Pagrindinis puslapis Sena Voruta Prezidente, juk žadėjote kovoti su oligarchais

Prezidente, juk žadėjote kovoti su oligarchais

Mūsų parlamentarai mėgaujasi oligarchine prabanga ir kalba apie tariamą oligarchiją, badydami pirštais į stambų verslą. Tautos atstovas mieliau sunaikins dvi tris darbo vietas ir pridės du tris procentus „Sodros“ mokesčio, nei atsisakys du tris tūkstančius litų mokesčių mokėtojų pinigų kainuojančios prabangaus automobilio nuomos. Kas atsitiko mūsų politinei santvarkai, ir kas iš tiesų yra oligarchai?

Pastarojo dešimtmečio lietuvių politinė tautosaka išrutuliojo keistoką išvadą: jei verslininkai, susikrovę didelius neskaidrius turtus privatizuojant valstybės turtą, daro tam tikrą poveikį politikai ir politikams, vadinasi, jie – oligarchai. Tai daug kam atrodė „savaime aišku“, pažvelgus į kaimyninę Rusiją su jos tuomečiais gusinskiais, berezovskiais ir potaninais. Rusai juos vadina oligarchais, tad kodėl ir mums šios etiketės nepriklijavus didžiajam verslui?

Kas tie oligarchai?

Oligarchija pagal klasikinį apibrėžimą yra politinė santvarka. Ji gali būti nusakoma trimis savybėmis. Pirma – tai turtingos ir pinigauti linkusios mažumos valdžia. Antra – godumas yra šios santvarkos varomoji jėga. Trečia – tai visuomenės vertybių hierarchija, kai labiau už viską vertinamas turtas, o sėkmingai pinigaujantys žmonės laikomi verčiausiais valdžios. Oligarchinę santvarką kuria „oligarchinio žmogaus“ nuostatos.
Esant oligarchinei santvarkai, „ambicingieji ir garbėtroškos tampa godūs pinigų ir trokšta turtų, jie giria turtingąjį, juo žavisi, sodina į valdžios vietas, o vargšą niekina“ (Platonas, „Valstybė“, VIII, 551a). Ir ką tai turi bendra su Lietuvoje šį dešimtmetį sukerojusiu oligarchijos stereotipu?

Lietuviško oligarchijos supratimo klaida yra ta, kad oligarchais mūsuose kažkodėl vadinami didžiojo verslo atstovai, o ne politikai ir politinė santvarka. Aiškinama, kad verslo pinigai ir įtaka veikia politikus. Bet oligarchija yra ne turtuolių įtaka, o turtuolių valdžia. Tai santvarka, o ne interesų grupių ir pinigų poveikis perkamiems politikams (korupcija).

Dabartinis Rusijos režimas, kurį politologas Andrejus Piontkovskis vadina vagių valdžia – „kleptokratija“, yra oligarchinis iki kaulų smegenų: jį ir sudaro, ir remia „valdomos demokratijos“ skraiste savo vagysčių gėdą dangstantys multimilijonieriai. Kremliaus propagandinės kalbos apie ano dešimtmečio „oligarchus“ verslininkus tiesiog iškraipo negražią tikrovę, liudijančią, kad Vladimiras Putinas savo pirmtako laikų oligarchiją ne įveikė, bet sustiprino. Rusų oligarchijos lopšys buvo ne verslas, o Kremlius.

Visuomenės mulkinimas

Lietuvos viešoji erdvė stačiai „užsiciklino“ oligarchais klaidingai vadinti tuos, kurie užsiima ne politika, o verslu. Kai 2006 m. įsiplieskęs „valstybininkų“ ir „pilietininkų“ konfliktas perėjo į partijų finansavimo ir energetikos politikos plotmę, prasivardžiavimas „oligarchais“ tapo politinės kovos kasdienybe. „Valstybininkai“ taip dažniausiai pravardžiavo „Achemą“ ir „MG Baltic“, o „pilietininkai“ šį vardą taikė „Dujotekanai“ ir – prasidėjus „Leo LT“ epopėjai – „VP dešimtukui“.

Politikai ir politiką komentuojantys asmenys rimtais veidais viešai painiojo oligarchiją su plutokratija ir korupcija, nedvejodami dėl savo prielaidų ir žinių. Jie kūrė verslą kompromituojantį mitą, o verslas to mito laiku nepaneigė. Matyt, tradiciškai pagailėjo pinigų prisidėti prie saulės Lietuvos, kuri tamsumus prašalintų.

Tikroji oligarchija

Klasikinis oligarchijos apibrėžimas daugeliu atžvilgiu tinka esamai politinei padėčiai Lietuvoje apibūdinti. Visur kerojantys kvazifeodaliniai santykiai ir žiojinčios atstovaujamosios demokratijos spragos leidžia kalbėti apie mažumos valdžią kaip bręstančią tikrenybę. Kad ta mažuma turtinga, galime įsitikinti kad ir suskaičiavę Seimo milijonierius.

Godumas – antras minėtas oligarchijos požymis – badyte bado akis kaip visur įsiskverbusi „teisingo“ gyvenimo maksima. Tikras oligarchinis žmogus vadovaujasi liaudies išmintimi: pastatyti namą (pageidautina – prabangų, už gautus kyšius ir aferų pinigus, neleistinoje vietoje), užauginti sūnų (pageidautina – pasidvigubinus atlyginimą prieš pat motinystės atostogas) ir pasodinti medį (pageidautina – plynai iškirtus toje vietoje buvusį gražų mišką ir pelningai pardavus medieną).

Galiausiai politinė meilė turtuoliams – trečias klasikinės oligarchijos elementas – matyti iš rinkimų rezultatų bei daugelio rinkėjų mąstymo logikos. Po 2000-tųjų Seimo rinkimų oligarchinis mąstymas atvedė į valdžią turtėjančią sovietų nomenklatūrą su Algirdu Brazausko priešakyje, 2004-aisiais – Kėdainių kunigaikštuką su jo kišenine partija, o 2008-aisiais – šou verslo oligarchiūkštį. Rinkimų apygardos tuo metu virsta kvazifeodalinėmis oligarchų tėvonijomis, kaip Broniaus Bradausko valdos.

Mąstymo logika, išskyrus gal tik su mąstymu apskritai nesusijusį Arūno Valinsko atvejį, visada būdavo: „praturtėjo, vadinasi – geras šeimininkas“ ir „jis jau visko turi, nesvarbu – iš kur, tai gal valdžioje daug nevogs, pasirūpins ir žmonėmis“. Šiuo atžvilgiu nėra partinių išimčių nei dešinėje, nei kairėje, nei centre. Seimas turi ir liberalcentristą Artūrą Zuoką, ir pernykštę oligarchinę puošmeną Rūtą Rutkelytę, ūmai virtusią konservatore-krikščione demokrate.

Nagais į save

A. Zuoko bendražygis Žilvinas Šilgalis gerai išreiškia lietuviško oligarchiūkščio mentalitetą. Visuotinio diržų veržimosi sąlygomis jis už mokesčių mokėtojų pinigus –nemenkus: 2,5 tūkst. litų per mėnesį – nuomojasi "BMW" markės automobilį ir aiškina: „Nemanau, jog šiuo metu nuomotis automobilį yra per brangu. Parlamentinės išlaidos tai leidžia“.

Šiandienė mūsų oligarchija pasižymi tuo, kad jos atstovai sėdi Seime ir gąsdina vieni kitus „oligarchais“, nematydami, kad kalba apie save: gal veidrodžių ten nėra, o gal jie veidrodžiuose nebeatsispindi. Jie didina mokesčius, karpo žmonių algas, naikina darbo vietas, teisindami tai taupymu, o patys nuomojasi už mokesčių mokėtojų pinigus prabangius automobilius.

Jiems atrodo normalu kalbėti apie taupymą ir kas mėnesį skirti prabangai po 2-3 tūkst. litų, nors Seimo autoūkyje jų paslaugoms – 89 transporto priemonės, kurias aptarnauja 61 darbuotojas ir kuriam kasmet iš biudžeto skiriama per pusę milijono litų.

Prasčiokiška yra ta mūsų oligarchija, godžiomis rankutėmis su į save lenktais nagais grabinėjanti mokesčių mokėtojų kišenes, kad už ištrauktą pinigą įsigytų žaisliuką – mėgstamą mašinytę po 2-3 tūkst. litų per mėnesį. Reprezentacijai? Tokius reprezentuok nereprezentavęs, sodink nesodinęs į gražų automobilį – vis tiek bus kaip savaitę neplauta pažastis, „reprezentacijai“ išpurkšta brangiais kvepalais.

O juk jie prisiekia, kai juos išrenka, „visomis išgalėmis… sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“. Kur ta „tarnystė“, kur tos „visos išgalės“, kur tas „sąžiningumas“, jei neužtenka nei išgalių, nei sąžinės suvaldyti savo godumui?

Žadėjote

Prezidentė Dalia Grybauskaitė per rinkimų kampaniją žadėjo kovoti su oligarchija. Štai ji – oligarchija. Prašom kovoti, gerbiama prezidente.

www.delfi.lt

J. Markevičiaus nuotr.

Nuotraukoje: V. Laučius

Naujienos iš interneto