato PPŠ saugumo sumetimais buvo išimtas dūžiklis. Nepaisant įvairių pažadų, vėliau R. Tučas įvairiuose Rusijos lageriuose iškalėjo beveik 24 metus. 2000 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu S. Giedrikas po mirties apdovanotas Vyčio ordinu.