Prezidentas Baltarusijoje – ne lėlytė

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Koks iš arti atrodo, kaip mąsto Baltarusijos prezidentas? Prieštaringai vertinamas politikas davė išskirtinį interviu Lietuvos žurnalistams.
 
Retai su užsienio žiniasklaida bendraujantis Aliaksandras Lukašenka pirmadienį (2009-09-14) Prezidento rūmuose Minske priėmė Lietuvos televizijos ir „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistus Ritą Miliūtę ir Edmundą Jakilaitį.
 
Interviu užtruko kone dvi valandas – vietoj numatytos vienos.
 
Pokalbis su Baltarusijos vadovu buvo ne tik apie didžiąją politiką, ekonomiką, kaimyninių valstybių santykius, bet ir apie viešai mažai žinomą jo asmeninį gyvenimą, laisvalaikio pomėgius.
 
Planuojama, jog A. Lukašenka antradienį vakare arba trečiadienį ryte turėtų atvykti į Lietuvą. 
 
Ko tikitės važiuodamas į Vilnių?
Tiesą sakant, neapsunkinu savęs mintimis apie tai, ko tikėtis iš šio vizito. Mūsų santykiai su Lietuva yra labai geri.
 
Nekalbėsiu apie istoriją, kurią puikiai žinote. Mūsų istorija gera, gyvenome vienoje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Esame labai panašūs žmonės, mūsų mąstymas yra panašus, nors turime ir skirtingų, savų ypatybių.
Bet svarbiausia šiais laikais – ekonomika.
Labai svarbus bendradarbiavimo klausimas – tranzitas.
Dar nuo sovietinių laikų daug dirbome per Klaipėdos uostą – per mūsų ir jūsų Klaipėdą. Mums Klaipėda artima, mums šis krovinių kelias gerai žinomas.
Padorią Lietuvos valstybės biudžeto dalį sudaro pajamos, gautos iš Baltarusijos krovinių tranzito per Klaipėdą. Mes iš šio kelio sukti neketiname. Mums Lietuva nuolat siūlo glaudžiau bendradarbiauti su Klaipėdos uostu, kurti bendras įmones. Tai geros mintys. Kainos Lietuvos uoste mums yra priimtinos, konkurencingos.
Tai sakydamas noriu pabrėžti: dėl ekonomikos didelių problemų neturime. Neprisimenu nė vieno fakto kaip ekonominių santykių su Lietuva problemos. Nesijaudinu dėl mūsų santykių su Lietuva.
Aš nesvarstau prieš vizitą: ar bus geriau, ar – blogiau? Tikrai bus gerai.
Mums Dievas lėmė gyventi kaimynystėje. Kaimynų nepasirinksi. Bendradarbiavimas naudingas ir jums, ir mums.
Yra niuansų, susijusių su politika, bet tai klausimai jums, o ne man. Mes atviri bendrauti ir pasiruošę kalbėtis ne tik su žurnalistais, bet ir su bet kokio lygio politikais. Mūsų šalių premjerai nuolat bendrauja.
Lukašenka Lietuvoje demonizuotas, kaip ir kai kuriose kitose Europos valstybėse.
Esu jau daugelį metų prezidentas. Gal jums jau nusibodo, kad aš vis dar šiame poste. Bet tai kiekvieno žmogaus Lietuvoje ir Baltarusijoje problema.
Tai, kad valstybių vadovai nesusitinka, yra nenormalu. Neįmanoma nubrėžti tarpvalstybinių santykių perspektyvos. Ypač tai aktualu siaučiant ekonomikos ir finansų krizei.
Laukiu gero susitikimo su savo kolege Lietuvos prezidente – mes turime apie ką pakalbėti.
Juk nesame uždari žmonės ir žinome, ko iš mūsų tikisi mūsų tautos.
Mums reikia ne tik peržvelgti mūsų santykius, bet ir nusibrėžti globalius bendradarbiavimo kelius. Ir mes tai būtinai padarysime, nors Lietuvoje, o ypač Baltarusijoje, netrūksta norinčiųjų, kad tai neįvyktų.
 
Daug kas Lietuvoje pastebi besikeičiančius Baltarusijos ir Rusijos santykius ir tuo pat metu jų atšilimą su Europos Sąjunga. Kaip jūs pats apibūdintumėte dabartinę Baltarusijos vietą Europos politiniame žemėlapyje?
Viskas, ką jūs pasakėte, – netiesa.
Tai ne priekaištas jums. Mūsų broliškoje Rusijoje kai kas irgi taip mano. Jūs tiesiog nežinote visų faktų apie mūsų santykius su Europa ir Rusija.
Aš dažnai daug kam apie tai sakau, bet manęs negirdi. Daug kam nepatinka Baltarusijos prezidentas, todėl kala mane, sako – toks, anoks, diktatorius.
Mūsų santykiai su Rusija tiesiog puikūs. Su jokia kita pasaulio šalimi neturime tokių santykių kaip su ja.

Ar tai būtų diplomatija, politika, ekonomika, – artimesnių santykių su niekuo kitu nėra. Mes – patys artimiausi sąjungininkai.

Mūsų tautos beveik niekuo nesiskiria. Tai viena tauta, tai medis, augantis iš vienų šaknų. Mūsų religija ta pati. O svarbiausia – ekonomika, mes visiškai susikooperavę. Kiekviena stambi įmonė Baltarusijoje perka dalį komplektuojamųjų dalių savo gaminiams Rusijoje. Mes visa tai rėmėme. Beveik visas žaliavas mes perkame Rusijoje.
Bet pastaruoju metu mes diversifikavome savo užsienio prekybą. Dabar mes jau sugebėjome pasiekti, kad prekybos apimtis su Rusija nuo 85 procentų sumažėjo iki 50.
Kita pusė – prekyba su Europa ir toliau. Mums pavyko išvengti, kad būtume priklausomi nuo prekybos su viena šalimi. Kad ir kokia artima ji būtų. Taip pat elgiasi ir Lietuva. Nors jūs esate Europos Sąjungoje, vis tiek daugelį žaliavų perkate Rusijoje.
Kartais lygioje vietoje kyla konfliktų.
Prisiminkime pastarąjį pieno konfliktą su Rusija. Jie sustabdė mūsų krovinius pasienyje ir mes negalėjome prekių pardavinėti Rusijoje. Viskas baigėsi tuo, kad rusai mūsų ėmė prašyti patiekti jiems dar pieno produktų, bet jau vėlu – mes pasukome į kitas rinkas.
Tada Rusijos vadovybę įspėjau, kad vasarą jūs gal ir turite savo produktų, bet rudenį situacija pasikeis.
Rusai šįmet išpjovė ketvirtį milijono karvių. Nėra karvių, nėra pieno. Tai buvo dirbtinė krizė.
Pamenate dujų, naftos konfliktus. Mums didino kainas už dujas ir naftą, mes didinome kainas už tranzitą. Tai jiems nepatiko. Mes atsilaikėme, nes kovojome už savo interesus. Rusija juk nėra vargšė.
Baltarusijos, kaip ir Lietuvos, likimas būti tranzitine valstybe, ir iš to mes turime uždirbti. Rusijoje sudėtingos vidaus politikos konfigūracijos. Ten kartais atsiranda tokių povandeninių srovių, kad net Rusijos vadovybė tai ne visada laiku pastebi.
O kalbant apie Europą, mes niekur nesukome. Tiesiog Europa pastebėjo Baltarusiją. Mes visada siekėme turėti gerus santykius su Europa. Visada. Tik daugiavektorinė užsienio politika.
Baltarusija – Europos centras, juk yra tiksli vieta šalia Vilniaus. Kaip gali Europa egzistuoti be Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos? Negali.
Mes nenusisukame nuo Rusijos į Europą, nes vieną kartą pasuksi galvą, antrą, o trečią kartą gali ir sprandą nusisukti. Prekyba su Europa sudaro pusę mūsų eksporto, todėl tik kvailys nesistengtų rūpintis, kad apsaugotų savo prekių rinką.
Ko gi mums pyktis su Europa? Nėra ko. Mes nenorime, kad per Baltarusiją eitų skiriamosios linijos. Nenorime būti barjeras tarp Rytų ir Vakarų.
Esu įsitikinęs, kad ir lietuviai to nenori, nes dėl to esame netekę milijonų žmonių.
Pastarajame kare žuvo kas trečias mūsiškis. Daugiau to nenoriu. Aš noriu, kad ir su Rusija, ir su Kinija, ir su Europa būtų geri santykiai. Mes nesame kelkraštyje, mes – sankryžoje. O tai nulemta Dievo.
Europai tai nepatiko, Europa norėjo, kad šitai valstybei vadovautų kiti. Bet žmonės pasirinko, kas bus jų prezidentas ir kokios jėgos čia valdys.
Į valdžią atėjau iš opozicijos, neužgrobiau valdžios, o laimėjau, nors daugeliui – netikėtai.
Jeigu mes ir jūs demokratai, reikia skaitytis su tautos nuomone.
 
Kokie Europos Sąjungos reikalavimai jums nepriimtini?
Mums nepriimtini reikalavimai, keičiantys konstitucinę Baltarusijos sąrangą. Mums pasiūlė tokias sąlygas, todėl jų priimti negalėjome.
Konstitucija yra priimta referendumu. Kam patinka ar nepatinka, bet tai yra aukščiausia demokratijos forma. Visas pataisas priėmė ne parlamentas ar prezidentas. Pagal konstituciją ir gyvename, o nuo principų nesitrauksime.
Nekalbu apie tokią smulkmeną kaip Lukašenkos asmenybė, kuri nepatinka Europoje. Sako, Lukašenka Europą apgaudinėja. Kaip gali apgaudinėti? Jeigu vieną kartą pameluosi, daugiau tavimi niekas netikės. Manote, to nesuprantu? Tai ne mano principas.
Aš esu nuoširdžios ir sąžiningos politikos šalininkas.
Kai kas rašo, kad man labai svarbu gauti Šengeno vizą, kad galėčiau į Austriją ar Vokietiją vykti slidinėti.
Neturiu problemų – galiu iš Venesuelos nuvykti į Argentiną ir ten slidinėti ir žiemą, ir vasarą. Be jokios žalos valstybei derindamas tai su vizitais.
Man sau nieko nereikia. Lietuvoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje mane priimdavo – gerai pažįstu visas šias šalis. Per ilgą prezidentavimo laikotarpį apkeliavau beveik visą pasaulį.
Man svarbu kas kita. Svarbu, kad žiūrėtume vieni kitiems į akis, o ne kalbėtume per sieną. Nesuprantu, kodėl per tokią Berlyno sieną vienas į kitą turi žiūrėti Lietuvos ir Baltarusijos prezidentai. Esmė – jokių išankstinių sąlygų. Sėdame prie stalo ir šnekame.
Ar žinote, kur buvo Lukašenka sunkiausiu jūsų istorijos metu, kai Vilniuje šaudė? Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje.
Pro barikadas mes brovėmės į Aukščiausiąją Tarybą pas Vytautą Landsbergį, kad pareikštume solidarumą. Mes norime, kad Lietuvoje būtų taika.
Dabar tas deputatas Lukašenka vadinamas diktatoriumi ir priešu.
Priešu mane laiko ir V. Landsbergis. Jo trumpa atmintis.
 
V. Landsbergis jums greičiausiai primintų, kad vienas davusiųjų komandą šaudyti 1991 metų sausio 13-ąją – generolas Vladimiras Uschopčikas surado prieglobstį jūsų šalyje ir eina aukštas pareigas.
Visiškai nesutinku. Aš nežinau tokio fakto, kad šis generolas būtų davęs komandą šaudyti. Jei jis būtų šaudęs į žmones, ne tik čia nebūtų gavęs jokio posto – jis čia nė dienos nebūtų gyvenęs.
 
Kodėl jūsų valdžia mums nepateikė įrodymų? Apie tai girdime tik iš žurnalistų.
 
Bylą veda generalinė Lietuvos prokuratūra ir Baltarusijos prokurorai yra gavę tuos duomenis.
Klystate.
 
Jūsų prezidentavimo metu gal ir nesikreipė. Bet jeigu kreiptųsi, kokia būtų jūsų reakcija?
Mes būtinai imtumės šio reikalo. Būtinai.
Tokio klausimo negalima ignoruoti. Jei Lietuvos prokuratūrai reikės informacijos, atsakysime. Tai jūsų klausimas, ne mūsų.
Mes neturime informacijos, kad jie – priešai. Jie sąžiningai, dorai tarnavo Baltarusijai.
Aš jiems pretenzijų neturiu. Kiek žinau, jie jau pensijoje.
Jeigu turite pretenzijų, siųskite informaciją. Juk yra tarptautinės normos ir taisyklės, kaip reikia elgtis.
 
Buvęs Baltarusijos vicepremjeras Viktoras Gončaras, verslininkas Anatolijus Krasovskis, žurnalistas Dmitrijus Zavadskis, buvęs vidaus reikalų ministras Jurijus Zacharenka – tai žmonės, prieš dešimt metų dingę be žinios.
Jų likimai nežinomi, nusikaltimų vykdytojai ir užsakovai nenubausti. Šias pavardes jūs dar išgirsite Vilniuje. Koks bus jūsų atsakymas?
 
Kodėl jūs be teismo sakote „nusikaltėliai“. Jūs – demokratinės visuomenės atstovas – suprantate, kad nusikaltėliu žmogus tampa tada, kai jo kaltę įrodo teismas.
Per pastaruosius metus jau tiek kartų girdėjau šias pavardes. Žinodamas, kad jūs – tokie demokratai, aš paprašiau iš anksto man paruošti informaciją.
Atsakymas paprastas: nuo 1991 metų Baltarusijoje prapuolė 2289 žmonės. Patariu ir jums, kol atvažiuosiu į Vilnių, pasirūpinti statistika, kiek žmonių per šį laiką dingo Lietuvoje.
 
Mes dabar kalbame apie aukštas pareigas Baltarusijoje ėjusius politikus.
Mūsų šalyje aukštas pareigas einančių politikų nėra. Rusijoje per metus dingsta šimtai tūkstančių, Ukrainoje – dešimtys tūkstančių.
Man visi žmonės vienodi. Jūs juos vadinate aukštas pareigas einančiais. Aš taip nemanau. Jokių aukštų pareigų jie tada nėjo. Jie anksčiau buvo mano vyriausybėje.
V. Gončaras buvo vicepremjeras, bet numojo ranka ir išėjo iš vyriausybės.
Dima Zavackis – operatorius, su manimi dirbo. Jis neturėjo jokio ryšio su politika. Kokią žalą jie galėjo padaryti prezidentui? Lyg prezidentas kaltas, kad šie žmonės dingo. Bet kuo čia dėti Dima Zavackis ir Vitia Gončaras, su kuriuo nuolat buvome kartu, draugavome?
A. Krasovskis – verslininkas, nesu jo nei matęs, nei apie jį girdėjęs iki tol, kol dingo.
J. Zacharenka, buvęs ministras, jis turėjo verslą su Ukraina. Kažkam tapo skolingas, jį žmonės perspėjo: būk atsargus, žiūrėk. Ne aš perspėjau, buvę jo kolegos iš Vidaus reikalų ministerijos. Mes tiriame ir šią versiją, juk jis buvo skolingas milijonus.
Jums galbūt žinoma, kad vienoje šalyje mes vieną jų pamatėme, greitai užklausėme informacijos. Buvo nuotraukos, net straipsniai tos šalies spaudoje. Iki šiol negavome jokių duomenų.
Jokie artimieji nesistengia mūsų palaikyti, kad greičiau nustatytume tiesą – viskas politizuota. Reikia duoti interviu – veža motinas, vaikus, sūnų į Lietuvą, į Maskvą – visa tai naudojama vienam tikslui – prieš Lukašenką.
Jei jums taip naudinga, prašau. Bet dar kartą pabrėžiu – aš prie tokių išpuolių pripratęs. Tai mano nelaimė, kad Baltarusijoje tiek dingo žmonių, bet Lietuvoje proporcingai ne mažiau.
Tai kiekvienos šalies problema. Neišskiriant jokių aukštų politikų. Visi jie buvo iškelti į vienodą aukštį.
Beje, kai kurie jų nebuvo opozicijos nariai.
 
V. Gončaras buvo opozicijoje.
Koks jis opozicionierius? Kas jam mokėjo, tam ir dirbo. Ką jūs kalbate? Aš Viktorą geriau pažįstu negu jūs.
Šeimos reiškia pretenzijas. Tai aš turiu reikšti pretenzijas šeimoms: ko jus neprižiūrėjote savo vyro, sūnaus iki jam prapuolant? Kai jų neliko, tai tapo politine priemone ir būdu artimiesiems užsidirbti.
Aš tai gerai žinau.
Todėl čia nereikia daryti politikos. Tai yra žmogiška nelaimė, o ne politika. Niekam naudos tai neduos. Priešais jus sėdi žmogus, gerokai geriau informuotas apie visą šį reikalą.
Nekonkretizuosiu, tik nusistebėsiu – jūs taip aktyviai kalbate prieš Rusijos dabartį, tačiau tuo pat metu išvien su Rusija keliate šį klausimą ir Maskvoje, ir Vilniuje.
Jei norite apie tai kalbėti, prašau, tik prašau kalbėti geranoriškai. Jeigu norite kalbėti apie tai, kokio lygmens šis procesas, prašau pas generalinį prokurorą, jis tuo užsiima.
Man apie šį tyrimą pranešama reguliariai, aš tai kontroliuoju asmeniškai, kaip ir daugelį kitų svarbių klausimų.
 
Sakote, kad niekas negali jums nurodinėti. O ar pripažįstate Europos Sąjungos kritiką dėl žmogaus teisių pažeidimų, spaudos laisvės?
Visiškai nepriimtini ir nesąžiningi priekaištai. Kas taip sako, nežino realios padėties. Jūs, žinoma, savaip suprantate žmogaus teises, o aš jas suprantu paprastai.
Svarbiausia žmogaus teisė – gyventi, taip pat teisė į darbą, garbingą atlyginimą, išsilavinimą, sveikatos apsaugą, teisė į informaciją. Žmonės turi gauti informaciją. O jūs tai suvedate… Beje, kur jūs sukate? 
 
Opozicija parlamente, laisva spauda…
O ką, jūsų šalyje opoziciją į parlamentą skiria prezidentas?
 
Bet demokratiškoje šalyje opozicija nekalba, kad jai veikti draudžia prezidentas.
Tam ir reikalingas prezidentas, kad konstitucijos jam suteikiamus įgaliojimus naudotų kažką leisti, o kažką drausti.
Mielieji mano, prezidentas šioje šalyje nėra žaisliukas, ne lėlytė. Prezidentas čia turi milžiniškus įgaliojimus ir aš tai pripažįstu. Jei įgaliojimai yra, reikia juos vykdyti.
Vienus dalykus aš leidžiu, kitus draudžiu, o Baltarusijos žmonės dėl to visai nesielvartauja. Kai kurioms grupėms kai kas nepatinka.
Bus rinkimai. Jei nepatenkintų bus dauguma, jie balsuos prieš Lukašenką. Štai ir visa demokratija.
 
Prezidento rinkimai jau kitąmet. Kaip manote, ar bus nors vienas politikas, su kuriuo jūs bent jau diskutuotumėte debatuose?
Nors ir su jumis. Aš – atsakingas žmogus, esu valdžioje. Juk negaliu kalbėti su tuo, kuris neturi jokių šansų, nes į rinkimus eina tik siekdamas juose dalyvauti.
Aš nebijau debatų, kalbu su opozicine spauda.
Aš juk suprantu, kad šiandien uždarius opozicinį laikraštį susidomėjimas juo rytoj bus dešimteriopai didesnis. Jūs negalvokite, kad mes esame apkasuose ir kariaujame su opozicine spauda. Aš tiesiog į ją nekreipiu dėmesio – kad nereklamuočiau.
Esu išvijęs kelis žurnalistus iš Rusijos. Pasakiau jiems, kad eitų su tokiais pat klausimais pas Rusijos vadovus ir juos pateiktų. Kelis tūkstančius Baltarusijoje platinto žurnalo „Ogoniok“ numerių išsiunčiau į Dmitrijaus Medvedevo rezidenciją. Tegu skaito, jei nori.
„Lietuvos rytas“

www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: Baltarusijos vadovas A. Lukašenka

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra