Prieš 40 metų Šv. Petro bazilikos požemy buvo pašventinta Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Prieš 40 metų, liepos 6 dieną, Vatikano bazilikos grotose buvo pašventinta Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia. Konsekravimo apeigoms vadovavo Šv. Petro bazilikos Arkikunigas, kardinolas Paolo Marella, dalyvaujant keliems šimtams užsienio lietuvių. Koplyčios konsekravimo iškilmės kulminacinis momentas buvo popiežiaus Pauliaus VI apsilankymas koplyčioje ir jo vadovautos Šv. Mišios liepos 7 dieną.

Palaiminęs Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslą, popiežius uždegė žvakę su Priskėlusio Kristaus atvaizdu, kurią su žvakide padovanojo Lietuvių koplyčiai ir, stovėdamas priešais Aušros Vartų Marijos paveikslą, ilgai meldėsi. Po to Dievo tarnas popiežius Paulius VI centrinėje grotų navoje aukojo Mišias. Mišiose drauge su lietuviais maldininkais dalyvavo trys kardinolai – ukrainietis Josyf Slipyj ir du italai, Antonio Samore ir Paolo Marella, ir keli vyskupai, tarp jų Vatikano valstybės sekretoriaus pavaduotojas arkivyskupas Giovanni Benelli, Rytų Bažnyčių kongregacijos sekretorius, arkivyskupas Mario Brini, Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius, lenkas vysk. Wladyslaw Rubin ir du užsienio lietuvių vyskupai, Vincentas Brizgys ir Antanas Deksnys.

Po Mišių Lietuvių koplyčios dedikavimo komisijos pirmininkas, arkivyskupas Paulius Marcinkus iškilmės dalyvių vardu pasveikino popiežių Paulių VI ir padovanojo iš Lietuvos atvežtą gintarinį Rūpintojėlį.

Arkivyskupo Marcinkaus kalbos įrašas iš Vatikano Radijo archyvo:   

Šventasis Tėve,

Šiandien katalikiška lietuvių tauta yra laiminga ir džiaugiasi. Sena jos svajonė būti visų laikų krikščionybės šventovėje ir gyvai liudyti savo prisirišimą prie katalikų tikėjimo, savo meilę Kristaus Vietininkui, savo ištikimybę Apaštalų Sostui, tapo pilnai įgyvendinta. Šimtai darbingos ir dosnios lietuvių tautos vaikų, seniau ir ne taip seniai išsiblaškiusių po visą pasaulį, atvyko į čia verkti iš džiaugsmo šią iškilmingą ir neužmirštamą valandą. Kietai dirbę ir kovoję išeivijoje dėl duonos kąsnio, bet ypatingai norėdami išsaugoti savo dvasines vertybes ir tėvų palikimą, šiuo metu jaučiasi pilnai atlyginti už visas kančias Jūsų Šventenybės žesto. Daugelis labai garbingų mūsų draugų, esančių čia su mumis fiziniai ar dvasiniai, paliudija tą dėmesį, kuris yra rodomas šiandien lietuviams visame pasaulyje.

Jūs, Šventasis Tėve, teikėtės atvykti pas šiuos taip skaudžiai išbandytus Jūsų vaikus palaiminti stebuklingąjį Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslą, kurį jie ir jų tėvai jau keturi šimtmečiai garbina Aušros Vartuose Vilniuje, visados gyvame kiekvieno lietuvio širdyje, kur jis bebūtų. Jūs atėjote paaukoti šv. Mišių auką ir tarti savo paguodos žodį, praturtintą tėvišku palaiminimu. Tai vienas iš svarbiausių įvykių mums lietuviams po Lietuvos Bažnytinės Provincijos įkūrimo, atklikto Jūsų Pradininko Pijaus XI, kuris buvo Apaštališkasis Vizitatorius Lietuvai ir kurio kūnas, laimingu sutapimu, ilsisi šalia „Mater Misericordiae“ lietuvių koplyčios.

Išsakydamas gyviausius dėkingumo jausmus Jūsų Šventenybei, pareikšdamas visišką ištikimybę Jūsų mokymui, užtikrindamas nuolatinį prisiminimą maldoje, turiu garbės įteikti, Šventasis Tėve, šią krikščionišką lietuvių tautos dovaną, šia proga specialiai atsiųstą iš savojo krašto. Tai yra būdingas lietuviškasis Kristus, vadinamas „Rūpintojėlis“, giliai susimąstęs, išreikštas „lietuviško aukso“ gintaro gabale. Jis yra iškalbingas paveikslas kuklios ir susitelkusios savyje lietuvių sielos, gyva išraiška lietuvių tautos kančių.

Priimkite, Šventasis Tėve, šias dovanas, nors jos ir nepajėgia pilnai išreikšti dėkingumo jausmų, kurie yra kiekvieno lietuvio širdyje Kristaus Vietininkui. Ir palaiminkite mus, kad su Viešpaties pagalba bei Gailestingumo Motino užtarimu visi galėtume greitai džiaugtis teisingos taikos dovana.

Išklausęs arkivyskupo Paulius Marcinkaus padėkos kalbos, į susirinkusius lietuvius kreipėsi popiežius Paulius VI. Popiežius kalbėjo itališkai. Kadangi didžioji dauguma iškilmės dalyvių buvo JAV lietuviai, arkivyskupas Marcinkus popiežiaus kalbą vertė į anglų kalbą.

Popiežiaus Pauliaus VI kalba:   

Mums labai džiugu palaiminti šią koplyčią, kurią jūs, lietuviai, paskyrėte Dievo Motinos garbei, ir kuri yra Švento Petro Bazilikos grotose, prie pat kapo ir relikvijų to Apaštalo, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Bažnyčios įkūrėjas ir vienintelė bei aukščiausia Jos Galva išrinko būti Bažnyčios vienybės pagrindu, centru ir principu. Lietuvių Koplyčios steigimu kartojasi nepaprastai maldingas ir reikšmingas įvykis, daugelį kartų užfiksuotas šios šventos ir palaimintos vietos šimtametėje istorijoje, kai iš tolimų šalių atvykę tikintieji ir maldininkai pasistatydavo mažas bažnyčias prie Šventojo Petro kapo, paliudydami savo tikėjimą į Kristų, savo ištikimybę vienai ir katalikiškai Bažnyčiai, savo brolystę su viso pasaulio krikščionimis.

Taip ir Jūs, brangūs ir tikintys lietuviai. Šią vietą Jūs pasirinkote broliškam ir dvasiniam susitikimui, įamžinti savo religines ir istorines tradicijas, išreikšti savo tikėjimą į Kristų, patvirtinti savo prisirišimą prie Bažnyčios ir šio Apaštališkojo Sosto, paguosti savo sielas malda ir viltimi, maldauti Šventąjį Petrą saugoti Jus, jūsų kraštą ir po visą pasaulį išsiblaškiusius tautiečius. Tai tikrai labai pamaldus ir išminties kupinas aktas. Labai vertiname Jūsų rūpestingumą, kuriuo įrengėte ir išpuošėte šią koplyčią, sveikiname tuos, kurie dalyvavo ir bendradarbiavo steigiant didžios dvasinės prasmės ir meninės vertės darbą. Linkėdami, kad ši koplyčia palaikytų Jus meilėje vieningus ir kupinus vilties, Jums, čia esantiems ir tiems, kurie dalijasi jūsų troškimais, suteikiame savo apaštalinį palaiminimą.

* * *

Tris dienas trukusios Lietuvių koplyčios šventinimo iškilmės buvo užbaigtos iškilmingu priėmimu Kolumbus viešbutyje Romoje. Jame, bet kitų kalbą pasakė Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyr.

 St. Lozoraičio kalbos ištrauka (Iš Vatikano Radijo archyvo):   

„Dabartiniais sunkiais ypač mums laikais kada daug kur griaunamos jėgos veikia prieš dvasines vertybes Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos vardo lietuvių koplyčios pastatymas ir konsekravimas yra šviesos spindulys tiek dabarčiai, tiek ateičiai. Ir būtent ilgai ateičiai, nes ši maldos vieta sukurta dvasiniame pasaulio centre paliks čia visiems laikams, kaip lietuviškas religinis istorinis paminklas.

Šventojo Tėvo maloningas dalyvavimas konsekracijos apeigose, jo tėviškas globos gesta padarė šias iškilmes dideliu Lietuvos Bažnyčios istorijos įvykiu, brangiu ir atmintinu lietuvių tautai. Koplyčia yra dar viena, nauja vaizdinga lietuvių prisirišimo prie Bažnyčios ir Kristaus vietininko išraiška, to prisirišimo, kuris nuo amžių sieja mus su Apaštalų Sostu. Ji yra liudijimas gilaus tikėjimo, kuris išsaugotas mūsų garbingos istorijos eigoje yra gyvas dabar ir bus išlaikytas ateityje. Todėl yra didžiai nusipelnę visi, kas savo sumanymais, aukomis, darbais prisidėjo prie Koplyčios pastatymo.

Aš reiškiu karštą linkėjimą, kad iš Aušros Vartų Motinos Švenčiausios koplyčios spindinti aušros šviesa vestų mūsų tautą ir užsienio lietuvius tikėjimo bei vilties keliu į laimingą laisvą ateitį.“

* * *

Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia, panašiai kaip ir kelios kitos vadinamosios „nacionalinės“ koplyčios, buvo įrengtos užbaigiant šv. Petro kapo archeologiniais tyrimais pradėtą Vatikano bazilikos požemių pertvarkymą. Nusprendus vieną naujų koplyčių dedikuoti Aušros Vartų Marijai, sukurti naujos koplyčios dekoro projektą buvo pakviestas JAV gyvenęs lietuvis dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. Jo suprojektuotos koplyčios centre – mozaikinė Aušros Vartų Marijos paveikslo kopija. Sienose pavaizduoti krikščionybės istorijos Lietuvoje momentai nuo Mindaugo krikšto ir Bažnyčiose persekiojimų komunistų valdymo laikais.

Dekoro autorius Vytautas Kazimieras Jonynas, 1970 m. liepos 6 d. dalyvaudamas Vatikano radijo laidoje kalbėjo: „Koplyčia yra skiriama atminti už katalikybę kovojusiems lietuviams kankiniams ir randasi vienoje iš kriptų pačioje šv. Petro bazilikoje Romoje. Norėjosi,- sakė dailininkas, – kad ši koplyčia turėtų dvasinio ryšio su pirmųjų krikščionybės amžių kankiniais. Piršosi mintis, kad katakombinis sienų suprojektavimas – apipavidalinimas su sienų nišomis, jų plyšiai ir įrašais, tokį ryšį su praeitimi ir katakombinę nuotaiką galėtų sudaryti“. Dalininkas pasakojo, kad gavus principinį pritarimą jo pasiūlytai idėjai, vėliau teko spręsti koplyčios dekoravimo kūrybines problemas parenkant koplyčiai medžiagas ir spalvas. Koplyčios sienoms iškloti pasirinktas travertino marmuras, kuris kasamas Romos apylinkėse. Šis marmuras yra šviesiai gelsvos spalvos su pilkumo atspalviu, purus ir išakijęs, todėl savo struktūrine prigimtimi ir išvaizda padeda katakombinei nuotaikai atkurti. „Nesinorėjo pamėgdžioti Italijos renesanso stilistinių savybių,- pasakojo Vytautas Kazimieras Jonynas koplyčios pašventinimo dieną. Tą darant būtų nužudytas bet koks galimumas išlikti savitais su lietuviams būdingais savojo meno pradais. Nebuvo galima atsisakyti ir pačios kūrybinės laisvės. Reikėjo suteikti koplyčiai šių dienų meno kūrinio veidą, ją skiriant šių dienų žmogui. To siekdami, tikiu, išlikome ištikimi Katalikų Bažnyčios globojamom ilgaamžėm meno tradicijom“.


www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: Vatikano Šv. Petro bazilika

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra