Autorius: Voruta Data: 2013-04-20 , 11:56 Spausdinti

Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

Jau esu „pramynusi takus“ į Sankelmarką, Šlezvigo-Holšteino žemės kampelį Danijos (ir Šiaurės jūros) kaimynystėje, kadais priklausiusį danams. Jau kelintąkart atvažiuoju – kartą  per metus –  į Academia Baltica seminarą, skirtą Baltijos šalims (kai kada ir platesnei erdvei – įjungiant ir Lenkiją ir Karaliaučiaus kraštą), jų artimesnei ir tolimesnei praeičiai ar šiandienai. Nėra labai paradoksalu belstis į Vokietijos pakraštį paklausyti pranešimų apie  savo šalį ir kaimynus – viena, įdomu „pažvelgti į žvilgsnį“, juk lektoriai dažnusyk būna iš Vokietijos, o ir  auditorija, kuri bent iš dalies išlaiko šią instituciją – už seminarą ir  nakvynę bei maistą susimokantys vokiečiai (privilegijuotų svečių teisėmis, jiems padengiant – vyriausybiniu lygiu –  kelionės išlaidas,  priimamas būrelis kiekvienos pristatomos salies atstovų). Antra, tikrai turi progos  išgirsti ir naujos informacijos, gal netgi praskleisti  nežinotos erdvės kraštelį –  ar, tarkim, Vilniuje dažnai esame pakviečiami paklausyti lekcijų apie Latviją ir Estiją? Trečia, tai nebloga proga ir užsienio kalbos patobulinimui (bent jau jos pagavos, jei tavo liežuvis nelabai paklūsta sudėtingoms vokiškoms konstrukcijoms ir intonacijoms).  Nekalbant apie – ketvirta –  emocinius ir pažintinius konteksto aspektus: susitikimus ir bent trumpalaikius pasidalijimus įspūdžiais su stalo (ir auditorijos, ir valgyklos) kaimynais, apie bent probėgšmą žvilgsnį į krašto landšaftą, istoriją, įdomybes…

*

Tradiciškai į Sankelmarką tekdavo vykti lapkritį, šįkart seminaras Baltijos šalių istorijai buvo suplanuotas balandį.  Mano  viltys, kad atvyksiu į jau sužaliavusį kraštą buvo per  ankstyvos – pavasaris vėlavo ne tik pas mus. Vis dėlto sukant miškingu taku link Akademijos (įsikūrusios šalia Flensburgo, bet – nuošalioje kaimo vietovėje prie Sankelmarko ežero) mintyse nuskambėjusi frazės nuotrupa:  „pernykščiai parudę lapai“ gamtos įspūdžiams nusakyti pasirodė irgi skubota… Pernykščiai lapai iš tiesų dengė tarpumiškius ar atšlaites, regėtas pro langą dar važiuojant autobusu į Hamburgą ir iš jo – traukiniu į Flensburgą, bei  miškingą Akademijos teritoriją, bet užteko  seminaro pertraukėlių metu  išeiti pasivaikščioti, kai atsirado galimybė pridurti: „ir baltuojantys sniegenų lopai“… O pavasarinis paukščių čirenimas čiulbėjimas smelkėsi ir  per Akademijos sienas (tuo labiau – atsidarius savo kambariuko tame pačiame pastate langelį).

Taigi tarp  Sankelmarko akademijos sienų vyko Academia Baltica seminaras – pastaroji dar prieš porą metų čia svečiuodavosi įnamės teisėmis, o dabar,  kaip ir lankstinuke pristatoma:  „Trys akademijos po vienu stogu“ – be minėtųjų, dar ir  Šlezvigo-Holšteino žemės Europos akademija (naujausia institucija – jei pirmosios dvi  neseniai atšventė savo 60-metį, tai ši įkurta 1999 m.) Žinia, kartais gali ir suklysti, kuriai Akademijai priklauso vienas ar kitas iš nuolat čia vykstančių (ar „išvažiuojamųjų“) seminarų, kitų renginių, tuo labiau, kad visoms trims vadovauja  dr. Christianas Pletzingas, jaunas ir regis, visur spėjantis – bent jau mano lankytuose seminaruose jis ir sveikinimo žodį tarė, ir  bent dalį pranešimų uoliai išklausė.

*

Seminare „Baltijos šalys tarpukariu“, vykusiame 2013 m. balandžio 12-14 d., Lietuvai skirtų pranešimų – kaip dažnai ir, matyt, atsitiktinai nutinka  – buvo mažiausiai, tik du, užtat patys pirmieji (penktadienio popietę). Latvijos tarpukarį pristatė keturi, o Estijos – trys pranešėjai. Taigi Estija nebuvo privilegijuota, nors seminarui vadovavo prof. dr. Karstenas Brüggemannas, dėstytojaująs Talino universitete. Savo sveikinimo kalboje jis pasidžiaugė, kad seminaro darbe bus išlaikyta pusiausvyra tarp brandaus amžiaus patirties ir jaunystės „šviežumo“ – mat dalyvauja ir pora jo paties doktorantų; mano akimis, jaunystė šiek tiek persvėrė. Nors priekabiauti neteko nė prie vieno pranešėjo, visgi šilutiškėms klausytojoms prisipažinau su ilgesiu prisimenanti „senų laikų“ mielus žilus profesorius, kuriems kalbant verdavosi dar ir neišsakyta erudicijos erdvė…

Bet teko ir džiugiai pripažinti, kad neišsipildė nuogąstavimai – o jų būta, belaukiant pirmojo pranešėjo, ir Klaipėdos universiteto konferencijose girdėto dr. Joachimo Tauberio: kažkodėl šmėkliojosi, kad jo „Apžvalgoje apie Lietuvą tarpukariu“ grėsmingai skambės „fašistinė diktatūra“, o  Smetonos vardas bus įgijęs keiksmažodžio atspalvį… Bet ne! Pranešėjas labai  korektiškai aptarė įvairius pirmosios Lietuvos nepriklausomybės aspektus. Iškėlęs klausimą: ar po perversmo Lietuvoje įsigalėjęs fašistinis režimas? – jis pats ir atsakė: ne; paaiškindamas, kad autoritarinį režimą siekiąs atriboti ir nuo demokratinio, ir nuo fašistinio. Ir po perversmo Lietuvoje būta  visuomeninio gyvenimo sričių, kurių “prezidentinė kontrolė” nepasiekdavo – tarkim, privačios mokyklos. Net ir ne visa spauda buvo tautininkų rankose (pranešėjas priminė, kad terminas “tautininkai” sunkiai išverčiamas; ši organizacija, pasak jo, buvusi netapati partijai – siekusi reprezentuoti tautą).  Žvelgdamas į tuometinę Lietuvą keliais pjūviais– ūkis, švietimas, vidaus bei užsienio politika, pranešėjas rado progą tarti gerą žodį tiek apie valstybėje vykusius procesus, tiek ir apie “autoritaro” prezidento teigtąsias nuostatas. Tarkim, A. Smetonos požiūris į tautines mažumas, kaip savus piliečius, turėtų būti ir šiandien priimtinas. Žinoma, buvo prisiminta sudėtinga tuometė Lietuvos politinė (ir teritorinė) situacija.

Susilaikydamas nuo asmeninių vertinimų, bet pačiu temos pasirinkimu užimdamas kritiškesnę poziciją, Lietuvos tarpukario situaciją apžvelgė dr. Vytautas Petronis, šiuo metu besidarbuojantis Marburge – jo pranešimo tema: “Politinis ir tautinis dešinysis radikalizmas Lietuvoje 1918-1940”. Pranešėjas žvilgsnį sukoncentravo į A. Voldemaro įsteigtą, valstybės finansuotą, bet – slaptą organizaciją “Geležinis vilkas”, kuri į viešumą išėjo ėmus ryškėti nesutarimams tarp prezidento ir ministro pirmininko; kai 1934 m. jau nušalinto A. Voldemaro šalininkai mėgino įvykdyti naują pučą, taip voldemarakinkų būta ir radikaliųjų “Geležinio vilko” narių. Vis dėlto begvildenant organizacijos funkcionavimo principus ir raišką (savų piliečių šnipinėjimas apriori, matyt, nuteikia jos atžvilgiu  priešiškai) pranešėjui probėgšmais paminėjus: pagrindinis jos tikslas buvęs – kova už Vilnių, susigundžiau ir aš  pabūti dešiniąja radikale. Kai tradiciškai po darbo dienos daugelis  pasidalinti įspūdžiais prie vyno taurės ar alaus bokalo rinkosi į rūsyje įsikūrusią “Klauzę”, o lietuvių būrelis kartu su lektoriumi susibūrėme prie vieno stalo, ėmiau ir pareiškiau: kai visai visuomenei sostinės atvadavimas buvo gyvybinis reikalas, o diplomatinės pastangos liko nevaisingos – gi užsienio reikalų ministrams Ženevoje, Jungtinėse Tautose, daugiau tekdavo gintis nei kelti savas skriaudas, toks slaptos organizacijos gyvavimas atrodąs visai natūralus… Šiaip ar taip, žinių bagažą, regis, visi papildėme – net mūsų būrelio istorikės pripažino apie “Geležinio vilko” ergzistavimą iki šiol negirdėjusios…

Tuo labiau žinių spragas lopė tarpukario Lavijai ir Estijai skirti pranešimai. Estiją pristatė tik šios šalies (jaunosios kartos) atstovai, kaip jau žinoma, porą jų – seminarui vadovavusio jauno profesoriaus auklėtiniai. Į Latvijos situaciją pažvelgta ir iš šalies (abiem atvejais “iš” Liūneburgo) –  pranešimą “Autoritarinis Ulmanio režimas: tarp perversmo ir nuosmukio (1934 – 1940)” perskaitė Detlefas Henningas, o jauna, latvių kalbos savo tyrimams specialiai mokiusis dr. Katja Wezel – “Istorinė būtinybė ar politinė fikcija? Valstybinio dešinumo sąsajos su Latvijos tarpukariu 1990-aisiais”.

Pasisakymuose apie tarpukario Estiją ir Latviją vis grėsmingai nuskambėdavo: „diktatūra“ – tarsi sekant Lietuvos pavyzdžiu, bet gerokai vėliau (1934 m.) perversmai įvykdyti ir šiose šalyse, Estijoje vairą į savo rankas perimant Konstantinui Pätsui (1874-1956), Latvijoje – Karliui Ulmaniui (1877-1942). Bet nei vienareikšmiško vertinimo, nei tuo labiau pasmerkimo kalbėtojai neišsakė. Priminta, kad diktatūros – tuometinėj Europoje paplitusi mada. Galėjai pajusti, kad Estijoje ir Latvijoje paskutiniai šalies prezidentai vertinami net poliariškai priešingai (o juk Lietuvoje taip pat). Štai po Henningo pranešimo prasidėjus diskusijoms rygietis Jānis Liniņš’as iškart pasisakė užduosiąs provokacinį klausimą: ar Ulmanį reikia laikyti auka, ar išdaviku? Vienareikšmio atsakymo nebuvo, bet šešėlis, krintąs ant prezidento  garbės, nebuvo išsklaidytas – labai jau paklusniai 1939-1940 m. jis pasirašinėjęs visus sovietų jam pakišamus dokumentus…Bet laikotarpį iki šios ribos liūneburgietis pranešėjas įvardijo kaip “modernizuojančią diktatūrą”, priminė (ne jis vienas), kad dabar  Ulmanio prezidentavimą daugelis Latvijoje prisimena kaip “auksinius laikus”.

Beje,  klausėją Lininš’ą auditotija jau pažinojo – jis jau buvo perskaitęs savo pranešimą – lyginęs tautinių mažumų prieškario proporcijas su pastarojo dešimtmečio duomenimis, žinia, paliudijęs rusakalbių dalies žymų šoktelėjimą, o prieškariu ir Saeimoje atstovautus Baltijos vokiečius visai nuėjus nuo arenos…

Ne viena pranešime priminta tragiška šių “diktatorių” baigtis – abu buvo sovietų suimti, ištremti, Ulmanis mirė jau 1942 m., ilgesnis Pätso gyvenimas buvo ne mažiau tragiškas – anapusybėn jis iškeliavo iš psichiatrinės ligoninės…

Tarpukario situacija nekart lyginta su šiandienine, kalbėta ir apie tik Latvijoje ir Estijoje egzistuojančią problemą – nemažą “bepiliečių” dalį.  Apie nepriėmusius ar negavusius pilietybės rusakalbius buvome girdėję, tačiau bent man buvo naujiena jiems tekusios privilegijos (galbūt ir neskatinančios įsipilietinti): jie gali laisvai važiuoti tiek į Rusiją (kurion piliečiams reikalingos vizos), tiek į Šengeno šalis…

Galima sakyti, kad pranešimuose nesistengta sudėlioti visų taškų ant „i“, palikta erdvė svarstymams, abejonėms, prieštarinigų hipotezių sugyvenimui…

*

Kiekvienąkart Sankelmarke koks nors seminaro ar jo konteksto aspektas ištinka kaip  netikėtumas – yra, tarkim, buvę malonių susitikimų su rytrpūsietiškas, memelenderiškas ar tiesiog lietuviškas šaknis turinčiais klausytojais. Šįkart netikėtas atradimas laukė jau po seminaro. Visiems po sekmadienio 13 val. pietų išsisvažinėjus, iki pirmadienio pasilikus  – mat, autobusas iš Hamburgo pirmadienį – tik jaunam latviui ir man (organizatoriai visad maloniai suteikia  papildomos nakvynes galimybę – šįkart netikėta buvo kone iki minimumo susitraukęs pasiliekančiųjų būrelis, visad jų būdavo gausiau – štai juk ir keltas iš Kylio į Klaipedą vyksta arba šeštadienį, arba pirmadienį – šilutiskių trijulė šįkart nusprendė sutrumpinti viešnagę, išvyko jau šeštadienį). Taigi turėjau kone visą laisvą sekmadienį! Galėjau rinktis pasivaikščiojimą po Flensburgą, bet šiam vaizdžiam Šlezvigo-Holšteino miestui (kadais ir Mažosios Lietuvos patriarchą Martyną Jankų priglaudusiam) skyrusi pernykštės viešnagės pusdienį, nutariau prieš pirmadienio vaikštynes Hamburge (autobusas tik 18 val., o nukakti ruošiaus dar priešpiet) pasidairyti po Akademijos apylinkes. Kambaryje rastas šeimininkų informacinis lapelis nurodė ne tik galimybes naudotis internetu, biblioteka ir pan., bet ir siūlė pasivaikščiojimą, du jo maršrutus: arba aplink Sankelmarko ežerą – 4 km, viena valanda , arba už pusvalandžio kelio esantys paminklai 1864 m. vokiečių-danų karo aukoms ir  – ne iškart suvokiau kas tai – akmeniniai „Grabanlagen“

Sankelmarko ežero pakrante pavaikštinėdavom kaskart ir per ankstenių seminarų pertraukėles – bet nebuvo kilus pagunda imti ir apeiti aplink. Ir dabar kiek nepatikliai priėmiau pažadą, kad prireiks tik vienos valandos – taip, ežeras akimis aprėpiamas, bet  visai neatrodo lengvai apibėgamas… Pasiryžau ir, pasirodo, tikrai – gal kelias minutes daugiau sugaišau, bet juk buvo progos vis stabtelti – informaciniai stendukai pranešinėjo apie retus saugomus augalus (todėl bent kai kuriose vietose draudžiama  iškrypti iš tako ir  mindžioti pakrantę), žuvis (tad draudžiama meškerioti), paukščius (tad  esi priremiamas klausimu: kurių balsus atpažįstate? – aš gebėjau tik žąsų).  Bet ne tai buvo didysis netikėtumas – juk nebestebino ir gana gausiai vaikštinėjančiųjų pasisveikinimas „Moin“, jau ir pati atsakinėjau šiuo vietiniu „Labas“; nebemanydama, kad kažkodėl visi sumanė ir popietę ar vakare sakyti „Morg‘n“, linkedami gero ryto…  Bet štai pasukusi antru maršrutu gavau iš nuostabos išplėsti akis. Du pagrečiui iškilę paminklai XIX a. karo herojams ir aukoms, prie kurių stabtelėjau, nebuvo naujiena (jau buvau ir vokiečių klausytojų teiravusis, kodėl užraše austrų kareiviams padėka reiškiama, tik negavau paaiškinimo), užtat toji anksčiau iš tolo regėta kaip akmenų luitų tvora pasirodė esanti tolimų laikų kapavietė! Tiesa, ne taip seniai, 2003-aisiais, rekonstruota, bet man ši ir vizualinė, ir informacinė žinia padarė stiprų įspūdį – tuo labiau, kad  aptikta tiek metų šalimais (pro šalį) praeinant. Dabar net pamaniau: galėtų organizatoriai kaskart ne tik paskelbti turį čią tokią archeologinę įžymybę, bet ir pakviesti pusvalanduko ekskursijon, pabūti gidais… Nors stenduose visa, kas būtina, surašyta. Štai iš vieno jų sužinojau, kad tai ankstyvojo akmens amžiaus (apie 2500 m. p. Kr.) kapavietė…  Pailgas griovys, įrėmintas akmeniniais įtvirtinimais – stambius riedulius sujungia mažesni luisteliai; kai kur – nedidelės nišos, ten, matyt, palaikų ir ilsėtasi… “Užsirišau mazgelį”: jei darkart atkaksiu Sankelmarkan – būtinai turiu paklausinėti apie šį archeologinį reliktą.

*

Negaliu pasigirti „išstudijavusi“ Hamburgą, bet šiaip ar taip, jis jau yra tapęs dažniausiai mano lankytu užsienio miestu (užriby palikus Maskvą, kurioje anais laikais ir pagyventi teko – bet neįsivaizduoju, kokia Maskva yra šiandien). Šis masyvus miestas man yra jaukus – bent jau  nuo atskaitos linijos „Stotis- Rotušė“ aklų vaikštynių „švytuoklės“ brėžiamas laukas. Nuo centro niekad nemėginau nutolti, man jame visko gana – ir bažnyčių, į kurias verta užeiti ar pažvelgti į jų bokštus iš išorės (štai seniausioji St. Petri – net nežinau, ar reikia versti Šv. Petro?), ir krantinių ar tiltelių, nuo kurių gali žvelgti į vandenį (ne, ne į Elbės, šalia kurios, kaip rašoma, įsikūręs šis uostas – kanalų arba dviejų ežerėlių- Vidinio Alsterio ir Išorinio Alsterio), ir žmonių minios įvairovės, kurioje visad malonu išvysti oraus, kiek kampuoto veido žilą poną, iškart „atpažįstant“ : senas hamburgietis (žinoma, ir multikultūriškumo apraiškų į valias – regis, kaskart jų, ne pačių linksmiausių-  ant šaligatvio susirangiusių elgetaujančių – daugėja), ir kampelių, kur gali prisėsti pailsinti kojas – ne, žaliuojančių oazių čia, centre, neaptiksi (o dažniausiai sutinkamus medžius aš, neišmananti nei floros nei faunos, jau spėjau įvardyti sau „hamburgiškiais“: šakos – lyg rankelės su sugniaužtais kumštukais) ir aikštės čia dažniausiai akmenimis grįstos, tarsi plynos- bet ne, štai Gerhardo Hauptmano aikštė, kurios pakraštys reljefingai pabanguoja, o išmėtyti pavieniui ar grupelėmis vienviečiai suoliukai tikrai nebūna dyki…

Šįkart buvo malonu Hamburge tiesiog pabūti.

Autorės nuotr.

Voruta. – 2013, geg. 11, nr. 10 (774), p. 6-7. 

Europa Academia Baltica seminaras, Astrida Petraitytė, Baltijos šalys, Hamburgas (Vokietija), Lietuva - Vokietija, Sankelmarko ežeras, Šlezvigo-Holšteino žemė, Vokietija