Prezidentas, nesuprastas savo valstybėje

Autorius: Data: 2011-01-31 , 08:38 Spausdinti

Prezidentas, nesuprastas savo valstybėje

Vytautas GULIOKAS, Kaunas

2010 m. vasario 1 dieną minima Pirmojo nepriklausomo Rusijos Federacijos valstybės prezidento Boriso Jelcino (1931-2007) 80-ies metų sukaktis.

Istorikai randa paraleles: 1917 metais Leninas Rusijoje nuvertė buržuazinę santvarką, B. Jelcinas tokią santvarką 1991 metais šioje valstybėje atkūrė. Šių dviejų žmonių panašus istoriniai sutapimai įsirašė į Lietuvos istoriją: vienas ir kitas sudėtingų istorinių aplinkybių apsuptyje savo laiku pripažino ir mūsų valstybės nepriklausomybę. Kiek tai buvo vieno ar kito nuoširdus poelgis: bent jau tarpukario Lietuvos likimas parodė, kad tai buvo laikinas  imperijos atsitraukimas nuo Baltijos jūros pakrančių.

Boriso Jelcino laikotarpis prezidento poste Rusijoje (1991–1999) vertinamas ne vienareikšmiai, kaip ir jo ne nuspėjamas charakteris bei poelgis jam kylant partinio darbuotojo karjeros laiptais taip ir esant aukščiausiame valstybės poste. Žinomas Rusijos rašytojas ir disidentas Aleksandras Solženicynas po susitikimo su prezidentu B. Jelcinu jam davė glaustą charakteristiką: „Labai rusiškas“ ir pridėjo: „Per daug rusiškas“. Gal būt jo nenuspėjamą elgesį suformavo laiminga jo krikšto baigtis, kada pagėręs šventikas kūdikį vos ne nuskandino maudyklėje ir jį atgaivinus, buvo nuspręsta suteikti jam Boriso vardą. Nors jo vardas iki šiol yra gana kukliai įamžintas, kai kur tam prieštarauja atskiri visuomenės sluoksniai. 2008 metais Krasnojarske buvo bandyta pastatyti paminklą pirmam atgimusios Rusijos prezidentui verslininko Aleksejaus Pfanenštilio iniciatyva, vietinė valdžia, spaudžiama visuomenės, leidimo ne išdavė.

Roj Medvedevas, žinomas kaip kairiosios krypties disidentas ir publicistas, Boriso Jelcino gimtadienio sukakties proga išleido knygą „Borisas Jelcinas (Liaudis ir valdžia Rusijoje XX amžiaus pabaigoje)“, kurioje autorius, prisipažindamas ne esantis paskutiniojo gerbėjas (1991 metais renkant prezidentą Rusijoje balsavęs už N. Ryžkovą) skaitytojams pažadėjo būti nevienašališku ir remtis faktais, atitinkančiais tikrovę. B. Jelcinas, įgijęs statybų inžinieriaus specialybę Sverdlovsko politechnikos institute, ilgai ne užsilaikė statybų aikštelėse. Nežiūrint į tai kad jo tėvai 1930 metais kolektyvizacijos metu kaip pasiturintys buvo iškelti iš savo gyvenamos vietos, o tėvas patyrė kalinio dalį ir statė Vogos-Dono kanalą, Borisas Jelcinas sparčiai kopė partinio darbuotojo sferoje. 1976 metais jis jau pirmas Sverdlovsko srities partinis vadas, o nuo 1985 metų partinę veiklą tęsia Maskvoje. 1987 partijos Centro komiteto plenume po jo kritinio pasisakymo centro komiteto narių, jų privilegijų atžvilgiu ir nepagarbiai atsiliepus apie pačią Michailo Gorbačiovo persitvarkymo politiką: „Liaudies tikėjimas į persitvarkymą laikosi ant dirbtino kvėpavimo“, persitvarkymo autorius pažadėjo B. Jelcino daugiau neprileisti prie politikos. Deja, persitvarkymo mechanizmas jau buvo per daug išsisukęs ir krentant M. Gorbačiovo populiarumui proporcionaliai jis augo pas B. Jelciną, tapusiu partinės demokratijos lyderiu. Kada Maskvoje 1991 metų rugpjūčio mėnesį įsisiūbavo pučo banga, B Jelcinas, ne pabūgęs įsiaudrinusios minios akivaizdoje pasirodyti aikštėje ant tanko, metė M Gorbačiovui skaudžią repliką, tuo metu pasišalinusiam nuo įvykių Rusijos pietuose Foroso poilsiavietėje: „Brangusis Michailai Sergejevičiau, mes jau 48 valandas esame mirties akivaizdoje“. Paskutinysis, sugrįžęs iš Foroso, ant lėktuvo trapo buvo priverstas pripažinti: „Aš sugrįžau į kitą šalį“. 1991 metų rugpjūčio 21 dieną baigėsi SSSR, kaip valstybės istorija.

Borisas Jelcinas, pagal Roj Medvedevą, daug jėgų atidavęs kovoje už valdžią, jau pakankamai jų nebeturėjo valdyti šalį. Privatizacijos banga, karas Čečėnijoje (1994-1996) ir pagaliau 1998 metų krizė Rusijoje, per vieną naktį nuvertinusi rublio vertę, bei paties prezidento trauka tradiciniam rusiškam stipriajam gėrimui išsekino sveikatą. Knygos autorius pirmojo Rusijos prezidento veiklos pabaigą apibudino: „ Panašiai kaip Borisui Godunovui A. S. Puškino dramoje: pasiekiau aš  aukščiausią valdžią,…bet laimės nėra mano dvasioje“. 1999 m. gruodžio 31 d. Borisas Jelcinas kreipėsi į savo tautą, pranešdamas apie savo atsistatydinimą,  ir paprašė jam atleisti, kad ne viską galėjo padaryti. Jis norėjo greitai atsikratyti praeities šleifo ir vienu šuoliu peršokti iš totalitarinio rėžimo į normalios civilizacijos visuomenę.

Pakol kas to pasiekti nepavyko jam, jo paveldėtojui ir paveldėtojo paveldėtojui.

Nuotraukoje: Pirmasis Rusijos prezidentas B. Jelcinas

Lietuva - Rusija , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra