Prezidentas Gitanas Nausėda: „Mes radome savyje jėgų pažvelgti istorijai į akis – 1995 m. pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentas atvykęs į Izraelį paprašė atleidimo už tuos lietuvius, kurie dalyvavo Katastrofoje“

Autorius: Data: 2020-09-23 , 13:37 Spausdinti

Prezidentas Gitanas Nausėda: „Mes radome savyje jėgų pažvelgti istorijai į akis – 1995 m. pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentas atvykęs į Izraelį paprašė atleidimo už tuos lietuvius, kurie dalyvavo Katastrofoje“

www.voruta.lt

Brangūs Holokaustą išgyvenusieji,

Gerbiamieji,

susirinkome čia pagerbti šimtų tūkstančių Lietuvos žydų bendruomenės narių, žuvusių Holokausto metu.

Šoa – tai Katastrofa. Bet tai nėra tik žydų tautos katastrofa ir tragedija. Tai Lietuvos Šoa. Tai visos žmonijos Šoa. Tai mūsų žmogiškumo, atjautos ir abejingumo Šoa.

Vien čia, Paneriuose, mes, Lietuvos valstybė, netekome dešimčių tūkstančių savo piliečių, kartu kūrusių nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kartu dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, kartu išgyvenusių sunkiausius jaunos valstybės kūrimosi metus, kartu sudėjusių viltis į nepriklausomos Lietuvos ateitį.

Mes netekome talentingų mokslininkų, menininkų, poetų, gydytojų, verslininkų ir amatininkų, mokytojų ir dvasininkų. Netekome senolių, kurie saugojo atmintį apie šimtus kartu, draugiškai, praleistų metų ir netekome vaikų, kurie buvo šios valstybės ateitis.

Čia, Paneriuose, ir visoje Lietuvoje per kelerius metus mes netekome didelės ir labai svarbios dalies savęs. Ir šiandien, deja, galime tik bandyti įsivaizduoti, kokia kūrybinga, išsilavinusi, versli, išmani būtų Lietuva, jei Katastrofa nebūtų įvykusi.

Sakoma, kad kiekviena netektis praeina šešis suvokimo etapus: šoką, neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir, galiausiai, priėmimą ir susitaikymą.

Kuriame etape šiandien esame mes?

Vienintelis būdas susitaikyti su istorija – suvokti ir pasakyti sau teisybę, kokia skaudi ji bebūtų. Daugybę metų po karo Lietuva negalėjo kalbėti apie Katastrofą. Net po Sovietų Sąjungos griūties žmonėms buvo sunku kalbėti apie Šoa ir suprasti, kaip tokia tragedija galėjo įvykti.

Mes neigėme, pykome, bandėme derėtis su sąžine, skaičiuodami ir lygindami tai, ko negalima nei skaičiuoti, nei lyginti – žmonių kančias ir gyvybes. Pripažinti sau, kad mūsų valstybės piliečiai žuvo ir nuo lietuvių rankų, buvo sunku.

Tačiau mes radome savyje jėgų pažvelgti istorijai į akis – 1995 m. pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentas atvykęs į Izraelį paprašė atleidimo už tuos lietuvius, kurie dalyvavo Katastrofoje.

Labai noriu tikėti, kad šiandien mes jau esame pasiekę netekties priėmimo ir suvokimo etapą.

Tai negali būti susitaikymas – niekas ir niekada negalės susitaikyti su Katastrofa. Niekas ir niekada neprikels nekaltų aukų. Niekas ir niekada nepalengvins kančių tų, kurie čia, Paneriuose, ir daugybėje vietų visoje Europoje prarado šeimas, artimuosius, mylimus žmones. Sako, laikas gydo, bet šiai netekčiai išgydyti reikės šimtų, o gal ir tūkstančių, metų.

Tačiau tik suvokę tragedijos mastą, suvokdami aplinkybes ir atsakomybę, mes galime kalbėti apie ateitį.

Kai Katastrofą išgyvenęs Nobelio premijos laureatas Elie Wieselis sakė kalbą, apžvelgdamas XX amžių, jis kalbėjo ne apie kruvinus įvykius, ne apie Aušvicą ir Buchenvaldą, kur neteko savo šeimos.

Jis kalbėjo apie abejingumą. Abejingumą, kuris atvedė pasaulį prie tragedijų ir baisenybių, Holokausto ir genocido. Abejingumą, kuris neleido mums ištiesti rankos kenčiančiam, žūvančiam.

Didžiuojuosi, kad beveik tūkstantis lietuvių rizikavo gyvybe tam, kad išgelbėtų artimą savo, ir gavo garbingą Pasaulio Teisuolio vardą. Gailiuosi, kad Pasaulio Teisuolių buvo per mažai tam, kad būtų sustabdytas nežmoniškumas.
Kai tūkstančiai Lietuvos piliečių iš Vilniaus geto buvo išvesti į kelią link Panerių, tai buvo kelias į vieną pusę – iš pragaro į mirtį.

Tačiau šiandien, stovėdami čia, Katastrofos atminties vietoje, mes matome gyvybę. Mes matome ateitį.

Ateitį, kurioje visos Lietuvoje gyvenančios tautos kartu, petys petin, kuria nepriklausomą Lietuvos valstybę. Stiprią, teisingą, išsilavinusią, demokratines ir žmogiškas vertybes ginančią valstybę, kurioje nėra vietos visa apimančiam abejingumui.

Sukurti šia ateitį yra visų mūsų užduotis ir Šoa aukų įpareigojimas.

Vilties spindulys ryškiausiai šviečia aklinoje tamsoje. Todėl stovėdamas čia, Paneriuose, norėčiau perskaityti Vilniaus geto kalinio, rašytojo, liudijusio apie Katastrofą Niurnbergo procese, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalieriaus, Abraomo Suckeverio eilėraščio ištrauką:

Prieš pabaigą duok man tvirtai tikėti,

Kad ryt septynios saulės ašaroj žibės

Kad purpurinėj žemėj prasikals iš lėto

Grūdai galingi valios ir vilties.

Ačiū Jums. A dankToda.

Lietuva Naujienos Žydai , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra