Prezidentas Mozė

Autorius: Data: 2012-03-27, 14:14 Spausdinti

Irena TUMAVIČIŪTĖ

Išmanusis internetas vokiečių kalba pateikia daugiau kaip 5 000 straipsnių apie Vokietijos prezidentą Joachimą Gaucką – buvusį evangelikų kunigą, gulago kalinio sūnų, žmogaus teisių gynėją, Štazi archyvo steigėją ir vadovą. Iš kelių didžiuosiuose laikraščiuose paskelbtų straipsnių filosofiniu užmoju ir politologinėmis įžvalgomis išsiskiria Heriberto Pranti komentaras, paskelbtas populiariame Vokietijos dienraštyje sueddeutschezeitung.de. Siūlome skaitytojams šiek tiek sutrumpintą straipsnį.

Tiek daug buvo kalbėta ir rašyta, kad Vokietija dabar būsianti „labiau protestantiška“, jog nejučiomis žvilgsnis krypsta į bažnytinį kalendorių. Pažymėtina, jog ketvirtasis Gavėnios sekmadinis – būtent tą dieną buvęs kunigas buvo išrinktas vienuoliktuoju federaliniu prezidentu, – vadinasi Laetare. Tai reiškia „Džiaukitės!“ Šis moto – iš to sekmadienio evangelikų ir katalikų liturgijos pradžios.

Krikščionių demokratų sąjunga, krikščionių socialinė sąjunga, socialdemokratų partija, žalioji ir laisvoji demokratų partija šį moto sekuliarizavo. Beveik visi džiaugėsi: kurie nelabai džiaugėsi, balsuojant susilaikė.

Garsioji Hernhuto pietistų protestantų bendruomenė tą sekmadienį yra pasirinkusi Biblijos citatą: „Neužmiršk, kad ši tauta yra tavo tauta“. Aišku, kaip teologas, Gauckas žino, jog tuos žodžius Mozė ištarė Dievui, o ne atvirkščiai.

Per dvejus metus, praėjusius nuo to laiko, kai Gauckas siekė prezidento posto, jam ėmė priskirti Mozės politikoje jėgas; žmogaus, kuris sugeba vadovauti tautai sunkiais laikais.

Politinis vedlys, kelrodis?

Politinis vedlys, kelrodis? Gauckas pakankamai pasitiki savimi ir nuoširdžiai džiaugiasi, kad iš jo tiek daug tikimasi. Jis mano, jog galės būti tuo vedliu, daugelis vokiečių mano taip pat. Norėtųsi – po patirties su abiem prezidento pirmtakais, –jeigu tektų Gaucku nusivilti, kad tas nusivylimas nebūtų didelis.

Kelerius paskutinius metus Gauckas daug keliavo po šalį, kalbėdamas susitikimuose jis pats laikė save „misionieriumi demokratijos reikalais“.Tai – visiškai neblogas federalinio prezidento pareigų apibūdinimas ir gali tapti geru sėkmingo prezidentavimo pagrindu, visų pirma dėl to, kad Gauckas yra apdovanotas ypatingu talentu: jis pasitiki ne tik savimi, jis tiki, kad ir žmonės kažką gali, jis įteigia jiems atsakomybę. Taip jis elgėsi vadovaudamas Štazi archyvui – tikėdamas žmonių gebėjimu mokytis, taip pat tų, kurie VDR laikais buvo Štazi bendradarbiai. Žmonių su tokia praeitimi jis buvo įdarbinęs tarnautojais ir darbininkais – ir nė karto nenusivylė.

Bendražygių nuomone, Gauckas sugeba suteikti žmonėms jėgų, nes jais pasitiki. Kad iš to pasitikėjimo išaugtų visuomeniškai veiksminga jėga – tai iš tiesų galėtų tapti prezidento uždaviniu. Daugelis politikų nepasitiki savo rinkėjais. Gauckas yra ne toks.

Jis mano, jog visuomenė gali įveikti įvairiopą susiskaldymą: į turtingus ir neturtingus, į senuosius ir naujuosius piliečius (buvusius VFR ir VDR piliečius – I. T.), į turinčius darbą ir bedarbius. Gauckas tiki, jog demokratijos esmė yra tai, kad ateitis kuriama bendromis jėgomis, o ne tai, kad jos kūrimą atiduotume išrinktiems politikams. Gauckas galėtų tapti prezidentu, kuriam lengviau pavyktų suteikti tikrąją prasmę gremėzdiškai savokai pilietinė visuomenė. Jeigu tai yra laisvės jėga, į kurią Gauckas mėgsta apeliuoti, tada džiaugsimės jos veikimu.

Gauckas turės laiko daugiau daryti negu tik gražiai kalbėti.

Demokratijos reikia mokytis, kiekvieną dieną, ne tik per rinkimus. Gauckas moko, jis skelbia demokartijos idėjas. Ir vėl susiduriame su prezidentu, kuris esą yra didelis protestantas. Klysta tie, kurie mano, jog jis, kad ir kur eidamas, kad ir ką darydamas, vis cituos Dievą ir Bibliją. Federalinis prezidentas Johannesas Rau, nebūdamas teologas, tai darė tikrai dažniau, negu darys Joachimas Gauckas. Prezidentas Gauckas šalies nepavers evangelikų klebonija. Jis nestiprins nuvalkiotų nuomonių ir prietarų apie protestantizmą.

Gauckas nemano, jog pasaulis yra ašarų pakalnė. Darbo jis nelaiko savitiksliu ir vieninteliu gyvenimo turiniu, jis nėra žmogus, kuris kiekvieną malonumą laikytų nuodėme. Gauckas nėra surūgęs ir sausas, jis yra kupinas gyvenimo džiaugsmo žmogus. Kas norėtų jį pavaizduoti kaip protestantą, turėtų jį vaizduoti kaip baroko dvasios protestantą. Tam tiktų ir jo kalbėjimo maniera – net kuklus būdamas išsaugo patosą; tam tiktų ir jo mėgstama iškilių minčių raiška, vaizdingos puošmenos, pamėgti gražūs epitetai. Prisiminus pamokslininkų istorijas, Gaucko kalbėjimą būtų galima lyginti su didžiojo katalikų pamokslininko Abrahamo a Santa Clara žodžių galia (1644-1709, katalikų kunigas ir rašytojas, palikęs 600 kūrinių, žymiausias vokiečių katalikų pamokslininkas ir barocko epochos poetas. – I. T.). Asociacijos su minėtuoju pamokslininku blykstelėjo ir trumpoje Gaucko kalboje tuoj po išrinkimo prezidentu.

Vienas politikas, prieš pat balsavimą su Gaucku kažką nuodugniai aptaręs, vėliau pasakojo paveiktas įspūdžio: „Nors po pusvalandžio jau nebežinojau, ką jis buvo pasakęs – bet buvo gražu.“ Prezidentavimas truks ilgiau nei pusvalandį, Gauckas turės laiko daugiau daryti negu tik gražiai kalbėti.

Šalis džiaugiasi prezidentu, į kurį malonu žiūrėti.

Nuotraukoje: Vokietijos prezidentas J. Gauckas

Lietuva - Vokietija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra