Premjeras A. Kubilius: „Mes atsisakysime monopolijų visuose ekonomikos sektoriuose“

Autorius: Data: 2011-02-25 , 16:35 Spausdinti

Lietuvos politikas, ministras pirmininkas Andrius Kubilius savaitraštyje „Ekspress-nedelia“ dalijasi mintimis apie situaciją šalyje, tautines mažumas, santykius su Rusija ir daug kitų dalykų.

– Mes išgyvenome recesijos laikotarpį, – mano A. Kubilius. – Mums pavyko įveikti sunkią finansinę situaciją, pavyko sukurti pagrindą išėjimui iš krizės ir šiandien jau matome teigiamas permainas makro lygmenyje. Žinoma, kol šis augimas makro lygmenyje pasieks kiekvieno kišenę, dar praeis kažkiek laiko, tačiau aš galvoju, kad šie metai bus pozityvūs. Mes nenorime kurti iliuzijų, tačiau tvirtas pagrindas optimizmui yra.

– Dėl optimizmo. Daugelis verslininkų kritikuoja vadinamąją „naktinę reformą“, kai buvo panaikintos įvairios lengvatos, padidintas PVM, išaugo mokesčiai. Kaip Jums atrodo šiandien, ar ši reforma vis dėlto davė laukiamų rezultatų?

– Man nepatinka šis terminas – „naktinės reformos“: tuo metu greičiau buvo „naktinė opozicija“ ir dėl tuščių diskusijų su ja, mes užsisėdėdavome iki vidurnakčio. Bet ir tuomet, ir vėliau buvo numatytos labai rimtos priemonės, kurios neleido šalies ekonomikai sužlugti per didžiausią pasaulinę recesiją, kuriai mes nebuvome pasiruošę dėl nelabai teisingos valdžios politikos prieš krizę – iki 2008 metų. Mes padarėme tai, ką padarė mūsų kaimynai estai bei latviai. Ir visos trys šalys šiandien gali konstatuoti, kad visa tai buvo absoliučiai teisinga. Šios priemonės stabilizavo finansinę situaciją – jau pastebimas augimas, ir tai, ką mes darėme prieš du metus, dabar daroma visoje Europoje. Kai lankiausi su vizitu Londone, Didžiosios Britanijos premjeras D. Kameronas domėjosi, kaip mums tai pavyko. Mums žinomos Pietų Europos, Graikijos, Ispanijos problemos – dabar jie daro tą patį, ką darėme mes, tačiau vėluodami du metus.

– Beje, jūs žadėjote ištraukti milijardą litų iš šešėlinės ekonomikos. Ką pavyko padaryti?

– Yra žymių pokyčių muitinės, pasieniečių darbe, darbuotojų rotacija ir kt. Šiuo metu įvedame kasos aparatus turguose, imamės kitų priemonių. Kiekvienai struktūrai iškelti savi uždaviniai, nustatyti skaičiai, kurių jos turi pasiekti. Sausio mėnesio rezultatai yra pakankamai geri – to mėnesio planas ne tik įvykdytas, bet ir viršytas.

– Kai kurie politikai kritikuoja Vyriausybę už tai, kad tarp priemonių biudžetui papildyti neatsirado vadinamasis progresyvinis mokestis ir nekilnojamo turto mokestis… Ar šioje srityje galima laukti kokių nors permainų?

– Aš esu už šių mokesčių įvedimą, tačiau tam reikalingas platus parlamentinių partijų susitarimas, kad neatsitiktų taip, jog vienas parlamentas patvirtina sistemos pakeitimus, o kitas – atšaukia… Tačiau manau, jog šie įstatymai mums reikalingi, kad turtingi žmonės labiau solidarizuotųsi su skurdžiai gyvenančiais. Ypač reikalingas nekilnojamojo turto mokestis – jo reikia norint stabilizuoti visą finansų sistemą.

– Štai opus klausimas, kurį pensininkai nuolat užduoda mūsų savaitraščiui. Ar bus grąžintos į buvusį lygį ir kompensuotos praėjusiais metais sumažintos pensijos?

– Įstatymas, kuris reglamentavo pensijų sumažinimą, nustoja galioti paskutinę 2011 metų dieną, po to pensijos bus grąžintos į buvusį lygį. Dar praėjusių metų liepos mėnesį mes parengėme ir patvirtinome sumažintų pensijų kompensavimo koncepciją. Jau yra parengti įstatymų projektai dėl kompensacijų išmokėjimo tvarkos: jie bus pateikti Seimui svarstyti per pavasario sesiją. Pirmiausia pensijų sumažinimas bus kompensuotas vyresnio amžiaus pensininkams ir tiems, kas labiausiai finansiškai nukentėjo dėl laikino pajamų sumažinimo. Tačiau visas šis procesas, be abejo, priklauso nuo to, kaip augs ekonomika, nuo valstybės skolos lygio, nuo mūsų finansų sistemos būklės: ar neatsiras kokių nors naujų finansinių problemų. Mes turime atsižvelgti į visa tai, kad mūsų pensininkų vaikai ir anūkai neatsidurtų dar blogesnėje situacijoje.

– Norėtųsi išgirsti iš Jūsų, kaip sakoma, „iš pirmų lūpų“: kodėl Lietuvos valdžios institucijos taip aktyviai priešinasi tam, kad lenkų rajonuose kabėtų lentelės su gatvių pavadinimais lenkų kalba? Kam bus geriau, jei šios lentelės bus nuimtos? Kodėl kai kurie politikai įkyriai siūlo tautinių mažumų mokyklose dar keletą dalykų privalomai mokyti lietuvių kalba?

– Visų tautybių gyventojai turi būti integruoti į šalies gyvenimą. Jeigu mes nesusitarsime dėl integracijos, tai stabilumo šalyje nebus. Be to, valstybė rūpinasi tautinių mažumų teisėmis. Lietuvoje gyvena 10 tūkst. iš 10 mln. lenkų, gyvenančių už Lenkijos ribų. Iš viso už Lenkijos ribų veikia 160 lenkiškų mokyklų. Kiek iš jų yra Lietuvoje? Pas mus yra daugiau kaip 60 lenkiškų ir 30 mišrių mokyklų, turinčių lenkiškas klases, – kur jūs čia matote teisių apribojimus? Aš kovoju už tai, kad visi vaikai Lietuvoje gerai mokėtų lietuvių ir anglų, o galbūt ir vokiečių kalbas. Bet tam, kad Lietuvos rusai ar lenkai išmoktų lietuvių kalbą, reikia sudaryti sąlygas, todėl ir reikalingas sustiprintas jos mokymas.

– Ką gi, Jūsų požiūris aiškus, nors procentas įstojusių į aukštąsias mokyklas moksleivių, baigusių lenkų ir rusų mokyklas, ne mažesnis, negu baigusių lietuviškas mokyklas. Štai dar vienas rezonansinis klausimas – apie strateginį Lietuvos tikslą pasiekti energetinę nepriklausomybę iki 2020 metų. Kiek realūs tokie planai?

– Tam reikia įgyvendinti Europos atviros liberalios energetikos rinkos kūrimo politiką – ir prekyboje elektros energija, ir prekyboje dujomis. Europos direktyvose kaip tik ir numatoma sukurti tokią rinką su visomis galimomis alternatyvomis. Šios direktyvos mums labai svarbios ir jos dar kartą buvo patvirtintos prieš dvi savaites ES viršūnių susitikime Briuselyje. Mes šiandien darome viską, kad tokia Europos energetikos strategija Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse būtų įgyvendinta kaip galima greičiau. Ją įgyvendinus visi tiekėjai, visi mūsų energetikos rinkos dalyviai turės dirbti konkurencinės rinkos sąlygomis, ko šiandien nėra. Todėl kai kuriems tiekėjams gana sunku persiorientuoti į šiandieninę monopolinę rinką ir priprasti prie minties, kad pas mus bus konkurencija, bus rinka.

– Taip, tačiau tiekėjas kol kas vienas – „Gazpromas“. Ar yra priklausomybė nuo jo? Jis gi neatsisako tiekti dujas…

– Lietuvos, kaip ir kitų Europos šalių energetinė nepriklausomybė, yra labai svarbus ir ekonominės, ir politinės nepriklausomybės pagrindas. Mes, kaip ir kitos Europos šalys, šią nepriklausomybę suprantame kaip priklausomybės nuo vieno tiekėjo sumažinimą. Už dujas mes mokame maždaug 30 % daugiau, negu už tas pačias dujas moka Vokietijos vartotojai. Taip yra todėl, kad vokiečiai turi alternatyvą – jie perka dujas rinkoje. Todėl „Gazpromas“ privalo skaitytis su rinka. Kitų pretenzijų „Gazpromui“, išskyrus pernelyg aukštas kainas, mes neturime. Be to, mes norime turėti alternatyvų tiekimą – ir tai mūsų vidaus reikalas. Kai yra monopolija, – nepaisant to, kas yra tas monopolistas, pralošia paslaugų, prekių gavėjas, kadangi jis turi mokėti tiek, kiek reikalauja monopolistas.

Dujų kainos pasaulio rinkose glaudžiai susiję su naftos kainomis, tačiau dabar situacija labai smarkiai keičiasi, kadangi Vakarų rinkose atsirado pakankamai pigios suskystintos dujos. Amerikiečiai pradėjo gaminti vadinamąsias skalūnines dujas, dėl to iš karto susidarė labai didelis suskystintų dujų srautas, ir tai atsispinti ne tik mūsų, bet ir pasaulinėje dujų rinkoje. Mes vykdome politiką, leidžiančią įgyvendinti aktyvią konkurenciją, kuri padėtų tašką monopoliniams tiekimams. Ir galų gale, tai leistų mūsų vartotojams gauti dujas už tinkamiausią kainą.

– Ir vis dėlto, kaip gali skatinti konkurenciją plačiai nuskambėjusio ES trečiojo energetikos paketo, kuriame numatoma atskirti dujotiekių bei dujų tiekėjų valdymą, įdiegimas? Konkurencijos kol kas nėra. Kaip ji atsiras?

– Yra du konkurencijos šaltiniai. Ir apie tai buvo kalbama Europos Sąjungos viršūnių susitikimo išvadoje. Visų pirma, labai svarbu, kad Europos Sąjunga užsibrėžė tikslą iki 2015 metų panaikinti energetines salas, nesusijusias su Europos rinkomis: labai rimtai planuojama sujungti mūsų ir Skandinavijos šalių, Suomijos, Švedijos elektros perdavimo linijas ir dujotiekius. Antra, mes planuojame pastatyti pigių suskystintų dujų terminalą.

– Tuomet kodėl šis trečiasis paketas kol kas nėra diegiamas Latvijoje ir Estijoje?

– Latvija ir Estija taip pat planuoja tai pradėti – mes kalbėjomės su jais apie tai, tačiau konkrečių veiksmų atžvilgiu mes juos lenkiame keliais žingsniais. Manau, kad mes priėmėme teisingą sprendimą, nes jeigu nieko nekeistume, pas mus liktų monopoliniai tiekimai. Ir alternatyva niekada neatsiras, jeigu nebus įgyvendintas šis trečiasis paketas, kuris sudaro vienodas konkurencines sąlygas visiems dujų tiekėjams.

– Vis dėlto jaučiasi, kad kai kurie ekonominiai sprendimai turi politinį atspalvį. Pavyzdžiui, dujotiekio „Družba“ uždarymas Lietuvoje vadinamas politiniu sprendimu, tačiau tuo pat metu Lietuva du kartus pardavė „Mažeikių naftą“ su Babiliaus šūkiu „Ivano prie vamzdžio neprileisime“ – geriau visai be naftos, negu iš rusų kompanijos…

– Ne mes pasirinkome lenkų kompaniją, o kompanija „Jukos“, kuriai iškilo politinių problemų Maskvoje – M. Chodorkovskis ir jo komanda patys rinkosi, kam parduoti „Mažeikių naftą“ ir už kokią kainą. Juk „Jukos“ valdė didžiąją dalį akcijų ir jie pasirinko kompaniją, kuri davė daugiau pinigų. Ir tai, kad dėl tokio „Jukos“ kompanijos sprendimo Maskvoje buvo priimtas politinis sprendimas uždaryti naftotiekį, manau, yra klaida, kadangi energetikoje ir kituose ekonominiuose reikaluose reikia ieškoti protingų ekonominių sprendimų. Kalbant apie tai, kad mes nenorėjom Rusijos kompanijos, tai jūs darote neteisingus apibendrinimus. Amerikiečių kompaniją mes pasirinkome 1999 metais, kad neatsirastų kokia nors monopolija. Tai reiškia, jeigu viename gale Rusijos kompanijos tiekia naftą, tai kitame gale turi būti kokie nors alternatyvūs savininkai ir tiekimų galimybės. Bet noriu priminti, kad vėliau ta pati „Williams“ kompanija pardavė savo aktyvus Rusijos kompanijai „Jukos“. Man tuomet pavyko susitikti su M. Chodorkovskiu bei jo komanda ir mes buvome patenkinti jų darbu. Taigi, kaltinimas, kad mes priešiškai nusiteikę Rusijos kapitalo bei Rusijos kompanijų atžvilgiu, nėra visiškai pagrįstas.

– „Jukos“ dukterinė kompanija“ „Yukos International UK BV“, kuriai amerikiečiai 2002 metais už Lietuvos Vyriausybės nugaros pardavė „Mažeikių naftą“, jau buvo ne Rusijos, o tarptautinė kompanija. Vis dėlto Lietuva, priešingai negu kitos Baltijos šalys, kažkodėl visą laiką konfrontuoja su Rusija, reikšdama jai pretenzijas, formuodama visuomenės nuomonę apie kaimyną iš Rytų kaip apie priešą? Kas trukdo abiem šalims kurti gerus santykius?

– Aš manau, kad jūs darote neteisingas išvadas – mūsų santykiai labai geri. Aš pats buvau susitikęs su premjeru Vladimiru Putinu ir mes puikiai pasikalbėjome pačiais įvairiausiais klausimais. Kalbėjome apie viską – energetiką, istoriją, Stalino nusikaltimus. Džiaugiamės, kad prekyba tarp mūsų šalių yra gerame lygyje, mūsų šalių verslininkai turi visas galimybes plėsti verslą Rusijoje ir Lietuvoje. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kaip skirtingai mūsų politika Rusijos atžvilgiu suprantama Lietuvoje: štai jūs sakote, kad mes konfrontuojame su Rusija, o kiti laikraščiai, pavyzdžiui, „Lietuvos rytas“ beveik kiekviename numeryje priekaištauja mums, kad ir Prezidentė, ir Vyriausybė išdavė savo principus ir vertybes ir glėbesčiuojasi su Rusija.

Mes turime savo pragmatišką energetikos, įvairių alternatyvaus tiekimo rūšių plėtojimo strategiją. Stengiamės atsisakyti monopolijų visose srityse – pavyzdžiui, Lietuvos gyventojai visą žiemą moka beprotiškus pinigus už šildymą. Ir Prezidentė, ir Vyriausybė nusprendė, kad šioje srityje mums taip pat reikia atsisakyti monopolijos. Juk aiškiai matosi, kodėl taip smarkiai išpūstos šilumos kainos – dėl to, kad ją tiekia viena kompanija monopolistė. Vartotojas tampa tos kompanijos įkaitu. Ir taip yra visur, kur egzistuoja monopolija. Todėl ir stengiamės ieškoti galimybių sukurti konkurenciją. Ta pati Europos direktyva, vadinamasis trečias energetikos paketas, nėra nukreipta prieš „Gazpromą“ ar Rusiją – ji nukreipta prieš Europos monopolistus, kurie kai kuriose Europos šalyse turi energetinių išteklių – dujų bei elektros tiekimo monopoliją, ir Europos vyriausybės mato, kad dėl to kenčia tie patys vartotojai. Todėl prieš ketverius metus ir atsirado šios direktyvos – kad būtų sukurta liberali konkurencinė bendra energijos išteklių rinka visoje ES – ir neprisijungti prie šios rinkos būtų didžiausia mūsų klaida.

– Bet juk neseniai mes buvome ne tik šios energetikos rinkos dalyviai, bet ir jos lyderiai, kai Ignalinos AE gamino elektros energiją, kurios kaina buvo 5,7 cento už kilovatvalandę, o dabar gaminame beveik už 30 centų…

– Mes pastatysime naują AE – dėl to nekyla jokių abejonių. Turime tokį tikslą, puikiai bendradarbiaujame su būsimos Visagino AE statybos regioniniais partneriais ir su Europos Komisija, kuri teikia politinę paramą bei suteiks finansinę paramą statybai. Atominės elektrinės statyba panaudojant Ignalinos AE aikštelę, jos infrastruktūrą, kaip tvirtina ekspertai, sumažina AE statybą maždaug 20–30 procentų. Kaip tvirtina Europos ekspertai, mūsų originalus projektas yra pats pažangiausias visoje Europoje. Šiuo metu deramės su strateginiais investuotojais: kaip rodo kitų Europos šalių patirtis, tam paprastai sugaištama nuo trejų iki penkerių metų, tačiau mes stengiamės tai pagreitinti. Procesas vyksta.

– Tačiau ir konkurencija stiprėja – šalia statomos Baltarusijos, Kaliningrado AE, Lenkija jau kalba apie dviejų atominių elektrinių statybą iš karto…

– Mes turime aiškiai apibrėžtus elektros energijos poreikius, aiškiai įsivaizduojame savo būsimos atominės elektrinės gaminamos elektros energijos užsienio pardavimų rinką. Aš suprantu, kad Lenkija iš tikrųjų statys AE savo rinkai maždaug 2020 metais – tai būtina, tačiau tai nesumažina jų poreikio gauti tą elektros energiją, kurią gaminsime mes. O štai kur bus Kaliningrado AE gaminamos elektros energijos pardavimo rinka, man sunku suprasti. Todėl mes nesidairome į šalis ir dirbame savo darbą. Aišku, kad ir ES, ir mūsų regione mes stengsimės apsaugoti savo energetikos rinką nuo tiekimo iš kitų šalių. Europos viršūnių susitikimo išvadose aiškiai pasakyta, kad energetikos rinkos kūrimas turi turėti labai aiškias prekybos su trečiosiomis šalimis taisykles.

– Po Jūsų vizito į Rusiją ir pokalbio su Putinu atsirado optimizmo, kad santykiai pagerės, tačiau vėliau vėl atsirado šaltukas…

– Aš manau, kad mūsų santykiai su Rusija – tai kai kas daugiau, negu problemos su „Gazpromu“ ar kitos problemos… Taip, yra „Gazpromo“ interesai, yra mūsų interesai, yra Europos taisyklės, bet tai visiškai neužstoja visos perspektyvos, viso mūsų santykių su Rusija horizonto. Mes juk nesakome, kad dėl to, jog Europos Komisija nubaudė stambiausią amerikiečių kompiuterių procesorių gamintoją „Intel“ už ES antimonopolinių įstatymų pažeidimą milijardo eurų bauda, o „Mikrosoft“ – beveik pusės milijono eurų bauda, santykiai tarp JAV ir ES pablogėjo. Nieko panašaus! Yra konkurencijos taisyklės, yra ekonomikos subjektai, yra šalys, ginančios savo laisvos konkurencijos interesus.

– Lietuvos istorinės nuoskaudos komplikuoja santykius su Rusija. Apie daug kalbama ir rašoma. Ar gali jos kada nors atsidurti antrame plane ir netrukdyti santykių raidai?

– Nors aš kažkada buvau fizikas, dabar labai domiuosi istorija – daug skaitau šia tema, pavyzdžiui, perskaičiau Montefiore monografijas, apie visus tuos stalinistinius siaubus (britų žurnalistas ir laisvai praktikuojantis istorikas Simonas Sebegas Montefiore 2004 m. išleido Stalino biografiją „po didžiojo lūžio“ „Stalinas: raudonojo caro dvaras“, o 2007 m. – monografiją „Stalino jaunystė“ – J. J.) ir nesuprantu, kodėl Rusija negali šiandien objektyviai pažvelgti į savo istoriją.

– Bet juk Rusija – tai ne SSSR. Ir Stalinas greičiau vykdė genocido politiką būtent prieš rusų tautą, kuri dėl šių represijų nukentėjo kur kas daugiau, negu kitos…

– Aš sutinku, kad rusų tauta smarkiai nukentėjo. Mes kalbėjomės apie istorijos suvokimą su premjeru V. Putinu. Aš suprantu, kad tai sunku – pažvelgti į savo šalies istoriją objektyviai, pernelyg daug emocijų, bet aš pateikiau V. Putinui pavyzdį, kaip 90-aisiais metais, kada tapo prieinami visi archyvai, mums taip pat buvo sunku susitaikyti su faktais, kad kai kurie lietuviai dalyvavo Holokauste – masinėse žydų žudynėse. Tačiau mes supratome, kad nuo šios tiesos niekur nepabėgsime – ir nepradėjome sakyti, kad mes čia niekuo dėti… Mes aiškiai suvokėme šią tragediją ir A†A Prezidentas Algirdas Brazauskas 1995 m., savo vizito Izraelyje metu, visos Lietuvos vardu atsiprašė visos žydų tautos.

– Dėl ko tėvynėje patyrė smarkų kai kurių politikų spaudimą…

– Bet nepaisant to, dabar šis faktas yra vadovėliuose, jis neneigiamas. Požiūris į savo istoriją rodo, kur mes esame – ar priėmėme Europos demokratijos standartus…

Kalbino žurnalistė Jelena Jurkevičienė

Spaudos tarnyba

Andriaus Ufarto (BFL) nuotr.

Vyriausybė , , , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra